Kosminės programos » Sovietų Sąjunga/Rusija » Mir » Misijos » Antroji pagrindinė

Antroji pagrindinė

  • Pasiruošimas
  • 1987 vasario 6 diena – gruodžio 28 diena

    Mir02Erdvėlaivio Sojuz TM-2 ekipažas: vadas Juriji Romanenko ir inžinierius Aleksandr Laveikin

    soyuz-tm-2Jurij Romanenko ir Akeksandr Laveikin

    Laveikin-RomanenkoLaveikin-Romanenko1Dar trys Jurij Romanenko ir Aleksandr Laveikin nuotraukos

    Mir1987Stoties Mir vaizdas iš erdvėlaivio Sojuz TM-2: (iš kairės dėšinėn) erdvėlaivis Sojuz TM-3, modulis Kvant 1 ir bazinis blokas

    Sunkus modulio Kvant susijungimas

    1987 sausio 16 dieną pakilo Progress-27. Po dviejų parų jis prisijungė prie Mir bazinio bloko agregatų skyriaus. Atgabentos bazinio bloko jungtinės variklių sistemos kuro atsargos ir būsimo ilgos trukmės pilotuojamo skrydžio eksploatacinės medžiagos.

    1987 vasario 6 dieną erdvėlaiviu Sojuz TM-2 pakilo į orbitinę stotį Mir išskrido Jurij Romanenko ir Aleksandr Laveikin.

    Pirmąją skrydžio savaitę kosmonautai iškonservavo orbitinės stoties Mir bazinį bloką, jį paruošdami skrieti pilotuojamo skrydžio režimu, ir iškrovė krovininį erdvėlaivį Progress-27. Į bazinio bloko patalpas kosmonautai pernešė naujus prietaisus ir įrangą, juos ten sumontavo ir patikrino jų veikimą. Inžinierius A. Laveikin labai sunkiai prisitaikė prie nesvarumo būsenos.

    1987-02-23 Progress-27 atsijungė nuo Mir bazinio bloko. 1987-03-03 startavo Progress-28. Po 2 parų jis prisijungė prie Mir bazinio bloko agregatų skyriaus. Jis atgabeno kuro, maisto produktų, vandens, bazinio bloko įrenginius ir aparatūrą, kurie buvo išmontuoti Žemėje dėl nešančiosios raketos Proton nesugebėjimo iškelti reikiamos naudingos masės. Išmontuotus įrenginius ir aparatūrą po truputį atskraidino krovininiai erdvėlaiviai Progress-25,26,27,28.

    Erdvėlaivio Progress-28, prisijungusio prie Mir bazinio bloko, skrydis tęsėsi iki kovo 27 dienos. Atsijungus nuo jo, erdvėlaivio skrydis nesibaigė. Atvirkščiai, prasidėjo svarbus eksperimentas „Model-2“ („Модель-2“), kuris pasisekė tik iš ketvirto karto. Erdvėlaivyje Progress-28 buvo sėkmingai išskleistos pripučiamos antenos AS-20N (АС-20Н). Šis procesas truko 5 minutes. Iš pradžių antenos suformavo atsitiktines ir sudėtingas figūras, bet pabaigus pripūsti, antenos tapo taisyklingais žiedais.

    Model-2Eksperimentas Model-2. Pripučiamos antenos AS-20N

    Išskleistų antenų nustatyta forma  ir jų padėtis erdvėlaivio atžvilgiu išsilaikė dvi paras. Per šį laiką atlikta 20 labai žemo dažnio signalų spinduliavimo ir jų priėmimo seansų antžeminėse stotyse ir orbitinėje stotyje Mir, į ją buvo atgabentas labai žemo dažnio spindulių imtuvas su trijų komponentų antena. Šį imtuvą, sujungtą su specialiu elektros kabeliu, ant specialaus 10 metrų ilgio laikiklio Romanenko ir Laveikin išstūmė iš šliuzinės kameros.

    Po šio eksperimento kosmonautai pradėjo ruoštis astrofizikos modulio „Kvant“ priėmimui. Astrofizikos modulis Kvant startavo 1987 metų kovo 31 dieną. Buvo numatyta, kad jis su orbitinės stoties Mir baziniu bloku susijungs balandžio 5 dieną. Kai iki Mir liko 200 m, modulyje Kvant suveikė komanda „Atitolti nuo Mir bazinio bloko“. Nenusisekusio susijungimo priežastis – ypač dideli kampiniai nuokrypiai prisišvartavimo etape, lyginant su numatytais modulio Kvant funkcinio aptarnavimo programoje. Modulio ir Mir bazinio bloko susijungimo operacija buvo pakartota 1987 balandžio 9 dieną. Ji baigėsi modulio ir orbitinio mokslinių tyrimų komplekso bazinio bloko susijungimo agregatų mechaniniu susikabinimu. Tačiau aparatų sutraukimas pasibaigė likus apytiksliai 165 mm iki abiejų aparatų susijungimo įrenginių korpusų susilietimo. Pakartojus sutraukimo procedūrą susijungimo mechanizmo judėjimas sustojo likus 50 mm.

    KvantPrie kosminės stoties Mir prijungiamas modulis Kvant

    Modulis Kvant Astrofizikos modulis Kvant: 1 – laboratorija; 2 – laboratorijos perėjimų kamera; 3 – mokslinių prietaisų skyrius; 4 – centrinis valdymo postas; 5 – astronominės orientacijos prietaisas, 6 – optinis vaizdo ieškiklis; 7 – infraraudonųjų spindulių pasiskirstymo aukščio jutiklis; 8 – žvaigždžių jutiklis; 9 – girodinai; 10 – skaičiavimo mašinos blokai; 11 – Saulės jutiklis; 12 – suartėjimo ir susijungimo sistemos „Igla“ antenos; 13 – suartėjimo ir susijungimo sistemos „Kurs“ antenos; 14 – radijo telemetrijos antenos; 15 – radijo linijos komandų antenos; 16 – aktyvusis susijungimo agregatas; 17 – pasyvusis susijungimo agregatas; 18 – gyvybės aprūpinimo sistemos agregatai; 19 – gabenama orbitinei stočiai įranga – trečioji Saulės elementų baterija); 20 – Rentgeno spindulių teleskopas „Pulsar X-1“; 21 – Rentgeno spindulių teleskopoas „Fopsvič“; 22 – Rentgeno spindulių teleskopas TTM“ ; 23 – spektrometras „Siren-2“; 24 – 24 – ultravioletinių spindulių teleskopas „Glazar“; 25 – elektroforezės įrenginys „Svetlana“; 26 – turėklai

    Balandžio 10 dieną skrydžio vadovai nusprendė, kad Romanenko ir Laveikin privalės išeiti atvirąją kosminę erdvę. Išėjimas prasidėjo balandžio 11 – osios vakarą. Kosmonautai atidarė perėjimų skyriaus liuką. Inžinierius išėjo iš bazinio bloko ir staiga: „Krinta slėgimas … mano skafandre krinta slėgimas!“ – sušuko Laveikin. „Kur, skafandre? – išsigando Žemėje. – Koks dabar skaičius?“ – „Nulis sveikų trisdešimt dvi šimtosios ir toliau krenta …“ Šią situaciją greičiausiai suvokė Romanenko. Jis iš karto suprato, kad Laveikin, išeidamas pro liuką, už liuko krašto užkabino skafandro darbo režimų valdymo jungiklį. Paprastai, atliekant sunkius darbus, šio jungiklio pagalba sumažinamas slėgis skafandre. Jis tampa minkštesniu, tada atviroje kosminėje erdvėje ir judėti tampa žymiai lengviau. Dabar ir jungiklis tarsi savaime persijungė. „Na, vaikinai, sukūrėte čia paniką, – su palengvėjimu atsiduso skrydžio valdymo vadovas Valerij Riumin. – Pailsėkite, atsigaukite, ir tada pradėkite darbą“.

    Kai ekipažas perėjo prie bazinio bloko agregatų skyriaus, buvo kiek ištrauktas modulio Kvant susijungimo įrenginio strypas. „Ten kažkoks daiktas! – pranešė Laveikin. – Panašus į maišelį, kurio matmenys 40 cm x 40 cm. Aš jį net ranka paliečiau. Jeigu jūs atskirsite Kvant nuo Mir iki susijungimo įrenginio strypo pabaigos, tai galima pabandyti tą daiktą ištraukti“. Maksimaliai ištraukus susijungimo įrenginio strypą, kosmonautai pašalino pašalinį daiktą. „Šis daiktas visiškai nepasišalino, – pasakojo Romanenko, – mes jį atsuktuvu suskaidėme į gabalus. Pirštine jų nesuimsi, jie nuskrido į šonus. O susijungimo įrenginys buvo geros būsenos – niekas nesulenkta, nesugadinta“.

    „Iš maišo, reiškia, viskas išskrido, – primygtinai klausė Riumin. – Jūs galite pametėti versiją, kas tenai buvo?“. – „Pametėti – jūsų reikalas, o mūsų užduotis buvo išmesti“. – „Taip tai nenumatyta tarpinė buvo?“ – „Susijungimo aparato susukta“. – „O kas nors ant jos buvo parašyta?“ – „O kaip gi, parašyta: „Su švente!“ Cha, Cha“ (išėjimas į atvirą kosminę erdvę pasibaigė jau balandžio 12 dieną, kosmonautikos dieną).

    Kaip pasirodė, į susijungimo mazgą pateko maišelis su asmeninės higienos priemonėmis, atsidūręs tarp Progress – 28 ir stoties bazinio bloko liukų. Jį kosmonautai pašalino. Tada modulis Kvant su Mir baziniu bloku pilnai susijungė. Išėjimo į atvirąją kosminę erdvę trukmė 3 valandos 40 minučių. Šis maišelis netiesiogiai sužlugdė inžinieriaus A. Laveikin karjerą. Bet apie tai kiek vėliau.

    1987-04-13 nuo modulio Kvant buvo atskirtas jo funkcinis aptarnavimo modulis. Tą pačią dieną Romanenko ir Laveikin atidarė modulio Kvant liuką, apžiūrėjo atvykusią kosminę laboratoriją ir pradėjo ją iškonservuoti. O funkcinis aptarnavimo modulis, po dviejų susijungimo bandymų, neteko daug degalų ir likusio kuro neužteko jo pristabdymui, kad jis sudegtų tankiuose Žemės atmosferos sluoksniuose. Likusių degalų užteko jį pervesti į žemą saugojimo orbitą, ir tik 1988 metų gruodžio 28 dieną dėl natūralaus stabdymo funkcinis aptarnavimo modulis įėjo į tankiuosius atmosferos sluoksnius virš Ramiojo vandenyno.

    1987-04-21 startavo „Progress-29“. Jis balandžio 21 dieną prisijungė prie modulio Kvant. Iš erdvėlaivio „Progress-29“ kroviniai buvo pernešami į mokslinių tyrimų komplekso Mir bazinio bloko patalpas. Iš šio erdvėlaivio kuru buvo užpildoma bazinio bloko jungtinė variklių sistema, iš krovininio erdvėlaivio į bazinį bloką buvo perpumpuojamas geriamas vanduo. Pabaigus šias operacijas, gegužės 11 dieną „Progress-29“ buvo atjungtas nuo komplekso Mir bazinio bloko. Gegužės 21 jo vietą užėmė „Progress-30“, startavęs dviem dienomis anksčiau. Be krovinių vežėjo šis erdvėlaivis buvo ir bandymų laboratorija. Jame buvo sumontuotas įrenginys „Svet“. Jo paskirtis buvo sukurti kosminę ryšio liniją su povandeniniais laivais optiniame bangų diapazone. Reikėjo įvertinti tokios ryšio linijos galimumą ir tikslingumą. Buvo sėkmingai atlikta daugiau nei 30 ryšio seansų. Moduliuotą optinį signalą priėmė du specialiai įrengti laivai, kurie tuo metu buvo Ramiajame ir Atlanto vandenynuose. Signalas, perduotas iš Progress-30, pirmą kartą buvo užregistruotas imtuvu, panardintu į 50 metrų gylį. Progress-30 skrydis kartu su orbitiniu kompleksu „Mir“ tęsėsi iki liepos 19 dienos.

    Tuo metu orbitiniame mokslinių tyrimų komplekse Mir pradėti stebėjimai su observatorija „Rentgen“. Pagrindinis stebimas objektas buvo Supernova, sprogusi 1987 metų vasario mėbesį, Didžiajame Magelano debesyje. Reikiamą orientaciją ir stabilizaciją atliko girodinai, kurie buvo įjungti į bendrą mokslinių tyrimų komplekso Mir valdymą gegužės 25 dieną.

    Prasidėjo pasiruošimas dviem išėjimams, kurie buvo suplanuoti gegužės pradžioje, į atvirąją kosminę erdvę. Patikrinus sveikatą su fizine apkrova kosmonautui Aleksandr Laveikin buvo aptikta širdies aritmija. Jos kosmonautas Žemėje neturėjo. Praėjus dviem savaitėms treniruočių ir profilaktinio gydymo, šie širdies negalavimai dingo ir gegužės 15 dieną medikai leido ekipažui du kartus išeiti į atvirąją kosminę erdvę sumontuoti orbitinio mokslinių tyrimų komplekso Mir bazinio bloko papildomą trečią saulės elementų bateriją.

    Ji sudaryta iš dviejų dalių. Kiekviena dalis turėjo išskleidžiamą santvarą (fermą), jos abiejose pusėse pritvirtintos dvi išskleidžiamos kartu su santvara saulės elementų sekcijos. Papildomos trečiosios išskleistos saulės elementų baterijos ilgis 10.6 m, plotas – 22 m², galia – 2,4 kW. Du kosmonautai, apsirengę Orlan DM skafandrais, ir montuojamos saulės elementų baterijos tiek pirmosios, tiek antrosios dalių elementai netilpo bazinio bloko perėjimų skyriuje. Todėl abiejų išėjimų į atvirąją kosminę erdvę metu dalis elementų montuojamos saulės elementų baterijos buvo išdėstoma erdvėlaivio Sojuz TM-2 buities skyriuje, kuris taip pat buvo išhermetinamas.

    Birželio 12 dieną Romanenko ir Laveikin ištraukė iš bazinio bloko perėjimų skyriaus ir erdvėlaivio Sojuz TM-2 buities skyriaus montuojamosios baterijos pirmosios dalies elementus ir juos nunešė prie bazinio bloko mažesnio skersmens darbo skyriaus. Ten sumontavo išskleidžiamą santvarą (fermą) ir prie jos pritvirtino dvi suskleistas saulės elementų sekcijas. Pirmasis išėjimas į atvirąją kosminę erdvę truko 1 valandą 53 minutes. O birželio 16 dieną antrasis išėjimas į atvirąją kosminę erdvę truko 3 valandas 15 minučių. Per tą laiką kosmonautai iš bazinio bloko perėjimų skyriaus ir erdvėlaivio Sojuz TM-2 buities skyriaus išnešė montuojamos baterijos antrosios dalies elementus ir juos nunešė prie bazinio bloko mažesnio skersmens darbo skyriaus. Antrosios dalies išskleidžiamą santvarą (fermą) kosmonautai sujungė su pirmosios dalies išskleidžiama santvara. Tada ekipažas prie antrosios dalies išskleidžiamos santvaros pritvirtino dvi suskleistas saulės elementų sekcijas ir sujungė elektros jungtis visų keturių saulės elementų sekcijų. Tik tada prasidėjo trečiosios montuojamosios saulės elementų baterijos išskleidimas.

    „J. Romanenko priderino prie surinktos konstrukcijos antrojo aukšto pagrindo „raktą“, kuris atrodė lyg mažas pagaliukas, lyginant jį su skleidžiama konstrukcija, padarė juo keletą judesių ir viršutinė saulės elementų baterijos dalis pajudėjo į viršų, – pasakojo A. Laveikin. – mes skleidėme „saulės bures“, lyg jūreiviai bures burlaivyje. Apatinė saulės elementų baterijos dalis pajudėjo aukštyn žymiai sunkiau, jai reikėjo stumti jau išsiskleidusią viršutinę montuojamos saulės elementų baterijos dalį. Jautėsi pagal kvėpavimą, kad vadui buvo sunkiau judinti išskleidimo „raktą“. Ir štai santvara išsiskleidė į numatytą 10 metrų ilgį. Tada J. Romanenko pasakė: Skriek, stotie Mir, ilgai. Tarnauk jai ištikimai, mūsų „saulės bure“!“.

    Antrojo išėjimo į atvirąją kosminę erdvę metu ant bazinio bloko paviršiaus buvo pritvirtintos kasetės „Etalon“ («Эталон») su dangų pavyzdžiais ir „Plionka“ («Пленка») su kompozicinių medžiagų pavyzdžiais.

    Medikus gąsdino kosmonauto A. Laveikin sveikatos būklė. Bijota, kad vėl nepasikartotų širdies aritmija. Todėl abiejų išėjimų į atvirąją kosminę erdvę metu A. Laveikin buvo tik kosmonauto J. Romanenko, kuris atliko visą fizinį montavimo darbą, pagalbininkas.

    Sugrįžę į kosminę stotį, kosmonautai bazinio bloko viduje sujungė elektros jungtis ir įjungė sumontuotą trečiąją saulės elementų bateriją į vieningą Mir elektros sistemą.

    Pirmoji apsilankymo ekspedicija

    Antrosios pagrindinės ekspedicijos inžinieriaus pakeitimas

    Kosmonautai reguliariai atlikdavo fizines treniruotas su veloergometru ir „bėgančiuoju takeliu“, kurie, kaip taisyklė, buvo atliekami vieną kartą per dvi savaites. Po dviejų išėjimų į atvirąją kosminę erdvę, atliekant pratimus su fiziniu krūviu, pas A. Laveikin vėl atsirasdavo aritmija. Buvo nutarta grąžinti inžinierių į Žemę su Sovietų Sąjungos-Sirijos ekipažu.

    1987-07-22 startavo erdvėlaivis Sojuz TM-3. Jo ekipažas: Aleksandr Viktorenko – vadas, Aleksandr Aleksandrov – inžinierius ir Muchammed Faris – tyrėjas. 1987-07-24 erdvėlaivis Sojuz TM-3 susijungė su moduliu Kvant. Mokslinių tyrimų programa, paruošta Sovietų Sąjungos ir Sirijos mokslininkų, buvo numatyta 6 paroms. Mokslinių tyrimų programą sudarė: Sirijos teritorijos fotografavimas, Žemės atmosferos viršutinių sluoksnių tyrimai, masės ir šilumos pernešimo procesų ir geresnių charakteristikų kristalų gavimo tyrimai, medicininiai tyrimai. Pabaigus bendrą tyrimų programą, 1987- 07-30 erdvėlaiviu Sojuz TM-2 į Žemę sugrįžo kosmonautai A. Viktorenko, A. Laveikin ir M. Faris, o kosmonautai J. Romanenko ir A. Aleksandrov tęsė darbą mokslinių tyrimų komplekse Mir.

    SojuzTM3Erdvėlaivio Sojuz TM-3 ekipažas (starto metu): vadas Aleksandr Viktorenko, inžinierius Aleksandr Aleksandrov ir tyrėjas Muhammed Ahmed Faris (Sirija)

    Orbitinis mokslinių tyrimų kompleksas Mir, susidedantis iš bazinio bloko, modulio Kvant ir erdvėlaivio Sojuz TM-3, 1987-07-30. Matome ant bazinio bloko kosmonautų J. Romanenko ir A. Laveikin sumontuotą trečią saulės elementų bateriją, susidedančią iš dviejų dalių. Nuotraukoje tai gerai matosi. Fotografuota iš erdvėlaivio Sojuz TM-2, atsijungusio nuo komplekso Mir bazinio bloko perėjimų skyriaus

    1987-07-31 J. Romanenko ir A. Aleksandrov erdvėlaivį Sojuz TM-3 atjungė nuo orbitinio mokslinių tyrimų komplekso Mir modulio Kvant ir prijungė prie jo bazinio bloko perėjimų skyriaus, o rugpjūčio 6 dieną prie modulio Kvant prisijungė krovininis erdvėlaivis Progress-31. Jis atgabeno kuro, vandens, maisto, sekančių mokslinių eksperimentų įrangą, priemones.

    Rugsėjo mėnesį kosmonautai tęsė astrofizikos tyrimus. Iš šių tyrimų svarbesni buvo Supernovos stebėjimai Didžiajame Magelano debesyje ir pulsaro rentgeno spindulių tyrimai Heraklio žvaigždyne. Daug dėmesio buvo skirta geofiziniams tyrimams. Keletą kartų didelėmis serijomis fotografuotas Sovietų Sąjungos europinės dalies centras ir Kazachstano šiaurė. Rugsėjo 22 dieną nuo modulio Kvant atsijungė Progress-31, o rugsėjo 26 dieną prie to paties įrenginio prisijungė sekantis krovininis erdvėlaivis Progress-32.

    1987-10-02 J. kosmonautui Romanenko pradėjo 35 ąją skrydžio savaitę. Jis pasiekė L. Kizim, V. Solovjov ir O. Otkov rekordą, pasiektą 1984 metais. Tai 236 parų 22 valandų 49 minučių skrydis. Nuo šios dienos kosmonautų darbo diena buvo sutrumpinta nuo 8,5 iki 6,5 valandos. Baigę numatytus darbus su Progress-32, kosmonautai įvykdė dinaminių operacijų eksperimentus orbitoje. Realaus skrydžio sąlygomis buvo tikrinami nauji, skirti taupyti kurą, erdvėlaivio judėjimo valdymo algoritmai.

    1987-11-10 04:09 Grinvičo laiku Progress-32 atsijungė nuo Mir ir atitolo nuo jo 2,5 km atstumu. Tada krovininis erdvėlaivis nauju algoritmu pradėjo artėti prie mokslinių tyrimų komplekso Mir ir 05:47 Grinvičo laiku su juo vėl susijungė. Šio eksperimento metu Mir bazinis blokas sunaudojo 82 kg kuro. Susijungdamas su krovininiu erdvėlaiviu senuoju algoritmu, Mir bazinis blokas sunaudodavo 190 kg kuro.

    1987-11-17 Progress-32 galutinai atsijungė nuo orbitinio mokslinių tyrimų komplekso Mir, o gruodžio 23 dieną prie to paties įrenginio prisijungė Progress-33, kuris nuo Mir atsijungė tik gruodžio 19 dieną.

    Šiomis savaitėmis kosmonautai J. Romanenko ir A. Aleksandrov tyrinėjo skirtingų medžiagų, jas kaitinant koncentruota spinduliavimo srauto energija, lydymosi ir kristalizacijos procesų ypatybes. Šiuose eksperimentuose buvo naudojamas naujas technologinis įrenginys – veidrodinė spindulių krosnis.

    Gruodžio 3 dieną J. Romanenko skrydis tęsėsi 300 parų. Nuo šios dienos ekipažo darbo trukmė sutrumpinta iki 4,5 valandos, atšaukti visi nakties metu atliekami darbai. Kosmonautų miegui buvo skiriamos 9 valandos. Likusiu nuo darbo ir miego metu kosmonautai sportavo su treniruokliais, stebėjo Žemę, žiūrėjo video filmus ir transliuojamas iš Žemės televizijos laidas. Vienas iš geriausių būdų panaikinti susikaupusį nuovargį buvo gitara. Aleksandr Laveikin buvo puikus gitaristas. Jis vertino autorinę dainą. O Jurij Romanenko šio skrydžio metu išmoko padoriai groti gitara, sukūrė keletą romansų ir vieną jų padainavo ryšio seanso su Žeme metu.

    Gruodžio 23 dieną į Mir atvyko naujoji ekspedicija – Vladimir Titov, Musa Manarov ir su jais lakūnas bandytojas Anatolij Levčenko. Perdavę nebaigtus darbus trečiajai pagrindinei ekspedicijai, Romanenko, Aleksandrov kartu Levčenko erdvėlaivio Sojuz TM-3 nuleidžiamuoju aparatu sugrįžo į Žemę. Nusileidimo sąlygos buvo sudėtingos: 20 laipsnių šaltis, 15 m/s vėjo greitis, matomumas ne daugiau kaip 200 metrų. Vos tik suveikus minkšto nusileidimo varikliams ir pirotechniniams įrenginiams atplėšus parašiutą nuo erdvėlaivio nusileidimo aparato, šalia jo jau buvo gelbėjimo tarnybos specialistai. J. Romanenko 326 parų skrydis buvo naujas pasaulinis pilotuojamo kosminio skrydžio trukmės rekordas.