NASA, Apollo, Mėnulis – kai kurie skrydžių link Mėnulio klausimai aktualūs ir šiandien
Astronautų ir kosmonautų (net turistų) kelionės į TKS tapo reguliariomis, bet į Mėnulį tenka lėkti tūkstantį kartų toliau, o ir kosminių problemų – žymiai daugiau. Dar 1967 m. NASA patvirtino 7-ių žingsnių ruošos lėkiui į Mėnulį planą. Vykdyti keli Apollo bandymai, tobulinant startūną ir CSM (Command and Service Module) bei mėnulietį LM (Lunar Module).
NASA lyderis Wernher von Braun prie Saturn V raketos prieš erdvėlaivio Apollo 11 misijos pradžią
NASA ir Apollo 8
1968 m. atgabenus Apollo-8 į Kenedžio kosmodromą, aptikta bent 100 defektų. Pasitarus su W. Von Braunu (šiom dienom Alabamoje vyksta Brauno memorialinis simpoziumas „Moon to Mars“) dėl „pogo“ (pagal šoklinės lazdos analogiją) vibracijų ir atlikus papildomus Saturn testus, 1968 12 21 ekipažas F. Borman, J. Lovell, W. Anders startavo į pradinę orbitą185 km aukštyje. Įgreitinus 29 t CSM su 9 t LM iki 10,8 km/s (pirmąsyk žmonijos istorijoje), 5-ją valandą nuo starto pradėta orbita 138-148 Gm nuo Saulės. Dozimetrai parodė 1 mGy radiaciją.
7-ją valandą erdvėlaivis pradėjo 1 aps/h sukimąsį aplink savo ašį (optimalus terminis režimas, esant korpuso temperatūroms 470 K saulėkaitoje ir 170 K šešėlyje). Bormaną ištiko nemiga, tad jam leido pavartoti „migdukų“, bet būklė pablogėjo – du kartus vėmė (gal dėl nesvarumo?), užteršdamas ir taip ankštą patalpą. Lovell ir Anders irgi prastai temiegojo, bet 17 min transliavo TV laidą su niekad nematytais vaizdais. 55-ją lėkio valandą vėl transliavo 23 min ir pajuto Mėnulio gravitaciją viršijus Žemės trauką (pirmieji žmonės tokioje būsenoje). 64-ją valandą priartėjus per 115 km iki Mėnulio pradėtas LOI-1 manevras, galutinai įsitvirtinant 112-311 km orbitoje (paklaidos grėsė pralėkimu pro šalį). 69-ją valandą 4 min 13 s vėl įjungta vara, įstūmusi Apollo-8 į šią orbitą, iš kur fotografuoti 800 kadrų 70 mm ir 210 metrų 16 mm juostose (pirmieji Mėnulio vaizdai iš „arti“). Baigiant 2-jį sūkį pereita į 112-114 km orbitą, o 9-jo metu transliuota TV laida Kalėdų proga (beveik Mėnulyje!). 89-ją valandą 28 min 39 s po 10 sūkių per 20 val, pasitikslinus pagal žvaigždes Rigel ir Sirius, įjungta vara grįžimui Žemėn.
NASA ir Apollo 9
1968 m. 43 t Apollo-9 jau buvo sukomplektuotas patobulintais tūpimo į Mėnulį bei pakilimo iš jo įrenginiais bei PLSS (PortableLife Support System) su deguonies ir vandens atsargomis. J.McDivitt, D.Scott ir R.Schweickart 10 parų lėkio metu bandė visas sistemas ir manevrus net su perviršiais. Su miegu problemų neturėjo, bet Schweickart irgi vėmė, Tačiau 4-ją parą išbandė skafandrą, išėjęs 70-čiai minučių į atvirą kosmosą. Vienintelis neišbandytas liko tupdymo radaras.
NASA ir Apollo 10 ir Apollo 11
1969 m. garantiniam bandymui patyrusių astronautų įgula T. Stafford, J. Joung, E. Cernan Apollo-10 su 28,8 t CSM ir 13,9 t LM pasiekė selenocentrinę orbitą 109-113 km 76-ją val. Pirmieji transliavo spalvotas TV laidas ir skuto barzdas elektriniais skustuvais. 4-ją parą Stafford ir Cernan lėkė LM greta CSM, bandydami tūpimo radarus ir fotografuodami tinkamiausią Sea of Tranquility vietovę. 100-ją val perėjo į 16-112 km orbitą, o 106-ją val sugrįžo į CSM.
Žemėje jau su būsima Apollo-11 įgula išnagrinėjo svarbiausius lėkio ir tūpimo veiksmus, garantavusius pirmojo (ir vėlesnių) išsilaipinimo Mėnulin sėkmę.
Apollo 11 misijos nariai turėjo asmeninį radiacijos dozimetrą. Nuo 1972 metų yra Smitsono nacionalinio erdvės ir kosmoso muziejaus eksponatas
Astronautika.lt komentaras: Apollo 8 įgula buvo pirmieji žmonės, praskridę pro Van Allen radiacijos juostas, kurios tęsiasi nuo 1000 km iki 60000 km Žemės paviršiaus. Mokslininkai prognozavo, kad greitai praskrendant pro juostas dideliu greičiu, sugertoji spinduliuotės dozė bus ne didesnė, kaip krūtinės ląstos rentgenograma arba 1 miligrėjus (mGy; per metus vidutinis žmogus gauna nuo 2 iki 3 mGy dozę). Norėdami užfiksuoti spinduliuotės dozes, kiekvienas astronautas turėjo asmeninį radiacijos dozimetrą, perdavinėjusi duomenis į Žemę. Astronautai turėjo tris pasyvius dozimetrus (kino juostos gabaliukas), kurie rodė ekipažo radiacijos sugertąją dozę (SD). Misijos pabaigoje astronautai gavo ~ 1,6 mGy SD.