Pristatinėti Neilą Armstrongą vargu ar reikia. 82 metų astronautas, pirmasis iš žmonių pasivaikščiojęs Mėnulyje, apie 1969-ųjų misiją „Apollo 11“ kalba nenoriai, o ir šiaip interviu sutinka duoti nepaprastai retai. Interviu N.Armstrongas davė 2012 metų gegužės mėnesį.
Apie mirties baimę vaikystėje, apie nuolatinį žiūrėjimą mirčiai į akis Korėjos karo metu kovojant kaip karo lakūnui. Apie piloto-bandytojo darbą ir tragedija vos nesibaigusį pirmąjį strateginio bombonešio B-29 skrydį (iš tokių buvo išmestos atominės bombos ant Hirosimos ir Nagasakio), kai už šturvalo sėdėjo N. Armstrongas. Apie tai, kaip tik per plauką pavyko išvengti mirties ir kitų pratybų metu – nukritus ir sprogus mėnulio modulio treniruokliui. Apie visa tai naujausio interviu kompanijai „CPA Australia“ I-oje ir II-oje dalyje pasakoja gyvoji legenda N. Armstrongas.
Alexas Malley (A.M.), „CPA Australia“ direktorius: pirmiausiai man į galvą ateinantys žodžiai yra lemtis, likimas. Taip jau nutiko, jog pirmajame aviacijos šou, kuriame jūs lankėtės (jis vyko 1932 m.) jums buvo tik dveji metukai, jus ten pasiėmė tėtis. Lėktuvu pirmąsyk su tėčiu skridote septynerių. Piloto licenciją gavote būdamas penkiolikos. Visa tai byloja, jog jūsų ateitis buvo nulemta jau vaikystėje.
N. Armstrongas: Taip, skrydžių, aviacijos pasaulis mane pakerėjo dar tuomet, kai buvau pradinės mokyklos moksleivis. Norėjau kokiu nors būdu būti įtrauktas į tą pasaulį. Tačiau mano ryžtas ir aistra žengiant pirmuosius žingsnius aviacijoje buvo dizainas. Aviacijos dizaineris – štai kuo aš svajojau tapti.
A.M.: Jūsų tėtis ir mama – Stephenas ir Viola. Tėtis dirbo valstybės tarnautoju Ohajo valstijoje. Jis daug keliaudavo. Ko jus tėvai išmokė, kokius pagrindus suteikė auklėdami?
N. Armstrongas: Mano tėvas buvo auditorius, jis auditavo valstijos, kurioje gyvenome – Ohajo – biudžeto išlaidas. Tad kai tėvai buvo jauni, mūsų šeimos gyvenimo būdas nebuvo sėslus – paskui tėtį išmaišėme visą valstiją. Manau, mano tėvai buvo labai liberalūs, nuosaikūs ir leisdavo man daryti tai, kas atitiktų mano interesus. Aš jiems už tą suteiktą laisvę liksiu amžinai dėkingas – už tai, kad jie nebandė nurodinėti, kuo turėčiau tapti, ko turėčiau imtis.
A.M.: Kituose pokalbiuose esate minėjęs, jog vaikystėje gana smarkiai bijojote mirties ir nerimaudavot, kas būtų, jei mirtų jūsų augintinis naminis gyvūnas. Ne visai panašu, jog tokiomis savybėmis galėtų pasižymėti žmogus, kuris per visą savo gyvenimą tiek daug ir taip smarkiai rizikavo savo gyvybe.
N. Armstrongas: Manau, daugeliui jaunų žmonių mintys apie mirtį nėra patrauklios ir sukelia nesmagumo, nepatogumo jausmą. Nesvarbu, apie kieno mirtį kalbama – apie jo paties, jo artimųjų ar jo augintinių. Tą sunkumą žvelgiant į mirtį, į jos tikroviškumą patyriau ir aš. Ir man reikėjo ne vienerių metų, kol tai įveikiau.
A.M.: Korėjos kare jūs dalyvavote septyniasdešimtyje karinių oro operacijų, kur taip pat turėjote galimybių susidurti su mirtimi. Kaip jūs prisimenate jūsų ir kolegų, tarnavusių karinėse oro pajėgose, riziką?
N. Armstrongas: rizika oro pajėgose yra savaime suprantamas ir natūralus dalykas. Manau, jog karo pilotų darbas yra gerokai rizikingesnis už pilotų-bandytojų ar astronautų darbą. Tos išgyventos rizikos vaisiai – neįkainojami. Visur yra ir geroji, ir blogoji pusė. Blogoji pusė šiuo atveju – tu netenki kolegų. Jie žūsta. Tai yra skaudu… Geroji pusė – formuojasi labai artimas, tamprus ryšys su kolegomis, kuriems pavyksta išgyventi. Tas ryšys nenutrūksta viso likusio gyvenimo metu. Tad tokią patirtį vertinu kaip nepaprastai svarbią, nes tokia patirtis ugdo charakterį, formuoja tą bazinį bendrumo jausmą, tą vienijantį tarpusavio ryšį. Taip tu tampi geresniu žmogumi, išmoksti įveikti kliūtis, nepalankią aplinką, keblias situacijas ir riziką.
A.M.: Neilai, pakalbėkime apie jūsų kaip piloto-bandytojo karjerą. Ji, kaip ir bet kuris kitas jūsų karjeros aspektas, buvo išskirtinė. Atskleiskite, prašau, ką reiškia būti pilotu-bandytoju? Ką reiškia skraidyti tais lėktuvais taip dažnai?
N. Armstrongas: pilotas-bandytojas visų pirma sprendžia problemas. Jis ieško neatitikimų, techninių momentų, kuriuos būtų galima patobulinti, kurie pagerintų skrydžio kokybę, taip pat kliūčių, kurios kelia riziką baziniam saugumui. Tokio piloto darbas – identifikuoti tokias problemas ir prisidėti ieškant problemos sprendimų. Tad iš principo tai yra problemų sprendimo darbas – dirbdamas jį, tu nuolatos susiduri su nežinomais dalykais.
Aš atradau užburiančiąją šio mano karjeros etapo pusę – man nuoširdžiai patiko tai, jog aš turėjau galimybę prisidėti ieškant problemos sprendimo būdų. Aš tuo mėgavausi iš visos širdies. Istorija byloja, jog žmonijos techninis progresas buvo lėtas. Pažanga atneša vis daugiau naujovių, mes žinome vis daugiau ir tai lengvina kai kuriuos gyvenimo aspektus, tačiau būti to progreso smaigalyje yra rizikingas iššūkis.
A.M.: Vienas iš tokių iššūkių – vienas iš pirmųjų jūsų skrydžių sunkiuoju bombonešiu B-29. Kaip sekėsi to skrydžio metu? Ar buvo iškilę kokių nors problemų?
N. Armstrongas: taip, aš buvau vienas iš dviejų pirmųjų B-29 pilotų. Bombonešis turėjo į didžiulį aukštį iškelti kovinį raketinį lėktuvą ir jį paleisti. „Supertvirtove“ pakilome į maždaug 9 km aukštį, ir tada vienas iš keturių propelerių sugedo. Tačiau jis ne sustojo, o pradėjo suktis vis greičiau ir greičiau. Savaime suprantama, kažkuriuo momentu jis turėjo sprogti.
Turėjome tokį pasirinkimą: arba lėtiname greitį ir mažiname aukštį, kad mažėtų ir propelerio sukimasis, arba toliau didiname greitį ir kylame aukštyn, kad galėtume išmesti raketą. Pasirinkome antrąjį variantą. Mes paleidome raketą. Ir beveik tą pačią akimirką, tučtuojau po to, kai paleidome tą raketą, propeleris sprogo – tai buvo kraštinis dešinysis (ketvirtasis) propeleris. Jo menčių skeveldros pažeidė trečiąjį propelerį, prakirto bombonešio korpusą kiaurai, pažeidė ant kito sparno veikusio antrojo propelerio variklį – taip mums liko vienintelis kraštinis kairysis (pirmasis) veikiantis propeleris. Reikia pripažinti, situacija ne iš maloniųjų…
Ką gi, buvome pakilę į didelį aukštį, tačiau po mumis driekėsi didžiulis išdžiuvęs ežeras, ant kurio galėjome nusileisti. Mums reikėjo vieninteliu likusiu varikliu atlikti labai švelnų posūkio manevrą ir grakščiai sklendžiant nutupdyti milžinišką lėktuvą. Tiesa, antrojo piloto šturvalas neveikė – jo laidus nukirto sprogęs ketvirtasis propeleris. Tačiau mano šturvalas dar veikė. Tad lėktuvą valdžiau aš, o jis atliko visą protinį darbą.
Kai vis tik nusileidome ant žemės ir apžiūrėjome lėktuvą, pamatėme, jog… nenukirsti buvo likę tik keli mano šturvalo laidų plaušeliai… Per plauką… Tad mums labai pasisekė, kad toje situacijoje likome gyvi.
A.M.: Neįtikėtina… Bet imkime kitą pavyzdį. Berods tai įvyko Mėnulio modulio treniruoklyje. Kaip supratau, ten taip pat nutiko kažkas ekstremalaus? Ar galėtumėte papasakoti apie tai?
N. Armstrongas: na… mums reikėjo kažkaip imituoti nusileidimą Mėnulyje. Žinia, Mėnulyje nėra atmosferos, skrendi vakuume. Gravitacija yra gerokai silpnesnė nei Žemėje. Tad nusileidimo modulio valdymas tokiomis sąlygomis yra absoliučiai kitoks nei Žemės sąlygomis. Mes jautėme, jog mums pirmiausiai reikia perprasti tuos skirtumus, kad leisdamiesi Mėnulyje jaustumėmės užtikrintai ir patogiai. Tad tas treniruoklis mums suteikė nepaprastai vertingos patirties.
Deja, tai buvo sudėtingas, komplikuotas mechanizmas su daugybe įvairiausių raketų, laidų ir visokių kitokių įmantrybių. Žinoma, jis buvo potencialus gedimų šaltinis. Vieną dieną toks gedimas įvyko tuomet, kai aš ore praktikavausi tuo treniruokliu. Nustojo veikusi manoji modulio valdymo sistema. Kad laikas spausti katapultos mygtuką, supranti labai greitai. Aš taip ir padariau – katapultavausi. Laimei, katapulta suveikė nepriekaištingai. Vienintelis sužeidimas, kurį patyriau to incidento metu – prisikandau liežuvį.
A.M.: Tačiau, kaip byloja legendos, ir kaip nutiko iš tikrųjų, jums teko grįžti prie nebaigtos užduoties?
N. Armstrongas: taip, darbą reikėjo atlikti iki galo. Ir aš nusprendžiau, jog privalau jį atlikti.
A.M.: Norime jums pademonstruoti prezidento Džono Kenedžio kalbos fragmentą:
„… Bet kodėl, klausia kai kurie, kodėl – Mėnulis? Kodėl kaip tikslą pasirinkome Mėnulį? O aš jų galiu paklausti: kam tada kopti į aukščiausią kalną? Kam tada prieš 35-erius metus reikėjo perskristi Atlanto vandenyną? … Mes nusprendėme skristi į Mėnulį! Mes nusprendėme skristi į Mėnulį!! … Mes nusprendėme nuskristi į Mėnulį dar šį dešimtmetį ir atlikti daugybę kitų dalykų – ne todėl, jog tai lengva, o todėl, kad tai – sunku. Nes šis tikslas sutelks geriausius mūsų išteklius ir kompetencijas. Nes šis iššūkis yra tas, kurį mes trokštame priimti, tas, kurio mes nenorime atidėlioti, ir tas, kurį mes įveiksime…“
A.M.: Jungtinėms Valstijoms tas laikmetis buvo ypatingas. To siekė pats prezidentas. Tačiau politikai, valstybės administracija, mokslininkai, visuomenė – šiai misijai nepritarė praktiškai visa likusi šalis. Kur slypėjo raktas į sėkmę – kaip atsitiko, kad misijai vis tik buvo uždegtos žalios šviesos?
N. Armstrongas: pirmiausia, reikia įvertinti to meto kontekstą. Visų pirma, Tarybų Sąjunga pirmoji sėkmingai orbiton paleido dirbtinį Žemės palydovą. Antra, netrukus Sovietų Sąjunga pirmoji į kosmosą nuskraidino žmogų – jis ne tik pakilo į kosmosą, bet ir apskriejo aplink Žemę, atliko orbitinį skrydį.
Mes buvome atsidūrę uodegoje. Mes savo sąskaitoje iki tol turėjome vienintelį kosminį skrydį – Alanas Shephardas kosmose išbuvo dvidešimt minučių. Tai buvo trumpas suborbitinis skrydis į maždaug 160 km aukštį: kapsulė pakilo ir nusileido į vandenyną – aplink Žemę neapskriejo. Mes taip ir nebuvome pasiuntę nė vieno žmogaus į orbitą – nė vienas amerikietis nebuvo apskridęs aplink Žemę. Tad tokiomis aplinkybėmis iškeltas tikslas nuskristi į Mėnulį atrodė kaip neįtikėtinas, neįmanomas dalykas. Techniškai…
Tačiau NASA buvo jauna organizacija – tuomet jai buvo ar tik ne ketveri metai – ir ji daug bei produktyviai mąstė apie šią užduotį. Buvo nuspręsta, jog nusileidimas Mėnulyje yra bene vienintelis ėjimas, kuriuo mes galėtume pavyti Sovietų Sąjungą. Kaip kalbėjo mūsų prezidentas, tai – naujas, neištirtas vandenynas, kurį mes turime perplaukti. Ir mes tai turime padaryti pirmieji. Tai sužadino žmonių vaizduotę. Nes tuomet vyko arši ideologinė kova tarp Rytų ir Vakarų bei buvo iškilusi grėsmė visos žmonijos ateičiai. Tad misija į Mėnulį buvo nepaprastai svarbi – ne tik techniškai. Iššūkis buvo tiesiog kolosalus. Mėginimas gauti tam sutikimą, palaiminimą – ne tik valdžios, bet ir visos nacijos, visų tautiečių – atrodė sukrečiantis.
„Nuotaika prieš starto procedūrą tąsyk buvo maždaug tokia: „Na, po poros minučių mes paprasčiausiai išlipsim iš raketos, nes starto procedūrą ir vėl reikės atidėti dėl kokio nors trikdžio… Startas bus atidėtas, mes bandysim tik kitą dieną. Tad nėra čia ko pernelyg įsijausti.“ Ir kai raketos variklius vis tik užveda, visad lieki truputį nustebęs: „O, pasirodo, šįkart vis dėlto skrisim.“
A.M.: Neilai Armstrongai, sveiki sugrįžę į studiją.
N. Armstrongas: Visados malonu sugrįžti…
A.M.: Atleiskite už mano gana primityvius apibendrinimus, tačiau kai kurie asmenys iš anksto piešė eskizą, jog įvyks tik vienintelis „Apollo“ skrydis. Skeptikai sakė: „Pamirškite tuos svaičiojimus apie daugybę misijų.“ O jūs žinojote, jog esate įtrauktas į „Apollo“ programą, tačiau tuo momentu dar nežinojote, kas pirmas žengs pirmuosius žingsnius Mėnulyje, jei apskritai tai įvyks. Kaip buvo vykdomi programos „Apollo“ planai?
N. Armstrongas: Pirmasis programos „Apollo“ erdvėlaivis buvo bandomas prieš skrydį. Erdvėlaivio modulyje – dalyje į Mėnulį skrisiančios raketos – Kenedžio kosminių skrydžių centre, Kanaveralo kyšulyje (Florida, JAV), darbavosi „Apollo 1“ įgula. Modulio viduje buvo vienos atmosferos slėgis. Modulio kabina buvo užpildyta grynu deguonimi. Nutiko taip, kad šoko žiežirba ir visas kabinoje buvęs grynas deguonis akimirksniu užsiliepsnojo. Kadangi modulio liukas atsidarė į modulio vidų, o liuką spaudė vienos atmosferos slėgis, įgula neturėjo galimybių liuką atidaryti greitai ir išsigelbėti. Įgula žuvo ugnyje.
Įvyko tragedija. Kad po jos atsigautume, mus prireikė ilgo laiko. Buvo akivaizdu, jog mūsų erdvėlaivis yra nesaugus. Mes privalėjome jį suprojektuoti, sukonstruoti iš naujo. Tokiu būdu skrydis buvo atidėtas dvejiems metams. O iki dešimtmečio pabaigos (ir iki prezidento Džono Kenedžio pažado, jog JAV iki 1970 m. nuskraidins žmogų į Mėnulį) buvo likę tik ketveri metai. Tad tose kosminėse lenktynėse į Mėnulį mes praradome pusę laiko.
Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Kiekvienas privalumas turi trūkumų ir atvirkščiai – kiekvienas trūkumas atneša savų privalumų. Taigi, per tuos dvejus metus mes turėjome patobulinti visą erdvėlaivį. Ne vien išspręsti sistemų atsparumo ugniai problemą, bet ir ištobulinti daugybę dalykų kitose erdvėlaivio sistemose, o jas tobulinti tikrai reikėjo. Mes turėjome šturmuoti tas technines kliūtis ir pasiekti gigantišką kokybinį progresą projektuojant ir konstruojant erdvėlaivį. Ir visa tai – tik per porą metų.
Visų programos „Apollo“ skrydžių metu buvo tobulinama ir įdiegiama kažkas naujo. Antrojo skrydžio metu (tai buvo vienuolikos parų skrydis, kurio metu reikėjo įsitikinti, jog erdvėlaivio modulis (angl. – „command module“, CM) ir jo sistemos veiks nepriekaištingai visos kelionės į Mėnulį ir atgal metu (mes joje užtrukome vienuolika dienų).
Tas skrydis buvo sėkmingas. Kito skrydžio metu Mėnulio link turėjo būti pasiųstas ne tik erdvėlaivio modulis, bet ir nusileidimo modulis (angl. – „Lunar Module“, LM). Tačiau 1968 m. nusileidimo modulis dar nebuvo tinkamas skrydžiui. Tad buvo priimtas labai bravūriškas sprendimas. Jie nusprendė, jog nusileidimo modulį skraidins jau trečiuoju milžiniškos raketos „Saturn V“ skrydžiu.
Iki tol ši raketa į kosmosą kilo dusyk, be įgulos. Tie du mėginimai nebuvo idealūs, buvo iškilę tam tikrų problemų… Kurias jie išsprendė. Tad trečiuoju „Saturn V“ pakilimu buvo nuspręsta ne tik gabenti nusileidimo modulį, bet kartu apskristi aplink Mėnulį. Tai buvo nepaprastai drąsus sprendimas. Tačiau to mums reikėjo, ne toks žingsnis leido įsitikinti, jog dabar mes iš tiesų galime nuskraidinti erdvėlaivį į Mėnulį, jog iš ten galima komunikuoti su Žeme. Įgula nufotografavo nusileidimui potencialiai tinkamas vietas. Taip mes galėjome geriau planuoti ateities skrydžius.
A. M.: Beįtikėtina girdėti, per kokį trumpą laikotarpį jums pavyko pasiekti tą stulbinantį progresą…
N. Armstrongas: O taip, tie patobulinimai ėmė dygti tarsi grybai po lietaus…
A. M.: stebiuosi, kaip turėjote laiko miegui… Ir kas toliau? Kada jūs daugmaž sužinojote, jog Mėnulin leistis bandys „Apollo 11“?
N. Armstrongas: aš buvau atsarginis aplink Mėnulį skridusios įgulos vadas. Kitaip tariant, dubleris. Kai jie atsiplėšė nuo Žemės paviršiaus, aš, žinoma, taipogi dirbau. Po kelių dienų man paskambino viršininkas ir paklausė: „Ar vadovausi vienuoliktajai „Apollo“ misijai?“ Aštuntoji kaip tik buvo vykdoma ir skriejo aplink Mėnulį, devintoji stovėjo paruošta angare ir laukė savo eilės, o dešimtoji…
Esmė ta, kad nusileidimo modulis iki tol taip ir nebuvo skridęs. Mes jokiu būdu negalėjome numatyti, kas bus vykdoma devintos ir dešimtos misijos metu. Viskas priklausė nuo kiekvienos ankstesnės misijos sėkmės ir rezultatų. Tačiau „Apollo 8“ misija buvo sėkminga, „Apollo 9“ buvo sėkminga, „Apollo 10“ buvo gerokai sėkmingesnė nei buvo tikėtasi – nusileidimo modulis buvo apskraidintas aplink Mėnulį, buvo išmėgintos jo raketinės, navigacinės sistemos, nusileidimo modulio ryšys ir su erdvėlaivio moduliu, ir su skrydžių centru Žemėje. Viskas veikė ir buvo paruošta skrydžiui.
Tad likus mėnesiui iki „Apollo 11“ starto mes nusprendėme, jog pakankamai pasitikime erdvėlaiviu ir galime mėginti leistis Mėnulyje. Turiu pasakyti, maniau, jog turime 90 proc. tikimybę saugiai grįžti į Žemę ir tik 50 proc. tikimybę sėkmingai nusileisti Mėnulyje pirmuoju mėginimu. Tame misijos etape, kai nusileidimo modulis atsiskiria nuo erdvėlaivio modulio ir pasiekia Mėnulio paviršių, buvo tiek daug nežinomų kintamųjų… Niekas jų nebuvo išmėginęs bandymų metu. Buvo didelė tikimybė, jog mes galbūt kažką supratome ne visiškai ir turėsime nutraukti nusileidimo procedūrą, grįžti į erdvėlaivio modulį ir nieko nepešę keliauti Žemėn. Kitaip tariant, situacija „Kas nerizikuoja, tas negeria šampano“. Tą riziką turėjai įvertinti gerokai anksčiau, nei galėjai numatyti tuos misijos vaisius.
A. M.: ar leidote kada nors sau malonumą pasvajoti – aš suprantu, kad jūs sakysite „ne“, bet vis tiek – ar laikotarpiu tarp aštuntosios ir vienuoliktosios misijos leidote kada nors sau malonumą pasvajoti kad jūs, vyručiai, galite būti ta komanda, kuri pirmoji išsilaipins Mėnulyje?
N. Armstrongas: Ne, negalėčiau taip pasakyti…
A. M.: Aš juk sakiau… 🙂
N. Armstrongas: …nes mes buvome sutelkę dėmesį į progresą, į tūkstančius privalomų žingsnių, kuriuos reikėjo žengti iki to skrydžio. Pirmiausiai reikėjo sėkmingai žengti tuos tūkstančius žingsnių, pernelyg nesvaičiojant apie esminį tikslą.
A. M.: Ką gi, sulaukiate skambučio telefonu. Jums praneša, kad esate paskirtas įgulos vadu. Kokia buvo jūsų reakcija tą akimirką?
N. Armstrongas: Na taip (skėsteli rankomis), viršininkai manęs paklausė: „Kaip manai, ar tu ir tavo vyrai esate pasiruošę? Ar yra kas nors, kas jus rimtai neramina, ar yra kokių kliūčių, dėl kurių negalime žengti toliau?“ Aš dalyvavau tuose pokalbiuose. Ir, turiu pasakyti, būtų gerai, jei dar būtume turėję kokį mėnesį… Tačiau vyko lenktynės. Buvo tam tikrų požymių, jog mūsų konkurentai gali pasiekti pranašumų, tad delsti neturėjome teisės. Ir aš pasakiau: „Mes pasiruošę. Mes pasiruošę skristi.“
A. M.: Ką gi, trys jauni vyrukai, kurie buvo atlikę tiek darbo ir buvo pasiruošę didžiausiam civilizacijos istorijoje nuotykiui. Ar galite prisiminti savo mintis tomis akimirkomis, kai starto dieną pusryčiavote, buvote tikrinami medicininėje komisijoje, vilkotės skafandrą, žingsniavote prie raketos?
N. Armstrongas: Tai meditavimo, susikaupimo laikas ruošiantis tam, ką reikės atlikti. Tačiau tuo pat metu tai buvo ir tam tikro atsipalaidavimo metas. To priežastis – juk tos raketos paprastai laiku nepakildavo… Tad nuotaika buvo maždaug tokia: „Na, po poros minučių mes paprasčiausiai išlipsim iš raketos, nes starto procedūrą ir vėl reikės atidėti dėl kokio nors trikdžio… Startas bus atidėtas ir mes bandysim tik kitą dieną. Tad nėra čia ko pernelyg įsijausti.“ Ir kai raketos variklius vis tik užveda, visad lieki truputį nustebęs: „O, pasirodo, šįkart vis dėlto skrisim.“
A. M.: O kaip tas triukšmas starto metu?
N. Armstrongas: triukšmas pakilimo metu yra nepaprastai didelis. Riaumoja ne tik raketos – tave pasiekia ir nuo žemės atsimušusios to pragariško triukšmo bangos. Tad maždaug iki 30-osios skrydžio sekundės ką nors girdėti būna nepaprastai sudėtinga. Net ir turint omenyje tai, jog mes segime specialius skafandro šalmus su ausinėmis.
Bet paskui, kai išskrendi iš tos zonos, kai tave pasiekia nuo žemės atsispindinčios triukšmo bangos, triukšmas tampa gana pakenčiamas. Tiesa, pasiutusiai krato. Ypač tos „Saturn V“ raketos… Vis tik jos sveria 3 tūkst. tonų. Vienoje tokioje raketoje – toks energijos užtaisas, jog jo daugiau nei pakanka atsiplėšti nuo starto aikštelės. Pirmosiomis skrydžio minutėmis, pirmoje pakilimo fazėje, krato labai intensyviai. O antros ir trečios fazės metu pakilimas vyksta taip ramiai ir stabiliai, kaip krato pirmosios fazės metu.