Asmenybės » Rimantas Stankevičius

Rimantas Stankevičius

1982 metais, Lietuva to dar nežinojo… Ji jau turėjo kosmonautą Rimantą Stankevičių

Rimantas Antanas Stankevičius gimė 1944 metų liepos 26 dieną Marijampolėje. 1962 metais baigė Marijampolės vidurinę mokyklą Nr. 2 ir įstojo į Černigovo aukštąją aviacijos mokyklą, kurią baigė 1966 metais. Nuo tada tarnavo lakūnu. 1969 metais paskirtas vyresniuoju SSRS karinės grupuotės Vokietijoje naikintuvų aviacijos pulko lakūnu. Nuo 1970 metų tarnavo vyresniuoju lakūnu, o nuo 1972 metų – naikintuvų aviacijos pulko grandies vadu Turkmėnijos Mary mieste.
1971 – 1972 metais buvo vyresnysis atskirojo aviacijos būrio lakūnu Egipto Arabų Respublikoje, kur buvo dislokuota SSRS kariuomenė. Dalyvavo karo veiksmuose prieš Izraelį. 1973 metais išleistas į atsargą. Kam buvo suteiktas SSRS KOP majoro laipsnis.

1975 metais baigė SSRS Aviacijos pramonės ministerijos skrydžių tyrimo instituto lakūnų-bandytojų mokyklą ir dirbo lakūnu-bandytoju tame pačiame centre. Jis atlikdavo bandomuosius aukščiausio sudėtingumo skrydžius. Dalyvavo bandant naikintuvą MiG-29 suktuko sąlygomis. Jis skraidė 57 tipų lėktuvais ir turėjo didesnį nei 4000 valandų skrydžio stažą. 1975 metais jam suteikta 4-os klasės, 1976 metais – 3-ios klasės, 1979 metais – 2-os klasės ir 1982 metais – 1-os klasės lakūno – bandytojo kvalifikacija.

Vienintelis lietuvis kosmonautas R. Stankevičius. Kosmonauto kvalifikacija jam suteikta 1982 m. vasario 12 d.

1977 metų liepos 12 dieną Rimantas Stankevičius Skrydžių tyrimo instituto viršininko įsakymu Nr. 360 paskiriamas į specialaus pasirengimo grupę skrydžiui daugkartinio naudojimo erdvėlaiviais Buran. 1979 metų sausio 19 dieną Vyriausioji Medicinos komisija patvirtino jo tinkamumą kosminiams skrydžiams.

Buran-Energija kurėjai ir lakūnai-bandytojai

1979 metų vasario 1 dieną Aviacijos pramonės ministro įsakymu Nr. 34 paskirtas į pagrindinę grupę pasirengimui pagal temą 11F35 (Buran). Nuo 1979 metų balandžio mėnesio iki 1980 metų gruodžio mėnesio mokėsi pagal bendrą kosminės parengties programą Jurijaus Gagarino kosmonautų rengimo centre. 1980 metų liepos 30 dieną rekomenduotas į kosmonautų-tyrėjų grupę, o 1980 metų rugsėjo 26 dieną įtrauktas į kosmonautų-tyrėjų būrį (nenurodant konkretaus būrio numerio). 1981 metų rugpjūčio 10 dieną instituto viršininko įsakymu įtrauktas į Skrydžių tyrimo instituto kosmonautų-bandytojų būrį. 1982 metų vasario 12 dieną išlaikė visas bendros kosminės parengties įskaitas ir egzaminus. Tada jam suteikta „kosmonauto-bandytojo“ kvalifikacija. Tą dieną Lietuva jau turėjo kosmonautą. Rimantas Stankevičius buvo parengtas skrydžiams į kosmosą.

Nuo 1982 metų rugsėjo iki 1983 metų gegužės mėnesio kartu su Viktoru Viktorenka ir Vitaliju Sevastjanovu rengėsi kosminiams skrydžiui kaip rezervinės įgulos narys. Tačiau pakeitus skrydžių į orbitinė stotį Saliut – 7 programa, Rimantas Stankevičius atšauktas iš įgulos.

Nuo 1984 metų rugsėjo mėnesio rengėsi skrydžiui daugkartinio naudojimo erdvėlaiviu Buran ir mokėsi valdyti jį rankiniu ir automatiniu būdu. Skraidė su lėktuvais laboratorijomis Tu-154 ir MiG-25, kur buvo įrengtos Burano valdymo sistemos. Planuota, kad Rimantas Stankevičius turėjo būti pirmojo Buran skrydžio antruoju pagrindinės įgulos pilotu. Jis turėjo skristi kartu su kosmonautu Igoriu Volku, kuris buvo paskirtas įgulos vadu. Tačiau kita žinyba – Mokslinis gamybinis susivienijimas Energija mane, kad kosmose bus reikalingi borto inžinieriai, o ne antrieji pilotai, todėl planavo ir rengė jį Buran vadu skrydžiui kartu su kosmonautu A. Balandinu, o nuo 1988 metų – su V. Zabolotskiu.
Rimantas atliko šešis riedėjimo bandymus ir 14 skrydžių specialiu erdvėlaivio Buran egzemplioriumi OK-GLI (lėktuvas–analogas BTS-02). Jis užėmė tiek įgulos vado tiek antrojo piloto pareigas.

Riedėjimai su BTS-02
Eil.Nr. Data Pastabos Pareigos
1. 1984 12 29 45 km/val. Antrasis pilotas
2. 1985 08 02 200 km/val. Antrasis pilotas
3. 1985 10 05 270 km/val. Antrasis pilotas
4. 1985 10 15 300 km/val. Antrasis pilotas
5. 1985 11 15 170 km/val. Antrasis pilotas
6. 1989 12 28 9-asis paskutinis BTS-02 riedėjimas Vadas

Skrydžiai su BTS-02
1. 1985 11 10 1 BTS-02 skrydis 1,5 km iki 480 km/val. Antrasis pilotas
2. 1986 01 03 2 BTS-02 skrydis Antrasis pilotas
3. 1986 05 27 3 BTS-02 skrydis Antrasis pilotas
4. 1986 06 11 4 BTS-02 skrydis Antrasis pilotas
5. 1986 12 10 7 BTS-02 skrydis Antrasis pilotas
6. 1986 12 23 8 BTS-02 skrydis Antrasis pilotas
7. 1987 02 16 10 BTS-02 skrydis Antrasis pilotas Pirmas automatinis tūpimas
8. 1987 02 25 11 BTS-02 skr. Vadas
9. 1987 06 25 13 BTS-02 skr. Vadas
10. 1988 01 16 16 BTS-02 skr. Antrasis pilotas
11. 1988 03 04 19 BTS-02 skr. Antrasis pilotas
12. 1988 04 02 23 BTS-02 skr. Vadas
13. 1988 04 08 24 BTS-02 skr. Antrasis pilotas
14. 1988 04 15 25 paskutinis BTS-02 skr. Antrasis pilotas

1987 metų vasario mėnesį paskirtas Ryšių skrydžių instituto kosmonautų būrio vadu. 1988 metų rugpjūčio mėnesį, po savo kolegos Anatolijaus Levčenkos mirties tapo kosmonautų-bandytojų komplekso viršininko pavaduotoju.

1989 metų vasario mėnesį kartus su Viktoru Afanasjevu ir Vitaliju Sevastjanovu vėl rengėsi kosminiam skrydžiui į orbitinę stotį Mir. Tačiau kaip ir praėjusį kartą buvo pakeisti Mir eksploatacijos planai, todėl 1989 metų rugsėjo mėnesį pasirengimas buvo laikinai nutrauktas (vėliau jis ir nebuvo atnaujintas). Prieš tai – 1989 metų rugsėjo mėnesį Rimantui Stankevičiui suteiktas nusipelnusio SSRS lakūno-bandytojo vardas. 1990 metais Rimantas Stankevičius dalyvavo kasmetinėje aviacijos šventėje Everett mieste (JAV) ir pilotavo ten lėktuvą Su-27.

Grįžęs iš JAV netrukus vėl išvyko į Italiją, kur Trevizo provincijos Salgareda aerodrome turėjo vyksti aviacijos šou. 1990 metų rugsėjo 9 dieną jis vykdė eilinį parodomąjį skrydį naikintuvu Su-27. Darydamas vertikalią pilotažo figūrą Rimantas pradėjo kilpą aukščiausiame jos taške. Šis taškas buvo kiek žemiau apskaičiuotojo. Jis beveik išlygino lėktuvą prie žemės, tačiau nesugebėjo sulaikyti jos žemėjimo – lėktuvo masė tapo nepavaldi patyrusio piloto rankai. Jis palietė žemę „pilvu“ ir sprogo. Katastrofa nusinešė puikaus piloto ir vienintelio Lietuvos kosmonauto gyvybę. Katastrofos vietoje atsidūrė ir žuvo vienas iš aerodromo apsaugos darbuotojų – Moretto C. Silvio.


Lėktuvas Su-27

Rimantas Stankevičius palaidotas Kaune, o Žukovskio miesto kapinėse yra memorialinis paminklas.

Rimantas Stankevičius su sunūmi Algimantu

Apie Rimanto Stankevičiaus ir jo šeimos gyvenimą Žukovske (iš Edmundo Ganusausko knygos „Lemties kilpa“; 88-87p.):

„…peržengęs slenkstį, ir nežinodamas būtum supratęs, jog čia gyvena lakūnas. Į akis pirmiausia krisdavo gero fotomeistro darbas – atsimušę į debesį, lūžta saulės spinduliai, o iš to spindėjimo išnyra puikus, be galo veržlių formų lėktuvas.
Tai buvo jaukus, patogus gyventi būstas. Vaikų kambaryje – daugybė lėktuvų modelių, spalvingų plakatų, sporto inventoriaus. Originali Rimanto meistrystė – sūnų gultai.

Daiktai, tiesa, gražūs ir neprasti, Stankevičių bute nebuvo muziejinė vertybė – namai skleidė šilumą ir jaukumą.
Namai, be kita ko, jiems reiškė Lietuvą. Vienišą lietuvybės salelę Pamaskvyje pasiekdavo laikraščiai ir knygos. Laikas ir atstumai neatskyrė Rimanto nuo tėvynės. Artimesni draugai, kai likimas po visko atvedė juos į Rimanto gimtinę, sakėsi iš jo pasakojimų atpažinę net gėlių kvapus. Rimanto mama, gėlininkė, pati graži kaip rudens gėlė, kurią paskui be laiko pakando nepakeliamas sielvartas, sykį prisiminė: „Jis sakydavo – mamyt, koks aš laimingas, kad esu lietuviukas. Taip ir tardavo – lietuviukas.“
Lietuva buvo jo skausmas. Jautė – reikia grįžti, pasvajodavo apie namą prie Nemuno, tačiau geriau už kitus suprato, jog tai būtų jo, kaip profesionalo, žlugimas. Mamai yra sakęs: „Dabar dar negaliu. Ką aš galėčiau Lietuvoje nuveikti?…“

Apie kosmonautų treniruotes:

„Lėktuvo laboratorijos Tu – 154 kabiną inžinieriai įrengė panašiai kaip ir erdvėlaivio. Priešais dešinįjį pilotą vietoje paprasto šturvalo – „Burano“ vairalazdė. Konstruktoriai dėl visa ko sustiprino lėktuvo važiuoklę. Dešimties km aukštyje pilotai sumažina greitį – iki 400 km/h. Paskui išleidžia važiuoklę. Belieka įjungti atbulinę variklių trauką, ir lėktuvas ims smukti žemyn. Tačiau komandą leistis lakūnai kiekvienąsyk gauna iš žemės, ir beveik niekad nebūna, kad lėktuvas tuokart skristų tiesiai į aerodromą. Mokslo vyrai tyčia užduoda sunkesnes sąlygas, kad pragariškai, kas sekundė 45 metrus, smengančio lėktuvo pilotui tektų daugiau manevruoti. Lakūnui nepadeda jokie prietaisai – tik jo paties nuovoka, nenutrūkstanti situacijos analizė, kiek liko aukščio ir koks atstumas iki nusileidimo tako.<…>

Paskui, artėjant raketos nešėjos „Energija“ ir prie jos pritvirtinto erdvėlaivio „Buran“ startui į kosmosą, būsimasis skridimas būdavo imituojamas treniruokliuose. Automatika, sakytum, repetuodavo visą programą – nuo pat paleidimo akimirkos. Vis dėlto imitacija baigdavosi tikru skridimu – tuo metu, kai pagal programą besileidžiantis iš kosmoso „Buranas“ turėtų būti 10 km aukštyje, į eksperimentą įsijungdavo ore savo eilės laukęs lėktuvas Tu – 154. Tą akimirką jis imdavo automatiškai leistis staigiąja „Burano“ trajektorija. Visuotinai pripažinta, jog automatinis nusileidimas lakūnui bandytojui daug sudėtingesnis, negu jam pačiam pilotuojant lėktuvą.

Automatinis „Burano“ skridimas į kosmosą įvyko vėlų 1988-ųjų rudenį.Žemės atmosferoje kosminis lėktuvas pabuvojo kur kas anksčiau. Pirmą kartą 1985 m. lapkričio 10 d. „Buraną“ į orą pakėlė Igoris Volkas ir Rimantas Stankevičius. tai buvo nepaprastas įvykis net ir visko mačiusiame bandymų aerodrome.<…>

Nepaisant didelio slaptumo, pirmojo skridimo dieną ant stogų sėdėjo pusė miesto..“ (E.G. „Lemties kilpa“ 66-67 p.) Apie tai, su kuo lakūnai , deja, susiduria labai dažnai. Tai – draugų žūtis…
„… apie savo amatą jis kalbėdavo kasdieniškai, nesibodėdamas paaiškinti pašnekovui sunkiau suvokiamus reiškinius. Rimantas visai nepanešėjo į didvyrį ir nenorėjo toks atrodyti. Be jokių gudravimų žiūrėjo gyvenimui į akis: „mokslui šiandien rūpi tokios sferos, kad mūsų kartos bandytojams sunku tikėtis, jog išgyvensi..“
Nauji kauburiai Žukovskio, šalia kurio šliejasi bandymų aerodromas, kapinėse iškildavo dažnai. katastrofų dienas savo dienoraštyje Rimantas išskirdavo, keliais brūkšniais užbraukdavo tragiškąją datą:
„1981 12 18 Šiandien žuvo Saša Komarovas. Subyrėjo ore. Bus problemų su mirties liudijimu – jo paties nerado…“
„1982 01 31 Ketvirtadienį buvo apledėjimas, Apie 10 val. kilo pirmasis lėktuvas Tu-95 iš Tupolevo firmos. Dėl nežinomų priežasčių kylant vis didėjo atakos kampas, kol lėktuvas griuvo ant kairiojo sparno. Sudegė 10 žmonių. Nuskridome ten su sraigtasparniu. Klaikus vaizdas…“
„1982 02 03 Antradienį neskraidėm. Laidojome vyrus. Baisu. Šito aš dar nemačiau…“
„1982 0210 Apie 13 val 30 min pamatėm ant pirmojo tako degantį sraigtasparnį. Nuvažiavom. radom apdegusį Nikolajų Besonovą. Mechanikas jau buvo sanitarinėj mašinoj. Jo pavardė Valerijus Semečkinas, Aš su juo skraidžiau. Volodia Turovecas sudegė. tai buvo treniruočių skridimas. Leidosi be variklio – autorotacijos režimu…“
1982 03 22 Praėjusį sekmadienį mirė N. Besonovas.“
„1982 05 21 Ketvirtadienį, birželio 17 d. mūsų Tu-134 Nr. 400 katastrofa… Žuvo 15 žmonių, ….“
„1982 12 21 Gruodžio 14 d. žuvo Ennas Kaarma. 11 val 10 min kilo Mig-23 Nr 604 Atsiplėšus nuo tako, ėmė mažėti variklio sūkiai. Kodėl taip įvyko, reikia dar išsiaiškinti. nukrito iš 100 metrų aukščio. Jį išmetė iš kabinos…..“
Tie įrašai apima tik vienerių metų laikotarpį…..“ (E. G. „Lemties kilpa“ 74 p.)

Apie Rimanto Stankevičiaus vaikystę:
„…kai jis ėjo šeštuosius metus, Stankevičiai įsikėlė į ką tik pasistatytą neaukštą, bet plačiai išsikerojusį savo namą tylioje S. Daukanto gatvėje. Čia pat tekėjo Šešupė. Pasisekė – kokia vaikystė būtų be vandens, maudynių, meškerių?.. Rimui buvo bene septyneri, kai vanduo, sakytum, panūdo išbandyti vaiką – Šešupėje skendo kaimynų mergaitė, ir Rimas sugebėjo išvilkti ją į krantą. Pakrantėje vaikai aptikdavo nuo karo užsilikusių sprogmenų. Sykį jis rado blizgantį parkeriuką. Pakratė – viduje barška. Vienmetis bičiulis paaiškino – auksas, pirksim savivartę. Rimas pakrapštė, ir gražusis daikčiukas ėmė šnypšti. „Mesk“ – sušuko tą sceną netyčia išvydęs Stankevičių kaimynas, Rimas metė, kliuvo į valties kampą, ir ji išlėkė į orą. Paskui jam ligoninėje iš nugaros ištraukė daug smulkių geležėlių, o vieną šukę, įstrigusią rankoje, netoli riešo, gydytojai rado, kai Rimas jau buvo karo lakūnų mokyklos kursantas. Marijampolėje tarp aplinkinių vaikų Rimas buvo lyg koks vyresnysis pirotechnikos specialistas. Gamino visokius sprogstamuosius įtaisus, ir tėvui dažnai tekdavo vaikyti jo kompaniją iš poligonų paverstos žvyrduobės. Tačiau šie žaidimai – grynas niekis palyginti su jo aistra aviacijai. Lėktuvai vaikui parūpo anksti. Rimas paišė juos ant kepurių ir švarkų pamušalo, lėktuvų buvo pilni vadovėliai ir sąsiuviniai. Iškirptais iš žurnalų lėktuvais mirgėjo sienos, o kai pusbrolis pasidarė modelį, Rimas prašė jo kone iki ašarų, sakė viską atiduosiąs. <…> Būdamas, berods, šeštokas, pats organizavo mokykloje parašiutizmo būrelį. Vyrukai mokėsi teorijos, šokinėjo nuo bokšto ir, pakibę ant treniruoklio diržų, pratinosi valdyti parašiutą. Šokti iš aerostato tais metais jam neleido – per lengvas. Buvo apmaudu, mat iki reikiamų 50 kg trūko vieno vienintelio. Užtat kitąmet keturiolikmetis septintokas iš aerostato iššoko net keturis kartus…“
(E.G. „Lemties kilpa“ 68-69 p.)

Pasaulio dėmesys tarybinei karo technikai buvo didžiulis. Lakūnai, tame tarpe ir Rimantas Stankevičius, 1990 m. gavo kvietimą nuo Geros valios žaidynių organizatorių. Pilotai buvo kviečiami pademinstruoti savo meistriškumą. Kaip tuo laiku buvo sudėtinga išvykti iš TSRS, pamena daugelis. Pagaliau, po visų derinimų, grupė lakūnų bandytojų ir aviacijos žinybų administratorių išskrido į JAV. Tai buvo 1990 -ųjų liepos mėn. „Sovietų naikintuvų skridimas virš pilnutėlio stadiono amerikiečiams, suprantama, padarė didelį įspūdį. Susitarta, kad po mėnesio Rimantas su Sergejum skraidys Sietlo aviacijos salone. Pilotų populiarumas buvo milžiniškas.

Amerikoje Rimantas ėmė teirautis ten gyvenančių lietuvių. Kai, išgirdusi apie lietuvį lakūną, jį telefonu susirado Sietlo lietuvių bendruomenės pirmininkė Ina Bertulytė – Bray, Rimantas jau po pirmų žodžių paklausė: „Kaip lietuviai į mane žiūri?“ „Tai buvo netikėtas klausimas,- pasakojo ponia Ina. – Turėjau pasakyti teisybę, kad yra visaip manančių, bet aš asmeniškai jį palaikau. Nesvarbu, kokia vėliava – vis dėlto jis yra daug pasiekęs lietuvis, ir tai daro Lietuvai garbę. Tai buvo 1990 m. liepos 18 d. -jis dar nebuvo skridęs virš stadiono. Tuoj susitarėm, kad susitiksim. Susirinko lietuviai, buvo be galo malonus vakaras. Atrodė, kad atvažiavo artimas giminaitis. Matei, kad tai nepaprastas žmogus, bet kartu toks savas, paprastas, įsimenamas. Jo natūralumas labai patraukė amerikiečius. Kantriai pasirašinėjo autografus, nors ir labai pavargęs. Mačiau, kad jį labai vertina ir sovietiniai pareigūnai. Vieną naktį kalbėjomės labai giliai. Jam buvo skaudu, kad jis Lietuvoje tarsi ne savas. Tarėmės, kaip pasimatysim po jo pasirodymo. Stadione daug žmonių. Juokais pasakiau, kad paimsiu Trispalvę. „Taip ir padaryk“- apsidžiaugė jis. Sakau, nebūk pasiutęs, pamatys rusų pareigūnai. „Būtinai su vėliava, labai gerai“ – nenusileido jis.““ (E.G. „Lemties kilpa“ 90 p.)

Iš R. Stankevičiaus dienoraščio apie daugkartinio naudojimo kosminio lėktuvo bandymus:
„1985 11 6 Įsibėgėjom iki 200 km/h Įsibėgėjom iki 250, įsibėgėjom iki 300. Pakėlėm priekinį ratą. Taip daryti nereikėjo. Kairysis ratas sprogo. Kai kėlėm priekinį ratą, vairų eiga buvo labai nedidelė – apie 8 laipsniai pagal prietaisą…“
„1985 11 7 Įsibėgėjom iki 200 km/h. Tikrinom pavaldumą. Mums svarbiausia, kad ženklai plius minus būtų teisingi. Igoris liepė nuspausti išjungėją „Nusileidimas“. Užsidegė raudonas tablo. Aš pagalvojau, kad jis susitarė, jog nuspaus. Pasirodo, niekas neleido. Vakare pasakiau Sašai, o jis iš ryto – Igoriui. Šis sakė, jei toliau taip bus, jis mane pakeisiąs. Visai iš proto kraustosi. Nuo jo visa tai nepriklauso. Tegu jis man ačiū sako, kad aš tiek daug dirbu su instrukcijomis ir gilinuosi į konstrukciją. Labai sunkus žmogus.“
„1986 02 01 Sausio 3 d. padarėm antrą skridimą. Ryte buvo rūkas, bet meteo sakė, kad bus geriau, todėl davė komandą ruošti „Šatlą“ skridimui. Matomumas buvo labai prastas – apie 3 km. Sugedo viena giroplatforma – ėjo neteisingi duomenys apie nuotolį ir radijo stočių kurso kampus. Atplyšus nuo tako, vėlavo persijungti automatika. tas pats ir leidžiantis. Trijų kilometrų aukštyje, kai greitis pasiekė 480 km/h prasidėjo vibracija. Didinom greitį iki 540… iš pirmo karto nenusileidom – nematėm juostos….“
…vėliau, kai tapo akivaizdu, kad metai praeitin slysta daug sparčiau, negu į priekį stumiasi daugkartinių erdvėlaivių programa, o jis pats, atidavęs kosmosui tiek laiko ir sveikatos, jau kelintą kartą lieka nereikalingas ir „Sojuz“ programoje, Rimantas jautė nuoskaudą. Mėlynojo sąsiuvinio eilutėse, o juo labiau tarp jų slypi ne vien kasdienybės įtampa, bet ir nusivylimas dėl patirtų neteisybių. Tais laikais jo patykojo dar vienas išbandymas – 1986 m. kovo 17 d. Rimantas katapultavosi iš suktuku kritusio naujojo supernaikintuvo MiG- 29. To paties Nr.7689, kurį dažnai minėdavo užrašuose. Daugsyk mačiusiam draugų lėktuvų nuolaužas, kartą teko pastovėti ir prie apdegusio metalo krūvos, kuri liko iš jo paties lėktuvo….“ (E. G. „Lemties kilpa“ 82-83 p.)

Apie lemtingą ir tragiškai pasibaigusią kelionę į Italiją..
„Išvyka į Italiją jam negalėjo patikti vien todėl, kad skristi reikėjo vienam – be Sergejaus. Tuo tarpu programą jie buvo paruošę dviem lėktuvams. Ir dabar, po antrojo pasirodymo Amerikoje, net priekabiausiai akiai neužkliūdavo jokia programos detalė. Skristi vienam, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, paprasčiau, tačiau tai yra jau kitas skridimas. Keisti pilotažo kompleksą nebuvo laiko, be to trukdė blogi orai. Rimtuose aerodromuose pilotažą jie pradėdavo, kaip pasakytų lakūnai nuo pakilimo tako – vos atplyšę nuo žemės, tarsi prikalti vienas prie kito du lėktuvai imdavo rėžti erdvėje mirties kilpą. Italijoje turėjo būti šiek tiek kitaip. Salgaredos aeroklubo laukas nusileisti tokiam galingam naikintuvui nė iš tolo netiko, todėl pasirodymui reikėjo atskristi iš Rivolto karinės bazės. Kažkas iš organizatorių siūlė, kad Su – 27 nusileistų iki pat žemės, ratais grybštelėtų Salgaredos aerodromo gruntą ir, griaudžiant variklių forsažui, šautų aukštyn, pradėtų parodomąjį skrydį. Rimantas nesutiko – mažame, be tikro nusileidimo tako aerodrome toks triukas panėšėtų į avantiūrą. Lėktuvas nusileis iki 5 m. aukščio, tada jis imituos startą, įtrauks važiuoklę ir išsyk pradės programą. Lakūnams, Rimanto bendradarbiams, regis, taip ir nepavyko sužinoti, kas vis dėlto lėmė tai, kad Rimantui į Italiją teko skristi vienam – be Sergejaus. Tuoj po katastrofos jie prisiminė Rimantą sakius, kad valdžia aiškino, girdi Italija nesutinka karinėje bazėje priimti du lėktuvus. Kiti kalbėjo, jog reikalas susijęs su pinigais. Šiaip ar taip, Rimantas išskrido be Sergejaus. Namuose pasakė, kad nesijaudintų – skridimas nesudėtingas, ir jis greit grįšiąs. Algis tada mokėsi septintoje klasėje, Gintarui Aktiubinsko aukštojoje civilinės aviacijos pilotų mokykloje tuo metu buvo skraidymų dienos.
Rimantas išskrido rugsėjo 6 d. Jo Su – 27 laikėsi šalia lainerio II-62, kuriuo į šventę skrido delegacija – iš viso 37 žmonės. II-62 turėjo nusileisti Venecijoje. Su – 27 – Rivolto karinėje bazėje. Išskrendant iš Maskvos buvo kalbėta, kad virš Italijos juos pasitiks karo lėktuvai, kurie ir palydės sovietų naikintuvą iki aerodromo. Nežinia kodėl, tačiau ore jų niekas nepasitiko. Rimantas aerodromą susirado pats, nors, kaip vėlai paaiškės, lėktuvo navigacinė sistema gedimų turėjo dar nuo Amerikos…..“ (E. G. „Lemties kilpa“ p.92)

Visiems buvo aišku, kad Rimanto pasirodymas turėjo būti svarbiausias. Repeticijos metu programa buvo atlikta be priekaištų. Pačioje šventėje, be italų, dar dalyvavo Maroko, Olandijos bei Ispanijos pilotai. Kartu su Rimantu į Italiją važiavo kitas lakūnas bandytojas Michailas Markovas, kuris Italijoje demonstravo mažą studentų konstravimo biure sukurtą lėktuvuką MAI-89. Kai Rimantui atėjo važiuoti į Rivoltą, jie išsiskyrė labai šiltai, nors ir nebuvo draugai. M. Markovas – vienintelis lakūnas bandytojas, kuris matė Rimanto katastrofą ne televizijos ekrane…

M. Markovas vienintelis lakūnas bandytojas, kuris matė katastrofą ne video juostoje.
Iš M. Markovo pasakojimo: „Aš galbūt pradėsiu iš toli, – kalbėjo Michailas, praėjus kelioms dienoms po katastrofos. – Iš pat pradžių Su-27 man atrodė neatpažįstamas. Mane nustebino, beveik nugąsdino tai, ką pamačiau. Žinant, kad skrenda Rimas, tai nebuvo normalus skridimas. Rimas – meistras. Lėktuvą pakreips vieninteliu judesiu. Manevro metu perkrovimas – tikslus ir vienodas, o dabar mašina atrodė nepaslanki, jautei, jog pilotas nuolat koreguoja skridimo parametrus. Daugelį domino papildomas ratas, atseit, kodėl Rimas jį apskrido? Norėdamas gerai prisitaikyti, prisiderinti prie pilotažo zonos, arba, kaip mes sakome, numatyti atsarginius išėjimus? Bet mes tą klausimą jau buvom aptarę, jis dar išvakarėse sakė: „Viskas.
Apžiūrėjau aikšteles, parinkau kiekvienam manevrui. “ Po rugsėjo 8-osios skridimo jau nebuvo ką koreguoti. Viskas tikslu, jokio elemento, kuris galėtų kelti abejonę. Aš nenoriu nieko dailinti ar pridurti – kalbu apie tai, ką mačiau. Stovėjau lauko gale pagal pilotažo liniją. Lėktuvas kilpą pradėjo vangiai, perkrovimas buvo silpnas, forsažas, kaip man atrodė, įsijungė šiek tiek vėliau, arba netgi ne maksimaliu režimu. Patraukė. Kai lėktuvas virš galvos, zenite, labai sunku iš akies nustatyti aukštį. Aukščiausiame taške šiek tiek pasuko į dešinę, nuo tribūnų, tai buvo gerai matyti. Pradėjo žemėjančią kilpos dalį. Matėsi, kad šiam manevrui kampinis greitis per mažas. Kilpa labai skyrėsi nuo to, ką mačiau išvakarėse. Su-27 – energinga, judri mašina, tačiau dabar lėktuvas kilpą rėžė vangiai. Aš artėju prie tos vietos, kada man pasidarė baisu. Dabar jis nutrauks kilpą, dingtelėjo, atliks pusę statinės, t.y. pervers lėktuvą į normalią skridimo padėtį ir tęs programą – tiktai kitą jos variantą. Tą manevrą seniai buvo numatęs pats Rimas, savo ranka nubraižė jį popieriuje kaip atsarginį variantą, jeigu atsitiktų, kad aukštis viršutinėje kilpos dalyje liktų per mažas. Kai liko devyniasdešimt laipsnių, taigi ketvirtoji kilpos dalis, supratau, kad neišsiteks…“(E. G. „Lemties kilpa“ p.93)

„..dar anksčiau, pasak Markovo, tai suprato pats Rimantas. Atrodė, jis ėmė daug stipriau traukti vairolazdę, tačiau lėktuvas, kaip ir iki tol, tingiai rėžė pražūtingąją kreivę… Žeme nusirito šniokščiantis, didumo sulig kelių aukštų namu ugnies kamuolys. Nelaimė, deja, neaplenkė ir kitų žmonių – žuvo aeroklubo narys Silvio Moretto, sunkiai nukentėjo aerodromo pakraštyje, prie namo, žaidę keturi vaikeliai, sužeisti dar keturi žmonės.
Veltui pro ugnį ir dūmus Michailas ieškojo ore parašiuto kupolo…
Toje vietoje, kur lėktuvas trenkėsi į žemę, liko vienas sparnas, kai kurios važiuoklės dalys, vamzdžiai. Michailas bėgo kukurūzų lauku – po smūgio tolyn nulėkęs lėktuvas kaip skustuvu nurėžė plačią juostą. Pribėgti arti ugnies židinio neleido baisus karštis, be to, sproginėjo deguonies balionai. Kartu su atbėgusiu II-62 vadu Vasilijum Treniovu jie iš netoliese stovėjusios policijos mašinos stvėrė gesintuvus ir metėsi prie lėktuvo iš kitos pusės. Teko brautis pro aukštus, gal dviejų metrų didumo kukurūzus, užtat augalai kaip siena gynė nuo karščio.
Atsidūręs visai arti lėktuvo, M. Markovas pamatė Rimantą. smūgis buvo išmetęs jį iš kabinos. Už poros metrų – krėslas. Rimantas gulėjo ant šono, gal labiau kniūbsčias. Ranka atmesta į šalį. Dešiniosios pirštai sustingę taip, tarsi jie vis dar būtų įsitvėręs vairolazdės. Kūnas iš pirmo žvilgsnio neatrodė labai nukentėjęs – smarkiai sužalota buvo tik galva. Šviesiai mėlynas kombinezonas virto tamsiu, ir Michailui dingtelėjo – nuo kraujo ar žibalo?
Kodėl įvyko tragedija? šis klausimas iškilo tuoj pat, vos tik žmonės atitoko nuo kraupaus sukrėtimo. Įvykis bemt aplipo versijomis, kurios pirmiausia pateko į Italijos laikraščius….“
(E.G. „Lemties kilpa“ p. 94)

„… kai imi galvoti apie paskutinę Rimanto gyvenimo minutę, tikriau sakant, paskutines sekundes, iškyla vienas skaudus klausimas. Kodėl jis nepasinaudojo katapulta? Atsitiesęs nuo kilpos piešinio, tarsi ką tik būtų perskaitęs paskutines Rimo mintis, S. Tresviatskis pasakė: „Jis nebuvo tikras dėl pasekmių. Iš dešinės – 40 tūkstančių žiūrovų, iš kairės – namas. Stengėsi nukreipti pavojų nuo žmonių. Sau neužteko laiko. Toje padėtyje, kokioje jis atsidūrė, toks žmogus kaip Rimas negalėjo pasirinkti kitokio sprendimo. Tik vienintelį. Rimas jį ir pasirinko.“
Pagal prietaisų parodymus galima spėti, kad iki smūgio į žemę likus trims su puse sekundėms, jis vis dėlto buvo nusprendęs katapultuotis. Išjungė variklių forsažą, lietė katapultos laikiklius. Tačiau tą pačią sekundę matyt suabejojo, ar krintantis lėktuvas nekliudys šiek tiek kairiau stovinčio namo, ir nustūmė dešinį pedalą. Abejingas prietaisas užfiksavo paskutines piloto pastangas – tą trumpą atkarpą iki smūgio lėktuvas pralėkė vis slysdamas į dešinę. Paskutinis valios blyksnis. Paskutinis didelio lakūno ir žmogaus poelgis…“ (E.G. „Lemties kilpa“ p. 101)

Taigi, po katastrofos prasidėjo tyrimai. Tai buvo skaudžiausias ir, atrodo, visą amžinybę trukęs procesas… „…katastrofos tyrimas buvo, regis, dar labiau miglotas, negu paprastai tokiais atvejais būna. Italai tyrė sau, sovietai – sau. Beje, sovietų komisijos išvadų projektai ne sykį keitėsi – kai nėra tikros priežasties, daugiau laisvės turi žinybų interesų gynėjai. Kaip sako lakūnai – bandytojai, katastrofos apskritai yra tiriamos tam, kad, užčiuopus teisybę, žinybos galėtų paslėpti savo nuodėmes…
Pagal sovietų praktiką, jei ir nepavyktų nustatyti teisybės, tai surasti kaltą – privalu. Kaip tik kaltųjų ieškojimo metu, vieną rytą, nušvito kai kurių valdininkų akys – laikraštyje „Komsomolskaja pravda“ pasirodė žinutė: „Gurkšnelis prieš skridimą?“ „Nejaugi sovietų pilotas R.Stankevičius rugsėjo 9 d. publikos akyse žuvęs kartu su savo Su-27 , buvo neblaivus?“ – retoriškai klausė korespondentas ir pats atsakė, girdi, ekspertas patvirtino piloto kraujyje buvus alkoholio. <….> po viso šito kilo didžiulis pasipiktinimas jo kolegų ir artimųjų tarpe. Lakūnai padėjo patekti pas Bandymų instituto viršininką profesorių K.Vasilčenką. „Italai man iš tiesų parodė anatominių tyrimų rezultatus,- pasakė K. Vasilčenka. – tai plati analizė, visas tyrimų kompleksas, pradedant anglies dvideginiu, baigiant narkotikais. Taigi, daroma ji ne vien dėl alkoholio. Parašyta, kad skrandyje alkoholio nerasta, o kraujuje yra. Aš negaliu paneigti tų rezultatų, tačiau jie nereiškia, kad Rimas buvo išgėręs. <…>Liūdna aviacijos katastrofų statistika rodo, kad streso būsenoje, kai lakūnas supranta, jog krenta, tuoj užsimuš, organizmas į kraują išmeta jėgas stimuliuojantį fermentą. Taip ir atsiranda žuvusių lakūnų kraujuje alkoholis. Tai – ne mano pasakėčios, o ilgamečių stebėjimų rezultatai…“<..>Jokių užuominų apie alkoholį nėra nei sovietų, nei Italijos komisijos išvadose, o bandymų instituto žmonės tokį įtarimą iškart atmetė kaip užgaulią, Rimanto atminimą žeminančią neteisybę…“ (E.G. „Lemties kilpa“ p. 100)
Iš tiesų laikraštis, išspausdinęs tokį straipsnį, R.Stankevičiaus artimųjų buvo paduotas į teismą. Teisybė, tiesa, skaudi ir nepataisoma, tąsyk triumfavo…

Į šią vietą (Bandymų aerodromą Žukovske), traukia keista, neišsipildžiusių mūsų vilčių turėti savo kosmonautą sutverta nostalgija, žinojimas, jog R. Stankevičius buvo vienas iš didžiausių šio aerodromo profesionalų, šioje erdvėje atlikęs šimtus unikalių bandomųjų skrydžių. Iš šio aerodromo 1990 rugsėjo 6 d. jis išskrido, sakytum pasitikti savo lemties. jo Su-27 sudužo Italijoje, tačiau neabejoju: jeigu žinotume tikrąsias Rimanto žūties priežastis, jos vienaip ar kitaip sietųsi su Pamaskvio aerodromu.
Tarnybiniai kosmonautų bandytojų apartamentai – penktajame lakūnų bandytojų mokyklos aukšte.beveik viskas išlikę, kaip buvo Rimanto laikais.Koridoriuje – dar tada vyrų įrengtas atminimo kampelis. Po stiklu – suvenyrai, Aleksandro lakūniškos pirštinės, Anatolijaus kosminis skafandras, grupinis žuvusiojo amerikiečių „Challenger“ ekipažo portretas. poilsio kambaryje nuo sienos žvelgia tie, kurių jau nebėra – Olegas, Anatolijus, Aleksandras, Rimantas… Nedidelėje auditorijoje, kur pilotai paprastai aptaria skraidymų reikalus, gali aptikti daug Rimantą primenančių ženklų. Ant stalo – Kauno emblema. Pats stalas po Rimanto atiteko V. Zabolotskiui, tačiau stumbras po stiklu pasiliko kaip buvęs.
<..>Auditorijoje ant sienos kabo seni grafikai, kuriuose surašyti ir R. Stankevičiaus paskutiniųjų metų skrydžiai. Beje, bandymų skraidymai ir tada jau buvo prigesę – kariškiai, kurie visada būdavo pagrindiniai užsakovai, jau kuris laikas patys sunkiai sudurdavo galus… dar liūdnesnis kosminių programų likimas – po sėkmingo automatinio skridimo 1988 m. lapkričio 15 d. erdvėlaivis „Buran“ regis, nurimo amžinai.
Baikonuro kosmodrome stovi ir dar vienas tvarkingas „Buranas“, tačiau pats kosmodromas, kaip pasakojo kosmonautai, jau neatpažįstamai išdarkytas…“(E. G. „Lemties kilpa“ p. 103)

Rimanto ir Irenos Stankevičių šėimoje augo du vaikai. Vienas jų – Algimantas – vedęs Vytautę. Ji internete publikavo dalį uošvio dienoraščio.

25.02.1988
„Praėjo jau labai daug laiko. Aišku buvo galima surasti laiko parašyti, bet pats nežinau kodėl nerašiau. Dabar aš komandir otriada. Gruodžio mėnesį 1987 suskraidė i kosmosą Tolia (Anatolij Levčenko). Po skridimo jis nusėdo netoli Arkalyko ir aš iš ten ant TU-154 N108 vežiau į Maskvą ir sėdom su reversu. Tolikas buvo daug silpnesnis negu anksčiau. Matyt turėjo reikšmės kosmosas.
Sausio gale jis su Liuse ir Kirilu išvažiavo į Kislovocką. Kartu su jais buvo Romanenko su žmona Alionia ir sūnum, Aleksandrovas su žmona ir dviem vaikais. Po to apsirgo. Susilaužė koją, o po atvažiavimo į Maskvą susirgo akis. Po kiek laiko pradėjo skaudėti galvą. Surado kad vėžys…“
(Taigi, Levčenko skrido į kosmosą vietoj Rimanto, taip susiklostė aplinkybės, taip nusprendė ir pats Rimas. Aplamai, „Energija Buran“ ekipažas buvo lyg juoda juosta pažymėtas…. 1988 metais 6 rugpjūčio mirė Anatolij Levčenko, 1988 m. 18 d. rugpjūčio skrisdamas su sportiniu SU-26M užsimušė Aleksandr Ščiukin, 1-os klases lakūnas-bandytojas, antrasis dubliuojančio ekipažo pilotas….

2.11.1988
„Jau dabar aišku, kad aš pasilikau vienas prieš Igorį V. Man labai sunku. Nežinau ką daryti. Kartais norisi viską mesti ir važiuoti į Lietuvą. Dabar tas kad skaitaus pagrindinis. Spalio 29 d. turėjo skristi mūsų „Buranas“. Nesigavo. Prieš tai turėjau susitikimą su Lietuvos korespondentais: Laurinčium, Čaikovskiu, Butkum, Kvietkausku, Dovydaičiu. Man juos perdavė Algis Naudžiūnas (Jisai politinio skyriaus viršininkas).
Aš dabar pilnai supratau, kad aš noriu parašyti knygą, bet viena kad man turbūt trūksta vaizduotės ir pilietinės drąsos. Tarp kitko aš paruošiau mažą suvenyrą dėl pirmo sekretoriaus. Man labai norėtųsi kad iš to būtų kažkokia … (neįskaitoma). Pavargau. Dabar aš tiesiog nežinau ir ką daryti.
Igorį mes turbūt jau neperdarysim. Ką man daryti? Parašysiu truputį vėliau. Tarp kitko dabar paskambino … (neįskaitoma) ir klausia kodėl aš neskiriu lakūnus kurie turi užsiiminėti „navedenijem“. Juk aš suprantu, kad jeigu „Energija“ nenori, kad antru lakūnu būtų lakūnas inžinierius dėl manęs tai peilis. Apsikeikiau….“

…7.01.1989
„Pradėjau rašyti tik retkarčiais. Nežinau ne kaip save pavadyt. Atrodo kad ir ne tinginys, bet kartais visai nieko nesinori daryt.
Ir taip: numirė Tolia ta pati mėnesį tai yra 18 rugpjūčio. Žuvo Sasa Sciukinas, 16 lapkričio pirmą kartą suskraidė „Buranas“, mane paskyrė Igorio pavaduotoju nors tarp kito jau aš seniai tą darbą dirbu, bet svarbiausia kad dabar mums dar sunkiau pasidarė sugyventi su Igoriu. Jisai visai nieko nenori daryti, o man pasidarė darbas ir darbo dienomis ir darbas per išeigines.
Visos mintys viskas surista tik su darbu. Kartais kada nuo pačio ryto jau prasideda administravimas tai tiesiog ir skraidyti nesinori. Tai jau pirmas skambutis kad tą darbą reikia mesti arba dalintis su kitais. Aš esu giliai įsitikinęs kad lakūnas turi skraidyti ir tik retkarčiais užsiiminėti politiniais ir kitokiais klausimais. Dabar paėmus kad ir tuos bortinžinierius iš „Energijos“. Tegu juos galas. Lipa ant kulnu ir rėkia kad antro lakūno vieta tai yra jų. Pats nesupranta kad sėdasi už vairų kuriuose neturi jokio supratimo. Sakau kad jeigu taip, tai reikėjo ir vietoj vairolazdės, pedalu padaryti ir pakišti pultus su kuriais jis užsiiminėtų ir kontroliuotų sistemos darbą. O dabar…
Galvoju kad tas klausimas bus labai sunkus. Jeigu paėmus mane tai aš pjaunu šaką ant kurios sėdžiu. Todėl kad jau dešimt metų kaip tuo dalyku užsiiminėju ir aišku norėtųsi suskraidyti į orbitą. Šiame klausime paskėsim, nėra pas mus padėjėjų (?). Pats Igoris kažkada su tuo sutiko ir dabar jau atgal kelio nėra. Ministras mūsų sutinka, (neįskaitoma..) irgi nieko prieš kad skristu bortinžinierius. Kada aš taip priešinuos tai man jie parodys ir špygą dėl skridimo ant „Sojuz“. Bendrai tai šiais metais yra galimybė, bet už tai reikia dar daug kovoti…“

11.08.1983
“Po atostogų jau antra savaitė kaip dirbu. Per tą laiką skraidžiau ant Mig-25, 21, TU-154. Ruošiuosi išskristi ant T-10. 5 (penktadienį) buvom pas sekretorių partkomo Šoginą Jurijų Nikolajevičių. Sakiau kad laikas atsisukti priekiu į mūsų reikalavimus. Jisai pasakė kad pirmadienį surinks visus pas Mironovą Arsenijų Dmitrijevičių. Surinko. Buvo pasakyta, kad užmirštam, kas buvo anksčiau. Pradedam dirbti nuo šios dienos kitaip. Kol kas pasikeitimų nėra.
Šiandien buvom išvažiavę į „Molniją“. Susitikom su pagrindiniu aerodinamiku Samronovu Evgenijum Aleksejevičium. Susitarėm kad patikrintų ant stendo dvi sėdimo strategijas. Daugiau pavargsti nuo šitokių ginčų nei nuo skraidymų. Tiesa, mūsų atdielas paskaičiavo kiek aš priskraidžiau ir kiek lėktuvų „osvoil“. Gavosi 63 lėktuvai, vienas malūnsparnis ir 2500 val…“

16.04.1989
>“Vasario mėnesį Ernestas Vaskevičius (?) gavo parašus 5 ministrų, kad aš būčiau įtrauktas į ekipažą, kuris turi skristi ant 59 numerio Sojuz-T į stotį Mir susitikt (?) su „Kvantu“. Ekipažas Solovjevas Anatolijus, Serebrovas Saša ir aš. Jie ant pusės metų, o aš ant savaitės. Balandžio mėnesį turėjo startuoti Buktorenka su Balandinu (?), o aš su jais turėjau nusileisti, bet dabar gavosi, kad mūsų 59 mašiną barokameroj suplojo, o starte turi stovėti paruoštos dvi mašinos dėl to jeigu reikėtų gelbėti. Todėl skridimas balandžio mėnesį atidedamas. Balandžio mėnesį leidžiasi Volkovas Saša su Krikalevo (?) Sergejum. Stotis iki rugpjūčio mėnesio skraidys viena autonominiu skridimu. Po to atskris ekipažas, o mes turėtume startuoti vasario mėnesį.
Dabar jau nuo kovo pirmos užsiiminėjam su Viktoru Zabolotskiu triskart savaitėj. Balandžio 26 d. laikom pirmą egzaminą kuris susideda iš: …. (rusiškas tekstas, trumpinimai) K ir K, CUBK… (?) Taip kaip pas mane dabar jau 240 d. atostogų tai aš išėjau į atostogas ir užsiiminėju.“

Tikra tiesa. A.S. Jelisejevo (dukart SSSR didžiavyrio) tėvas buvo lietuvis Stanislovas Kuraitis. O pats Jelisejevas 1950 m. pasikeitė tėvo pavardę į motinos (Jelisejev). Vot, prodal on Litvu…… . Vis tiek raketos priklauso mums. Dar 1650 m. K.Simonavičius, knygoje „Didysis artilerijos menas“ pateikė daugiapakopių raketų projektus.

Vienintelis Lietuvos kosmonautas R.Stankevičius tėvynės neiškeitė į vietą raketoje. DELFI.TV vaizdo reportaže – A. Stankevičiaus prisiminimai apie tėtį, komentarai apie 1990 metų aviakatastrofą, įspūdžiai iš kelionės bei pasakojimai apie tėčio darbą „Buran“ programoje.

2011, balandžio 12 dieną, antradienį sukako lygiai 50 metų nuo pirmojo žmogaus – Jurijaus Gagarino – skrydžio į kosmosą. Lietuva taip pat turi kosmonautą – Rimantą Stankevičių. Šio žmogaus profesionalumas stebino net ir labiausiai patyrusius tuometinės Tarybų sąjungos specialistus. Deja, nelaimingai susiklosčiusių aplinkybių dėka R. Stankevičius į kosmosą nepakilo. Šiandien R. Stankevičiui būtų 66-eri.
1990 metų rugsėjo 9-ąją R. Stankevičius dalyvavo aviacijos šventėje Salgaredos miestelyje, Italijoje. Skrisdamas naikintuvu SU-27 R. Stankevičius atliko vertikalią figūrą, tačiau naikintuvas „pilvu“ palietė žemę ir sprogo nusinešdamas vienintelio Lietuvos kosmonauto gyvybę. Italai pripažino, kad šventė nebuvo tinkamai organizuota. Tačiau rusai, kaip ir buvo galima tikėtis, apkaltino pilotą.
„Taryboje Sąjungoje buvo lengviausia apkaltinti žmogų, kurio jau nebėra. Mes įsitikinę, kad tėčio klaidos nebuvo“ – DELFI sako Algimantas Stankevičius, R. Stankevičiaus jaunesnysis sūnus.
Pernai sukako lygiai 20 metų, nuo R. Stankevičiaus žūties Italijoje. Šią sukaktį A. Stankevičius su žmona pažymėjo 11 tūkst. km kelione, kurios metu aplankė Tarybų sąjungos daugkartinio naudojimo erdvėlaivius „Buran“.
„Tėtis daugiausiai jėgų skyrė šiai programai. Pajautėme visą programos didybę – tai buvo kone brangiausia kosminė programa ir joje dalyvavo daugiausiai žmonių“ – sako A. Stankevičius.
R. Stankevičiaus sūnus tikina, kad jo tėtis mylėjo savo tėvynę ir jos neiškeitė į vietą raketoje. „Tėtis turėjo pakilti į kosmosą, tačiau jam buvo pasakyta, kad jei skris – jau niekada negalės grįžti į Lietuvą. Tėtis nusprendė laukti savo eilės. Tačiau jai atėjus, sugedo viena iš raketos dalių ir skrydis buvo atidėtas“, – pasakoja A. Stankevičius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *