Kosminės programos » Sovietų Sąjunga/Rusija » Projektai » Saliut – 6 planas

Saliut – 6 planas

1972 metai Sovietų Sąjungos konstruktoriai Vasilij Mišin ir Vladimir Čelomėj susitarė, kad bus sustabdytas orbitinių kosminių stočių Saliut (pirmųjų keturių) konstravimas ir vienintele stotimi liks karinė kosminė stotis Almaz. Ji būtų konstruojama V. Čelomėj biure Reutove. Tai išprovokavo kai kurių Centrinio kosminio biuro eksperimentinės mašinų statybos (CKBEMS – jau liežuvį nusilaužėt?) specialistų nepasitenkinimą. Jie Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komitetui adresuotame laiške reikalavo V. Mišin nušalinimo, tačiau dalyvaujant Dmitrij Ustinov, konfliktas buvo išspręstas. Tuomet buvo pritarta orbitinių kosminių stočių su dviem susijungimo įrenginais sukūrimui (ši informacija tuomet buvo slapta).

CKBEMS vyriausiasis konstruktorius V. Mišin buvo orbitinių kosminių stočių sukūrimo priešininkas, jis dėmesį koncentravo pilotuojamų kosminių skrydžių į Mėnulį programai. Jo konstruktorių biure buvo kuriami projektai su tolesniu nešančiosios raketos N1 naudojimu. Sukurtas jos modifikacijos N1-M projektas. Jau 1973 metais buvo sukurti daugiatikslio orbitinio komplekso (DOK) techniniai pasiūlymai. DOK buvo skirtas spręsti įvairiems uždaviniams. Komplekso būtų sudarytas iš: daugelio tikslų kosminė bazė – stotis 19K (DTKBS), autonominiai kosminiai aparatai (įtraukti į DTKBS sudėtį), transporto sistema, sudaryta iš kosminę stotį aptarnaujančių kosminių laivų. Iš pradžių tai būtų Sojuz erdvėlaiviai, o po to – daugkartinio panaudojimo kosminių laivų sistema. DOK pagrindą sudarė daugelio tikslų kosminė stotis. Ji turėjo tapti šios orbitinės sistemos pagrindu ir joje turėjo dirbti ir gyventi 6 kosmonautų ekipažas. DTKBS turėjo būti įrengtas viso daugiatikslio orbitinio komplekso valdymo centras, aprūpinimo bazė su sistemos sistemos techniniu aprūpinimu. DTKBS surenkama 450 km aukščio orbitoje. Orbitos kampas su ekvatoriumi – 51,6 laipsnio. Po surinkimo DTKSB masė – 220 – 250 tonų. Vėliau planuojama jos orbitos kampą padidinti iki 97,5 laipsnių, o tai leistų stebėti ir tyrinėti visą Žemės paviršių. Surinkimo metu atskiri stoties elementai į orbitą iškeliami dalinai daugkartinio naudojimo raketa – nešėja N1 (pirmojoje pakopoje šalia skystojo kuro raketinių variklių naudoja ir oro reaktyvinius variklius, dirbančius su skystu vandeniliu). DTKSB sudaryta iš gyvenamojo, laboratorinio – prietaisų, stoties agregatų, mokslinių įrengimų skyrių ir skyriaus su dirbtine trauka. Pagrindinis stoties energijos šaltinis – 220 kW galios branduolinis reaktorius, o pagalbinis 14 kW – Saulės elementų baterijos. Orientacijai erdvėje ir orbitos pakeitimui turėjo būti naudojami plazminiai elektriniai varikliai. Didžiausias modulių skersmuo – 6 metrai. Moduliai – tiek autonominiai, tiek stoties sudėtyje – turėjo būti sukurti remiantis laivo 7K ir orbitinio bloko 17K baze. Panaudojus greitinimo bloką CP, kai kurie moduliai turėjo būti iškeliami į geostacionarią orbitą.

Daugelio tikslų orbitinio komplekso projektas ir šiandien stebina pačių pažangiausių idėjų drąsa. Tačiau DTKBS projektas buvo kaip didžiulė siekiamybė, kurią įgyvendinti sutrukdė nesėkmingi nešančiosios raketos N1 bandymai. Pats projektas „numarintas“ 1974 metų gegužės mėnesį po N1 sunaikinimo.

Jurij Semionov ir Konstantin Feoktistov pasiūlė kosminių stočių ištuštėjusius kuro bakus užpildyti skrydžio metu. Tai leistų stočių pilotuojamus skrydžius pratęsti nuo 60 dienų (stotyje Saliut – 4, turinčioje tik vieną susijungimo įrenginį, ilgiausios ekspedicijos trukmė – 63 paros) iki kelių metų. Antrasis kosminės stoties susijungimo agregatas leido ne tik ją papildyti kuro, maisto, vandens atsargomis, atvežti naują mokslinę aparatūrą, išgabenti nebereikalingas medžiagas, susidėvėjusius įrengimus, bet ir pakeisti stoties ekipažą nepertraukus pilotuojamo skrydžio rėžimo. Kosminės stoties skrydžio pilotuojamu režimu resursas pailgintas iki 3 metų. Lygiagrečiai su trečiosios kartos kosmine stotimi, jos agregatų skyriumi, kurio viduje įmontuotas antrasis susijungimo įrenginys, buvo kuriamas ir krovininis erdvėlaivis (eskizas sukurtas 1974 metų vasarį). Krovininis erdvėlaivis, (indeksas 7K), vėliau gavo Progress vardą, sukurtas pilotuojamo erdvėlaivio 7K – T (Sojuz) pagrindu. Jo masė 7200 kg. Erdvėlaivio Sojuz nusileidimo aparatas paverstas stočiai gabenamo kuro komponentų talpykla (telpa iki 1 tonos kuro). O Sojuz buities skyrius paverstas gabenamų į stotį visų kitų krovinių (iki 1300 kg) sandėliu. Erdvėlaivis Progress su stotimi Saliut turėjo susijungti automatiškai naudodamas sistemą Igla. Progress į DŽP orbitą turėjo būti paleidžiamas ta pačia nešančiaja raketa Sojuz, su kuria išvedami pilotuojami erdvėlaiviai Sojuz.

Skrydžiams į šias stotis buvo suformuoti ekipažai:

Vladimir Riumin


Jurij Romanenko ir Aleksandr Ivančenkov


Vladimir Liachov ir Georgij Grečko


Leonid Popov ir Boris Andrejev


Anatolij Dedkov ir Jurij Ponomariov


Vladimir Džanibekov ir Piotr Kolodin

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *