Galaktikų pabaisos

EHT, JSk

EHT, JSk – nauji terminai ? Apie juos dar kartą

EHT, JSk

Nobelio premiją už gravitacijos ir juodųjų skylių tyrimus gavęs Kip Thorne pagelbėjo filme Interstellar sukuriant Gargantiua juodosios bedugnės vaizdus

Sutelkus skyringiausius teleskopus į EHT (Event Horizon Telescope), aiškėja juodųjų skylių (JSk) esant daugumoje galaktikų (gal ir visose?) – jau aptikta bent tūkstantis. Lig šiol astronomai jų nematė (ir dabar neįžiūri). 2017 m. keturias paras EHT stebėta JSk M87 (Messier 87 galaktikos Mergelės žvaigždyne) 6,5 mlrd Saulės masių 55 mln šm tolumoj. Sukurtas pirmasis kompiuterinis atvaizdas, kuriame JSk lyg pasukta mūsų atžvilgiu šonu, tad spindulių iškreivėjimo dėka matome šviesos žiedą. Duomenis dorojo M. Planko MIT ir konstatavo šią skylę kaip masyviausią ir didžiausią tarp aptiktų (Švarcšildo spindulys Rs=20 Tm).

EHT, M87

Įvykių horizonto teleskopas (Event Horizon Telescope) pirmą kartą istorijoje sugebėjo nufotografuoti juodąją bedugnę galaktikos M87 centre. Nuotraukoje matomas šviesus žiedas susiformavęs dėl šviesos spindulių lūžio 6.5 milijardų kartų už Saulę masyvesnės juodosios bedugnės gravitaciniame lauke. (Event Horizon Telescope Collaboration nuotrauka)

Dar stambesnė – 9,7 mlrd Saulių – NGC 3842 galaktikoje Liūto žvaigždyne už 320 mln šm nuo mūsų.

Wikipedia pateikia 200 masyviausių JSk sąrašą. Pirmoje vietoje – TON 618 (66 mlrd S masių 10,4 mlrd šm tolumoj). Antroje vietoje – Holmberg 15A (40 mlrd S masių 704 mln šm). SDSS (Sloan Digital Sky Survey) aptiko apie 200 tūkst kvazarų su galimai slypinčiom JSk-ėmis. Seniausioji ULAC J1342+0928 (800 mln S 13,1 mlrd šm tolyje) susiformavo 690 mln metų po Didžiojo Sprogimo. „Alkaniausia“ (sparčiausiai didėjanti) – Luckily (20 mlrd S 12 mlrd šm). Masyvumo ir tolumo skaitinės vertės išgaunamos įvairiais metodais, tad tebėra labai apytikslės.

Mūsų galaktikoje esančios SgrA 26 tūkst šm atstume Rs=12,7 Gm ryjama materija gegužės 13 spinduliavo kaip niekad (per 23 metus) intensyviai. Mėginama aiškinti pavojingai priartėjusios žvaigždės SO-2 dujų praradimu ar objekto G2 (gal dvigubos žvaigždės) analogišku „nukraujavimu“. Arba lig šiol neaptiktų asteroidų „prarijimu“. O gal PG1610-062 gravitaciniu „spyriu“ (550 km/s), praradus savo „dvynę“ (juolab teleskopo Gaia kataloge neminima). Hubble teleskopas pastebėjo Seyfert 1 galaktikos Fe ir He spektrinius pokyčius. Spitzer teleskopas – LINER (Low-Ionization Nuclear Emission-line Region) galaktikų su menkos jonizacijos branduoline emisija švytėjimus (gal “prabudus“ jų JSk-ėms ir pradėjus intensyviau „ryti“ tarpžvaigždinę materiją).

JSk – pabaisos ?

Pabaisomis JSk laikytinos dėl baisingų parametrų – ne tik masės, bet ir tankio, gravitacijos, temperatūros, slėgio, elektros krūvio bei specifiško kampinio impulso momento. Teoriškai JSk egzistavimo idėją dar 1783 m. aprašė astro mėgėjas J. Mitchell, 1918 m. reliatyvumo veikale A. Einstein, o galutinai „įtvirtino“ astrofizikas J. Willer 1967 m. (ir pavadinimą JSk – kaip nematomą kolapsarą).

1934 m. F. Zwicky pasiūlė hipotezę apie supernovų katastrofišką susitankinimą ir blyksnius, o 1939 m. R. Oppenheimer pagrindė išvadą, kad labai masyvios žvaigždės, išeikvojusios savo branduolinę energiją, taipogi susitankina ir kolapsuodamos tampa JSk. Formuojasi vaizdinys, kad JSk-je ir aplinkoje iškrypsta erdvė (net tiek, jog šviesos spinduliai sklinda apskritomis orbitomis) ir smarkiai lėtėja laikas link singuliarumo, kai nebeveikia fizikos dėsniai nei klasikinis erdvėlaikis.

2016 m. susidūrus dviems JSk-ėms (36 ir 29 Saulių masių) 1,3 mlrd šm tolumoj LIGO užfiksavo gravitacines bangas, taip pradedant šių reiškinių tiriamuosius matavimus, o Hubble astroskopas prietaisu FOS (Faint Object Spectrograph) įvertino dujinės struktūros ties galaktikos M87 JSk-le sukimosi parametrus.

Dar 2000-ais G. Dvali straipsnyje „4D Gravity on a Brane in 5D Minkovsky Space“ (4D gravitacija 5D Minkovskio erdvės lukšte) pafantazavo: „stebima silpna gravitacija sietina su faktu, jog gyvename ant labai didelio lukšto“ ir net prisiminė formules iš matematinės fantastikos veikalo „Flatland“ (Plokščioji šalis).

Gi 2013  R. Pourhasan (Perimeter Institute) apskaičiavo kaip sugrąžinti Visatą į priešdidžsprogimo erą (straipsnyje „Out of the white hole: a holographic origin for the Big Bang“ – Iš baltosios skylės: holografinė didžsprogimo pradžia), esą „mūsų pasaulis susiformavo kolapsavus 5D žvaigždei į juodąją skylę…tad vienintelis singuliarumas slypi JSk-ės horizonte“.


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *