Kosminės programos » JAV » Apollo » Apollo 15 I dalis

Apollo 15 I dalis

  • Apollo 15 II dalis
  • Apollo 15 misija buvo devintoji NASA Apollo programos misija ir ketvirtoji, pasiekusi Mėnulį. Tai buvo pirmoji misija su ilgesniu buvimu Mėnulyje ir daugiau dėmesio skiriant mokslui nei anksčiau nusileidus. Apollo 15 astronautai pirmą kartą panaudojo Lunar Roving Vehicle transporto priemonę.

    Erdvėlaivio vadas D. R. Scott, komandinio modulio pilotas A. M. Worden ir Mėnulio modulio pilotas J. B. Irwin

    Ekipažas

    Astronautui D. Scott šis skrydis buvo trečiasis. Pirmasis jo skrydis į kosmosą įvyko 1966 metais erdvėlaiviu Gemini 8 kartu su astronautu N. Armstrong, kuris buvo erdvėlaivio Gemini 8 vadas, o D. Scott – pilotas. Šio skrydžio metu dirbtinio Žemės palydovo orbitoje pirmą kartą pasaulyje rankiniu būdu buvo sujungti du erdvėlaiviai. Skrydis buvo nutrauktas, kai sugedus vienam iš orientacijos sistemos variklių iškilo reali grėsmė astronautų gyvybei.

    Antrą kartą D. Scott į kosmosą skrido 1969 kovą erdvėlaiviu Apollo-9 komandinio modulio pilotu. Tai buvo trečiasis Apollo programos pilotuojamas skrydis. Šio skrydžio metu orbitoje aplink Žemę buvo pirmą kartą bandomas erdvėlaivio Mėnulio modulis LM-3. Astronautams A. Worden ir J. Irwin šis skrydis buvo pirmasis. Jie kartu su vadu D. Scott buvo erdvėlaivio Apollo – 12 dubleriai.

    Dubleriai

    Vadas Richard Gordon, komandinio modulio pilotas Vance Brand ir Mėnulio modulio pilotas Harrison Schmitt. R. Gordon du kartus buvo skridęs į kosmosą: 1966 metų rugsėjį erdvėlaiviu Gemini – 11 kartu su Charles Conrad (Ch. Conrad buvo Gemini – 11 vadas, o R. Gordon – pilotas) ir 1969 metų lapkritį erdvėlaiviu Apollo – 12 kartu su Ch. Conrad ir A. Bean (Ch. Conrad – vadas, R. Gordon – komandinio modulio pilotas, A. Bean – Mėnulio modulio pilotas). R. Gordon – vienas iš 24 žmonių, skridusių link Mėnulio. V. Brand ir H. Schmitt tuo metu dar nebuvo skridę į kosmosą. V. Brand skrydžiai į kosmosą: Apollo – Soyuz – 1975 liepą, STS-5 (Columbia, 1982 lapkritis), STS-41B (Challenger, 1984 vasaris), STS-35 (Columbia, 1990 gruodis). H. Schmitt skrido į kosmosą erdvėlaiviu Apollo – 17.

    Palaikymo komanda

    Josef Allen, Robert Parker ir Karl Henize. Palaikymo komandos nariai tiesiogiai nesiruošdavo kosminiams skrydžiams. Jie turėjo teisę dalyvauti kosminių misijų planavime ir atstovauti pagrindinį ir dublerių ekipažus įvairiuose pasitarimuose, jeigu astronautai tuo metu treniruodavosi. Kosminių skrydžių metu palaikymo komanda būdavo ryšio operatoriais skrydžių valdymo centre (CapCom – Capsule Communicator) ir tik jie turėjo teisę tiesiogiai kreiptis į astronautus kosminio skrydžio metu.

    J. Allen skrydžiai į kosmosą: STS-5 (Columbia, 1982 lapkritis), STS-51A (Discovery, 1984 lapkritis); R. Parker skrydžiai į kosmosą: STS-9 (Columbia, 1983 lapkritis), STS-35 (Columbia, 1990 gruodis); K. Henize skrydis į kosmosą STS-51F (Challenger, 1985 liepa – rugpjūtis).

    Apollo 15 mission

    Apollo 15 logo

    Misijos duomenys

    Raketa  -Saturn V SA-510, starto aikštelė – J. Kennedy kosminis centras, 39A kompleksas, Florida, startas  – 1971 liepos 26 13:34 pasauliniu laiku, nusileidimas – 1971 rugpjūčio 7 20:45:53 pasauliniu laiku, skrydžio trukmė 295 valandos 11 minučių 53 sekundės. Komandinio modulio masė – 30,370 tonų; Mėnulio modulio – 16,43 tonų. Komandinis modulis – Endeavour, Mėnulio modulis – Falcon.

    Erdvėlaivis Apollo-15 skrydis – devintasis pilotuojamas Apollo programoje ir ketvirtasis astronautų nusileidimas ant Mėnulio paviršiaus. Erdvėlaivio Apollo – 15 vadas D.Scott ir Mėnulio modulio pilotas J.Irwin gyveno Mėnulyje beveik tris paras (kiek mažiau nei 67 valandos). Bendra trijų išėjimų ant Mėnulio paviršiaus trukmė – 18 h 30 min. Pirmą kartą astronautai Mėnulyje važinėjosi specialiai Mėnulio sąlygoms sukonstruotu elektromobiliu. Juo nuvažiavo 27,9 km. Surinko ir pargabeno į Žemę 77 kilogramus Mėnulio grunto pavyzdžių.

    Mėnulio gruntas

    Po skrydžio specialistai šiuos Mėnulio grunto pavyzdžius pavadino visos Apollo programos įdomiausiais, turtingiausiais įvairove. O Apollo – 15 misiją – viena iš įspūdingiausių mokslinių rezultatų prasme. Erdvėlaivis pirmą kartą turėjo mokslinių prietaisų modulį (angliškai SIM – Scientific Instrument Module) ir nugabeno į dirbtinio Mėnulio palydovo orbitą mažą palydovą, kuris paleistas iš erdvėlaivio besibaigiant kosminei misijai (prieš erdvėlaivio komandinio modulio startą iš dirbtinio Mėnulio palydovo orbitos link Žemės). Perskridimo iš Mėnulio į Žemę metu komandinio modulio pilotas A.Worden pirmą kartą išėjo į atvirąjį kosmosą tarpplanetinėje erdvėje, išėmė bei atgabeno į Žemę fotojuostas.

    Komandinis erdvėlaivio modulis pavadintas Endeavour: legendinio būrinio laivo, kuriuo britų tyrinėtojas ir atradėjas James Cook 1768-1771 metais pirmą kartą apiplaukė aplink pasaulį, vardas. Erdvėlaivio Mėnulio modulis pavadintas Falcon. Sakalas – JAV karinių oro pajėgų talismanas. Visi Apollo – 15 ekipažo nariai – JAV karinių oro pajėgų karininkai.

    Pasiruošimas skrydžiui

    1970 metų kovo 26 dieną oficialiai paskelbtas erdvėlaivio Apollo – 15 ekipažas: D.Scott – vadas, A.Worden – komandinio modulio pilotas, J.Irwin – Mėnulio modulio pilotas. Praėjus 18 parų skrydžio į Mėnulį metu avariją patyrė Apollo – 13 ir kiti Apollo skrydžiai buvo atidėti. Pagal pradinį planą, Apollo-15 turėjo skristi pagal H misijų programą, kaip ir Apollo – 12, 13, 14. H misijos numatė iki 1,5 paros astronautų buvimą Mėnulio paviršiuje ir du astronautų išėjimus ant Mėnulio paviršiaus. Kiekvieno išėjimo trukmė nuo 4 iki 5 valandų. Po Apollo – 13 avarijos, modifikavus Apollo programą, atsirado laiko surinkti patobulintą Mėnulio modulį ir pirmą Mėnulio automobilį. 1970 metų rugsėjo pradžioje NASA paskelbė: Apollo – 15 programa pasikeitė ir Apollo – 19 skrydis atšaukiamas. Buvo siekiama pagerinti Apollo – 15 ekspedicijos rezultatus.

    Misija J

    Jos statusas iš H pakeistas iki J ekspedicijos. Nusileidimo trukmė paviršiuje – trys paros, pagrindinė veikla Mėnulio paviršiuje bus moksliniai tyrinėjimai. Apollo-15 ekspedicija pirmą kartą į Mėnulį vežėsi Mėnulio Roverį (Lunar Roving Vehicle).

    Kai Apollo – 15 ekipažas pradėjo ruoštis skrydžiui, NASA dar neturėjo astronautų geologų programos. Apollo – 11, Apollo – 12, Apollo-13, Apollo – 14 ekipažai studijavo geologijos teorija ir važiuodavo į geologijos lauko pratybas, tačiau tai nebuvo gerai paruošta. Pirmą kartą geologija prioritetu tapo Apollo-15 misijoje. D.Scott ir J.Irwin dirbo su Kalifornijos technologijos instituto geologu, dekambro specialistu Li Silver. Jo kandidatūrą pasiūlė H. Schmitt kaip alternatyvą lektoriams, kurių paslaugomis NASA naudojosi anksčiau.

    L. Silver išvežė pagrindinį ir dublerių ekipažus į įvairius JAV rajonus atlikti geologijos pratybas. Nuo 1970 gegužės iki 1971 gegužės astronautai buvo 16 – oje geologijos ekspedicijų. Jie treniravosi Arizonos, Nevados, Naujosios Meksikos valstijose, Havajų salose. Vien tik pagrindinis Apollo-15 ekipažas atliko 30 pilnų išsilaipinimo ant Mėnulio paviršiaus treniruočių. Dalis tų treniruočių pėsčiomis, kita dalis su Groveriu (angl. Geologic Rover).

    Treniruotės

    Groveriu vadinamas Mėnulio roveris, pritaikytas važinėti Žeme. Artėjo starto data ir geologijos užsiėmimai tapo vis panašesni į realų astronautų darbą Mėnulio paviršiuje. Ekipažų nariai ant nugaros pradėjo nešioti realių matmenų gyvybės užtikrinimo sistemos kuprinės muliažą ir kalbėtis su ryšio operatoriumi per nešiojamą radijo stotį. Geologijos pratybų metu ryšio operatoriai būdavo toli, geologų palapinėje kartu su mokslininkais – geologais. Šie nežinodavo, kur konkrečiai tuo metu yra astronautai. Mokslininkai turėjo remtis tik astronautų pasakojimu, kad suprastų apie kokią vietovę kalbama. Kai astronautai, keliaudami Groveriu, pasakodavo mokslininkams ką mato, ką tyrinėja, juos iš paskos sekdavo L.Silver, norėdamas įsitikinti astronautų pasakojimų ir išvadų teisingumu. Erdvėlaivio komandinio modulio pilotas A.Worden ir jo dubleris V.Brand irgi užsiėmė geologija. Kartu su egiptiečių kilmės geologu Faruk al-Baz jie skraidė lėktuvais ir mokėsi iš aukštai nustatyti vieno ar kito rajono geologinės sandaros ypatybes.

    Nusileidimo vietos parinkimas

    Skrydžio greitis ir aukštis buvo pasirenkami tokie, kad Žemės paviršius apačioje pralėktų apytiksliai tokiu greičiu, kokiu pro erdvėlaivio komandinio modulio iliuminatorių A.Wordenui neužilgo pralėks Mėnulio peizažai. Didelis dėmesys buvo skiriamas treniruotėms su mokslinių prietaisų modulio aparatūra. Pasiruošimo skrydžiui metu moksliniams aspektams buvo skiriama apytiksliai trečdalis pasiruošimo laiko.1970 metų rugsėjį pakelus Apollo-15 statusą iki J misijos, buvo nutarta: Mėnulio modulis leisis į Hadley-Apennine rajoną. Kiek anksčiau nusileidimo vietų parinkimo komisija jų skaičių sumažino iki dviejų: Hadley Rille kanjonas ir Marius kraterio apylinkės. Šalia Marius kraterio yra daug įdomių geologijos požiūriu kupolo formos kalvų. Manoma, kad tos kalvos yra vulkaninės kilmės. Galutinis nusileidimo vietos pasirinkimas paprastai nepriklausė nuo ekipažų vadų, tačiau jų žodis, kaip taisyklė, buvo svarus. Misijos Apollo – 15 vadui D.Scott buvo aišku, kad reikia nusileisti Hadley Rille kanjone. Jo nuomonei prieštaraujančių nebuvo.

    Techniniai patobulinimai

    Pirmosios nusileidimo ant Mėnulio paviršiaus Apollo – 11, 12, 13, 14 misijos vadinamos Apollo H misijomis, patobulintos Apollo – 15, 16, 17 misijos – Apollo J. Norint įvykdyti J misijos užduotis, Apollo – 15 turėjo nugabenti link Mėnulio 1815 kg daugiau naudingojo krovinio (palyginus su Apollo – 14). Būtent toks masių skirtumas buvo tarp Apollo – 15 patobulinto Mėnulio modulio masės (16 330 kg) ir ankstesnių Mėnulio modulių masės (14 515 kg). Masių skirtumą sudarė: pirmojo Mėnulio Roverio masė (apie 209 kg), papildomos mokslinės aparatūros ir naudojamų medžiagų (deguonies, vandens, maisto), būtinų astronautams gyventi ir dirbti Mėnulyje tris paras, masė. Norint padidinti misijos naudingojo krovinio masę, buvo būtina pakoreguoti erdvėlaivio skrydžio schemą ir patobulinti erdvėlaivio ir raketos konstrukciją.

    Apollo 15 mission1971 kovo 19 diena. D. Scott treniruojasi New Mexico
    1971 balandžio 1 diena. Astronautas D. Scott stebi Mėnulio elektromobilio sudėjimą
    Misijos pradžia – 1971 liepos 27 diena
    Starto stebėtojai

    1971 liepos 31 diena. Komandinis modulis, pilotuojamas A. Worden, skrieja dirbtinio Mėnulio palydovo orbita. Fotografuota iš Mėnulio modulio
    Apollo 15 mission

    Komandinio modulio agregatų skyriuje matome sumontuotą mokslinių prietaisų modulį (SIM – Scientific Instrument Module)

    1971 liepos 31 diena. Apollo – 15 vado D. R. Scott nuotrauka: prie Mėnulio elektromobilio Apollo-15 Mėnulio modulio Falcon pilotas J. B. Irwin. Antrame plane Hadley kalnas


    Ekspedicijos vadas D. Scott šalia Mėnulio elektromobilio

    Hadley Delta

    Hadley Delta – Švento Georgo krateris

    Kelionė Mėnulio elektromobiliu baigta ir jis pastatomas taip, kad jo televizijos kamera iš kelių šimtų metrų atstumo perduotų astronautų startą nuo Mėnulio paviršiaus

    Tokiu atstumu elektromobilis sustojo nuo Mėnulio laivo. Ši atstumą astronautai ėjo pėsti

    Pusė atstumo iki laivo jau įveikta

    1972 metų rugpjūčio 2 diena. Modulis Falcon. Fotografuota trečiojo išėjimo metu. Kairėje Apeninų kalnai, Hadley Delta kalnas – dešinėje. Šalia JAV vėliavos – Saulės vėjo dalelių gaudyklė. Giliai įsispaudė automobilio vėžė ir astronautų pėdsakai. Nuotraukos viršuje – linzės atspindžių sukurtas sferinis objektas

    Prieš pakylant nuo Mėnulio paviršiaus. Per iliuminatorius matosi kalnai, astronautų kelionių trasos ir pėdos, pastatytas mokslinių prietaisų kompleksas ALSEP

    1971 liepos 31 diena. Apollo -15 komandinis modulis skrieja aplink Mėnulį. Astronautas A. M. Worden nufotografavo Zelinsky kraterį (nuotraukos pirmas planas, dešinėje). Nuotraukos centre – Thomson krateris, apsuptas Ingenii jūros

    Startas

    Erdvėlaivio Apollo – 15 startas 1971 liepos 26 dieną 13 val. 34 s pasauliniu laiku vėlavo 0,187 sekundės. Praėjus 2 minutėms ir 41 sekundei po starto, apytiksliai 70 km aukštyje, atsiskyrė pirmoji raketos pakopa. Prasidėjo šeštoji skrydžio minutė. Erdvėlaivis buvo 163 km aukštyje ir skrido praktiškai horizontaliai Žemės paviršiui greitėdamas iki būtino 7,8 km/s orbitinio greičio. Prasidedant dešimtajai skrydžio minutei buvo atjungti antrosios pakopos varikliai. Praėjus 1 sekundei raketos Saturn – V trečioji pakopa (S-IVB) atsiskyrė nuo antrosios. Ir dar, praėjus 0,1 sekundės, įsijungė vienintelis trečiosios pakopos variklis J-2. Praėjus 11 minučių ir 34 sekundėms nuo starto Kenedžio kosminiame centre, pagal kompiuterio komandą, buvo išjungtas trečiosios pakopos variklis. Erdvėlaivis Apollo – 15 pakilo į apskaičiuotąją laukimo orbitą (apogėjus – 171,3 km, perigėjus – 169,5 km). Iš šios orbitos bus startuojama link Mėnulio.

    Sunkiausias

    Erdvėlaivio ir raketos trečiosios pakopos masė DŽP orbitoje buvo 140510 kg. Ir šiandien ši masė yra pati didžiausia, iškelta į DŽP orbitą viena raketa. Nuo starto momento erdvėlaivio ekipažas pirmą kartą pateko į nesvarumą. Pakilimo į DŽP orbitą metu perkrovos siekė 4G. Astronautai, prieš įjungiant raketos trečiosios pakopos variklį antrajam startui ir perėjimui į skrydžio link Mėnulio orbitą, patikrino visas erdvėlaivio sistemas. Skriejant pirmąjį ratą aplink Žemę, astronautai pradėjo vykdyti Apollo – 15 mokslinę programą. Jie per vieną Endeavour kvarcinį iliuminatorių fotografavo Žemę kamera su objektyvu, praleidžiančiu tik ultravioletinius spindulius. Astronautai turėjo laiko ir pasigrožėti iš orbitos Žemės vaizdais.

    Pirmoji orbita apie Žemę

    Po starto praėjo 2 valandos 50 minučių. Erdvėlaivis Apollo-15 skriejo antrą ratą aplink Žemę ir buvo virš Havajų salų. Tuo metu buvo antrą kartą įjungtas vienintelis raketos Saturn – V trečiosios pakopos variklis J – 2. Jis dirbo 5 minutes 51 sekundę ir erdvėlaivį pagreitino iki 10,827 km/s. Tai antrasis erdvėlaivio Apollo-15 startas, po kurio jis pradėjo skrieti į Mėnulį. Tuoj po šio starto astronautai pradėjo erdvėlaivio skyrių perstatymo manevrą: Mėnulio modulis Falcon buvo pritvirtintas raketos trečiosios pakopos viršutinėje dalyje. O virš Mėnulio modulio buvo komandinis modulis Endeavour, sudarytas iš ekipažo kabinos ir agregatų skyriaus. Reikėjo atskirti komandinį modulį nuo raketos trečiosios pakopos, jį kiek atitolinti nuo jos, apsukti 180 laipsnių kampu ir vėl suartėti su raketos trečiąja pakopa, kad susijungti su joje įmontuotu mėnulio moduliu.

    Prieš pradedant skyrių perstatymą Apollo – 15 buvo 6767 km atstumu nuo Žemės. Jo greitis, veikiant Žemės gravitacijai, sumažėjo iki 7,674 km/s. Erdvėlaivio komandinio modulio pilotas A.Worden rankiniu režimu, pasinaudodamas erdvėlaivio komandinio modulio agregatų skyriaus orientacijos variklių sistema atitolino Endeavour nuo raketos Saturn – V trečiosios pakopos ir apsuko jį 180 laipsnių kampu. Apsisukimo greitis – 2 laipsniai per sekundę. Kad susijungti su Mėnulio moduliu Falcon, A. Worden 4 sekundėms įjungė Endeavour orientacijos variklius. Endeavour artėjo prie Falcon 0,03 m/s greičiu. Po pirmojo susilietimo Endeavour ir Falcon vienas kito nepagavo. Tada Worden dar 1 – 2 sekundes įjungė Endeavour orientacijos sistemos variklius ir komandinis bei aptarnavimo moduliai susijungė.

    Astronautai pripūtė perėjimų tunelį ir Mėnulio modulio kabiną tos pačios sudėties oru, koks buvo komandiniame modulyje. Patikrinus 12 automatinių susijungimo spynų, rasta, kad viena iš jų neužsirakino. A.Worden ją užrakino rankiniu būdu. Sprogo keturi varžtai, kurių pagalba Mėnulio modulis tvirtinosi raketos Saturn – V trečiosios pakopos viduje ir spyruoklės išstūmė komandinio modulio – Mėnulio kabinos junginį 0,25 m/s greičiu. Komandinio modulio agregatų skyriaus orientacijos variklių sistemos įjungimas padidino išstūmimo greitį dar 0,12 m/s.

    Pirmoji skrydžio diena

    Endeavour kartu su Falcon nutolo apytiksliai 150 m atstumu nuo raketos Saturn – V trečiosios pakopos. Komanda iš Žemės trečioji pakopa buvo pasukta, įjungiamas variklis, kad ją kiek įmanoma atitolinti nuo erdvėlaivio.

    Po trijų parų Apollo – 15 perėjo į dirbtinio Mėnulio palydovo orbitą. Apytiksliai praėjus vienai valandai po to, kai „Apollo-15” perėjo į dirbtinio Mėnulio palydovo orbitą, raketos Saturn – V trečioji pakopa dideliu greičiu įsirėžė į Mėnulį. Mėnulio kabinos priputimo momentu D.Scott pastebėjo ir pranešė skrydžių valdymo centrui: komandinio modulio ekipažo kabinos valdymo panelėje šviečia indikatorius, rodantis atidarytus agregatų skyriaus pagrindinio variklio kuro vožtuvus ir veikiantį variklį. Tačiau to negalėjo būti – visi variklio paleidimo jungikliai buvo išjungti. Buvo galima spėti įvykus trumpą sujungimą, tik buvo neaišku kur galėjo tai galėjo įvykti ir kaip tai sutvarkyti. Inžinieriai Žemėje pradėjo smegenų šturmą. Po kelių valandų gedimas buvo surastas. Patikrinti jungikliai, atidarantys ir uždarantys komandinio modulio (ekipžo kabina + agregatų skyrius) pagrindinio variklio kuro vožtuvus.

    Trumpas sujungimas

    Šis patikrinimas atskleidė trumpą sujungimą jungiklyje, valdančiame pagrindinio variklio kontūro „A” kuro vožtuvų atidarymą ir uždarymą. Kontūras „B” dirbo normaliai. „Apollo” erdvėlaiviuose visos sistemos, dėl astronautų saugumo, buvo dubliuotos. Pagrindinio variklio kontūrų „A” ir „B” kuro vožtuvai buvo nepriklausomi vienas nuo kito. Buvo nuspręsta atsisakyti pirmos iš keturių suplanuotų skrydžio į Mėnulį trajektorijos korekcijų. Pirmoji korekcija turėjo būti atlikta erdvėlaivio komandinio modulio orientacijos sistemos varikliais. Jos atsisakius, sekančią skrydžio dieną atsirado rimta priežastis, pagrįsta būtina skrydžio trajektorijos korekcija, pabandyti paleisti pagrindinį komandinio modulio variklį.

    Liko tik sukurti ypatingą pagrindinio variklio įjungimo procedūrą. Ši procedūra neturi reaguoti į surastą jungiklio trumpą sujungimą. Variklis privalo laiku įsijungti ir laiku išsijungti. Pirmosios skrydžio dienos pabaigoje astronautai įsuko erdvėlaivį aplink savo išilginę ašį. Tai pasyvios terminės kontrolės rėžimas (Passive Thermal Control) arba kasdieniniame gyvenime – „barbekiu režimas”. Tai lėtas sukimasis 0,375 laipsnio/sekundė greičiu. Tokio sukimosi tikslas – Saulės šilumos tolygus pasiskirstymas visame erdvėlaivio paviršiuje. „Apollo – 15” aplink savo išilginę ašį apsisukdavo per 16 minučių. Įsukimo momentu erdvėlaivis nuo Žemės buvo nutolęs daugiau kaip 125000 km, o jo greitis sumažėjo iki 2,131 km/s.

    Antroji skrydžio diena

    Ryte Hiustonas paaiškino astronautams veiksmų nuoseklumą iki artėjančio pagrindinio variklio įjungimo momento ir to variklio darbo metu. Galutinį rekomendacijų sąrašą patikrino Žemėje veikiančiame komandų – aptarnavimo treniruočių modulyje inžinierių ir astronautų grupė, vadovaujama dublerių ekipažo vado R.Gordon. Nuo skrydžio pradžios praėjus 28 valandoms 40 minučių ir 22,5 sekundžių trumpam (0,7 sekundes) buvo įjungtas erdvėlaivio pagrindinis variklis. Tai leido atsisakyti anksčiau suplanuotų skrydžio trajektorijos antrosios ir trečiosios korekcijų.

    Erdvėlaivio komandinio modulio agregatų skyriaus pagrindinio variklio įjungimas buvo jo pirmasis išbandymas, parodęs, jog trumpasis sujungimas jungiklyje gali paleisti variklį tik jeigu kontūre A yra srovė. Iš to buvo padaryta išvada, kad trumpiems variklio įjungimams galima naudoti tik „B” kontūrą, o ilgesniems – abu kontūrus. Bet, įjungiant variklį ilgesnim laikui, kontūrą „A” reikėjo įjungti rankiniu būdu, praėjus keletui sekundžių po variklio įjungimo, ir tiksliai taip pat jį atjungti rankiniu būdu, likus keletui sekundžių iki jo automatinio išsijungimo. Po skrydžio jungiklį išardė ir surado 1,4 mm laido gabalėlį, sukėlusį trumpąjį jungimą.

    Antrąją skrydžio dieną buvo suplanuotas Mėnulio modulio patikrinimas. „Apollo – 11, 12, 14” misijose astronautai apžiūrėdavo ir testuodavo Mėnulio modulio sistemas viena para vėliau.

    Perėjimas į Mėnulio modulį

    Liko kelios minutės iki astronautų D.Scott ir J.Irwin perėjimo į Mėnulio modulį. Tuo metu sugedo vienas komandinio modulio energijos aprūpinimo sistemos kontūras. Pagrindiniame erdvėlaivio valdymo skyde sužibo perspėjantis indikatorius. Tuo pat metu trumpam sutriko radijo ryšys su Žeme. Vėliau paaiškėjo, kad šie du įvykiai buvo nesusiję ir sutapo atsitiktinai. Kalifornijos Goldstouno tolimojo kosminio ryšio komplekse (Goldstone Deep Space Communications Complex – GDSCC) sugedo vienas stiprintuvas. O komandinio modulio „Endeavour” apatiniame prietaisų skyriuje išsijungė skrydžio trukmės laikmatis, vykdomų programų rodmenys kompiuterio displėjuje, apatiniame prietaisų skyriuje ir pagrindinio valdymo skydo kai kurių rodiklių apšvietimas, iki misijos pabaigos astronautams kėlė nepatogumų. Kaip paaiškėjo po skrydžio, gedimų priežastis buvo trumpasis sujungimas skrydžio laikmačio kondensatoriuje.

    Pirmasis į Mėnulio modulį perėjo J.Irvin, o po jo D.Scott. Į Mėnulio modulį nepilnai perėjo ir A.Worden. Jis rankose laikė televizijos kamerą ir į Žemę tiesiogiai transliavo abiejų astronautų perėjimą į Mėnulio modulį. Astronautai pastebėjo sudaužytą vieno prietaiso išorinį stiklą. Prietaisas matuoja nusileidimo ant Mėnulio paviršiaus aukštį ir greitį, o susijungimo su erdvėlaivio komandiniu moduliu metu – Mėnulio modulio atstumą iki komandinio modulio ir artėjimo greitį. Kelios stiklo šukės, pasak D.Scott, buvo stambios – 2 – 2,5 cm, daugumos skersmuo buvo ne didesnis kaip 1 mm.

    Stiklo šukės galėjo patekti į akis ir kvėpavimo takus. Astronautai įjungė oro kondicionavimo sistemą. Didelę dalį stiko šukių pritraukė prie traukos filtro, tuomet D.Scott ir J.Irwin jas surinko lipnia juosta. Po to jie kruopščiai išsiurbė Mėnulio modulio ekipažo kabiną. Astronautai patikrino visus Falcon valdymo skydo jungiklius. Jie norėjo įsitikinti, jog visi jungikliai yra tose pačiose pozicijose, kuriose jie buvo nustatyti iki erdvėlaivio starto. Buvo išbandytos Mėnulio modulio elektros tiekimo, gyvybės užtikrinimo ir ryšio sistemos. Besibaigiant antrajai skrydžio parai „Apollo – 15” jau buvo 263 000 km atstumu nuo Žemės. Jo greitis sumažėjo iki 1,224 km/s.

    Trečioji skrydžio diena

    Trečiąją skrydžio dieną astronautai D.Scott, A.Worden ir J.Irwin atliko fosfenų stebėjimo eksperimentą. Dauguma Apollo – 8, 10, 11, 12, 13, 14 ekipažų narių pranešdavo apie ryškius blyksnius, kuriuos jie stebėdavo užsimerkę ar megindami užmigti. Apollo – 15 astronautai, gulėdami savo gultuose, užsirišo ant akių šviesą nepraleidžiančius raiščius. Eksperimentas truko beveik 1 valandą. D.Scott užfiksavo 23 žybsnius, A.Worden – 25, J.Irwin – 12. Mokslininkai padarė išvadą, kad žybsnius sukėlė aukštų energijų kosminiai spinduliai, pralėkiantys per astronautų akis arba per regėjimo centrus smegenyse.

    Po to D. Scott ir J. Irwin dar kartą perėjo į Mėnulio modulį paskutiniam visų sistemų patikrinimui ir pakartotiniam sutvarkymui. Jie surado pakankamai daug stiklo šukių ir dar kartą kruopščiai išsiurbė Mėnulio modulio ekipažo kabiną. Trečiosios skrydžio dienos pabaigoje D.Scott ruošėsi kasdieninei geriamo vandens chloravimo procedūrai. Cloruojamas vanduo buvo apatiniame įrenginių skyriuje esnčiame bake. Jis pastebėjo vandens pratekėjimą. Nesvarumo būsenoje vanduo kaupėsi į didelį rutulį šalia krano. Rutulys greitai didėjo, o kranas buvo užsuktas.

    Vanduo

    Buvo neaišku, kur yra vandens nuotėkis. Žemėje prasidėjo eilinis smegenų šturmas. Po 15 minučių astronautams papasakojo ką ir kaip reikia padaryti. Dviem raktais D.Scott užsuko sujungimą. Ištekėjusį vandenį astronautai sugėrė rankšluoščiais, kuriuos džiovino perėjimo tarp komandinio modulio ekipažo kabinos ir Mėnulio modulio ekipažo kabinos tunelyje. Po to, kai D.Scott, A.Worden ir J.Irwin užmigo, Apollo – 15 kirto ribą, už kurios Mėnulio trauka viršijo Žemės trauką. Tuo momentu astronautai buvo 353 374 km atstumu nuo Žemės, erdvėlaivis suletėjo iki 0,893 km/s. Po to greitis ėmė didėti, bet visi skrydžio duomenys Hiustono skrydžių valdymo centre jau buvo skaičiuojami Mėnulio atžvilgiu.

    Ketvirtoji skrydžio diena

    Liepos 29 dieną Apolo – 15 ekipažas atliko ketvirtąją suplanuotą skrydžio trajektorojos korekciją (iš tikrųjų tai buvo antroji iš keturių suplanuotųjų skrydžio į Mėnulį korekcijų). Komandinio modulio pagrindinis variklis kontūru „B” buvo įjungtas 0,91 sekundės. Tai padidino erdvėlaivio greitį 1,65 m/s, o atstumas iki Mėnulio buvo apie 23000 km. Po skrydžio trajektorijos korekcijos astronutai numetė skydą, apsaugantį komandinio modulio mokslinių prietaisų skyrių.

    Praėjo 78 valandos 31 minutė 49 sekundės nuo starto, erdvėlaivis pirmą kartą pasislėpė už Mėnulio disko ir pagrindinis variklis buvo įjungtas kontūru „B”. Po 5 sekundžių rankiniu būdu buvo įjungtas konturas „A”. Pagrindinis vriklis dirbo 6 minutes. Tada konturas „A” buvo išjungtas ir toliau variklis dirbo tik kontūru „B”.

    Įskriejimas į dirbtinio Mėnulio palydovo orbitą

    Iš viso variklis dirbo 6 minutes ir 38 sekundes. Erdvėlaivio greitis sumažėjo 914,4 m/s ir Apollo – 15 pradėjo skrieti dirbtinio Mėnulio palydovo orbita: didžiausias atstumas nuo Mėnulio pviršiaus 313 km, o mažiausias 109,3 km. Kai erdvėlaivis pasislėpė už Mėnulio disko, dingo jo ryšys su Žeme ir atsinaujino po 33 minučių. Apollo – 15 orbita nedaug skyrėsi nuo apskaičiuotosios.

    Apollo – 11, 12, 14 orbitos driekėsi netoli ekvatoriaus plokštumos ir astronautai D.Scott, A.Worden ir J.Irwin matė tai, ko kitos ekspedicijos iš tokio nedidelio atstumo nematė. Tuo metu, kai astronautai Hiustonui pasakojo apie Giedros jūros landšaftą, raketos trečioji pakopa nukrito ant Mėnulio paviršiaus. Kritimo vietos koordinatės – 1,0 laipsnio pietų platumos ir 11,87 laipsnio vakarų ilgumos. Šios vietos astronautai matyti negalėjo.

    Praėjo 4 valandos nuo to momento, kai astronautai pradėjo skrieti dirbtinio Mėnulio palydovo orbita. Tuo metu, besibaigiant antrajam ratui apie Mėnulį, astronautai pažemino erdvėlaivio orbitą, iš kurios Mėnulio modulis, atsijungęs nuo komandinio modulio, pradės nusileidimą ant Mėnulio. Iki Apollo – 12 šį manevrą atlikdavo tik erdvėlaivio Mėnulio modulis. Pradedant Apollo – 14, pažeminus viso erdvėlaivio skrydžio orbitą, buvo sutaupoma Mėnulio modulio nusileidimo pakopos kuras bei padidinamas Mėnulio modulio naudingąs krovinis.

    Už Mėnulio

    Nuo starto praėjo 82 valandos 39 minutės 48 sekundės ir erdvėlaivis buvo iš Žemės nematomoje Mėnulio pusėje. Konturu „B” buvo įjungtas komandinio modulio pagrindinis variklis dirbo 24 sekundes ir erdvėlaivio greitis sumažėjo 65,2 m/s. Apollo – 15 perėjo į elipsinę nusileidimo orbitą, kurios didžiausias atstumas nuo Mėnulio paviršiaus – 108,9 km, o mažiausias – 17,6 km.

    Orbitos žeminimo manevras buvo atliktas ankstesniosios orbitos žemiausiame taške. Dabar ši vieta tapo naujosios orbitos aukščiausiuoju tašku. O nusileidimo orbitos žemiausias taškas buvo 460 km į rytus nuo Hadley. Iš šio žemiausio orbitos taško Mėnulio modulis Falcon kitą dieną turėjo leistis ant Mėnulio paviršiaus. Kai erdvėlaivis išskriejo iš nematomosios Mėnulio pusės ir ryšys su Žeme atsinaujino, D.Scott pranešė Hiustonui, kaip buvo įjungtas pagrindinis variklis ir papasakojo, kad nematomoje Mėnulio pusėje jiems didelį įspūdį paliko Ciolkovskio krateris su didžiuliu centriniu kalnu.

    D.Scott pasidomėjo Hiustono, ar dar reikės kitą skrydžio dieną koreguoti skrydžio orbitą, iš kurios bus leidžiamasi ant Mėnulio paviršiaus. Ryšio operatorius jam atsakė, kad greičiausiai to daryti nereikės.

    Antžeminės sekimo tarnybos duomenys parodė, kad tuo momentu skrydžio orbitos parametrai buvo: didžiausias atstumas iki Mėnulio paviršiaus 107,7 km, o mažiausias – 16,8 km. Sekančią skrydžio dieną, pagal apskaičiavimus, orbitos parametrai turėtų būti: didžiausias atstumas iki Mėnulio paviršiaus 108,5 km, o mažiausias – 16,1 km. Tačiau XX amžiaus 60 – aisiais metais Mėnulio gravitacinis laukas dar nebuvo gerai ištirtas. Buvo žinoma, kad jis nevienalytis ir kad egzistuoja lokalios masės koncentracijos, vadinamos maskonais. Jos sutampa su dideliais smūginės kilmės baseinais – Lietų jūra, Krizių jūra, Giedros jūra ir Rytų jūra. Maskonai veikė kosminius aparatus keisdamos jų orbitos parametrus. Dar nei vienas erdvėlaivis neskrido Apollo – 15 orbita. Todėl balistikų apskaičiavimai buvo netikslūs.

    Nusileidimas ant Mėnulio

    Liepos 30 – osios ryte, penktąją skrydžio dieną, orbitos parametrai stipriai pasikeitė: didžiausias atstumas nuo Mėnulio paviršiaus 108,8 km, o mažiausias – 14,1 km. Skrydžių valdymo centre specialistus jaudino tai, kad tiksliai nebuvo žinomas Mėnulio spindulys nusileidimo rajone – žemiausiame orbitos taške aukščio paklaida galėjo sudaryti ± 2750 metrų. Bebaigiant skrieti devintąjį ratą aplink Mėnulį ir erdvėlaiviui būnant nematomoje Mėnulio pusėje, įjungus komandinio modulio Endeavour orientacijos sistemos variklius 20 – čai sekundžių, buvo pakoreguota nusileidimo orbita.

    Po manevro orbitos parametrai: didžiausias atstumas iki Mėnulio paviršiaus 109,9 km, mažiausias – 19,1 km. Skriedamas 10 – tą ratą aplink Mėnulį, D. Scott pirmą kartą teleskopu atidžiai apžiūrėjo būsimo nusileidimo rajoną. Jis pranešė, kad nusileidimo rajono paviršius pakankamai lygus, didelių uolų arba akmenų jis beveik nemato. Jų daug tik kanjono dugne ir šlaituose.

    Prasidėjus 11 – ajam skrydžio ratui J. Irwin, o paskui jį ir D. Scott perėjo į Mėnulio modulį ir aktyvavo visas jo sistemas. Prasidejus 12 – ajam skrydžio aplink Mėnulį ratui, kai erdvėlaivis buvo nematomoje Mėnulio pusėje, D.Scott ir J.Irwin pamėgino atskirti Mėnulio modulį nuo komandinio modulio. Atnaujinus ryšį su Žeme, D.Scott pranešė: atsijungti nepavyko.

    Telemetrinės informacijos analizė parodė, kad į susijungimo mechanizmą nepatenka skląsčių atstūmimo signalas. To priežastimi gali būti prastas kontaktas elektros sistemoje. Komandinio modulio pilotas A. Worden pripūtė perėjimų tunelį oro, atidarė liuką ir iš naujo sujungė visus lizdus. Telemetrija Žemėje parodė, kad problema išspręsta. Po antro bandymo kosminiai aparatai atsiskyrė. Tai įvyko 25 minutėmis ir 43 sekundėmis vėliau, nei planuota. Šis trikdis neturėjo įtakos nusileidimo ant Mėnulio paviršiaus grafikui.

    14 orbita apie Mėnulį

    Skriejant 14 – ąjį ratą apie Mėnulį (nuo erdvėlaivio starto praėjo 104 valandos 30 minučių 12 sekundžių) buvo įjungtas Mėnulio modulio Falcon nusileidimo pakopos variklis. Po 95 sekundžių į orientacijos ir navigacijos sistemos kompiuterį buvo įvesti patikslinti duomenys. Tai perkėlė numatomą nusileidimo vietą 853 metų atstumu į vakarus skrydžio kryptimi. Po trijų minučių kompiuteris apsuko Falcon ir dabar jis skrido nusileidimo pakopos kojomis į priekį, o iliuminatoriai žiūrėjo „aukštyn” nuo Mėnulio paviršiaus. Tokioje padėtyje nusileidimo radaras galejo „pagauti” paviršių.

    Po 6 minučių Falcon skrido jau 9000 metrų atstumu nuo paviršiaus, o po 7,5 minutės praskrido virš Mėnulio Apeninų 6700 metrų atstumu. Esant kiek daugiau kaip 2400 metrų aukščiui, Hiustonas astronautui D.Scott pranešė, kad laukiamo nusileidimo vieta, pagal patikslintus duomenis, yra 915 metrų atstumu į pietus nuo pradinio nusileidimo taško. Tuojau po šio pranešimo, praėjus 9 munutėms 22 sekundėms po nusileidimo pakopos variklio įjungimo, kompiuteris Mėnulio modulį nuskraidino netoli nusileidimo rajono. Falcon, būdamas daugiau kaip 2100 metrų aukštyje, pasisuko į vertikalią padėtį. Iki šio momento Apollo – 15 mėnulio modulio pilotavimas beveik niekuo nesiskyrė nuo ankstesnių skrydžių į Mėnulį.

    Baigiamasis nusileidimo etapas skyrėsi tik tuo, kad buvo pasirinkta labiau stati trajektorija – 25 laipsnių vietoje 14. Tai suteikė didesnę manevro laisvę stabdymo rajone, praeinančiame virš kalnų viršūnių, sudarė geriausias matomumo sąlygas, apsukus Mėnulio modulį į vertikalią padėtį, ir leido rankiniu būdu tiksliau kontroliuoti orientaciją skrendant tikslo skryptimi.

    Iš arti pamatęs būsimo nusileidimo vietą ir palyginęs savo poziciją erdvėje, D.Scott suprato, kad laivas krypsta į pietus. Vadas, kaip sufleravo Hiustonas, skrydžio trajektoriją pakreipė į šiaurę. Iš viso baigiamajame nusileidimo etape D.Scott rankiniu režimu 18 kartų koregavo skrydžio trajektoriją. Šios skrydžio korekcijos nusileidimo vietą perkėlė 338 metrais arčiau pagal skrydžio kursą ir 409 metrus į šiaurę.

    Kraterių paieška

    D. Scott ieškojo keturių kraterių – Matthew, Mark, Luke ir Index – esančių vienoje tiesėje. Nusileidimo vieta, pasirinkta Žemėje, buvo šalia Index kraterio. Bet D.Scott nematė nei vieno iš šių kraterių. Vadas nusileidimui lygią vietą pasirinko apytiksliai 610 metrų aukštyje. 120 metrų aukštyje Mėnulio modulį perjungė į rankinį valdymą. Tuo metu vertikalusis Mėnulio modulio greitis buvo 4,3 m/s. J.Irwin pastoviai pranešdavo vadui aukštimačio ir vertikalaus greičio duomenis. Kiek aukščiau nei 60 metrų aukštyje D.Scott rankiniu būdu pradėjo mažinti vertikalų greitį. Jis sumažėjo iki 3,35 m/s, 45 metrų aukštyje – iki 1,8 m/s. Šiuo momentu erdvėlaivis pateko į dulkių debesį, pakilusį nuo paviršiaus.

    D.Scott pranešė: „Gerai. Pas mane – dulkės”. 18 metrų aukštyje matomumas sumažėjo praktiškai iki nulio, vertikalus leidimosi greitis sumažėjo iki 0,9 m/s. Nuo 6 metrų aukščio iki 2,4 metrų Falcon leidosi 0,3 m/s greičiu ir J.Irwin sušuko: „Kontaktas!” D.Scott tuojau pat išjungė nusileidimo pakopos variklį. Dar 1,2 sekundės Mėnulio modulis laisvai krito, jo vertikalusis greitis padidėjo iki 2 m/s. (Prie Mėnulio modulio nusileidimo pakopos trijų kojų buvo pritvirtinti ploni 2,4 metrų ilgio zondai, ketvirtoji koja jo neturėjo). Jeigu nors vienas iš jų paliesdavo paviršių, valdymo pulte įsižiebdavo raudonas signalas „Kontaktas”. Kada Mėnulio modulis atsistodavo ant grunto, zondai paprasčiausiai sulinkdavo ar sulūždavo.

    Sunkesnis Falcon

    Falcon juntamai atsitrenkė į Mėnulio paviršių. Jis buvo žymiai sunkesnis už visų buvusių ekspedicijų į Mėnulį modulius. Iš visų šešių Apollo nusileidimų šis buvo pats grubiausias. Tai įvyko 22:16:29 pasauliniu laiku, po Mėnulio modulio nusileidimo pakopos variklio įjungimo praėjo 12 minučių 21,7 sekundės. D.Scott pranešė Skrydžių valdymo centrui: „Gerai, Hiustone, Falcon – lygumoje prie Hadley”. Mėnulio modulis atsistojo ant grunto.

    Pokrypis nuo vertikalios ašies atgal 6,9 laipsnio ir į kairę pusę 8,6 laipsnio. Bendras pokrypis nuo vertikalios ašies sudarė apie 11 laipsnių. Nusileidimo pakopos bakuose liko 478,5 kg kuro ir jo būtų užtekę dar 103 skrydžio sekundėms. Astronautai dar nežinojo, kad jie nusileido 548 metrų atstumu į šiaurės vakarus nuo suplanuotos nusileidimo vietos.

    A.Worden vienas dirbtinio Mėnulio palydovo orbitoje dirbo tris paras, beveik 73 valandas. Griežtai suplanuotais laiko intervalais jis atliko eksperimentus ir matavimus, naudodamas aparatūrą, sumontuotą mokslinių prietaisų modulyje: masės spektrometrą, gama spindulių spektrometrą, rentgeno fluorescentinį spektrometrą ir alfa dalelių spektrometrą.

    A.Worden panoramine kamera nufotografavo daugiausiai iš 1529 Mėnulio paviršiaus nuotraukų ir kartografuojančia kamera daugiausiai iš 2240 nuotraukų, gautų per Apollo – 15 ekspediciją. Šios nuotraukos, taip pat A.Worden vizualūs stebėjimai ir pranešimai specialistams Žemėje daug lėmė būsimos Apollo – 17 ekspedicijos nusileidimo vietą Taurus-Littrow slėnyje, Giedros jūros pietrytiniame krašte.

    Pirmoji diena Mėnulyje

    „Nejudantis” (stovint vienoje vietoje) išėjimas iš erdvėlaivio Mėnulio modulio. Apollo – 11,12,14 ekipažai pirmosiomis valandomis po nusileidimo ruošdavosi išsilaipinti ant Mėnulio paviršiaus. Apollo – 15 Mėnulio modulio nusileido momentu buvo praėję daugiau kaip 11 valandų kaip D.Scott ir J.Irwin pabudo po nakties miego. Jeigu dar astronautai išsilaipintų ant Mėnulio paviršiaus, tai šiam darbui atlikti reikėtų daugiau kaip 8 valandų ir darbo diena tęstusi 26 valandas.

    Buvo nutarta atlikti būtiniausius pasiruošimo pirmajam išėjimui ant Mėnulio paviršiaus darbus modulio viduje ir leisti astronautams 8 valandas pamiegoti. Prieš eidami pailsėti astronautai mokslininkus ir skrydžio specialistus Hiustone detaliai supažindino su Mėnulio modulį supančiu kraštovaizdžiu. D.Scott ir J.Irwin neapsiribojo dviem Mėnulio modulio langais.

    Nejudantis išėjimas

    Užsidėję hermetiškus skafandrų šalmus ir pirštines, astronautai, praėjus 2 valandoms po nusileidimo, pradėjo taip vadinamą „nejudantį” išėjimą (Stand-up-EVA). D.Scott atidarė Mėnulio modulio viršutinį liuką ir nuėmė susijungimo įrenginį. Po to jis, atsistojęs ant Mėnulio modulio pakilimo pakopos variklio apvalkalo, iškišo iš laivo galvą, pečius ir rankas. Taip erdvėlaivio vadas, stovėdamas vietoje, buvo išėjes iš Mėnulio modulio, apžiūrėjo nusileidimo vietos apylinkes iš visų pusių ir nufotografavo panoraminius vaizdus 70-mm kamera su 500-mm objektyvu.

    Saulė virš horizonto buvo pakilusi 130 kampu

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

    Acheter Viagra en ligne | Viagra Generika | Mythen over Viagra | Farmacie online | Solicite Viagra en una farmacia legal