Skylab II skries už Žemės orbitos ribų

Kosminė stotis „Skylab II“ gali tapti pirmąja pilotuojama kosmine stotimi už Žemės orbitos ribų – giliame kosmose. Kosminės stoties masė 37300 kg. Startas po 2021 metų.

Į reikiamą orbitą kosminę stotį iškels raketa SLS (SLS – Space Launch System) – dabar kuriama ir bus pati galingiausia NASA o gal ir visame pasaulyje XXI amžiaus pirmosios pusės raketų – nešėjų šeima. SLS turės kelias raketas.Svarbiausios iš jų dvi: 70 tonų keliamosios galios į žemą DŽP orbitą, skirtą pilotuojamam erdvėlaiviui „Orion“ (Orion Multi-Purpose Crew Vehicle (MPCV) – universali ekipažo transporto priemonė) iškelti į DŽP orbitą ir nuskraidinti jį į gilųjį kosmosą ir krovininę 130 tonų keliamosios galios į žemą DŽP orbitą. Raketos aukštis 117 metrų.

Dvi pagrindinės SLS sistemos (ekipažo ir krovininė) raketos
SLS raketos
Erdėlaivio Orion startas
Orion orbitoje aplink Žemę
„Orion“ orbitoje aplink Žemę ir ruošiasi startuoti į gilųjį kosmosą

Apie Skylab plačiau

Kosminė stotis bus pavadinta „Skylab II“ pirmosios kosminės stoties „Skylab“ prisiminimui. Joje 1973-1974 metais dirbo trys astronautų ekspedicijos. Naujoji kosminė stotis bus sudaryta iš didelio pagrindinio modulio, kurio ilgis 11,15 m, o skersmuo 8,5 m. Šio modulio vidaus tūris 495 m³. Tai atitinka apytikriai dviejų aukštų namą. Tai daug erdviau už modulius, naudojamus Tarptautinėje kosminėje stotyje, kurių skersmuo 4,5 m.

Pagrindiame Skylab II modulyje galėtų komfortiškai gyventi 4 asmenų ekipažas ir jame bus daug mokslinės įrangos, didelės maisto produktų atsargos, kurių pakaks keliems metų. Be to, „Skylab II“ gyvenamoji zona yra vienoje pusėje, tuo tarpu konstruojant TKS reikėjo tarpusavyje sujungti daug laboratorijų. Dėl šios priežasties Skylab II“ surinkti ir aptarnauti reikės mažiau startų

„Skylab II“ sukurti panaudojamos didžiosios SLS raketos dalys

Numatoma kosminę stotį „Skylab II“ „apgyvendinti“ antrojo Lagranžo taško rajone, gravitaciškai pastovioje zonoje už tolimiausios Mėnulio pusės ribų. Per kraštinius metus NASA kuria planus apie perkėlimą pilotuojamo forposto į antrąjį Lagranžo tašką. Ši stotis taptų žmogaus būvimo giliame kosmose pagrindu, tarnautų kaip placdarmas mėnulio tyrinėjimų operacijoms ir turėtų įtakos postūmiui sukurti kosminius laivus tyrinėti labiau tolimus objektus, tokius kaip asteroidai ir Marsas.

„Skylab II“ kritika

Pakankamai keistas vietos parinkimas pilotuojamai kosminei stočiai. Apskritai patalpinti pilotuojamas kosmines stotis aukštose orbitose, už Žemės magnetinio lauko, tarnaujančio natūralia apsauga nuo kosminės radiacijos, ribų, iš principo galima tiktai esant labai svarbiems specialiems tikslams. Kad ekipažas būtų nenužudytas radiacijos, reikia arba stotį aprūpinti specialia apsauga, kuri labai sunki ir nelabai efektyvi, arba sutrumpinti iki minimumo žmonių būvimą stotyje, darant ją iš esmės ne pilotuojama, o lankoma.

Kelių šimtų kilometrų atstumu virš Žemės paviršiaus skriejančios kosminės stotys yra mokslinės laboratorijos. Bet iškelti kosminę stotį į aukštą orbitą, o tai daug kartų padidina jos išvedimo kainą, o tuo labiau už magnetinio lauko ribų, yra prasmė tiktai tada, jeigu yra labai svarbūs uždaviniai, kuriuos gali atlikti tiktai žmonės.

Koks tikslas iškelti didelę stotį su žmonėmis į orbitą už nematomos Mėnulio pusės? Ką ten tokio ypatingo, kas gali kainuoti dešimtis milijardų JAV dolerių, gali daryti žmonės, ko nesugebės atlikti automatai? Žiūrėti į Mėnulį pro teleskopą, arba klausytis radijo signalų iš kosmoso be sklindančių triukšmų iš Žemės? Tai gali atlikti ir palydovai. O daugiau tokioje orbitoje nėra ką veikti.

Kaip teigiama spaudai, pademonstruoti žmogaus buvimo giliame kosmose galimybę. Tai, kad pilotuojamą kosminį laivą galima paleisti į gilų kosmosą ir taip aišku, tai ne principinių galimybių klausimas, o raketos keliamosios galios klausimas. Koks tikslas tokiam demonstravimui ir astronautų luošinimui leisti milijardus?
Būti placdarmu mėnulio operacijoms? Kokia nauda iš stoties, kuri kabo keletos dešimčių tūkstančių kilometrų atstumu virš mėnulio paviršiaus, be to dar kitoje nei Žemė Mėnulio pusėje.

Reguliariems skrydžiams į Mėnulį iš esmės netrukdys tarpinė lankoma stotis, kuri gali tarnauti kaip uostas. Bet tokia stotis turi būti žemoje orbitoje aplink Mėnulį ir jei nereikalingi dideli matmenys, pakaks vieno arba kelių standartinių modulių.
Antrasis Lagranžo taškas per toli ir nuo Žemės ir nuo Mėnulio, kad tarnautų kaip transporto centras.

Būtų suprantama, jeigu lankomą stotį „apgyvendintų“ pirmajame Lagranžo taške, kur ji nejudamai būtų pakabinta tarp Žemės ir Mėnulio, tada ji galėtų tarnauti forpostu perspektyvių transporto sistemų vystymui. Skrieti į Lagranžo taške už nematomos iš Žemės Mėnulio pusės esančią kosminę stotį, kad palengvinti kelionę į Mėnulį, jokios prasmės nėra. Skrieti į šį tašką tai tik deginti papildomą kurą, paprasčiau tiesiai į Mėnulį.
Turint tikslą pasiekti kosmose rekordą, galima būtų pasirinkti pigesnę ir naudingesnę užduotį. Belieka tik spėlioti, kokių tikslų gali siekti NASA šiuo projektu.


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *