Skrydis į Marsą

Marsas, S. Kelly, M. Kornijenko, NASA – keliaujame į Marsą

Marsas, kelionė ir mirtis ten ?

Prabėgo keturios dienos po 340 parų kosminio skrydžio, kuriuo bandyta imituoti kelionę į Marsą, Tarptautinėje Kosminėje stotyje (TKS). Michail Kornijenko vairuoja kompiuterinį Marso visureigį. Vis dar neaišku, kaip tyrinėtojams sektųsi dirbti Marso paviršiuje. Skrendant šiek tiek sunyktų kaulai ir galbūt būtų pažeistos smegenys. Šia beveik vienų metų misija siekta išsiaiškinti, kaip ilgas skrydis (kelionė į Marsą ir atgal užtruktų beveik trejus metus) veikia žmogaus organizmą ir psichiką.

M. Kornijenko prisimena, kad pasiekusi atmosferą Sojuz erdvėlaivis ėmė drebėti lyg automobilis, riedantis akmenų grindiniu. Juodu su S. Kelly vos pajėgė kvėpuoti. Po beveik metų nesvarumeą, ekipažo plaučiai ir krūtinės raumenys buvo nusilpę. Nusileidę Kazachstano stepėse jie vos galėjo paeiti ir astronautus pasitikę darbuotojai iškėlė vyrus iš erdvėlaivio baimindamiesi, kad šie nesukluptų ir ko nors nesusilaužytų.

S. Kelly ir M. Kornijenko nuo 2015 metų kovo  7 dienos iki 2016 kovo 2 dienos – 340 parų – skriejo TKS

Holivudo filmuose nesvarumas yra lyg smagus nuotykis. Pokalbiai su S. Kelly ir M. Kornijenko iš TKS atskleidžia, kad esama ir kitos medalio pusės. Jų veidai papurtę, iš jų nepasišalina skysčiai. Vis dėlto galima įprasti šlapintis bei tuštintis diržu prisisegus prie siurbiamojo klozeto ir, kaip sako M. Kornijenko, ištisus metus „praustis“ šlapia kempine. Galimybės išsimaudyti duše nėra. Tačiau gerokai ilgesnėje ir pavojingesnėje kelionėje į Marsą kosmoso poveikis žmogui gali tapti rimta problema. „Ten skrisdami jie pasiligos“, – sako Hjustone įsikūrusio NASA Džonsono kosminio centro (Johnson Space Center) Žmonių tyrimų programos vyriausiojo mokslininko pavaduotoja Dženifer Fortati (Jennifer Fortarty).

Nesvarumas ir spinduliuotė

Sunkio jėgos neveikiami kaulai ima nykti: kas mėnesį praranda 1 % kaulų masės. To išvengti padeda aktyvus sportas, bet TKS naudojami įrenginiai yra per sunkūs kelionei į Marsą. Kai kuriems orbitinėje stotyje dirbusiems astronautams gerokai sutriko rega ir taip greičiausiai nutinka, kai smegenyse besikaupiantys skysčiai ima slėgti akis. Pagal baisiausią scenarijų astronautai nusileistų Marse trapiais kaulais bei prastai matydami, o suklupę susilaužytų kojas. Teoriškai šiuos pavojus būtų galima sumažinti sparčiai sukant erdvėlaivį ir sukuriant dirbtinę sunkio jėgą. Bet NASA inžinieriai mano, kad ir taip sunki misija taptų pernelyg sudėtinga.

Dar vienas pavojus yra spinduliuotė. TKS dirbančius astronautus neblogai apsugo Žemės magnetinis laukas, tačiau pakeliui į Marsą juos švitintų Saulės žybsnių spinduliuotė ir kosminiai spinduliai. Pastarieji ypač gali pažeisti DNR ir smegenų ląsteles, tad astronautai patektų į Marsą  ne tik prastai matydami ir trapių kaulų, bet ir būdami mažiau protingi. Viena iš galimybių – apsaugoti gyvenamąjį modulį storu vandens sluoksniu ar net dirvožemyje pasodintais augalais. Tai bent iš dalies apsaugotų nuo spinduliuotės.

Vanduo ir oras

Gana nelengva užduotis yra aprūpinti astronautus geriamuoju vandeniu ir kvėpuoti tinkamu oru. Dalį vandens TKS gauna filtruodama ir perdirbdama šlapimą bei prakaitą. Bet kartais filtrai užsineša kalciu iš nykstančių astronautų kaulų, o vanduo užsiteršia mikrobais. Darbas su šlapimu reikalauja daug kruopštumo. Anglies dioksido iš oro šalinimo filtrai taip pat gali sugesti – kaip ir bet kuris kitas prietaisas. Žemoje orbitoje apie Žemę tai nėra gyvybiškai pavojinga: NASA gali nusiųsti atsarginių dalių. Į Marsą skrendančiame erdvėlaivyje būtų tik iš anksto ten pakrautos atsarginės dalys. Visa gyvybės palaikymo įranga turėtų būti gerokai patikimesnė nei dabar, t.y. iš esmės negendanti.

Nusileidimas ir galimybė pakilti

Kosmoso bendrovė SpaceX kuria daugkartinio naudojimo raketas. Tikėtina, kad šios raketos atvers galimybę žmonėms nusileisti Marse.

Falcon 9 raketos startas

Raketos Falcon 9 pirmosios pakopos nusileidimas ant jūroje plūduriuojančios platformos

Elon Musk nori į Marsą

Kartą jis pareiškė, kad norėtų ten numirti, bet pageidautina ne leisdamasis. Technologijos, kurios galėtų užkirsti kelią tokiai nelaimei, buvo išbandytos 2015 metų gruodžio naktį, kai E. Musk bendrovės SpaceX sukonstruota raketa Falcon 9 su vienuolika ryšio palydovų pakilo iš Kanaveralo kyšulio (Cape Canaveral) Floridos valstijoje.

Elon Reeve Musk – ne tik talentingas fizikas, inžinierius, naujovių kūrėjas, bet ir novatoriškų bendrovių SpaceX, Tesla Motors, SolarCity, PayPal, Zip2 steigėjas. Jam priklauso dirbtinio intelekto “OpenAl”, Marso kolonizacijos, globalaus kosminio interneto, saulės energijos panaudojimo, vamzdinio transporto “Hyperloop” idėjos bei įgyvendinimo koncepcijos

Po kelių minučių skrydžio raketa atsiskyrė nuo likusios erdvėlaivio dalies kaip tūkstančiai raketų nuo kosmoso eros pradžios. Paprastai jos sudega atmosferoje arba jų nuolaužos nukrinta į vandenyną. Tačiau ši raketa užuot ėmusi kristi, apsivertė, varikliai vėl įsijungė, ėmė lėtinti nusileidimą bei kreipti raketą link nusileidimo aikštelės.

Kanaveralo pusiasalyje esančiame pakilimo valdymo centre ir Hortorne (Hawthorne), Kalifornijos valstijoje, įsikūrusiame SpaceX misijų valdymo centre šimtai inžinierių sulaikę kvėpavimą stebėjo artėjantį šviesos rutulį. Pakilimo valdymo centre buvęs E. Musk išbėgo laukan norėdamas pamatyti savo akimis. Po kelių sekundžių orą sudrebino nelaimę pranašaujantis griausmas. Dar niekam nebuvo pavykę nutupdyti tokios raketos, o per porą pirmųjų SpaceX bandymų raketos sprogo. Tačiau dabar nugriaudėjo garso smūgis, kilęs raketai sparčiai leidžiantis per atmosferą. Jis pasiekė E. Musk ausis kaip tik tuo momentu, kai raketa palietė žemės paviršių: minkštai, saugiai ir, pagaliau, sėkmingai. Aplink ekranus susispietę inžinieriai prapliupo džiaugsmingai šūkauti.

Daukartinių raketų era

SpaceX žengė žingsnį link daugkartinių raketų. Ši technologija gali šimtąkart atpiginti erdvėlaivių paleidimą ir suteikti SpaceX pranašumą iškėliant palydovus į kosmosą ir gabenant atsargas į TKS. Tačiau šis tikslas E. Musk niekada nebuvo svarbiausias. Tą vakarą surengtoje spaudos konferencijoje jis pareiškė, kad pirmasis sėkmingas raketos nuleidimas tapo „svarbiu žingsniu pastatyti miestą Marse“.

E. Musk ne tik nori nusileisti Marse, kaip kadaise Apollo programos astronautai nusileido Mėnulyje. Jis nori sukurti naują civilizaciją, kol Žemėje žmonija dar neišnyko dėl kokios nors (galbūt mūsų pačių sukeltos) katastrofos. Visai prie pat E. Musk darbastalio ant sienos kabo du Marso atvaizdai: viename jis raudonas ir išdžiuvęs kaip šiandien, o kitame – žydras, pakeistas inžinierių, su jūromis ir upėmis. E. Musk tikisi kolonizuoti Marsą flotile Mayflower erdvėlaivių, kurių kiekvienas gabens šimtą naujakurių, kaip ir senasis burlaivis, atplukdęs pirmuosius kolonistus į Šiaurės Ameriką, išskyrus tai, kad daugelis ateities piligrimų už gultą erdvėlaivyje turės atseikėti po 500 tūkst. JAV dolerių.

SpaceX pradžia

2002 metais įkurta bendrovė SpaceX dar neiškėlė į kosmosą žmogaus, bet tikisi jau 2017 metais raketa Falcon-9 nuskraidinti kelis NASA astronautus į TKS. SpaceX kuria didesnę raketą Falcon Heavy, tačiau ir ji nepajėgs nugabenti žmonių į Marsą. Ilgai lauktoje kalboje rugsėjo pabaigoje E. Musk atskleidė dar daugiau informacijos apie Marso programą, bet nepateikė jokių duomenų, kad įmonė kurtų ir juo labiau bandytų kitas technologijas, būtinas siekiant užtikrinti žmonių gyvybę ir sveikatą Marse bei ilgoje kelionėje į raudonąją planetą. Birželį E. Musk paskelbė, kad SpaceX siekis išskraidinti pirmuosius astronautus į Marsą jau 2024 metais. Jie nusileistų (tikimės, minkštai) 2025 m.

„Jie sulauks šlovės ir garbės, – sako E. Musk. – Bet platesniame istoriniame kontekste svarbiausia sugebėti nuskraidinti daug žmonių, pavyzdžiui, dešimtis ar net šimtus tūkstančių žmonių ir milijonus tonų krovinių.“ Būtent dėl to jis teikia tiek daug reikšmės daugkartinio naudojimo raketoms.

NASA link Mėnulio

NASA, 1969 metais nuskraidinusi žmones į Mėnulį ir dar iki tol pradėjusi tyrinėti Marsą automatiniais zondais, tvirtina ketinanti nusiųsti astronautus į raudonąją planetą, bet ne anksčiau kaip šio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje ir tik į orbitą. NASA sako, kad pavojingas ir sudėtingas stambaus erdvėlaivio nuleidimas Marso paviršiuje yra „horizontinis tikslas“, kurį tikimasi pasiekti tik po dešimtmečio. Apie Marso miestus NASA nė neužsimena.

Atrodo, visi sutaria dėl vieno: kitas reikšmingas žmonijos tikslas kosmose yra Marsas. Tačiau akivaizdu, kad vizijos, kaip šį tikslą pasiekti, gerokai skiriasi. Legendinis NASA astronautas Džonas Gransfeldas (John Grunsfeld), 2016 pavasarį pasitraukęs iš agentūros vadovo mokslo reikalams pareigų, prisimena 1992 metais girdėjęs, kad tokie astronautai kaip jis kada nors skrisią į Marsą.

Marsietis ir kandidatai

2016 metais – galbūt iš dalies dėl knygos ir filmo „Marsietis“ sėkmės – NASA astronautų rengimo programa sulaukė 18 300 paraiškų, nors priimti gali ne daugiau kaip 14 asmenų. Dž. Gransfeldas vis dar norėtų, kad žmonės pasiektų Marsą, bet neužmiršta savo patarimo dėl naujokų, prieš kelerius metus duoto NASA administratoriui Čarlzui Boldenui (Charles Bolden). „Nežadėk jiems skrydžių į Marsą, nes jie to nesulauks, – pasakė Dž. Gransfeldas. – jiems jau bus 70 ar 80 metų.“ John Grunsfeld dalyvavo tokiose NASA misijose: STS-67 Endeavour (8) 1995 metų kovo 2-18 d, STS-81 Atlantis (18) 1997 metų sausio 12-22, STS-103 Discovery (27) 1999 metų gruodžio 20-28; STS-109 Columbia (27) 2002 metų kovo 1-12, STS-125 Atlantis (30) 2009 metų gegužės 11-24.

John Grunsfeld dalyvavo 5 NASA misijose

Daugumas E. Musk teiginių apie 2024 – 2025 metų skrydį į Marsą yra tiesiog nerealūs. Reikės išspręsti daug techninių ir psichologinių klausimų. Gana sudėtinga yra žmogaus psichologija. Su automatinėmis misijomis NASA ai sekėsi gana gerai. Tad galima pagalvoti, kad techninė pusė jau išspręsta. Tačiau dabar prie komandos prisidės sąmoningos, sprendimus priimti gebančios asmenybės. Ar tikrai suprantame visus su jomis susijusius pavojus? Ar davėme joms priemones tiems pavojams įveikti?

Misijos Žemėje

NASA šią problemą sprendžia vykdydama misijų atitikmenis Žemėje. Vienoje šių programų Džonsono kosminiame centre urvą primenančiame belangiame sandėlyje stovėjo trijų aukštų belangis kupolinis statinys, padengtas garsą izoliuojančia medžiaga. Jame gyveno keturi savanoriai. Už 160 JAV dolerių per dieną atlygį jie sutiko visam mėnesiui užsidaryti kupole be jokio fizinio sąlyčio su pasauliu. Statinyje sumontuotos 13 vaizdo kamerų leido už kelių žingsnių įrengtame „skrydžių valdymo centre“ dirbusiems mokslininkams stebėti, ką tiriamieji veikia vieną ar kitą akimirką, kokį poveikį daro atskirtis.

Vis dėlto imitacija turi tam tikras ribas. Suprantama, sunkio jėgos išjungti negalime. Šie „astronautai“ gali naudotis klozetu su nuleidžiamu vandeniu ir dušu. Siekiama kuo didesnio panašumo į sąlygas kosmose.

Marsas Havajuose

Ekspertai tvirtina, kad Marso misijai reikės tam tikro tipo asmenybių, kurios galėtų ištverti atskirtį ir nuobodulį per ilgą kelionę, o paskui pereiti prie sekinančios darbotvarkės Marse. Atrenkamos labai šaltakraujės asmenybės. Nepaisant to, konfliktų tikrai bus. Vienoje naujausių NASA finansuojamų programų Havajuose šeši tiriamieji buvo metams uždaryti ugnikalnio šlaite įrengtoje įsivaizduojamoje Marso buveinėje. Vis dėlto joks Žemėje vykdomas eksperimentas negali visiškai atkurti jausmo, kuris apims tūnant skardinėje dėžutėje už milijonų kilometrų nuo gimtosios planetos. NASA žmonių kosminių skrydžių vadovas Viljamas Gerstenmajeris (William Gerstenmaier) pastebėjo tam tikrą kosminėje stotyje dirbančių astronautų įprotį. „Socialiniuose tinkluose jie dažnai dalijasi gimtojo miesto nuotraukomis, – pasakoja jis. – Jie fotografuoja savo universitetų futbolo stadionus. Ryšys su Žeme labai stiprus.“

Tai pajuto ir M. Kornijenko. „Suprantate, tai net ne nostalgija. Tai ne tas pats, kas nuvažiuoti su reikalais į kitą miestą, kai ilgiesi savo buto, namų, šeimos, – dalijosi jis grįžęs beveik po 340 parų orbitoje. – tai visos Žemės ilgesys. Visiškai kitokia emocija. Trūksta žalumos. Rimtai, norisi miško, vasaros, žiemos, sniego.“

SLS testas

Birželį, prabėgus pusei metų nuo pergalingo SpaceX raketos nusileidimo, Jutos valstijos šiaurinės dalis kalnuose NASA išbandė kietojo kuro raketą „Space Launch Systems“. Agentūra tikisi ja nugabenti žmones į tolimąjį kosmosą. Maždaug 2 km atstumu susirinkę tūkstančiai žmonių įdėmiai stebėjo pro skaidrų dykumos orą. Pranešėjas atgaline tvarka skaičiavo laiką iki starto. Ant šono gulinti ir tvirtai prie žemės pritvirtinta raketa įsižiebė. Pranešėjas visiems priminė, kad tai – dalis NASA „Kelionės į Marsą“. Ugnies čiurkšlė riaumojo daugiau nei dvi minutes, į dangų pakilo tiršti dūmai. Žiūrovai plojo ir šūkavo iš džiaugsmo.

„Kokia nuostabi diena!“ – spaudos konferencijoje pareiškė V. Gerstenmajeris. Bandymas iš tiesų buvo įspūdingas. Toks įspūdingas, koks tik galėjo būti, turint galvoje, kad raketa nė nepakilo. Yra labai nedidelė galimybė amerikiečių astronautus nusiųsti į Marsą po dvidešimties metų kruopštaus darbo.

Tai ne pirmoji žmogaus išsilaipinimo Raudonojoje planetoje svajonė. 1969 metais džiūgaujant dėl  pirmojo nusileidimo Mėnulyje Verneris fon Braunas (Wernher von Braun) pasiūlė JAV prezidentui Ričardui Niksonui planą 1982 metais nugabenti žmones į Marsą. Tačiau R. Niksonas vietoj to nurodė NASA konstruoti daugkartinio naudojimo erdvėlaivį Space Shuttle.

Marso planai

Nuo tada buvo sukurta ir atmesta daug planų ištrūkti iš orbitos aplink Žemę. V. Gerstenmajeris dirba NASA jau kelis dešimtmečius. Politikai daug kartų keitė strateginius kosmoso tyrimų uždavinius. Jam buvo liepta vėl nusiųsti astronautus į Mėnulį. Vėliau – į asteroidą. Dar vėliau nutarta sučiupti asteroidą ir nuskraidinti astronautus į jį orbitoje aplink Mėnulį. Gersto, kaip jis kartais vadinamas, tai netrikdo. Jis – mažai žinomas inžinierius, tam tikra prasme E. Musk priešingybė, žmogus nemėgstantis daryti nepagrįstų pažadų. Jis norėtų pasiekti Marsą iš lėto, metodiškai ir tvariai.

Kai kurie kritikai pasakytų, kad tai reiškia slinkti sraigės žingsniu. „Teigdami, kad NASA turi strategiją (kaip pasiekti Marsą), įžeistume žodį „strategija“, – sako Robertas Zubrinas (Robert Zubrin), įkūręs Marso draugiją. Jos tvirtinimu gyvenvietė Marse yra „didžiausias mūsų kartos tikslas“. Džordžo V. Bušo prezidentavimo laikotarpiu NASA administratoriumi dirbęs Maiklas Grifinas (Michael Griffin) mano, kad Marso misija būtų sunki, bet nesunkesnė nei Manhatano projektas ar Apollo programa: „Kalbant apie technologijas Marsas šiandien yra arčiau nei Mėnulis 1961 metais, kai prezidentas Kenedis iškėlė tikslą ten nuskristi.“

Laikas į Marsą ?

Kada nukeliausime į Marsą, lemia technologijos, pinigai ir mūsų apsisprendimas dėl priimtinos rizikos sąvokos. Kalbant apie Marso misijos finansavimą padėtis nepasikeitė. Praeityje išlaidos palaidojo ne vieną didelį tikslą. Apollo nusileidimai Mėnulyje kainavo maždaug 140 mlrd. USD šių dienų kainomis. Specialistai mano, kad kelionė į Marsą kainuotų ne mažiau. Džordžo H. V. Bušo laikotarpiu parengtas išsamus planas buvo įvertintas 450 mlrd. USD. Bet NASA metinis biudžetas visiems pilotuojamiems skrydžiams į kosmosą tėra ~ 9 mlrd. USD. Norint pasiekti Marsą iki XXI a. penktojo dešimtmečio reikėtų gerokai daugiau pinigų ir prezidento, pasišventusio kaip Džonas F. Kenedis. JAV stengiantis anksčiau už Sovietų Sąjungą pasiekti Mėnulį NASA finansavimas siekė daugiau kaip 4 % federalinio biudžeto. Dabar agentūra gauna maždaug 0,8 %. Padėtis pagerėtų, jei prasidėtų „lenktynės iki Marso“, tarkime, su Kinija, bet atrodo, kad kinai visai neskuba ten nusigauti.

Marsas ir rizika

Kada nukeliausime į Marsą ir ar apskritai jį pasieksime, lemia ne tik technologijos ir pinigai. Dar turėsime apsispręsti, kas yra priimtina rizika. Žmonės, raginantys leistis į Marsą kuo anksčiau, tvirtina: NASA pernelyg vengia rizikuoti, o tikri tyrinėtojai susitaiko su nesėkmės ir žūties tikimybe. NASA galėtų nusiųsti žmones į Marsą gerokai anksčiau, jei tik pernelyg nesijaudintų dėl jų galimybių pasiekti tikslą gyviems ir galiausiai grįžti namo.

Baigiantis Jutos valstijoje surengtai V. Gerstenmajerio spaudos konferencijai atsistojęs vietos žurnalistas pareiškė esąs 49 metų amžiaus ir tenorėjęs paklausti, ar per savo gyvenimą dar spėsiąs pamatyti astronautą Marse.

„Taip“ – atsakė V. Gerstenmajeris. Akimirką padvejojęs pridėjo: „Dar nežinia, ar astronautą, ar astronautę. Bet žmogų tikrai pamatysite.“

Paskui, nutilus plojimams ir juokui, V. Gerstenmajeris paaiškino, kodėl teks palūkėti iki XXI a. penktojo dešimtmečio. NASA sugrįžimas į tolimąjį kosmosą turi prasidėti nuo misijų į „bandymų aikšteles“, t.y. Mėnulį ir gretimus kosmoso objektus. Paskui, ketvirtajame dešimtmetyje jau bus galima nugabenti astronautus į orbitą aplink Marsą. „Kalbant apie iššūkius, susijusius su įgulos nusileidimu ant planetos paviršiaus, atsiranda visiškai naujas sudėtingumo lygmuo, – sako V. Gerstenmajeris. Dėl to ir negaliu nieko pažadėti 2030 metais“.

Marse sunku nusileisti

Čia galėtų pagelbėti SpaceX. Marse minkštai nutupdyti erdvėlaivį sunkiau nei Mėnulyje. Sunkio jėga stipresnė, o atmosfera pernelyg reta erdvėlaiviui sulėtinti ar mums žinomai gyvybei palaikyti. Marse sudužo ne vienas automatinis zondas. NASA sėkmingai nutupdė beveik tonos visureigį Curiosity. Bet krovinys su žmonėmis ir atsargomis būtų mažiausiai 20 tonų. Parašiutas nepadėtų – jis turėtų būti futbolo stadiono dydžio ir nespėtų laiku išsiskleisti.

Šiuo metu daugiausia vilčių teikia SpaceX kuriama technologija: viršgarsinė stabdančioji jėga. Falcon 9 raketai viršgarsiniu greičiu leidžiantis per retus viršutinius Žemės atmosferos sluoksnius, sąlygos labai primena Marsą. Praėjusį gruodį sėkmingai atliktas bandymas Kanaveralo kyšulyje ir vėlesni nusileidimai ant plūduriuojančios platformos atviroje jūroje daugeliui teikia vilties, kad nusiųsti žmones į Marsą vis dėlto įmanoma – gal tik ne rytoj ir be sėkmės garantijų. Bandymų duomenimis SpaceX dalijasi su NASA.

SpaceX ir Dragon

Kenedžio kosminiame centre SpaceX išsinuomojo paleidimo aikštelę 39A, iš kurios Apollo 11 astronautai pakilo į Mėnulį. Bendrovė palyginti jauna, lankti ir drąsi kaip anuomet NASA. Dabar NASA tapo lėta, biurokratiška ir atsargi. Tačiau šios dvi organizacijos nekonkuruoja ir nelenktyniauja, o bendradarbiauja. SpaceX jau gabena atsargas erdvėlaiviu Dragon į TKS. 2016 metų balandį E. Musk paskelbė, kad SpaceX nori jau 2018 metais nuskraidinti į Marsą tuščią Dragon kapsulę. Tam prireiks NASA techninės paramos – didelių radijo antenų, per kurias erdvėlaivis gali susisiekti su Žeme.

Norint nusiųsti į Marsą žmones SpaceX reikės gerokai daugiau pagalbos: 500 tūkst. USD dolerių kainuojantys bilietai anaiptol nepadengs visų misijos išlaidų. Pravers ir praktinė NASA patirtis palaikant keliautojų guvybę. NASA savo ruožtu galėtų pasinaudoti SpaceX raketomis, erdvėlaiviais ir optimizmu. Jei kas nors apskritai skris į Marsą, tai tik šios dvi organizacijos drauge. Apie tai yra užsiminęs ir pats E. Musk. Kada gi tai nutiks? Jei projektas bus grindžiamas partneryste, greičiausiai bus laikomasi atsargesnės NASA darbotvarkės. Ką šios dvi organizacijos veiks Marse? Gerokai lengviau įsivaizduoti kelis mokslininkus, kurie praleistų metus ar dvejus nedidelėje Marso tyrimų stotyje, panašioje į Antarktidos bazę, nei tūkstančius žmonių, visiems laikams emigruojančių į Marso metropolį.

Marsas Pietų ašigalyje

 „Tiems, kas nori apsigyventi Marse, rekomenduočiau praleisti vasarą, o dar geriau visus metus Pietų ašigalio stotyje“, – sako NASA mokslininkas ir Marso specialistas Krisas Makėjus (Cris McKay), kuriam yra tekę padirbėti Antarktidoje. Mintis, kad žmonės sugriovę Žemę galėtų prisiglausti Marse, yra „etiškai ir techniškai absurdiška“, – tvurtina K. Makėjus. – Manau, turėtume laikytis pozicijos, kad Žemėje susimauti negalima. Jei mąstysime apie Marsą kaip gelbėjimosi valtį, Titaniko istorija atrodys lyg laiminga pabaiga.“

M. Kornijenko rekomenduoja atsijoti entuziastus, norinčius be atgalinio bilieto skristi į Marsą, patalpinti juos metams orbitinėje stotyje. Netrukus po to, kai šiemet grįžo iš kosmoso, jis prisiminė akimirką, kuomet atsivėrė Sojuz erdvėlaivio liukas. „Po triukšmingo nusileidimo į kabiną plūstelėjo stepės oras. Tą akimirką supranti, kad viskas baigta, – pasakojo jis. – To oro, regis, vis negana. Atrodo, galėtum pjaustyti jį peiliu ir tepti ant duonos.“

Pagal žurnalą National Geographic 2016 Nr. 11