Neil Armstrong, Gemini, Apollo – tekstas apie Neil Armstrong gyvenimo taisykles
JAV astronautas, pirmasis žmogus žengęs Mėnulyje, Neil Armstrong. 1966 metų rugsėjį N. Armstrong kartu su David Scott dalyvavo Gemini 8 misijoje, 1969 metų liepą dalyvavo Apollo 11 misijoje. Jo pirmieji žodžiai, žengus ant Mėnulio paviršiaus: „Žmogui – tai mažas žingsnis, o žmonijai – tai milžiniškas šuolis (Thats one small step for [a] man, one giant leap for mankind). 2012 metų rugpjūčio 25 dieną, būdamas 82-ejų Neil Armstrong mirė.
Armstrong palaikų laidojamas Atlanto bandenyne. 2012 rugsėjo 14, JAV lėktuvnešis Filipinų jūra
Mėnulis – visai gera vieta. Tikrai verta trumpam užsukti.
Užaugau aš Ohajo valstijoje, 60 mylių į šiaurę nuo Deitono, kur gyveno broliai Wright (JAV išradėjai ir aviatoriai). Tikriausiai visus mano vaikystės patyrimus kažkodėl lėmė ši kaimynystė. Brolių beprotybė ir drąsa man niekada nedavė ramybės.
Kai aš mokiausi mokykloje, mes kalbėdavome tik apie lakūnus. Retkarčiais apie merginas.
Labiausiai apgailestauju, kad pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, man buvo tik 15 metų. Vyresnėsese klasėse kartu mokėsi vaikinai, kurie vos sulaukę aštuoniolikos, išėjo į frontą. Tada jie – tie likę gyvi – grįžo į mokyklą baigti mokyklos, sėdėjo su mumis kartu tuose pačiuose suoluose. Prisimenu, kad aš siaubingai jiems pavydėjau: jų akyse buvo kažkas, ko niekas kitas neturėjo.
Aš Korėjos kare skraidžiau naikintuvu ir išmokau vieną pamoką: naikintuvo pilotas turėtų skristi tik į dienos misijas. Mūsų komandoje taip pat buvo naktiniai pilotai. Su siaubu žiūrėdavau į juos. Šypsena niekada nepranykdavo iš jų veidų – net per bendražygių laidotuves. Jie beveik nemiegodavo ir juokėsi visą laiką.
Visi skirtingai vyriškėjame. Pamenu, kai po Korėjos karo grįžau į koledžą, mano bendraklasiai atrodė tokie jauni, kad net nežinojau, apie ką kalbėtis su jais.
Kinas meluoja. Filmuose apie Korėjos karą nuolat šmežuoja gražios merginos. Aš dalyvavau Korėjos kare ir nepamenu nė vienos merginos.
Neil Armstron apie lakūnus
Geri pilotai nemėgsta vaikščioti. Geri lakūnai mėgsta skraidyti.
Sklandytuvas yra pats nuostabiausias dalykas visame pasaulyje. Tai suteikia jausmą, kad nuo paukščio esi tik per vieną žingsnį.
Manęs dažnai klausia, kodėl žmogus skrido į Mėnulį. Geriau paklausti lašišos, kodėl ji plaukia prieš srovę.
Nežinau, ar tai įrodžiau visiems, bet sau tikrai tai įrodžiau: mes nesame pririšti prie šios planetos.
Labai gerai atsimenu tą baisų jausmą: ta mažytis mėlynas žirnelis – Žemė. Velniai griebtų. Pakėliau nykštį ir primerkiau vieną akį. Žemė už mano piršto visiškai pasislėpė. Galite pamanyti, kad jaučiausi kaip milžinas. Ne, jaučiausi mažas mažas mažas.
Mane kankino klausimais, koks jausmas kilti kosminiu erdvėlaiviu. Aš pasakysiu vieną dalyką: tai labai garsu, labai garsu.
Man nepatinka, kad dauguma žmonių mane pažįsta kaip tą patį vaikiną iš Mėnulio. Man atrodo, jog visi trokštame būti pagerbti ne už kai kuriuos ryškius mūsų biografijos blyksnius, bet už visumą, kas padaryta, sukurta ir pasakyta.
Manęs kelis kartus klausė, ar norėčiau skristi į Marsą. Aš niekada nesakiau „ne“. Žinoma, neturiu šansų, tačiau nenoriu, kad kas nors galvotų, jog nesu pasiruošęs.
Aš senas, tačiau kai man paskambina iš NASA, aš visada jiems primenu: vaikinai, jei turite kokį nors klausimą man, praneškite man. Netempkite – galbūt man liko visia nedaug gyventi.
Neil Armstrong apie mokslą
Mokslas yra blogiausias pranašas. Tiek daug pažadėta ir tiek mažai padaryta.
Kiekvieną dieną mašinos tampa vis geresnės ir tobulesnės. Taip pamažu užkariauja žmonių planetą nematomame kare.
Penkiasdešimtųjų pabaigoje aš dažnai girdėdavau visiškai skirtingus žmones sakant: „Žmogus gali skristi tik virš savo planetos. Kosmosas skirtas šunims ir beždžionėms. Tai girdėdamas, kiekvieną kartą, norėdavau tam žmogui sulaužyti nosį. Tačiau kažkodėl kiekvieną kartą aš susilaukydavau.
Aš nekenčiu melo. Mane purto, kai žmonės tvirtina, kad Kinijos siena matoma iš kosmoso. Kalbėjausi su daugeliu tų, kurie skraidė šSpace Shuttle erdvėlaiviais, ypač tais, kurie kelis kartus orbitavo virš Kinijos. Nei vienas iš jų nematė sienos.
Manęs dažnai klausia, kodėl iš mūsų nusileidimo į Mėnulį misijo, mes parskraidinome tiek daug nuotraukų su Buzz Aldrin ir tiek mažai nuotruakų, kuriose esu aš. Na, matyt, jis atrodo daug fotogeniškiau su skafandru nei aš.
Ar mes sugrįšime į Mėnulį? Negaliu atsakyti. Tai dabar priklauso nuo daugybės visiškai nenuspėjamų aplinkybių ir jėgų. Šio proceso kontroliuoti neįmanoma. Paprasčiau būtų išmokyti kates gyventi bandomis.
Aš vis dar turiu lakūno licenziją ir esu pasirengęs ją panaudoti bet kada.
Esu tikras, jog kiekvieno žmogaus širdies dūžių skaičius yra užbrėžtas jam gimus. Aš nenoriu žinoti, kiek širdies dūžių turiu atsargoje. Aš noriu gyventi gyvenimą, kuriame kiekvienas širdies dūžis yra varpo dūžis. Ir aš nenoriu lakstyti gatvėmis, kaip isteriška višta, pabėgusi nuo kirvio.
Iš visko, ką esu girdėjęs, įspūdingiausia buvo frazė, kurią man pasakė tūlas geologas. „Akmenys atsimena”, – sakė jis. „Akmenys viską atsimena“. Taigi ir aš tau sakau: „Akmenys viską atsimena“.
Astronautai nemiršta šeštadieniais. Bent jau aš nežinau nė vieno atvejo.