Magnetospheric MultiScale, MMS – apie šiuos tyriklius trumpai
Erdvėlaiviai lekia piramidės vršūnės taškuose
Nuo 2015 m. keturi MMS (Magnetospheric MultiScale) erdvėlaiviai lekia 2550-1520 km orbita, tirdami magnetinius laukus tarp Saulės ir Žemės. Kiekvienas 1,36 t masės o3,4×1,2 m didumo tyriklis turi po 25 jutiklius, skenuojančius kas 30 ms ir trijų rūšių prietaisus: magnetometrus, elektroninius bei plazmos sudėties analizatorius, jonų detektorius energinėms dalelėms aptikti. Erdvinei stabilizacijai sukasi aplink savo ašį 3 aps/min, o tarpusavio atstumams 10-400 km ir kvadro figūroms erdvėje palaikyti turi po 12 varytuviukų. Per 3 metus lėkio 4 tūkst kartų kirto Žemės magnetosferą ir 5 kartus registravo magnetinių persijungimų – magnetinių linijų ir domenų pertvarkos keičiant kryptį – požymius (šiluminės energijos ir Saulės vėjų išskyras). Eksperimento autoriai – Goddard Space Flight Center – pranešė aptikę „tarpplanetinio šoko“ (Saulės vėjo srautų energijos perdavos) reiškinį ir sudarę I-jį magnetolapį.
MMS erdvėlaiviuose yra 25 moksliniai instrumentai
Dar 1590 m. J. De Acosta aprašė magnetinio kompaso principą, 1600 m. W. Gilbert knygoje „De Magnete“ – hipotezę apie Žemės magnetinius polius, o 1785 m. Ch. Coulomb – magnetinių laukų matavimo teoriją. Magnetinių laukų ir elektros srovių sąveikos dėsnius suformulavo A. Ampere, o M.Faraday – magnetinių linijų sąvokas, naudotas ir J. Maxwell. Ties Žeme kas 27 paros kartojasi magnetinės audros (50-200 nT amplitudės, didžiausi pokyčiai – poliuose, kur stebimos pašvaistės), matuojamos bent 200 magnetinių observatorijų.
In Sight Marse, kur lyg nėra globalaus magnetinio lauko, 2018 m. savo magnetometru aptiko anomalijų bent 20 kartų stipresnių nei 1997 m. Mars Global Surveyor ir jų stiprio bei krypčių svyravimų, ypač vidurnakčiais. Spėjama pomarsyje slūgsant 4 km storio elektromagnetinį sluoksnį (gal vandens tirpalo).