Mėnulėjimas – leidimasis Mėnulin

Change4, Mėnulėjimas, leidimasis, Mėnulis, NASA

Mėnulėjimas, leidimasis, Mėnulis, NASA – trumpas tekstukas apie sudėtingus dalykus

Mėnulėjimas

Moon_landing_sites, Mėnulėjimas, leidimasis, Mėnulis, NASA

Sėkmingas leidimasis į Mėnulį nuo 1966 iki 2019 metų. Tai atliko trys valstybės – Sovietų Sąjunga, JAV ir Kinija

Kiekvienas aviatorius patiria pavojingas tūpimo problemas, ypač į lėktuvnešio denį. Astronautams – dar sudėtingiau – artėjant prie TKS, juolab prie Mėnulio, nėra nei denio ar aikštelės. Gėrintis „Apollo“ ekspedicijų vaizdais, tūpimo ir švartavimosi procedūros neatrodo pavojingomis, lyg ir vyksta sklandžiai ir lengvai. Sėkmė buvo pasiekta tik kruopščių studijų, treniruočių ir technikos tobulinimo dėka.

Prie Mėnulio pirmasis priartėjo iki 6,2 Mm „Luna-3 dar 1959 metais po nepataikiusio „Luna-1 (pirmojo Saulės sato). 1960 m. tebediskutuojant dėl kelionės Mėnulin orbitinio ar kitokio varianto, H. Drake su jaunais inžinieriais inicijavo Tūpimo Mėnulin Komitetą, o Bell Aerosystems kompanija pasiūlė simuliatoriaus konceptą. 1962 konstruktoriai ir išradėjai K.Levin ir L.Zwink pradėjo projektuoti astronautinį treniruoklį tūpimo įgūdžiams lavinti. Už 3,6 mln USD buvo pagaminti du LLRV (Lunar Landing Research Vehicle – tūpimo Mėnulin tiriamieji treniruokliai). Įgūdžių lavinimas net ir Žemės atmosferos sąlygomis pasirodė labai nelengvas dalykas. Treniruoklis turėjo 19 kN centrinį varytuvą, du 0,2-2,2 kN reguliuojamos stūmos šoninius, 16 navigacinių varytuviukų ir dar 6 avarinius. Tokią lėkimo priemonę suvaldyti niekam nepavyko (net N. Armstrong vos neužsimušė – katapultavosi). Teko tobulinti kompiuterio pelę Trackball su o3-6 cm rutuliuku, ratuku ir mygtukais bei patį treniruoklį – jau pavadinimu LLTV (Lunar Landing Training Vehicle), kurio pagaminti 3 egzemplioriai.

Lunar Landing Research Vehicle, Mėnulėjimas, leidimasis, Mėnulis, NASA

Tūpimo Mėnulin tiriamieji treniruoklių konstrukscija nebuvo saugi

Sunkiau nei galvojo NASA

NASA patvirtino privalomą įgūdžių lavinimo programą – 240 lėkių po 10 min bei tūpimo Mėnulin metodiką Nominal Descent Trajectory (iš 3 km aukščio lėtinantis iki 9 m/s 150 m aukštyje ir 1 m/s prie paviršiaus. Treniruoklių patirtis ypač pravertė konstruojant pirmuosius „Apollo“ mėnuliečius – 15,2 t komandinį modulį su hermetiška kabina (6,7 m3) trims astronautams bei dvipakopį Mėnulio modulį iš tūpimo ir kilimo (4,7 t su 16×440 N varytuviukų) aparatų. Nežiūrint to, „Apollo-1“ ištiko tragedija dėl gaisro nuo atsitiktinės kibirkšties elektros sistemoje (ir O2 aplinkoje) – per 14 s žuvo V. Grissom, E. White ir R. Chaffi. O jau pirmasis tūpimas į Mėnulį 1969-siais patvirtino treniruočių naudą – N. Armstrongui teko rankiniu būdu vairuoti aparatą, nutupdant jį lygesnėn vietovėn tarp kraterių. Pasiekęs Mėnulį „Apollo-11“ lėkė 99-121 km aukščio orbita 1,6 km/s greičiu. Atsiskyręs ir nutolęs nuo komandinio modulio 4 km, MM pasisuko atramomis į priekį ir pradėjo žemėti pagal NDT varytuvais „stabdydamas“ iki 0,4 km/s 7 km aukštyje, 0,23 km/s 4 km aukštyje ir t.t. 30 m aukštyje varytuvo išmetalai sukėlė regolito dulkių debesį, tad teko kliautis ir prietaisais.

2005 m. 4 autoriai G. J. Matranga et all parašė 242 psl veikalą „Unconventional Contrary and Ugly“ (Nepaprastas prieštaringumas ir keblumas) būtent apie astronautinį tupdymą.

Beje, grįžtant Žemėn komandinio modulio tupdymas buvo dar keblesnis. 100 km nuo Žemės pasiekus tankėjančią atmosferą vyko „šuolis atgal aukštyn“, palėkimas balistine trajektorija bei antras nirimas atmosferon bei tolesnis žemėjimas link numatytos tūpimo vietovės. Toks šuolinis manevras mažino slėginius, aerodinaminius ir terminius poveikius bei lengvino pataikymą tikslan. Valdymą vykdė AGC (Apollo Guidance Computer), nors ir astronautai galėjo kai ką pakeisti. 20 km aukštyje baigėsi aktyvus valdymas, o modulis žemėjo toliau iki parašiutų išskleidimo.

Sovietai ir Mėnulis

1965 m. TSRS sudarė 14-os atrinktų specialistų grupę mėnuliniams aparatams valdyti bei tupdyti (ir nuotoliniu būdu, žinant 2,6 s telesignalų į Mėnulį trukmę). 1968 m. pradėjo veikti „lunodromas“ – 1 ha ploto Mėnulio paviršiaus imitacija praktiniams bandymams. 1970 nutupdžius 0,75 t „Lunochod-1“, jau pavykdavo planuoti jo judėjimą 3-9 m pirmyn, sugaištant 7 s komandos formulavimui. 1973 sėkmingai nutupdytas „Lunochod-2“ per 4 mėn įveikė net 46 km. Beje, pirmasis tupdymas 1966 pavyko „Luna-9“ (100 kg modulio su 2 pripučiamais amortizatoriais). Analogiškus amortizatorius turėjo ir žydų „Beresheet“ (585 kg o2x1,5 m), tačiau pradedant tūpti 2019 m. sutriko girodinas, laikinai nutrūko ryšys, 150 m aukštyje lėkė 139 m/s (ar net 500 m/s) ir sudužo, spėjęs padaryti 2 fotografijas. Indų „Chandraan“ iš 30 km aukščio iki 7,4 km sulėtėjo nuo 1580 m/s į 146 m/s, bet 2,1 km aukštyje irgi prarado ryšį ir nukrito. Užtat kinų „Change-4“ tapo pirmūnu, sėkmingai nutūpęs nematomon iš Žemės Mėnulio pusėn.

Daug bepiločių mėnuliečių išbandė ir NASA: 1962-67 Mėnulin mėgino tūpti 4 „Ranger“ (0,3-0,38 t) ir 5 „Surveyor“, kurių 6-jam pavyko pakildinti nuo Mėnulio pirmąjį grąžinamąjį modulį.

2011 NASA išleido astronautikos pėdsakų Mėnulyje albumą (LRO fotoįrašų „Apollo-12“, -14 ir -17 tūpviečių ir liekanų). Ypač įspūdingos – mėnulinio roverio 36 km ilgio provėžos. 2020 planuoja tupdyti „Orbit Beyond“ aparatą, 2021- „Astrobotic Technology“ ir „Intuitive Machines“ mėnuliečius.


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Acheter Viagra en ligne | Viagra Generika | Mythen over Viagra | Farmacie online | Solicite Viagra en una farmacia legal