Kosmonauto A. Lazutkin paskaita Vilniuje

Aleksandr Lazutkin

A. Lazutkin, NASA, Mir – Vilniuje viešėjo Rusijos kosmonautas

A.Lazutkin vizitas

Šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų išvakarėse žiniasklaidos klubas „Formatas A3“ pradžiugino vilniečius puikia dovana: klubo svečiu gruodžio 16 d. tapo kosmonautas, Rusijos didvyris Aleksandr Lazutkin. Jis į Vilnių iš Maskvos vienai parai atskrido su savo žmona Liudmila, kuri yra inžinierė – biomechanikė. Iki susitikimo su vilniečiais keletą valandų pora susipažino su Vilniumi. Miestas jiems patiko. Tai buvo jų pirmasis apsilankymas Lietuvoje.

O rusakalbiams vilniečiams tai buvo dar viena proga susitikti viešbučio „Panorama“ konferencijų salėje ir prieš pat susitikimą su kosmonautu garsiai keikti naujai išrinktą valdžią už numatomą lengvatos daugiabučių šildymui panaikinimą. Lietuviškai kalbančių susitikimo dalyvių buvo nedaug.

Svečią pristatė Lietuvos žurnalistas, politikos apžvalgininkas, tinklaraštininkas Artūras Račas ir žurnalistas, žiniasklaidos klubo „Formatas A3“ atstovas Lietuvai, Algis Kalanta. Susitikimo tema: „Kosmosas – dar vienas žmogaus pažinimo kelias“. Kosmonautą A. Lazutkin „nesėkmės“ lydi ir Žemėje. Neveikė paeiliui trys vienas po kito paduoti mikrofonai. Tik po nedidelio remonto vienas iš jų įsijungė. Po 20 minučių pasakojimo apie darbą ir kritines situacijas orbitinėje stotyje Mir 23 – iosios ekspedicijos metu, buvo žiūrima filmo „Nėra kur bėgti. Gaisras kosminėje stotyje“ ištrauka.

Klausimai A. Lazutkin

Po to kosmonautas atsakinėjo į susitikimo dalyvių klausimus. Įdomių klausimų, išskyrus astronautika.lt nebuvo. Buvo klausiama „ar tikite, kad amerikiečiai buvo išsilaipinę Mėnulyje“, „kaip atrodo Žemė pro erdvėlaivio iliuminatorių, ką jaučiate žiūrėdamas į ją“, „koks kosmonautų maistas, ar jie dar valgo iš didelių, panašių į pastos, tutelių“ ir panašiai, t.y. to, kas daug metų rodoma Sovietų Sąjungoje ir Rusijoje sukurtuose ir www.youtube.com patalpintuose pažintiniuose astronautikos filmuose arba rašoma tinklaraščiuose www.delfi.lt, http://www.technologijos.lt. Atsirado „mokslininkų ir inžinierių“, kurie kosmonautui A. Lazutkin pasigyrė apskaičiavę galimybę kosmonautams į Mėnulį nuskristi per 6 valandas, o į Marsą per nepilnas 30 dienų. Susitikimo su kosmonautu A. Lazutkin dalyvių tarpe, kaip visada per tokius susitikimus, pirmuoju smuiku griežė astronautikos visažinis  Valerij Ivanov.

A. Lazutkin, NASA, MirA. Lazutkin, NASA, MirKosmonautas A. Lazutkin prisiminė 1997 metais įvykusios Mir 23 – ios ekspedicijos išbandymų dienas

Kosmonautas A. Lazutkin drąsiai gali sakyti, kad jo vaikiška svajonė išsipildė: jis, kaip to ir troško, tapo kosmonautu. Bet  tai nebuvo lengva, teko nueiti  ilgą kelią, kupiną  sunkaus darbo, milžiniškos fizinės ir psichologinės įtampos, įveikti begalę rimtų sunkumų ir pavojų.

Aleksandr Lazutkin  gimė Maskvoje 1957 metais, jau mokykloje domėjosi astronomija ir sportu. Beje, jo sportiniai laimėjimai buvo tokie įspūdingi, kad teko iš bendrojo lavinimo mokyklos pereiti į sportinės pakraipos mokyklą internatą. Jam suteiktas SSRS sporto meistro vardas už laimėjimus sportinėje gimnastikoje, taip pat parašiutų sporto pirmasis atskyris. 1981 metais būsimasis kosmonautas baigė Maskvos aviacijos institutą ir gavo inžinieriaus mechaniko diplomą.

A.Lazutkin po studijų

Puikiai besimokęs studentas liko instituto katedroje ir dirbo joje iki 1984 metų. Vėliau,  užvaldytas svajonės apie kosmosą, dirbo inžinieriumi susivienijimo „Energija“ konstravimo biure, rengė įgulas, gilino anglų kalbos žinias. 1992 metų kovą A.Lazutkin buvo įtrauktas į kosmonautų būrį, o dar po dvejų metų tapo kosmonautu bandytoju ir pradėjo tiesiogiai rengtis skrydžiui į kosmosą. Į savo pirmąją kelionę  Visaton jis leidosi 1997 metų vasario 10 dieną kartu su laivo vadu Vasilij Ciblijev ir vokiečių astronautu tyrėju Reinhold Ewald.

A. Lazutkin, NASA, Mir Soyuz-tm-25Erdvėlaivio Sojuz TM-25 ekipažas: kairėje sėdi borto inžinierius Aleksandr Lazutkin, dešinėje – vadas Vasilij Ciblijev, viduryje astronautas Reinhold Ewald

A.Lazutkin skrydis į Mir

Per šią kosminę ekspediciją, kuri truko 184 paras ir 22 valandas, orbitinėje stotyje įvyko keletas rimtų incidentų, galėjusių baigtis katastrofa: kilo gaisras,  sutriko kondicionavimo sistema, krovininis orlaivis „Progress M-34“  net susidūrė su orbitiniu kompleksu ir buvo pažeistas orbitinės stoties Mir hermetiškumas.

Kosminėje stotyje per 184 paras, be rusų, pakeisdami vienas kitą, dirbo ir du NASA astronautai –  Jerry Linenger ir Michael Foale. Šis skrydis iš orbitinės stoties Mir įgulos ir ypač iš inžinieriaus Aleksandr Lazutkin, pareikalavo tvirtybės ir darnių veiksmų. Kosmonautams teko dirbti su dujokaukėm, kęsti 50° C temperatūrą, bet jie įveikė visus sunkumus ir 1997 metų rugpjūčio 15 dieną sėkmingai grįžo į Žemę.  Už šį ekstremalų, pavojingą skrydį į kosmosą A.Lazutkin buvo suteiktas Rusijos didvyrio vardas, jis apdovanotas NASA medaliais „Už skrydį į kosmosą“ (Space Flight Medal)   ir „Už nuopelnus visuomenei“  (Public Service Medal).

A. Lazutkin, NASA, Mir STS-81_MIROrbitinis mokslinių tyrimų kompleksas Mir prieš gaisrą modulyje Kvant ir susidūrimą su krovininiu erdvėlaiviu Progress M-34 1997 metų sausio viduryje. Fotografuota iš erdvėlaivio Atlantis skrydžio STS-81 metu

sts-84_mirMir vaizdas pro prie jo prisijungusio erdvėlaivio Atlantis (skrydis STS-84, 1997 gegužės 15 d.) iliuminatorių. Gaisras jau buvo nuniokojęs modulį Kvant

A. Lazutkin, NASA, Mir Spektr croppedNukentėjo orbitinės stoties Mir modulis Spektr, kai krovininis erdvėlaivis Progress M-34, susidūręs su moduliu, pramušė jame skylę ir subadė Saulės elementų baterijos plokštę

A. Lazutkin, NASA, Mir Spektr2Įplėšta, įlenkta ir subadyta modulio Spektr Saulės elementų baterija

A. Lazutkin, NASA, Mir SpektrPažeistas modulio Spektr radiatorius ir viršutinis jo apvalkalas

A. Lazutkin, NASA, Mir STS-89_MIRA. Lazutkin, NASA, Mir A. Lazutkin, NASA, Mir, STS-91Vėlesni orbitinės stoties Mir vaizdai (pirmosieji du iš STS-89 misijos 1998 sausio 23 d.), o trečiasis iš STS-91 misijos (1998 birželio 2 d.), kuriuose matome erdvėlaivio Progress M-34 suniokotas Saulės elementų baterijas

A.Lazutkin sveikata po skrydžio

Deja, daugiau į kosmosą A.Lazutkin neskrido, pirmoji sunki ekspedicija pakenkė sveikatai. Po jos visą dešimtmetį dirbo kosmonautu bandytoju, o pastaruoju metu dirba skyriaus viršininku Jurij Gagarin kosmonautų rengimo centre  Žvaigždžių miestelyje.

23-ajai orbitinės stoties Mir ekspedicijai teko tiek technikos gedimų ir nenumatytų situacijų, kurių užtektų net kelioms ekspedicijoms. Ne kiekvienas incidentas tiesiogiai kėlė pavojų ekipažo gyvyvei, tačiau du kartus duvo taip rimta, kad galvota apie neplanuotą išankstinį ekipažo sugrąžimą į Žemę. Tai buvo rusiška Apollo-13 situacija, išsitęsusi 184 paras.

Raketos problema

23 – ios pagrindinės ekspedicijos ekipažas buvo paskirtas 1994 metų gruodį. Vadas – Vasilij Ciblijev, borto inžinierius – Aleksandr Lazutkin. Dažnai keitėsi skrydžio programa, o ekipažas pasiliko toks pat. Pasikeitė tik starto data: vietoje 1996 metų lapkričio – 1997 metų vasaris.

Orbitinės stoties Mir 22-osios ir 23-osios ekspedicijų pasikeitimo metu buvo suplanuotas 25 parų trukmės Vokietijos kosmonauto skrydis į orbitinę stotį pagal Mir-96 programą. Šiam skrydžiui 1995 metų spalio mėnesį praėjo ruoštis Vokietijos kosmonautai Ewald Reinhold ir Hans Schlegel, nors susitarimas dėl šio skrydžio tarp Rusijos ir Vokietijos kosmoso agentūrų pasirašytas tik 1995 metų gruodžio mėnesio 9 dieną.

Iš pradžių buvo planuojama, kad vokietis startuos erdvėlaiviu Sojuz TM – 25 1996 lapkričio 20 d., o nusileis erdvėlaiviu Atlantis (misija STS – 81) 1996 gruodžio 15 d. Buvo nagrinėjama galimybė, kad vienas paskui kitą per dvi savaites prie orbitinės stoties Mir prisijungtų erdvėlaiviai Sojus TM-25 ir Atlantis (misija STS – 81). Realybė buvo kitokia ir abiejų erdvėlaivių starto datos perkeltos: erdvėlaivio Atlantis –  į 1997 metų sausį (misija STS-81 – 1997 sausio 12-22 d.), o Sojuz TM – 25 – į 1997 metų vasarį (Sojuz TM-25 skrydis 1997 metų vasario 10- rugpjūčio 14 d.). Pedantiškieji vokiečiai pakoregavo ir programos pavadinimą: dabar ji vadinosi Mir – 97.

NASA skrenda į Mir

Tiesiogiai ruoštis 23 – iosios ekspedicijos skrydžiui 1996 metų rugpjūčio mėnesį pradėjo du ekipažai: pirmasis – V. Ciblijev, A. Lazutkin, R. Ewald ir antrasis T. Musabajev, N. Budarin, H. Schlegel. Kadangi 23 – osios ekspedicijos startas buvo atidėtas, tai Rusijos kosmonautams teko dirbti su dviem NASA astronautais: iš pradžių pagal programą Mir-NASA-4 su J. Linenger (startas STS-81 1997-01-12, sugrįžimas į Žemę STS-84 1997-05-24), o po to pagal program Mir-NASA-5 su M. Foale (startas STS-84 1995-05-15, sugrįžimas į Žemę STS-86 1997-10-06). 1996 metų sausio viduryje astronautai M. Foale ir jo dubleris J. Voss atvyko į J. Gagarino kosmonautų parengimo centrą.

Sojuz TM-25 starto abejonės

Galėjo atsitikti taip, kad erdvėlaivio Sojuz TM-25 startas būtų atidėtas neapibrėžtam laikotarpiui. 1997-01-10 iš karinio Plesecko kosmodromo startavo raketa Molnija M. Prieš numetant pirmosios pakopos keturias šonines raketas, anksčiau laiko išsijungė vienos iš šių keturių raketų vienas variklis. Rusijos Federacijos Karinių pajėgų generalinis štabas išleido direktyvą, uždraudžiančią karinių palydovų startus iki darbą baigs Tarpžynybinė komisija, išsiaiškinusi variklio priešlaikinio išsijungimo priežastis. Analogiški varikliai buvo ir pirmojoje raketos Soyuz U, paleidžiančios pilotuojamus erdvėlaivius Sojuz TM, pakopoje. Remdamiesi šia direktyva, karinių kosminių pajėgų specialistai atsisakė pasirašyti leidimą startuoti raketai Soyuz U su pilotuojamu erdvėlaiviu. Teko civiliams specialistams imtis atsakomybės. Pirmą kartą Techninė vadovybė ir Tarpžinybinė komisija be Karinių kosminių pajėgų palaiminimo nutarė paleisti pilotuojamą erdvėlaivį.

Kurs kaprizai

Sojuz TM-25 pakilo 1997 metų vasario 10 dieną. Problemos, kurių gausa pasižymėjo 23 – oji pagrindinė orbitinės stoties (orbitinio mokslinių tyrimų komplekso) Mir ekspedicija, atsirado pirmosiomis skrydžio minutėmis. Erdvėlaivį iškėlus į orbitą, pagal telemetrijos parodymus, paaiškėjo, kad viena susijungimo sistemos Kurs antenų neužėmė numatytos pozicijos (pritrūko 15 laipsnių posūkio kampo). Praėjo kelios valandos. Atlikus dviejų impulsų erdvėlaivio skrydžio orbitos formavimo manevrą, viename iš variklių sistemos kolektorių įsižiebė užrašas „Avarija“. Sekančiai skrydžio orbitos korekcijai teko pasinaudoti kitu kolektoriumi. Tai neturėjo įtakos skrydžiui. Tačiau Skrydžių valdymo centre pažymėta, kad „dideli nemalonumai prasideda nuo mažų“.

Vasario 12 dieną erdvėlaivis priartėjo prie orbitinio mokslinių tyrimų komplekso Mir. Kaip ir numatyta, likus 150 m iki Mir, erdvėlaivis Sojuz TM-25, skriejantis automatiniu rėžimu, pakibo virš jo viename taške ir laukė tolimesnių nurodymų. Gavęs iš Žemės leidimą susijungti, V. Ciblijev tai atlikti pavedė automatiniam skrydžio rėžimui. Valdant automatikai, erdvėlaivis teisingai susiorientavo erdvėje, padidino greitį orbitinės stoties atžvilgiu iki 0,8 m/s ir ėmė artėti prie jos bazinio bloko. Priartėjus prie jo, erdvėlaivis sumažino greitį iki 0,3 m/s. Pagal visus parametrus, automatinio susijungimo procesas vyko sklandžiai. Jokių nukrypimų nuo apskaičiuoto skrydžio rėžimo nei ekipažas, nei Žemė nematė. Tačiau, likus 1,5 m susijungimo įrenginio, netikėtai Sojuz TM-25 valdymo pulte sužibo pranešimas „avarija 1106“ (dinaminis nevaldomumas pagal pasyvaus pokrypio į šoną kampus).

Automatika atitraukė erdvėlaivį nuo orbitinio mokslinių tyrimų komplekso bazinio bloko. Skrydžio valdymo vadovas Vladimir Solovjov nurodė ekipažui perimti erdvėlaivio valdymą, sustabdyti erdvėlaivio tolimą nuo orbitinio komplekso ir susijungti su juo rankinio valdymo rėžimu. Kai buvo nutolta 12 metrų, V. Ciblijev pradėjo pats valdyti erdvėlaivį. Jį sustabdė, orientavo erdvėlaivį ir liepė jam judėti į priekį. Susijungimas su bazinio bloko pereinamuoju skyriumi buvo sėkmingas.

Prasidėjo moksliniai eksperimentai

Patikrinę susijungimo įrenginio hermetiškumą, kosmonautai V. Ciblijev, A. Lazutkin ir R. Ewald atidarė liukus ir susitiko su orbitinėje stotyje dirbusiais 22 – osios ekspedicijos nariais – Rusijos kosnonautais V. Korzun, A. Kareli ir NASA astronautu J. Linenger. Prasidėjo 18 parų trukmės bendras skrydis. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas Mir 97 programai. Atlikti tyrimai šiose srityse: žmogaus gyvenimo nesvarumo sąlygomis (20 eksperimentų), medžiagų tyrimai (7 eksperimentai), technologijų (2 eksperimentai), ekspluataciniai – techniniai bandymai (8 eksperimentai). Lygiagrečiai vyko Rusijos – JAV kosminių tyrimų programa ir 22 – oji pagrindinė ekspedicija perdavinėjo vykdomus eksperimentus 23 – ajai ekspedicijai.

Gaisras

Įtemptą darbą ir šventinę nuotaiką orbitiniame mokslinių tyrimų komplekse Mir sutrikdė netikėta situacija. Vasario 23-oji Rusijos Federacijoje švenčiama kaip Tėvynės gynėjo diena (buvusi Raudonosios armijos arba Tarybinės armijos diena). Po darbo prieš poilsį kosmonautai nutarė pažymėti šią šventę. Su šia švente juos pasveikino ir skrydžių valdymo centras. Oficialiai teigiama, kad buvo nusiteikta švęsti be alkoholio, valgant atgabentus egzotiškus vaisius ir kitus skanėstus. Internacionalinis 6 vyrų ekipažas (4 Rusijos Federacijos piliečiai, 1 JAV pilietis ir 1 Vokietijos) buvo apsirengę šortais ir berankoviais marškinėliais.  Orbitinėje stotyje draugiška diedovčina. Nebaigtus dienos darbus privalo atlikti naujokai. Vyriausiasis 6 žmonių ekipažo vadas V.Korzun jauniausiajam borto inžinieriui A. Lazutkin įsako, t.y. draugiškai paprašo modulyje Kvant kietojo kuro deguonies generatoriuje įdėti specialų įdėklą („šaškę“), kuri padeda orbitinės stoties pagrindinei deguonies gamintojai elektrolizės sistemai Elektron atmosferą papildyti deguonimi. Tai ypač svarbu, kai orbitinėje stotyje dirba 6 ir daugiau kosmonautų-astronautų.

Kvant ir deguonies generatorius

Vasario 23 – osios vakare 22:30 A. Lazutkin įskriejo į modulį Kvant. Įstatė įdėklą į deguonies generatorių. Užduotį atliko taip, kaip mokė per pratybas Žemėje. Pasitaikė įdėklas su defektu, galintis pražudyti visą ekipažą. Jis iš karto nepradėjo deguonies gamybos. Po keleto minučių pradėjo veikti. A. Lazutkin norėjo kuo greičiau prisijungti prie viso ekipažo, buvusio baziniame bloke, ir džiaugtis kosmose šventine akimirka.  Jis jau ruošėsi plaukti į bazinį bloką, tik bendrame orbitinės stoties įrenginių triukšme išgirdo naujus garsus. Jis dar kartą pažiūrėjo į kietojo kuro deguonies generatorių ir pamatė neįprastą vaizdą. Tamsus maišelis – filtras pasidengė raudonomis liepsnelėmis. A. Lazutkin mato, kaip šis maišelis pradega. To būti negali. Liepsnelės pasirodė vis dažniau ir dažniau. Pradėjo traškėti įstatytas įdėklas („šaškė“). Prieš kosmonautą A. Lazutkin pasirodė mažytis ugnikalnis. Jis pajautė pasirodžiusios liepsnos karštį. Išsigando, sutriko, bet didelių pastangų dėka sugebėjo atjungti kietojo kuro deguonies ventiliatorių. Jis griebė gesintuvą ir sustingo prieš gaisro židinį. Dūmai pasiekė orbitinės stoties bazinį bloką. Vokietis Ewald Reinhold sušuko: „vyrai, degame“.  Tuo pačiu metu sukaukė avarinė gelbėjimo sistema. Staigiai į nelaimės vietą priplaukė ekipažo narių įgulos vadas V. Korzun. Jis griebė iš A. Lazutkin rankų gesintuvą, pradėjo gesinti gaisro židinį ir pareikalavo skubiai atnešti kitus. A. Lazutkin nuplaukė į bazinį bloką. Vyrai pasklido po visą orbitinį mokslinių tyrimų kompleksą ieškoti gesintuvų.

A.Lazutkin ir gaisras

V. Korzun gesino plintančią liepsną. Užgesinti ją buvo ne taip paprasta. Degė deguonies generatorius ir aplink jį esantys įrengimai, o generatoriaus įdėklas „šaškė“ dar tebegamino deguonį. Kiti kosmonautai buvo už V. Korzun nugaros ir jam perdavinėjo vis naujus gesintuvus. Po nepilnų 20 minučių liepsna buvo užgesinta. Dūmai greitai užpildė stoties patalpas. Jų buvo tiek daug, kad nieko nesimatė vieno metro atstumu. Visiems šešiems V. Korzun įsakymu teko užsidėti specialas kosminės stoties dujokaukes, galinčias orą valyti tik 2 valandas. Jomis iki šios nelaimės niekas nesinaudojo. Labiausiai panikavo NASA astronautas J. Linenger. Jis norėjo kuo greičiau evakuotis ir grįžti į Žemę. Štai keletas eilučių iš astronauto J. Linenger ataskaitos apie šį įvykį:

„ … Tai buvo įspūdinga liepsna, atsiradusi uždaroje patalpoje, ir labai pavojinga kosmonautų gyvybei. Dūmų plitimo greitis ir jų tankis viršijo mano lūkesčius. Kiek mažiau jų buvo šoninių modulių galuose. Mano nuomone, išgyventi be dujokaukės mažai tikėtina. Plaučių pažeidimas ir apsinuodijimas garantuoti.

Matomumas greitai prastėjo Ekipažas sureagavo akimirksniu ir tinkamu būdu. Visi matėme gaisro pradžią, kadangi visas ekipažas, išskyrus A. Lazutkin, buvo sisirinkęs baziniame bloke prie stalo, o iš ten buvo matoma gaisro vieta. Atsižvelgiant į tai, kad orbitinėje stotyje vienu metu buvo du ekipažai, mes sugebėjome atlikti evakuacijos veksmus ir tuo pačiu metu užgesinti gaisrą.

Gaisro vieta

Gaisro vieta buvo tarp ekipažo ir vieno iš erdvėlaivių Sojuz (Sojuz TM-24). Pilnai atidarius šio erdvėlaivio liuką, kad į jį patekti, jo atmosfera kvėpuoti būdų neįmanoma. Skubiai buvo paruoštas palikti orbitinę stotį ir kitas erdvėlaivis (Sojuz TM-25), jo liukas buvo nehermetiškai pridarytas, kad į jį nepatektų dūmai…

Jeigu gaisras būtų tapęs nekontroliuojamu, vienintelis gelbėjimosi būdas trims ekipažo nariams buvo skverbtis per ugnį ir dūmus į antrąjį erdvėlaivį Sojuz, kol modulis Kvant liko dar praeinamas…

Mes aprūpinome vienu gesintuvu priekyje esantį ekipažo narį, gesinantį gaisrą, kitą laikėme paruoštą perėjimo kameroje ir paduodavome naujus esant reikalui… Ryšys su Žeme gaisro gesinimo metu buvo neįmanomas. Pirmasis radijo ryšio seansas įvyko įvyko praėjus apytiksliai vienai valandai po gaisro“.

Rašant straipsnį, pasinaudota tarptautinės žiniasklaidos klubo „Formatas A3“ informaciniu tekstu apie kosmonautą A. Lazutkin


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *