Sovietų astro stotis Mir ir Saliut

stotis Saliut 7 ir Sojuz T14

Kosminių tyrimų orbitinės stotys“ 2018-ais jau išsamiai rašėm apie Mir ir Saliut stotis, bet kai kurios jų nesėkmės buvo įslaptintos.

Stotis Mir

Stotis Mir_Space_Station_viewed_from_Endeavour_during_STS-89

1998 vasario 9, orbitinė stotis Mir nufotografuota nuotrauka iš Space Shuttle erdvėlaivio Endeavour (misija STS-89)

space-station-Soviet-Russian-Mir-completion-module-1996

Stoties Mir surinkimas, modulių prijungimo metai

Mir (lietuviškai Taika) – ne tik pirmoji gyvenama kosminė stotis, bet ir pirmoji bei vienintelė patyrusi susidūrimus su erdvėlaiviais. 1986-ais pradėta montuoti 385-393 km orbitoje iš Protonu atgabentų modulių su Saulės baterijų skydais, ji 1996 tapo įspūdingu 124 t masės 376 m2 ploto astronautiniu įrenginiu (TKS pirmtaku). Bazinis modulis turėjo 2 kajutes, laboratorinę patalpą ir 6 liukus, prie kurių buvo prijungti Kvant, Kvant-2 su gyvybine sistema (deguonies ir vandens), Kristal su geofizine ir astrofizikine laboratorijomis, Spektr (Žemės monitoringo bei medicininių tyrimų) moduliais.

1996-ais modulį Priroda (lietuviškai Gamta) atgabeno Space Shuttle Atlantis, bet neilgam – dėl finansų stygiaus 1999 Mir užkonservavo. Tačiau stoties veikloje spėjo dirbti per 100 įmonių ir 100 tūkst žmonių, 104 kosmonautai iš 13 šalių (29 jų išėjo į atvirą kosmosą 330 valandoms). 1994-ais Sojuz TM-17 stuktelėjo į Mir, o 1997-ais Progres įsirėžė, pažeisdamas stoties modulių sandarumus. 2001 kovo 23 po 5511 parų orbitavimo Mir likučiai paskendo Ramiajame vandenyne.

Stotis Saliut

Kiek anksčiau 1971-1991 veikė 279-284 km orbitose net 7 Saliut astrostotys (dažniausiai o4,25×15 m 82 m3). Lankomos stoties idėja pasirodė 1964. Stotis buvo gaminama ir paleidžiama dvigubos paskirties: civilinė Saliut, karinė Almaz (lietuviškai Deimantas). Atsižvelgiant į Sovietų Sąjungos pernelyg didelį slaptumą, Sovietų gyventojai nežinojo apie karines stotis Almaz, nosr JAV ir kitos šalys tai žinojo. Pradžia buvo nesėkminga: Saliut-1 prisišvartavo prie bazinio modulio, bet neatidarė liuko, tad grįžo Žemėn, o stotis netrukus sudegė atmosferoje. Antroji 3 kosmonautų įgula (G.Dobrovolskij, V.Volkov, V.Pacajev) apie 20 parų dirbo stotyje, bet žuvo grįždami į Žemę dėl nesandarumo.

stotis Saliut 7 ir Sojuz T14

Stotis Saliut – 7 su erdvėlaiviu Sojuz T-14 1985 rugsėjo 25. Fotografuota iš tik ką nuo stoties atsijungusio erdvėlaivio Sojuz T-13

Ilgiausiai 682 paras orbitavo Saliut-6 (13 įgulų 33 kosmonautai), o Saliut-7 dirbo 6 įgulos 21 kosmonautas (13 išėjimų į atvirą kosmosą 48,5 val) ir 5 lankymo ekspedicijos (prancūzas Jean L. Chretien, indas H. Sharman) bei pirmieji minisatai 30 kg Iskra.

1986-ais L.Kizim ir V.Solovjov įgula Sojuzu T-15 perlėkė iš Mir į Saliut-7, įveikę 2,5 Mm per 29 val, užkonservavo pastarąjį ir grįžo atgal į Mir. Po 4 mėn užkonservuotą Saliut-7 pakėlė į 474-492 km orbitą, planuodami dar eksperimentuoti šatlu Buran. Nepavykus to įgyvendinti, Saliut vėl žemėjo po 6-8 km/parą, kol 1991 vasarį dalinai sudegė, suiro ir pabiro ties Argentina ir Čile.

Tarptautinės kosminės stoties (TKS) surinkimas pradėtas 1998 metais lapkričio 20, kuomet raketa Proton-K iškelė 12,6 m ilgio; 4,1 m pločio ir 19,323 tonų masės pirmąjį stoties modulį Zaria. Stotis nuolat apgyvendinta nuo 2000 metų lapkričio 2 dienos. TKS vykdo kosminio gyvavimo eksperimentus JAV, Rusijos, Japonijos, ES, kanados, Italijos ir Brazilijos moduliuose (viso 1200 m3). Sukurti CBM (Common Berthing Mechanism – inkaravimo mechanizmas) ir SSAS (Segment to Segment Attachement System – segmentų tvirtinys).

Apie vienintelę JAV orbitinę kosminę stotį Skylab – rašėmė tekstuose Skylab. Apie Kinijos orbitines stotis Tiangong-1 ir Tiangong-2 rašėm anksčiau.


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *