Kosminės programos » JAV » Apollo » Apollo 15 » II dalis

II dalis

D. Scott iš karto viską ką mato smulkiai pasakojo specialistams – geologams Žemėje. Scott pranešė į Žemę, kad aplinkui esantys kalnai labai dideli, bet jie turi apvalias formas. „Mane stebina, – pasakė jis, – kad išvis nėra smailių viršūnių“.

Vėliau D. Scott prisiminė: Iki Apollo-15 skrydžio fotografijos specialistai kalbėjo, kad nusileidimo rajone nėra uolų ir didelių akmenų. Tačiau jie neturėjo fotografijų, kuriose Menulio paviršiaus detalės būtų smulkesnės kaip 20 metrų. O štai radiolokacijos specialistai, priešingai tvirtino, kad Hadley egzistuoja ištisi laukai gigantiškų riedulių, ypač Hadley-Delta kalnų papėdėje, kur buvo suplanuoti du važiavimai Mėnulio Roveriu. Bet „stovinčio“ išsilaipinimo metu D.Scott praktiškai nepastebėjo nei vieno didelio akmens ar riedulio. „Važiavimui sąlygos pilnai tinkamos“, – jis pranešė Hiustonui. Praėjus 33 minutėms nuo išėjimo pradžios D.Scott sugrįžo į kabiną, pastatė į vietą susijungimo įrenginį ir uždarė liuką. Pirmoji kosmonautikos istorijoje ir vienintelė šiai dienai „stovinti“ veikla už kosminio laivo ribų buvo baigta. D.Scott vėliau gailėjosi, kad ši veikla buvo keistokai pavadinta. „Geriau tai reikėjo pavadinti pozicijos apžvalga (angl. Site Survey)“, – kalbėjo jis.

Prileidę kabina oro, D. Scott ir Irwin nusivilko skafandrus. Jie buvo pirmieji astronautai, kurie užsiropštė į savo pakabinamas lovas ir užmigo be skafandrų. Irwin paskui prisiminė: Davido pakabinama lova kabėjo aukščiau manosios. Davido lovos kryptis nuo priekinės kabinos dalies link galinės. O mano pakabinama lova apačioje statmenai Davido lovai. Mano pakabinama lova buvo kiek su nuolydžiu, kojos lengvai maskatavo. Mėnulio modulyje buvo triukšminga: dirbo ivairūs siurbliai ir ventiliatoriai. Jausmas buvo toks, lyg miegotum katilinėje. Tačiau šios sąlygos Menulyje buvo tikras komfortas. Pakabinamos lovos priminė čiužinius, pripildytus vandens. O mes buvome lengvučiai, kaip plunksnelės. Iš trijų naktų, praleistų Mėnulyje, būtent pirmąją aš miegojau geriausiai.

Pirmasis pasivažinėjimas po Mėnulį

Pirmąją naktį Mėnulyje Scott ir Irwin miegojo tik 5 valandas 30 minučių. Hiustonas juos pažadino anksčiau nei buvo numatyta. Telemetrija parodė nedidelį deguonies nuotėkį iš nusileidimo pakopos bako. Paaiškėjo priežastis – nesandariai uždarytas šlapimo išleidimo už kosminio laivo borto vamzdelio vožtuvas. Iš 43 kilogramų deguonies, esančio bake, buvo prarasta 3,6 kilogramo. Tai nebuvo blogai, nes nenumatytiems atvejams deguonies rezervas sudarė lygiai pusę bako. Deguonies nutekėjimas buvo greitai sustabdytas. Tada astronautai pradėjo ruoštis pirmajam išsilaipinimui ant Mėnulio paviršiaus. Praėjus 4 valandoms 12 minučių po pažadinimo, D. Scott pradėjo kabinos išhermetinimą, atidarydamas slėgio sumažinimo vožtuvą išėjimo liuke. Dėl vieto stokos vadas ilgai negalėjo įsisprausti į liuką. Tik praėjus 10 minučių po liuko atidarymo, D.Scot, pagaliau, išropojo į aikštelę,esančią virš nusileidimo ant Mėnulio paviršiaus kopėčių. Čia jis patraukė už virvutės ir atidarė krovinių skyrių, kartu įjungdamas ir televizijos kamerą. Nusileidęs ant grunto, D. Scott pasakė: „Gerai, Hiuston. Stovėdamas čia, Hadley, viduryje nepažintų stebuklų, aš suprantu, kad yra fundamentali mūsų prigimties tiesa. Žmogus privalo tyrinėti, ir tai – tyrinėjimas aukščiausia žodžio prasme“.
Apžiūrėjęs Mėnulio modulį, Scott pranešė: Falcon nusileido ant šlaito, kurio nuolydis apie 10 laipsnių. „Falcon dvi kojos pataikė į nedidelį kraterį. Jo užpakalinė kairė koja stovi apytiksliai 60 cm žemiau už užpakalinę dešinę koją, o priekinė kairė koja taip pat nedaug žemiau už dešiniąją. Ir pridūrė, kad pažeista nusileidimo pakopos variklio tūta. Tūtos varpas buvo pakankamai stipriai suglamžytas iš visų pusių. Po skrydžio atlikti tyrimai parodė, kad nusileidimo momentu variklio tūta grunto nesiekė. Graičiausiai deformacija įvyko dėl padidėjusios reaktyvinės srovės, atsimušusios nuo Mėnulio paviršiaus, slėgio.

D.Scott tvirtai atsistojo ant Mėnulio paviršiaus. Nuo šio momento apytiksliai praėjo 4 minutės. D.Scott leido įsisprausti į išsilaipinimo liuką mėnulio modulio pilotui Irwin. Jis, išlindęs pro liuką, pradėjo leistis kopėčiomis, darydamas nedidelius šuolius. Netyčia jis praleido vieną patį paskutinį kopėčių laiptelį ir nusileido, laikydamasis rankomis už turėklų, į apvalią kaip lėkštė Mėnulio modulio nusileidimo pakopos kojos apatinę dalį. Irwin jau norėjo nuo Mėnulio modulio nusileidimo pakopos lėkštės žengti ant Mėnulio paviršiaus. Tik ši netikėtai pakrypo. Falcon nusileido ne statmenai. Priekinės kojos lėkštė vos lietė Mėnulio paviršių ir laisvai sukosi apie nusileidimo kojos išilginę ašį. Irwin vos neapvirto ant nugaros svarbiu momentu tiesiai prieš televizijos kamerą. Jis tuo momentu nuo besisukančios lėkštės žengė ant Mėnulio paviršiaus. Irwin abiejomis kojomis šoktelėjo ant grunto, pasižiūrėjo į kalnų pusę ir sušuko: „Kaip gražu! Primena Sun Valley (JAV Aidaho valstijos slidinėjimo kalnuose kurortas)“.

20 metrų atstumu nuo mėnulio modulio D. Scott pastatė televizijos kamerą, o J. Irwin tuo metu surinko avarinį Mėnulio grunto pavyzdžių rinkinį. Avarinis Mėnulio grunto pavyzdžių rinkinys surenkamas dėl nenumatytų atvejų, kurie priverstų greitai nutraukti darbą Mėnulio pviršiuje. Šis pavyzdys tapo paskutiniu panašiu Apollo programos rinkiniu. Tada astronautai pradėjo vykdyti pagrindinius skrydžio tikslus. Visose ankstesnėse Apollo ekspedicijose viena iš pirmųjų užduočių buvo mokslinių eksperimentų komplekso ALSEP (angl. Apollo Lunar Surface Experiment Package) pastatymas. Bet D. Scott ir J. Irwin pirmiausia privalėjo išpakuoti Mėnulio automobilį, jį paruošti važiavimui ir išvykti į pirmąją 4 km geologinę išvyką į vietovę, kur Hadley Hill kanjonas pilnai susilieja su Hadley Delta kalno papėde. Skrydžio metu Mėnulio roveris buvo supakuotas krovinių skyriuje. Mėnulio modulio krovinių skyrius buvo kairėje nusileidimo ant Mėnulio paviršiaus kopėčių pusėje. Mėnulio roverio iškrovimas buvo pusiau automatinis. Astronautai privalėjo jį atsargiai ištraukti iš krovinių skyriaus dviejų juostos tipo trosų pagalba. Taip Mėnulio automobilis palaipsniui išsipakuodavo ir nusileisdavo ant Mėnulio paviršiaus.

Mėnulio Roverio iškrovimo pradžioje J. Irwin pargriūvo. Eidamas atbulomis, jis viena ranka traukė trosą, o kita ranka su kino kamera tai filmavo, bet suklupo ir išsitiesė ant nugaros. D. Scott padėjo kolegai atsistoti. Po iškrovimo Mėnulio automobilis atsistojo ant grunto priekiu į mėnulio modulį Falcon. Astronautai kilstelėję Roverį už jo šonuose esančių rankenų, jį truputį. Praėjus apytiksliai 17 minučių nuo iškrovimo pradžios kosminio laivo vadas pirmą kartą šoktelėjo į savo sėdynę.

Per pirmąjį bandomąjį važiavimą D. Scott pastebėjo, kad nesisuka priekiniai ratai. Keletos minučių darbas su jungikliais nedavė jokių rezultatų ir jis, patarus iš Hiustono, nutarė susitaikyti su šia problema. Mėnulio Roveryje buvo du elektros varikliai posūkiams: vienas – priekiniams ratams ir kitas – užpakaliniams. Jeigu įjungti abu varikliai, abi ratų poras pasisukdavo priešingomis kryptimis, tada mažiausias apsisukimo spindulys buvo trys metrai. Valdyti Mėnulio automobilį buvo galima ir atjungus bet kurį iš variklių, tik apsisukimo spindulys padidėjo iki 6 metrų. D. Scott Roveryje sumontavo ir pajungė informacijos siųstuvą, televizijos kameros distancinio valdymo prietaisą, pačią televizijos kamerą ir dvi antenas, o J. Irwin tuo laiku sumontavo stendą geologiniams įrankiams ir įkėlė Mėnulio grunto pavyzdžių konteinerius. Ir netikėtai paaiškėjo, kad Mėnulio automobilio saugos diržai, kuriais būtina prisisegti, per ankšti. Žemėje juos sureguliavo kiekvienam astronautui neatsižvelgiant į silpną Mėnulio gravitaciją. D. Scott prisiėjo nusiimti saugos diržą ir padėti jį užsisegti J. Irwin. Tada jis ir pats labai sunkiai užsisegė saugos diržą.

Praėjus 2 valandoms ir 6 minutėms nuo Mėnulio modulio ekipažo kabinos išhermetinimo, astronautai automobiliu patraukė į kelionę. Jų pirmasis tikslas buvo Alkūnės krateris (angl. Elbow Crater), pavadintas taip todėl, kad jis išsidėstęs toje vietoje, kur Hadley Hill kanjonas staigiai susilenkia, panašiai kaip ranka sulenkta ties alkūne. Alkūnė išsidėsčiusi netoli didelio Švento Georgo kraterio, kuris buvo puikus orientyras. Vadas pranešė į Žemę, kad dulkių visai nėra. D. Scott taip pat pranešė, kad jie važiuoja vidutiniu 8-10 km/val greičiu. Roverio svyravimų slopinimas buvo mažesnis, lyginant su jo analogu Žemėje, o stabilumas beveik tas pats. Maksimalus greitis lygiose tiesiose kelio atkarpose siekė 13 km/val. Per 13 minučių nuvažiavę 1,5 kilometrų astronautai privažiavo prie Hadley Hill vagos krašto. Dar po 13 minučių astronautai privažiavo prie Alkūnės kraterio rytinio krašto. Per 26 minutes astronautai nuvažiavo 4,5 km. Nuo pirmojo sustojimo iki Mėnulio modulio tiesiai buvo 3,2 km atstumas.

Geologiniai tyrinėjimai

Atvykus į pirmąją sustojimo vietą, D. Scottt orientuoja į Žemę didelio jautrumo anteną. Hiustone operatorius pradėjo rodyti visą astronautų veiklą Mėnulyje ir apylinkių panoramas. Astronautai rinko akmenų ir grunto pavyzdžius, tuo pčiu metu fotografuodami ir žodžiu apibūdindami tas detales, kurių negalėjo perduoti televizijos kamera. Prie Alkūnės kraterio darbas tęsėsi 10 minučių. Astronautas D. Scott dar kartą padėjo astronautui J. Irwin užsisegti saugos diržą ir jie nuvažiavo toliau.
Netrukus astronautai pradėjo kilti kalno Hadley Delta šlaitu. Jiems nebuvo būtina pakilti iki paties Šv. Georgo kraterio. Jie privalėjo surasti pakankamai aukštą vietą, kurioje negalėtų būti uolienų iš Mėnulio jūrų. Roveriui kilant į kalną, greitis sumažėjo iki 7 km/h. Astronautai, važiavę iš viso 7 minutes nuo nuo Alkūnės kraterio, pamatė apie 1 metro skersmens akmenį. Ši vietovė buvo 50 metrų aukščiau tos, kurioje astronautai atliko pirmuosius tyrinėjimus. Kitų riedulių arti nebuvo. Todėl reikėjo sustoti šioje vietoje. Nuo Mėnulio modulio astronautai nuvažiavo 5,5 km, atstumas iki jo tiesia linija būtų 3,9 km.

Išlipdamas iš Mėnulio Roverio, D. Scott pranešė Hiustonui, kad jie yra aukštai ant kalno šlaito ir iš šios vietos žiūri žemyn, į slėnį. Astronautai dirbo su specialiais grėbliais, su kaušeliais ilgomis rankenomis ir specialiomis žnyplėmis, kurios buvo padarytos kaip du susiveriantys grėbliai. Taip patogiau paimti nedidelius uolienų pavyzdžius. Jie 16 kartų nufotografavo riedulį. D. Scott plaktuku atskėlė keletą gabaliukų, juos surinko. Po to astronautai apvertė riedulį ir paėmė grunto pavyzdžių iš riedulio buvimo vietos. Pagal tai bus galima sužinoti, kiek ilgai jis šioje vietoje stovėjo.

Mėnulio modulis iš antrojo sustojimo vietos nebuvo matomas. Pagal planą, astronautai privalėjo paimti grunto mėginį su mėginių paėmimo vamzdeliu. Apatinę iš dviejų vamzdelio sekcijų (kiekvienos ilgis apie 35 cm) J. Irwin nesunkiai rankomis įstūmė į Mėnulio gruntą, toliau vamzdelį prisiėjo kalti plaktuku. Tuo momentu, kada prie Šv. Georgo kraterio darbas buvo baigtas, astronautai ten jau buvo apsistoję 50 minučių. Iš pradžių pirmojoje išvykoje su Roveriu buvo suplanuotas dar vienas geologinis sustojimas, apytiksliai 1 km atstumu į rytus nuo šio. Bet jo teko atsisakyti, nes astronautų atsilikimas nuo grafiko siekė 43 minutes.

Sugrįžti atgal prie Mėnulio modulio buvo nuspręsta trumpiausiu keliu, siekinat iki galo išmėginti Roverio navigacinę sistemą. Pirmąją kelio dalį astronautai važiavo šlaitu žemyn. Nuolydis darėsi mažesnis ir D. Scott pagreitino Mėnulio automobilį. Kada jis pabandė apvažiuoti eilinę kliūtį, Roveris apsisuko 180 kampu. Apie šią situaciją jis pranešė Hiustonui. Abejonės dėl Roverio navigacinės sistemos gero darbo buvo išsklaidytos per septynias su trupučiu minutes nuo važiavimo atgal pradžios, kai J. Irwin tiesiai pagal kursą pamatė nuo Mėnulio modulio paviršiaus atsispindėjusius saulės spindulius. D. Scott neatsiklausęs Hiustono sustojo. Jis pamatė įdomų bazalto gabalą, daug tamsesnį, nei aplinkinis gruntas ir nutarė jį paimti, nes buvo įsitikinęs Hiustono nepritarimu šiam žingsniui. Hiustonui pasakė, kad sustoja pataisyti saugos diržų. J. Irwin be žodžių suprato vadą ir priedangai Hiustonui pradėjo smulkiai pasakoti kokius įdomius kraterius aplink mato. Po astronautų grįžimo į Žemę, akmuo tapo žinomas, kaip „Saugos diržų bazaltas“ (angl. The Seatbelt Basalt). Privažiavęs prie Mėnulio modulio, D. Scott pastatė Roverį prie krovinių skyriaus, kuriame buvo mokslinių prietaisų skyrius ALSEP. Pirmoji kelionė automobiliu Mėnulio paviršiumi truko 2 valandas 15 minučių, astronautai per šį laiką nuvažiavo 10 kilometrų 300 metrų bei surinko 14,5 kilogramų Mėnulio grunto pavyzdžių.

Mokslinių prietaisų pastatymas ir gręžimo problemos

Praėjus 4 valandoms 20 minučių nuo pirmojo išėjimo ant Mėnulio paviršiaus pradžios, astronautai sugrįžo prie Mėnulio modulio ir planavo likusį laiką skirti mokslinių prietaisų komplekto ALSEP (angl. Apollo Lunar Surface Experiments Package) pastatymui bei gilių gręžinių Mėnulio grunte gręžimui. Abu buvo labai ištroškę ir alkani. D. Scott per vamzdelį išgėrė keletą gurkšnių vandens iš vandens konteinerio, kuris buvo pritvirtintas prie skafandro kaklo žiedo vidinės pusės, ir suvalgė pusę „vaisių lazdelės“ (ang. fruit stick). Šis maistingas šokoladinis – vaisinis apie 15 cm ilgio batonėlis buvo skafandro kaklo žiedo kišenėje, jį buvo nesunku pasiekti lūpomis. J.Irwin negalėjo atsigerti vandens. Jis be problemų pasiekė vamzdelį, bet vanduo netekėjo per vožtuvą. Teko pasitenkinti „vaisine lazdele“ ir visą suvalgyti. Sugrįžimo prie Mėnulio modulio metu astronautai atsiliko nuo darbų grafiko apytiksliai 30 minučių. Mokslinių prietaisų komplektą ALSEP, idant jo neapibertų dulkės, kai startuos Mėnulio modulio ekipažo kabina, reikėjo išdėstyti ne mažiau kaip 100 metrų atstumu nuo Mėnulio modulio.

Komplektą ALSEP sudarė 7 prietaisai:
1. Pasyvusis seismometras (angl. Passive Seismic Experiment).
2. Magnetometras (angl. Lunar Surface Magnetometer Experiment).
3. Saulės vėjo spektrometras (angl. Solar Wind Spectrometer Experiment).
4. Karštųjų jonų detektorius (angl. Suprathermal Ion Detector Experiment).
5. Prietaisas Mėnulio grunto šiluminių srautų tyrimui (angl. Heat Flow Experiment).
6. Šalto katodo matuoklis (angl. Cold Cathode Gauge) labai mažo atmosferos slėgio matavimui.
7. Mėnulio dulkių detektorius (angl. Lunar Dust Detector Experiment).

D. Scott pastatė šiluminių srautų matavimo prietaisą, o Irwin – centrinę stotį, radioizotopinį šiluminį elektros generatorių ir likusius prietaisus. Scott pradėjo gręžti. Jis sujungė po du grąžtus, kurių kiekvieno ilgis 53 cm. Kai šiepasislėps Mėnulio grunte, prie jų prijungs sekantį dviejų grąžtų junginį ir gręž toliau. Jis turėjo apytiksliai per pusę valandos išgręžti trijų metrų gylio gręžinį. Grąžtas tuščiaviduris. Mėnulio grunto stulpelis lieka grąžto viduje. Pradėjus gręžti iš karto atsirado daug problemų. Per 10 sekudžių Scott lenvai išgręžė vieno grąžto (apytiksliai pusės metro) gylio gręžinį. Po to greitai pranešė į Žemę, kad gruntas tampa vis kietesnis. Apytiksliai per 4 minutes nuo gręžimo pradžios jis pasiekė 162 centimetrų gylį, bet toliau grąžtas visiškai nesmigo gilyn, lyg būtų įstrigęs į uolą. Iš būtinų 294 cm buvo pragręžta kiek daugiau kaip pusė (palyginimui – sekančioje ekspedicijoje „Apollo – 16“ mėnulio modulio pilotas Charlie Duke pragręžė pirmąją skylę mėnulio grunto šiluminių srautų tyrimų eksperimentui beveik į pilną 2,5 metrų gylį lygiai per 1 minutę, o „Apollo – 17“ vadas Eugen Cernan tą patį darbą atliko kiek mažiau kaip per tris minutes. Bet visa tai tapo įmanoma dėka astronuto Scott patirties).

Hiustone specialistai nusprendė, kad duobutės gylis daugiau ar mažiau pakankamas, ir pasiūlė astronautui Scott įstatyti zondą į ižgręžtą duobutę, o po to gręžti antrąją. Bet jis negalėjo ištraukti grąžto. Grąžtas nepajudinamai įstrigo grunte. Hiustonui patarus, Scott ištraukė grąžtą su viduje esančiomis uolienomis specialaus rakto, skirto padalyti į dalis gilaus grunto pavyzdžio, pagalba. Praėjus beveik 21 minutei nuo gręžimo pradžios pirmasis zondas buvo įstatytas į išgręžtą duobutę ir nuleistas į 152 centimetrų gylį. Antrosios duobutės gręžimas priminė pirmosios gręžimą. Pirmoji grąžto sekcija pilnai įsmigo į gruntą per 13 sekundžių, o antroji per 28 sekundes. Toliau, darant visas pastangas, progreso nebuvo. Vėliau, grąžtą bandant Žemėje, buvo nustatytas grąžto konstrukcijos brokas. Tuo tarpu jau praėjo beveik šešios valandos nuo astronautų išsilaipinimo ant Mėnulio paviršiaus pradžios. Astronautui Scott deguonies liko tik pusvalandžiui. Hiustone nusprendė, kad gręžimo darbus geriau pabaigti kitą kartą, pasibaigus antrajai kelionei „Roveriu“ Mėnulio paviršiumi. O prieš sugrįžtant į Mėnulio modulį astronauto Scott paprašė pastatyti lazerio spindulių atspindėtuvą. Jis jį nunešė toliau, apytiksliai 30 metrų, nuo „Mėnulio Roverio“, kad neapiberti dulkėmis. Sugrįžę prie mėnulio modulio, astronautai iškrovė surinktus Mėnulio uolienų pavyzdžius ir nufilmuotos kino juostos kasetes į konteinerius ir šepečiu, kiek tai buvo įmanoma, vienas nuo kito valė prilipusias prie skafandrų Mėnulio dulkes. Kai astronautai Scott ir Irwin pakilo į „Falcon“ kabiną, astronautui Scott liko tik 10 procentų deguonies. Pirmasis išėjimas ant Mėnulio paviršiaus tęsėsi 6 valandas 32 minutes 42 sekundes.

Pasivaikščiojus ir pasivažinėjus Mėnulio paviršiumi

Uždarius sandariai ir pripūtus oro kosminio laivo „Apollo-15“ Mėnulio modulio ekipažo kabiną, astronautas Irwin paprašė astronauto Scott padėti nusiimti pirštines, sakydamas, kad labai skauda pirštus. Tie patys skausmai kankino ir David Scott. Astronautams rankas skaudėjo todėl, kad jas skafandro pirštinėse darbo metu prisiėjo pastoviai spausti, priešinantis vidiniam slėgiui skafandre. (Harrison Hagan „Jack“ Schmitt, „Apollo-17“ mėnulio modulio pilotas, vėliau tai palygino su pastoviu spaudimu keletą valandų rankose teniso kamuolių.) Situacija su kiekviena minute darėsi vis sudėtingesnė. Rankos pirštinėse prakaitavo taip stipriai, kad pirštų oda pradėjo atsilupinėti nuo nagų. (Po pirmosios darbo dienos Mėnulio paviršiuje Irwin nusikirpo rankų pirštų nagus labai trumpai. Scott to nedarė. Mėlynės po jo nagais liko kurį laiką netgi po sugrįžimo į Žemę.) Sugrįžę po pirmosios darbo dienos Mėnulio paviršiuje, astronautai nusiėmė pirštines. Iš jų pasipylė prakaitas. Vėliau Irwin manė, kad jie pasirinko netinkamą skafandrų vėdinimo būdą.

Nusiėmę šalmus, Scott ir Irwin pajuto aštrų mėnulio dulkių kvapą. Pasak Scott, jis buvo panašus į parako kvapą, bet apie tai jis pasakė tik Irwin, ir tai pusbalsiu, kad neišgąsdinti Hiustono. Nedelsiant astronautai pamatė vandenį ant grindų. Jis tekėjo iš dviejų mažų įtrūkimų, atsiradusių plastikiniame sujungime, kurio pagalba prie vandens vamzdžio tvirtinosi plastmasinis antibakterinis filtras. Greičiausiai jie sulaužė filtro sujungimą, kai, apsirengę skafandrus, apsisuko ankštoje Falcon kabinoje. Iš pirmo žvilgsnio, vandens ant grindų buvo nedaug. Buvo neaišku, kaip ilgai vanduo teka ir kiek jo galėjo ištekėti. Astronautai atjungė filtrą ir vanduo liovėsi tekėjęs.

Buvo stengiamasi įvairiais būdais nusivalyti skafandrą. Nežiūrint į visas valymo pastangas, apatinė skafandro dalis (nuo klubų ir žemiau) buvo labai purvina. Dar iki skrydžioi astronautai planavo, kad, sugrįžus į Mėnulio kabiną, iš pradžių abiemis kojomis įlipti į šiukšlių maišus ir tik po to nusiimti skafandrus. Taip jie ir padarė. Dėka šio sumanymo didelė dalis dulkių liko maišuose. Apytiksliai po 1 h 41 minutės nuo kabinos pripūtimo momento Scott pranešė Hiustonui apie vandens nuotėkį. Ryšio operatorius (angl. CapCom – Capsule Communicator) Josef Persival Allen IV atsakė, kad Žemėje visai nėra jokių duomenų apie vandens nuotėkį. Greitai Scott ir Irwin galėjo pakalbėti su Alfred Worden, kuris vienas tęsė darbą orbitoje komandiniame modulyje. Scott paklausė, ar Worden nemato jų pėdskų Mėnulio paviršiuje. Worden atsakė, kad žiūrėjo pro teleskopą, bet pėdsakų nepastebėjo. Ir tiesiog už minutės, jau skrisdamas virš nusileidimo vietos, Woeden pasakė, kad, rodosi, mato, bet ne „Roverio“ vėžes, o apvalią dėmę, kurios spalva nedaug skiriasi nuo aplinkinio Mėnulio paviršiaus spalvos. Praėjus 1 valandai 4 minutėms po to, kai Allen atsisveikino su astronautais, ryšį su astronautais užmezgė Robert Alan Ridley Parker, kuris pakeitė Josef Persival Allen VI. Jis pranešė, kad mėnulio modulio vandens atsargos per tik ką praėjusį pusvalandį pamažėjo apytiksliai 11 litrų, bet tuo pačiu patikino, kad situacija yra stabili.

Antroji diena – važiuojam prie Hadley Delta kalno

Praėjo 7 valandos ir 7 minutės. Tuo metu budėjęs ryšio operatorius pažadino astronautus ir užsispyrusiai paprašė surasti išsiliejusį vandenį, pasufleruodamas, kad ieškoti jo, greičiausia, reikės už palilimo pakopos variklio apvalkalo (dangalo). Čia jis galėjo sutekėti dėl didelio Falcon posvyrio. Kai Scott pranešė, kad bala surasta, Hiustonas atsakė, kad ją išsemti galima tuščiais maisto konteineriais, juos surenkant į ličio hidroksido kasečių konteinerį. Vandens likučius reikėjo išvalyti rankšluoščiu. Scott ir Irwin taip ir padarė, pilnai išsėmę ir nusausinę visą vandens balą. Vandens prisipildė pilni du ličio hidroksido kasečių konteineriai. Dar apytiksliai pusė konteinerio supilta į maišą, kuriame buvo saugomi hermetiški šalmai. Tą pusę konteinerio Scottui pasiūlė išpilti lauk per šlapimo pašalinimo vamzdelį. O du pilnus konteinerius reikėjo uždaryti dangteliais ir užklijuoti juos lipnia juosta ne itin sandariai, o taip, kad oras iš jų galėtų po truputį išeiti, kai mėnulio kabina bus išhermetinta. Kai Scott ir Irwin apsirenginėjo skafandrus, Hiustonas paprašė juos iš naujo užpildyti vandeniu Irwin skafandro gyvybės užtikrinimo sistemos kuprinę. Telemetrija parodė, kad tame vandenyje, kuris tekėjo Irwin skfandro viduje esančiais vamzdeliais, yra oro burbuliukų. Išvakarėse Irwin, taupydamas laiką, gyvybės užtikrinimo sistemos kuprinę, pakreipęs ją apytiksliai 30 laipsnių kampu, tuo pačiu metu užpildė deguonimi ir vandeniu. Kiek vėliau specialistai Žemėje įsitikino, kad astronauto gyvybės užtikrinimo sistemos kuprinė, kai ją užpildo vandeniu, turi būti vertikalioje padėtyje. Dėl šio nesklandumo ir ištekėjusio vandens susėmimo astronautai jau atsiliko nuo grafiko 1 valanda. Prieš antrą kartą nusileidžiant ant Mėnulio paviršiaus, Scott lipniąja juosta suremontavo Irwin skafandro anteną. Ją Irwin nulaužė išvakarėse lipdamas į mėnulio modulio ekipažo kabiną po pirmosios darbo dienos Mėnulio paviršiuje. Nulūžusią antenos dalį Scott pritvirtino prie jos pagrindo ne vertikalioje padėtyje, o horizontalioje, pritvirtindamas ją ant viršutinio gyvybės užtikrinimo sistemos paviršiaus. Ryšio kokybė buvo normali.

Praėjus 4 valandoms 21 minutei po prabudimo Scott iššliaužė iš mėnulio modulio ekipažo kabinos prie kopetėlių ir išmetė ant Mėnulio paviršiaus konteinerį su vandeniu. Tada nusileido kopetėlėmis ant Mėnulio paviršiaus. Mėnulio modulio krovinių skyriuje surado padėklą su maisto atsargomis sekančiai, paskutinei, dienai Mėnulio paviršiuje. Tame pačiame padėkle nauji akumuliatoriai ir ličio hidroksido kasetės gyvybės užtikrinimo sistemos kuprinėms. Šį padėklą jis pakėlė į viršų ir perdavė Irwinui, esančiam mėnulio modulio ekipažo kabinoje. Apytiksliai po 10 minučių nuo Scott išsilaipinimo ant Mėnulio paviršiaus nusileido ir Irwin. Jie abu iš mėnulio modulio Falcon šį kartą išsilaipino žymiai greičiau,nei per pirmąjį išsilaipinimą. Prieš antrosios kelionės „Mėnulio Roveriu“ pradžią Hiustonas astronauto Scott iš pradžių paprašė keletą kartų perjungti elektromobilio priekinių ratų valdymo elektros variklio jungiklį, o po to įprasta tvarka įjungti elektromobilio elektros grandinę. Po to reikėjo išjungti ir vėl įjungti priekinių ratų valdymą. Kai buvo atliktos šios operacijos, priekinių ratų valdymo elektros variklis pradėjo dirbti, tarsi per pirmąją darbo dieną Mėnulio paviršiuje nieko nebuvo nutikę. Scott netgi pajuokavo, kad naktį į Mėnulį, turbūt, atskrido vaikinai iš „Boeing“ ir George Marshall kosminio centro, kad suremontuotų savo kūrinį.

Praėjus 5 valandoms ir 8 minutėms po pažadinimo ir beveuk valandai po kabinos išhermetinimo astronautai pradėjo važiuoti. Kažkiek laiko reikėjo astronautui Scott priprasti prie naujų važiavimo sąlygų. Iš pradžių jis važiavo įjungęs priekinių ir užpakalinių ratų vairus. Bet po 2 minučių sustojo ir išjungė užpakalinių ratų vairavimą. Liko vairuojama tik priekinių ratų pora. vadui pasirodė, kad taip mėnulio automobilis labiau paklusnus, ypač kai judama šlaitais žemyn. Bet po 4 minučių Scott vėl sustojo ir įjungė užpakalinių ratų valdymą. Važiavimas, kai abi ratų poros yra valdomos, pasirodė optimaliausias. Su tuo sutiko Hiustonas.
Antrosios kelionės mėnulio automobiliu metu astronautai turėjo tikslą – pasiekti teritoriją prieš Apeninų kalnų pradžią, truputį pakilti į kalną ir pagal galimybę ten atlikti tris geologinius tyrimus. Iš pradžių Scott ir Irwin važiavo griežtai į pietus prie Hadley Delta kalne esančio vidutinio dydžio kraterių telkinio. Geologai manė, kad ten gali būti surasti senos mėnulio plutos, kažkada-tai išmestos dėl meteoritų smūgių, lūžių pavyzdžiai. Labiausiai įdomiai pasirodė Šporo krateris (angl. Spur Crater) ir didelis riedulys, gulintis ant šlaito, kiek aukščiau Šporo. Šporo krateris, pakankamai jaunas darinys, kurio skersmuo 40 metrų. Nuo važiavimo pradžios praėjus 26,5 minutės, Scott nutarė pailsėti. Jis sustojo ir apie tai pranešė Hiustonui. Ekspedicijos vadas kiek pavargo vairuodamas mėnulio automobilį nelygia vietove. Važiavimas mėnulio paviršiumi pareikalavo didelio dėmesio sukaupimo. jis atsigėrė vandens ir suvalgė dalį „vaisinės lazdelės“. Pas astronautą Irwin konteinerio su geriamu vandeniu vamzdelio vožtuvas, kaip ir anksčiau, nedirbo. Jis keletą kartų nufotografavo Hadley Delta panoraminei nuotraukai. Pailsėję dvi minutes astronautai tęsė kelionę. Greitai prasidėjo pasikėlimas. Važiavimo greitis sumažėjo nuo 10 km/h iki 8 km/h. Scott ir Irwin beveik privažiavo prie Šporo kraterio ir pasuko į rytus link Apeninų kalnų. Prie Šporo kraterio jie nutarė užvažiuoti vėliau, grįždami atgal, kaip ir prie didelio riedulio, kurį jie pastebėjo kiek aukščiau ant šlaito. Greitai astronautai sustojo prie nedidelio neseno kraterio. Nuo Falcon iki šio sustojimo (angl. Station 6) jie važiavo 42 minutes, per šį laiką nuvažiuotas 6,5 km atstumas, tiesuma iki mėnulio modulio buvo 5 km.

Išlipę iš mėnulio Roverio“, astronautai pastebėjo, kad jie stovi ant šlaito, kurio statumas nuo 8 laipsnių iki 10 laipsnių. Kurį laiką Scott garsiai kalbėdamas žavėjosi „roverio“, kuris be vargo pakilo į tokį aukštį, galimybėmis. Ši vieta buvo beveik 100 metrų aukščiau lygumos, kurioje stovėjo mėnulio modulis. Pats Falcon buvo gerai matomas toli apačioje ir Scott pažadėjo, kad po minutės Žemėje žiūrovai pamatys nuostabų vaizdą. Iš pradžių astronautai šlaitu nedaug pakilo nuo „Roverio“ į viršų iki nedidelio Kraterio, nufotografavo jį ir kaušeliu pasėmė keletą grunto pavyzdžių su susilydžiusiu stiklu iš kraterio centro ir iš jo krašto. Teko priprasti dirbti ant kalno šlaito. Ilgai stovėti šonu į šlaitą truputį sulenkta per kelią viršutine koja, būnant skafandre, nesigavo. Todėl didesnę laiko dalį astronautai stovėjo atsisukę veidu į kalną, palinkę veidu į jį. Nedaug gelbėjo tai, kad gruntas šlaite buvo minkštas, mėnulio batai jame palengva skendo, ir tai buvo papildoma atrama. Papildomai laikas nuo laiko Scott ir Irwin panaudojo mažus kraterius kaip laiptelius, ant kurių buvo patogu stovėti. Surinkę netoli keletą pavyzdžių, astronautai nusileido 25 metrus žemiau „Roverio“, prie nedidelio 10 metrų skersmens kraterio. Čia jie surinko daug akmenų, juos daug kartų nufotografavo, daug kartų nufotografavo Hadley Delta kalną ir toli esantį kosminio laivo mėnulio modulį. Vieną stambų akmenį, kuris netilpo į tefloninį paketą, Scott suskaldė vienu plaktuko smūgiu į keletą smulkesnių gabalų. Kad nustatyti grunto savybes Irwin, Hiustonui paprašius, kraterio briaunoje kaušu iškasė nedidelį griovelį. Gruntas buvo nelabai trapus, panašus į grafito miltelius, griovelio sienos gerai laikėsi. Kad nufotografuoti rezultatą, Scott atsistojo ant vidinės kraterio sienelės, kurios statumas buvo du kartus didesnis už kalno šlaito statumą. Nufotografavęs du vaizdus, jis pabandė išeiti iš kraterio, bet prarado pusiausvyrą ir nukito ant rankų ir kelių. Šį kartą Irwin ištiesė ranką, kad padėti savo vadui atsistoti ant kojų. Tada astronautai dar nedaug pagilino griovelį ir paėmė du kaušelius grunto iš jo dugno. Po to jie nusileido prie priešingos, apatinė kraterio sienelės ir Irwin paėmė grunto mėginį mėginių vamzdelio pagalba. Jis lengvai galėjo įkišti vieną vamzdelio sekciją rankomis, toks minkštas buvo gruntas. Vienintelė problema buvo sugrįžti į „Roverį“ aukštyn kalno šlaitu. Astronautai nedaug duso. Scott sakė, kad lipti čia (link Roverio) iš kalno papėdės buvo labai sunku, o Irwin pasiūlė sekančius kartus mėnulio automobilį palikti žemiau darbo aištelės. Kada jie pakilo prie „Mėnulio Roverio“, Irwin pulsas buvo 130 tvinksnių per minutę, o pas Scott – 96 tvinksniai per minutę. Čia Hiustonas paprašė astronautų samteliu pririnkti daugiau grunto. Jie sukrovė į paketą daugiau kaip 1 kg grunto. Scott padarė seriją nuotraukų su 500 mm objektyvo kamera, o Irwin šepečiu nuvalė dulkes nuo informacijos siųstuvo, televizijos kameros ir jos objektyvo. Tada vaizdas, priimtas Žemėje, tapo daug geresnis. Pirmojo sustojimo vietoje astronautai dirbo 1 valandą 4 minutes. Tada Hiustonas jų paprašė važiuoti atgal, prie riedulio, kurį jie matė važiuodami „keliu“ čia. Iki akmens astronautai važiavo 3 minutes. Nuolydis čia buvo daug didesnis, apie 15 laipsnių, ir astronautai nutarė pastatyti mėnulio automobilį virš riedulio. Net Irwin sutiko, kad jo naujas pasiūlymas statyti lunomobilį žemiau darbo aikštelės nėra tinkamas. Nors uola,būdama metro aukščio, metro pločio ir trijų metrų ilgio, buvo iš dalies padengta gruntu ir akivaizdu, kad ji čia pragulėjo daugiau nei milijoną metų, nesunku buvo įsivaizduoti, kaip ji slenka arba nusileidžia žemyn. Šioje sustojimo vietoje (angl. Station 6a) „Mėnulio Roverio“ navigacijos prietaisai parodė, kad nuo važiavimo pradžios nukeliauta 6,9 km, iki Falcon tiesuma buvo 5 km. Astronautams buvo sunku išlipti iš mėnulio automobilio. Be to, „Roveris“ stovėjo taip, kad nukreipti televizijos anteną į Žemę buvo labai sunku, todėl televizijos kameros nutarė čia nejungti. Hiustone netgi suabejojo, ar gali įgula sugrįžti nuo riedulio prie savo transporto priemonės. Bet Scott, pasakęs, kad iki riedulio netoli, nutarė pabandyti jį pasiekti. Jis ėjo sunkiai, gruntas po jo kojomis trupėjo ir slinko šlaitu žemyn. Pusiaukelėje jis sustojo ir sugrįžo atgal, kad privažiuoti prie riedulio „Roveriu“. Astronautui Irwin buvo lengviau nueiti prie naujosios automobilio stovėjimo vietos pėsčiomis. Kad atsisėsti į mėnulio automobilį su standžiu kostiumu, reikėjo atsistoti iš „Roverio“ šono ir užšokti ant jo sėdynės šonu. Ant stataus šlaito tai padaryti nebuvo lengva, nes „Roverį“ Scott pastatė taip, kad jo dešinė pusė buvo nukreipta į žemėjantį šlaitą, o Irwin sėdynė buvo kaip tik dešinėje automobilio pusėje. Irwin pradėjo greitai nusileisti (eiti), bet Scott paprašė jo sustoti ir pasižiūrėti kaip jis manevruos. Scott važiavo labai lėtai ir kiek įmanoma atsargiai, kadangi niekas negalėjo numatyti, kaip mėnulio automobilis elgsis tokiame nuolydyje ant biraus grunto. Kad jo kairioji sėdynė liktų labiau aukštesnėje padėtyje, Scott iš pradžių lėtai keletą metrų važiavo atbulas, o po to nuvažiavo žemyn ir sustojo greta riedulio, bet šiek tiek žemesnėje padėtyje. „Roveris“ stovėjo labai nepatikimai (nesaugiai).

Kairysis užpakalinis ratas nesiekė grunto. Jo atstumas iki grunto buvo apie 15 centimetrų. „Roverį“ palikti tokioje padėtyje be priežiūros buvo neprotinga, jis galėtų atsitiktinai pats savaime nuvažiuoti į apačią. Ir Scott nusprendė, kad apie planus padirbėti šioje vietoje geriau pamiršti. Bet astronautui Irwin, bet kuriuo atveju reikėjo praeiti pro riedulį. Praėjęs riedulį, jis sustojo, kad jį nufotografuoti, ir tada pastebėjo, kad iš arti jis atrodė šviesiai žaliu. Irwin pasisiūlė palaikyti „Roverį“, kol Scott nueis ir įsitikins, kas riedulys žalias, savo akimis. Vadas, kuris per pasiruošimo skrydžiui laiką tapo dideliu geologijos entuziastu, iš karto sutiko. Kada Scott įsitikino, kad Irwin užėmė patogią poziciją ir tvirtai laiko „Roverį“, jis pakilo į viršų prie riedulio. Iš pradžių jis pasakė, kad nemato žalios spalvos, bet, atidžiau, pagal Irwin patarimus, pasižiūrėjęs į riedulio viršutinę pusę, pripažino, kad Irwin yra teisus. Didžiulis akmuo, iš tikrųjų, buvo žalias, ir tai buvo brekčija. Scott žnyplėmis pagrandė riedulio paviršių ir atskėlė nuo jo keletą nedidelių gabalėlių. Vėliau atlikti Žemėje tyrimai parodė, kad jie turi daug stiklo su dideliu magnio oksido kiekiu. Tai ir davė visam rieduliui žalią atspalvį. Netoliese Scott surinko grunto pavyzdžius, kurie taip pat buvo žalsvi. Darbas prie riedulio truko daugiau kaip 6 minutes, tada vadas sugrįžo prie „Roverio“. Irwin pasiūlė Scottui sėstis į automobilį pirmam, kol jis laikys automobilį. Šiame pasiūlyme buvo prasmės, nors, tokiu atveju, Irwin pasiliktų su neprisegtais saugos diržais. Scott užšoko į sėdynę iš pirmo bandymo, o po to nuvažiavo nedaug iki pirmojo nedidelio kraterio. Ten į savo sėdynę be problemų užsoko ir Irwin. Scott stengėsi važiuoti labai atidžiai, perspėdamas bendrakeleivį apie kiekvieną mažiausią posūkį. Irwin laikėsi abiem rankomis. 230 metrų iki sekančio sustojimo (angl. Station 7) Šporo kraterio jie nuvyko per 2 minutes 48 sekundes. Vidutinis „Roverio“ greitis šioje kelio atkarpoje buvo 4,9 km/h. Tai beveik du kartus mažiau kaip lygumoje. Iš viso scott ir Irwin tuo metu buvo nuvažiavę 7,3 km, atstumas iki mėnulio modulio sumažėjo iki 4,7 km.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *