Kosminės programos » Sovietų Sąjunga/Rusija » Saliut » Saliut – 7 » 4 pagrindinė – stoties gelbėjimas

4 pagrindinė – stoties gelbėjimas

Saliut 7Salyut_7_from_Soyuz_T-13Saliut – 7 kosminė stotis su prisijungusiu erdvėlaiviu Sojuz

SojuzT13AErdvėlaivio Sojuz – T13 ekipažas treniruojasi stoties Saliut – 7 makete Žemėje

SojuzT13BSojuz – T4 ekipažas V.Džanibekov ir V.Savinych startui pasiruošę

Temsta. Vladimir Džanibekov darosi šalta. Jis turi žibintuvėlį, bet neturi pirštinių, jos tik apsunkintų darbą, o dirbti reikia greitai. Rankos šąla, bet tai nesvarbu. Ekipažo vandens atsargos senka ir jeigu jie laiku nesuremontuos stoties, kad atšildytų vandens tiekimą, teks ją apleisti ir grįžti namo nuleistomis galvomis. Stotis yra pernelyg svarbi, kad taip įvyktų. Netrukus nusileidžia Saulė. Dirbti pačiam laikant žibintuvėlį yra sudėtinga, tad V. Džanibekov grįžta sušilti į erdvėlaivį, kuris atgabeno kosmonautus į stotį. Jis lauks, kol stotis praskries pro naktinę Žemės pusę.
Archyvinius dokumentus bei autentiškus pasakojimus, aprašančius Saliut – 7 gelbėjimo operaciją, surinko ir visą istoriją aprašė aeronautikos inžinierius Nikolaj Beliakovskij, istorija publikuota svetainėje arstechnica.com.
Jis mėgina išgelbėti naujiausią kosminę stotį Saliut – 7 – virtinėje problematiškų, bet vis sėkmingiau dirbusių Sovietų kosminių stočių. Jos pirmtakė Saliut – 6 galiausiai sugrąžino sovietams ilgiausiai žmonių pilotuotos kosmoso misijos titulą, dešimčia dienų pagerindama 84 dienų rekordą, kurį 1974 metais pasiekė amerikiečiai stotyje Skylab. Vėlesnė misija rekordą pailgino iki 185 dienų. 1982 metų balandį paleidus į orbitą Saliut – 7, pirmoji misija į stotį rekordą padidino dar labiau – iki 211 dienų. Stoties veiklos pradžia buvo sėkminga.
Tačiau greitai sėkmė baigėsi. 1985 metų vasario 11-ąją, kai Saliut – 7 skriejo orbita autopilotu ir laukė naujos įgulos atvykimo, misijos kontrolė Žemėje pastebėjo nesklandumus. Stoties telemetrija pranešė elektros sistemoje užfiksavusi srovės svyravimus, dėl kurio išsijungė perkrovos saugikliai ir buvo atjungti pagrindiniai radijo siųstuvai. Automatiškai įsijungė atsarginiai radijo siųstuvai, todėl tiesioginės grėsmės stočiai nebuvo. Misijos kontrolieriai, pavargę po 24 valandų pamainos, paliko įrašą kitai pamainai: būtina paskambinti radijo ir elektros sistemų inžinieriams, kurie išanalizuos padėtį ir parengs ataskaitą bei rekomendacijas. Tačiau šiuo momentu stotis buvo saugi, be to, netrukus turėjo pasirodyti nauja pamaina.

Saliut7remontasASaliut7remontasBSaliut7remontasCSaliut7remontasD
Nelaukdami, kol atvyks specialistai, ir nesivargindami pirmiausia jiems paskambinti, naujos pamainos darbuotojai nusprendė iš naujo aktyvuoti pagrindinį radijo siųstuvą. Elektros perkrovos saugikliai veikiausiai išsijungė atsitiktinai. O jeigu tikrai iškilo kažkokia problema, turėtų vėl suveikti saugikliai. Kontrolieriai, nesilaikydami nusistovėjusių tarnybos tradicijų ir procedūrų, pasiuntė komandą vėl aktyvuoti pagrindinį radijo siųstuvą. Per kosminę stotį iš karto nusirito trumpųjų elektros jungimų kaskada, išjungusi ne tik radijo siųstuvus, bet ir imtuvus. 1985 metų vasario 11 d. 13 val. 20 min. 51 s Saliut – 7 nutilo ir nebeatsakė.

Ką daryti?

Skrydžio kontrolė turėjo kelis variantus: buvo galima apleisti Saliut – 7 ir laukti jos įpėdinės – stoties Mir, įdant būtų tęsiama pilotuojama kosmoso programa. Mir paleidimas buvo numatytas per artimiausius metus ir starto laukimas reikštų kosmoso programos sustabdymą metams (stotyje Saliut – 7 neatliekami moksliniai darbai ir inžineriniai bandymai). Stoties netektis būtų Sovietų Sąjungos kosmoso programos nesėkmė ir tai būtų itin skausminga, atsižvelgiant į daugybę ankstesnių Saliut nesėkmių ir JAV pažangą plėtojant Space Shuttle programą.
Kitas variantas: nuskraidinti į stotį remonto įgulą ir rankomis ją sutaisyti. Tai buvo labai rizikinga ir galėjo baigtis dar skaudžiau. Standartinės prisijungimo prie stoties procedūros buvo automatizuotos ir pagrįstos stoties duomenimis apie tikslias jos koordinates. Tais retais atvejais, kai sugesdavo automatinė sistema ir tekdavo prie stoties artintis rankiniu būdu, visi gedimai įvykdavo iki stoties likus keliems šimtams metrų. Kaip priartėti prie kosmoso stoties, kuri neatsako į jokias užklausas?
Ryšio nebuvimas kėlė dar vieną iššūkį: buvo neįmanoma sužinoti stoties viduje esančių sistemų būklės. Nors stotis buvo sukurta taip, kad skrietų savarankiškai, automatizuotos gedimų kompensavimo sistemos turėjo savo galimybių ribas ir jas peržengus be žmogaus įsikišimo nieko padaryti neįmanoma. Atvykus remonto įgulai, stotis galėjo būti geros būklės: tokiu atveju kosmonautams tereikėtų pakeisti sugedusius siųstuvus. Tačiau stotyje taip pat galėjo būti kilęs gaisras arba ji galėjo išsihermetnti nuo kosminių nuolaužų smūgių. Iš Žemės nebuvo galima sužinoti tikros situacijos.
Jeigu ir buvo surengtas susirinkimas, kuriame vadovai aptarė visus variantus, susitikimo protokolas nebuvo paviešintas. Sovietai ryžosi surengti remonto misiją. Tai reiškė, kad reikėjo perrašyti prisijungimo protokolus ir tikėtis, kad neturint ryšio, stotyje daugiau niekas nepakryps į blogą pusę. Ir jei dar kas nors įvyktų, remonto įgula gali būti nebepajėgi tai išspręsti. Tai buvo drąsus žingsnis.

„Susijungimas su nekooperuojančiu objektu“

Pirmoji remonto misijos užduotis buvo išsiaiškinti, kaip jie nusigaus iki stoties. Skrendant į stotį geresnėmis aplinkybėmis, erdvėlaivis Sojuz (trivietis erdvėlaivis, kuris gabendavo kosmonautus į kosminę stotį ir iš jos), vos pasiekęs orbitą, įgulai dar net nematant stoties, per kontrolės centrą gaudavo informaciją iš pačios stoties apie orbitą, kad artėjantis erdvėlaivis galėtų suplanuoti susitikimo orbitą. Kai tarp abiejų objektų telikdavo 20 – 25 km, tarp stoties ir erdvėlaivio būtų užmegztas tiesioginis ryšys ir automatinė sistema sujungtų abu objektus.
Nors visi Sojuz pilotai buvo mokomi švartuotis rankiniu būdu, automatinė sistema sugesdavo retai. Vienas iš tokių retų incidentų įvyko 1982 metų birželį erdvėlaivyje Sojuz – T6, kai kompiuterio gedimas nutraukė automatinį švartavimosi procesą likus 900 m iki stoties. V. Džanibekov nedelsiant perėmė valdymą ir 14 minučių anksčiau, nei buvo numatyta, sėkmingai prijungė Sojuz prie Saliut – 7. Savaime suprantama, V. Džanibekovas tapo pagrindiniu kandidatu į Saliut – 7 gelbėjimo misiją.
Teko sukurti naują prisišvartavimo protokolą pagal projektą „Prisijungimas prie nekooperuojančio objekto“. Stoties orbitą buvo numatyta išmatuoti antžeminiu radaru, informaciją perduoti Sojuz, kuris tuomet planuotų priartėjimo kursą. Buvo siekiama priartėti prie stoties per 5 km (manyta, kad nuo šio taško rankinis prisišvartavimas yra teoriškai įmanomas). Naujo protokolo kūrimo autoriai teigė jog, tinkamai modifikavus Sojuz, misijos sėkmė siektų 70 % – 80 %. Sovietų vyriausybė sutiko su tokia rizika, nes kosminę stotį vertino ir neketino jai leisti tiesiog nukristi iš orbitos.
Pradedamos Sojuz modifikacijos: automatinė susijungimo sistema pašalinama, kabinoje įrengiamas lazerinis tolimatis, pagal jo duomenis ekipažas nustatys atstumą ir artėjimo greitį prie stoties. Įgula buvo aprūpinta naktinio matymo įranga, jei tektų švartuotis prie stoties naktinėje pusėje. Iš laivo buvo išimta trečias krėslas, jo vietoje pakrauta daugiau maisto bei vandens (vėliau paaiškės – jo trūkumas bus kritinis). Sutaupytas svoris buvo išnaudotas raketiniam kurui, kuriuo bakai buvo pripildyti iki maksimalaus lygio.

Kas skris?

Renkant įgulą, buvo atsižvelgta į du svarbius dalykus: pilotas privalėjo turėti rankinio švartavimosi orbitoje patirties (ne tik mokęsis tai daryti simuliatoriuje), o inžinierius turėjo gerai žinoti Saliut – 7 sistemas. Prieš tai tik trys kosmonautai buvo užbaigę rankinį prisišvartavimą orbitoje. Tai buvo Leonid Kizim, Jurij Malyšev ir V. Džanibekov. L. Kizim neseniai buvo grįžęs iš ilgos misijos stotyje Saliut – 7 ir tebebuvo reabilitacijoje, taigi jį teko atmesti. J. Malyšev turėjo nedaug kosminių skrydžių patirties ir nebuvo treniravęsis išėjimui į atvirą kosmosą – to būtų prireikę vėlesniame misijos etape, prijungiant naujas Saulės baterijas, jei stoties remontas vyktų sklandžiai.
Liko V. Džanibekov, kuris skrido į kosmosą keturis kartus, kaskart savaitei ar dviem bei buvo treniravęsis tiek ilgos trukmės misijoms, tiek išėjimui į atvirą kosmosą. Tačiau medikai neleido jam skristi į ilgas misijas. V. Džanibekov, atsidūręs trumpo galimų misijos vadų sąrašo viršuje, buvo perduotas į medikų rankas, kurie po kelias savaites trukusių medicininių tyrimų ir vertinimų, leido kosmonautui skristi į kosmosą ne ilgiau kaip 100 parų.
Skrydžio inžinierių sąrašas buvo dar trumpesnis: tik Viktor Savinich, skridęs kartą 74 paras stotyje Saliut – 6 (šios misijos metu į svečius priėmė V. Džanibekovą ir Mongolijos kosmonautą Gürragchaa Jügderdemidiin). Jis jau treniravosi kitai ilgos trukmės misijai į Saliut – 7, kuri buvo numatyta 1985 gegužės 15-ąją.
Kovo viduryje buvo priimtas galutinis sprendimas: atlikti stoties Sojuz-7  remonto darbus skrenda V. Džanibekov ir V. Savinich.

Važiuojam!

1985 metų birželio 6-ąją, praėjus beveik keturiems mėnesiams nuo kontakto su kosmine stotimi praradimo, buvo paleistas erdvėlaivis Sojuz – T13. Ekipažas – vadas V. Džanibekov ir inžinierius V. Savinich – po dviejų parų skrydžio išvydo kosminė stotį.
Artėjant prie stoties, į Žemę buvo transliuojamas tiesioginis vaizdas ir pavyko pastebėti, jog stoties saulės baterijos nelygiagrečios. Tai rodė rimtą gedimą Saulės baterijų orientacijos sistemoje ir kilo būgštavimų dėl stoties elektros sistemos.

Įgula tęsė priartėjimą

V. Džanibekov: „Atstumas 200 metrų. Jungiame variklius. Artėjame prie stoties 1.5 m/s greičiu, stoties rotacinis greitis normalus, ji praktiškai stabili. Laikomės ir pradedame posūkį. Ech, Saulė dabar yra blogame taške… O, dabar geriau. Prisijungimai taikiniai nustatyti. Nuokrypis tarp laivo ir stoties normalių parametrų ribose. Lėtėjame… laukiame kontakto“.
Tyliai ir lėtai Sojuz priskrido prie priekinio kosminės stoties prisišvartavimo borto. V. Savinich: „Yra kontaktas. Yra mechaninis susijungimas“.
Sėkmingas prisijungimas prie stoties buvo didžiulis žingsnis, pirmą kartą istorijoje pademonstravęs, kad kosmose įmanoma priartėti ir prisijungti praktiškai prie bet kokio objekto. Tačiau švęsti buvo anksti. Įgula iš stoties nesulaukė jokio susijungimo patvirtinimo: nei elektroninio, nei fizinio. Viena pagrindinių šios misijos dalyvių baimių – kad nutiko kažkas dar blogesnio, kol stotis buvo nepasiekiama – vis labiau panašėjo į realybę.
Įgulos ekranuose nepasirodžiusi informacija apie slėgį kosminės stoties viduje privertė būgštauti, kad stotis išsihermetino, tačiau kosmonautai ryžtingai dirbo. Pirmasis jų žingsnis bus suvienodinti slėgį tarp laivo ir stoties, jei tai tik įmanoma.
Pradedant nuo Saliut – 6, visos Sovietų Sąjungos/Rusijos kosminės stotys turėdavo bent po du susijungimo mazgus: priekinį, kuris sujungdavo su stoties pereinamuoju šliuzu, ir galinį, leisdavusį prisijungti prie pagrindinės stoties sekcijos. Galinis mazgas taip pat turėdavo jungtį su stoties kuro bakais, kad juos galėtų papildyti krovininis erdvėlaivis Progress. Įgula prisijungė prie priekinio mazgo.
Įgulai reikėjo įveikti tris liukus, kad patektų į pagrindinę stoties dalį arba darbinį skyrių. Pirmiausia jie turėjo praverti laivo šone esantį liuką ir atidaryti mažą angą šoniniame stoties liuke, kad suvienodintų slėgį tarp erdvėlaivo ir stoties pereinamojo šliuzo. Kai tai bus padaryta ir kosmonautai įžengs bei apžiūrės pereinamąją kamerą, bus galima darbuotis ties liuku tarp pereinamosios kameros ir darbo skyriaus.

Žemė: „Atverkite laivo liuką“.
V. Savinich: „Liuką atplėšėme“.
Žemė: „Ar buvo sunku? Kokia stoties temperatūra?“.
V. Džanibekov: „Stoties liukas aprasojęs nuo kondensato. Daugiau nieko čia nematome“.
Žemė: „Priimta. Atsargiai pasukite dangtį 1 – 2 kartus ir tuomet greitai grįžkite į gyvenamąjį modulį. Pasiruoškite uždaryti laivo liuką. Volodia, pasuk jį vieną kartą ir paklausyk, ar šnypščia“.
V. Džanibekov: „Pajudinau. Šiek tiek šnypščia, bet nelabai stipriai“.
Žemė: „Tuomet atsuk daugiau“.
V. Džanibekov: „Atsukau. Pradėjo šnypšti. Slėgis vienodėja“.
Žemė: „Uždarykite erdvėlaivo liuką“.
V. Savinjich: „Liukas uždarytas“.
Žemė: „Palaukime dar kokias tris minutes, ir tuomet judėsime toliau“.
V. Džanibekov: „Slėgis be pakitimų… Pradeda lygintis. Labai jau lėtai“.
Žemė: „O ką daryti! Mums dar skristi ir skristi. Nėra kur skubėti!“.
V. Džanibekov: „Slėgis siekia 700 mm. Skirtumas siekė 20 – 25 mm. Dabar atidarysime liuką. Atidaryta“.
Žemė: „Pakrutinkite dangtį“.
V. Džanibekov: „Tuoj“.
Žemė: „Ar dangtis šnypščia? Pakrutink jį. Galbūt jis praleis dar daugiau oro, tuo pačiu ir išlyginsite slėgį.
V. Džanibekov: „Greičiau, ar ne?“.
Žemė: „Žinoma“.
V. Džanibekov: „Šią problemą greitai išspręsime. Ach, šis pažįstamas, širdžiai mielas kvapas… Gerai, šiek tiek pradarau skylutę. Taip, dabar jau smagiau“.
Žemė: „Šnypščia?“
V. Džanibekov: „Taip. Slėgis 714 mm“.
Žemė: „Ar jaučiasi srautas?“.
V. Džanibekov: „Taip“.
Žemė: „Jei esate pasirengę atidaryti stoties liuką, galite tęsti“.
V. Džanibekov: „Pasirengę. Atidarome liuką. Opa, jis atidarytas“.
Žemė: „Ką matote?“.
V. Džanibekov: „Ne, turiu galvoje, atidariau užraktą. Dabar mėginu atverti liuką. Įeiname“.
Žemė: „Pirmieji įspūdžiai? Kokia maždaug temperatūra?“.
V. Džanibekov: „Šalta, brolyčiai!“.

Šiuo momentu kosmonautai pradėjo suvokti keblią padėtį. Stoties elektros sistema buvo be energijos, kurį laiką neveikė ir temperatūros kontrolės sistemos: užšalo vanduo ir stoties sistemos buvo žemoje temperatūroje, prie kurios nebuvo kuriamos dirbti. Netgi nebuvo aišku, ar įgulai saugu ten būti.

Žemė: „Ar ten tikrai šalta?“.
V. Džanibekov: „Taip“.
Žemė: „Tuomet šiek tiek pridarykite liuką į gyvenamąjį modulį“.
V. Džanibekov: „Kvapų jokių nėra, bet šalta“.
Žemė: „Dabar nuimkite nuo iliuminatorių dangčius“.
V. Džanibekov: „Nuimame“.
Žemė: „Liuke, kurį ką tik atidarėte, reikia užsukti dangtį“.
V. Džanibekov: „Nedelsiant padarysime“.
Žemė: „Volodia, kaip jauti, temperatūra minusinė ar pliusinė?“.
V. Džanibekov: „Pliusinė, bet nedidelė. Galbūt +5“.
Žemė: „Pamėginkite įjungti šviesą“.
V. Savinich: „Tuoj pamėginsime įjungti šviesą. Komanda duota. Jokios reakcijos, nors vienas šviesos diodas įsijungtų… bent kažkokia švieselė užsidegtų…“.
Žemė: „Jeigu šalta, apsirenkite… Apsižvalgykite ir neskubėdami imkitės darbo. Visiems reikia užkąsti. Sveikinimai įžengus į vidų!“.
V. Džanibekov: „Ačiū“.

Netrukus, pasikeitus orbitai, stotis ir erdvėlaivis išskrido iš Žemės stočių diapazono ir prarado ryšį su kontrole Žemėje. Tais laikais tai buvo normalu (šiandien retransliavimo palydovai didelio aukščio orbitose užtikrina nuolatinį ryšį su Tarptautine kosmine stotimi (TKS). Vėliau, tą pačią dieną, įgula vėl užmezgė ryšį su misijos kontrole. Kosmonautai ruošėsi ištirti orą indikaciniais vamzdeliai: jei ore yra amoniako, anglies dioksido, anglies monoksido bei kitų dujų, tai liudys stoties viduje kilusį gaisrą ar kažką panašaus.

Žemė: „Kokia maždaug temperatūra?“.
V. Savinich: „3 – 4 laipsniai šilumos. Vėsoka“.
Žemė: „Koks slėgis patalpoje?“.
V. Savinich: „693 mm. Pereiname prie dujų analizės“.
Žemė: „Prašymas: kai darysite tyrimą, palaikykite indikatorius rankoje, kad jie šiek tiek sušiltų. Tai padidins jų tikslumą. Ar jūs dirbate su žibintuvėliais?“.
V. Savinich: „Ne, mes atvėrėme visus iliuminatorius, čia saulėta. Naktį dirbsime su žibintuvėliais. (orbita erdvėlaivis apskrieja Žemę per 90 minučių, diena ir naktis trunka po 45 minutes.)
Žemė: „Per kitą apskriejimą planuojame atidaryti liuką į darbinį skyrių. Tuo, manau, ir užbaigsime šią dieną. Jau pakankamai pavargote. Rytoj nuo ryto tęsime toliau“.
V. Savinich: „Žinoma“.

Indikaciniai vamzdeliai rodė, kad atmosfera kosminėje stotyje yra normali, tad įgula suvienodino slėgį tarp kamerų panašiu būdu, kaip darė prieš tai su išoriniu pereinamosios kameros liuku. Misijos kontrolė patarė jiems dėl visa ko užsidėti dujokaukes ir atverti liuką. Jie įplaukė į vidų su žibintuvėliais ir žieminiais kostiumais, ir išvydo šaltą bei tamsų stoties vidų su šerkšnu ant sienų. V. Savinich pamėgino įjungti šviesas – jokios reakcijos. Kosmonautai nusiėmė dujokaukes – su jomis buvo sunkiau žvalgytis po tamsią stotį. Viduje nebuvo gaisro kvapo. V. Savinich nunėrė prie grindų ir atitraukė skydelį, dengusį iliuminatorių. Saulės spinduliai krito ant lubų, šiek tiek apšviesdami stotį. Jie rado sausainius ir druskos tabletes, kurias ant stalo paliko ankstesnė įgula – tai dalis tradicinės rusų sutikimo ceremonijos, kurios ir šiandien laikomasi TKS, taip pat visus stoties vidaus dokumentus, tvarkingai supakuotus ir pritvirtintus prie lentynų. Visi ventiliatoriai ir kitos sistemos, paprastai skleidžiančios ūžesį, buvo išsijungusios. V. Savinich savo prisiminimuose rašė, kad pasijuto „tarsi sename, apleistame name. Ausis užgulė kurtinanti tyla“.

Dabar, kai kosmonautai ir misijos kontrolė žinojo tikrąją padėtį, reikėjo kažko imtis. Kitą rytą kosmonautus pažadino misijos kontrolės nurodymas iš Žemės patikrinti „Rodnik“ (geriamojo vandens saugojimo sistema), ir pažiūrėti, ar vanduo užšalęs. Jiems taip pat buvo patarta riboti savo galimybes dirbant. Užšalusioje stotyje nebuvo ventiliacijos, aplink kosmonautus telkėsi iškvėptas oras ir jie galėjo lengvai apsinuodyti anglies dioksidu. Žemė taip pat nurodė kosmonautams dirbti stotyje po vieną: antrasis turėjo likti laive ir stebėti savo kolegą stotyje, ar jis neapsinuodijo anglies dioksidu. Pirmasis dirbti pradėjo V. Džanibekov.

Žemė: „Volodia, ar nusispjovus seilės užšąla?“.
V. Džanibekov: „Nedelsiant bandau. Nusispjoviau. Užšalo. Per tris sekundes“.
Žemė: „Nusispjovei tiesiai į iliuminatorių, ar kur?“.
V. Džanibekov: „Ne, ant izoliacijos. Guma čia užšalusi. Kieta, kaip akmuo“.
Žemė: „Tai mūsų nenudžiugino“.
V. Džanibekov: „Mūsų taip pat“.

Vėliau V. Džanibekov pakeitė V. Savinich, pamėginęs pripumpuoti ar išpumpuoti orą iš sistemos oro kamerų.
V. Savinich: „Radau „Rodnik“ schemas. Pompa prijungta. Ventiliai neatsidaro. Iš oro pompos kyšo varveklis“.
Žemė: „Aišku. Su „Rodnik“ darbus laikinai nutraukiame. Pereiname į kitą pusę. Turime išsiaiškinti, kiek yra „gyvų“ baterijų blokų, kuriuos galima reanimuoti. Ruošiame pasiūlymą, kaip stoties saulės baterijas prijungti tiesiai prie blokų“.

Problemos su „Rodnik“ buvo rimtos. Kosmonautai vandens turėjo vos aštuonioms paroms – iki birželio 14 d. Buvo trečia skrydžio diena. Jeigu jie apribotų vandens suvartojimą iki minimumo, pasinaudotų Sojuz atsarginiu vandens tiekimu ir sugebėtų atšildyti kelis vandens paketus, kurie buvo stotyje, galėtų išgyventi iki birželio 21 d, stoties remontui turėdami ne daugiau kaip 12 dienų.
Stoties baterijas paprastai įkraudavo automatinė sistema, kurios fukcionavimui reikėjo elektros energijos. Kosmonautams reikėjo kažkaip padaryti, kad elektra pasiektų baterijas. Lengviausias būdas vėl jas įkrauti buvo pajungti energiją nuo Sojuz baterijų, tačiau iki šiol nebuvo aišku, kokia yra stoties elektros sistemos būklė. Jeigu kažkur stoties sistemose tebebuvo trumpasis jungimas, jis galėjo išvesti iš rikiuotės ir Sojuz elektros sistemą. Tokiu atveju kosmonautai įstrigtų kosmose be vilties išsigelbėti.
Misijos kontrolė Žemėje parengė virtinę procedūrų, kurias įgula turėjo atlikti. Pirmiausia, ji turėjo patikrinti stoties baterijas ir nustatyti, kiek jų gali būti įkrauta. Laimė, paaiškėjo, kad išgelbėti galima šešias iš aštuonių baterijų. Tuomet įgula paruošė kabelius, kad prijungtų baterijas tiesiai prie Saulės baterijų. Jie turėjo sujungti iš viso 16 kabelių, šaltoje stotyje sukdami kabelių gyslas plikomis rankomis. Kai kabeliai buvo sujungti, kosmonautai turėjo įjungti Sojuz padėties valdymo variklius ir pasuktų stotį ir jos Saulės baterijas į Saulę.

Žemė: „Atliksime sukimąsi aplink Y ašį, pasitelkdami laivo Sojuz – T13 valdymo sistemą, kad apšviestume Saulės baterijas. Iki kitos ryšio sesijos jums reikia prijungti pliusines jungtis prie visų gerų blokų, išskyrus ketvirtąjį. Su juo daugiau nedirbsime. Tuomet tęsime sukimąsi ir pradėsime įkrovinėti pirmąjį bloką“.
V. Džanibekov: „Darysime tai rankomis?“.
Žemė: „Taip, rankomis…“.
V. Savinich: „Gerai“.
V. Džanibekov: „Aš pasirengęs“.
Žemė: „Sukamės palei išilginę ašį, kol pasirodys Saulė. Kai tik ją pamatysite, pradėkite stabdyti“.
V. Džanibekovas: „Gerai. Rankena apačioje. Dirbu su tangažu“.
Žemė: „Ar jau pradėjote stabdyti?“.
V. Džanibekovas: „Dar ne“.
Žemė: „Mums vis dar nerimą kelia oras. Darbo patalpoje reikia organizuoti oro kanalą“.
V. Džanibekov: „Supratau. Tačiau pas mus dirba tik vienas regeneratorius, todėl ne viskas taip geitai pasiekia norimą lygį“.
Žemė: „Pagalvosime. Galbūt pastatysime antrą regeneratorių“.
V. Džanibekov: „Laidų mums pakaks. Saulė centriniame regos lauke… Sukuosi pagal laikrodžio rodyklę“.
V. Savinich: „Kaip gerą žiemos dieną. Ant iliuminatorių sniegas, šviečia saulė!“.
Žemė: „Manykime, kad įkrovimas prasidėjo“.
V. Džanibekov: „Ačiū Dievui!“.
Žemė: „Nesupratome. Mes jūsų neišgirdome“.
V. Džanibekov ir V. Savinich: „Ačiū Dievui!“.
Žemė: „Istorinis momentas“.

V. Savinich savo skrydžio dienoraštyje pažymėjo, kad „ši diena buvo pirmoji džiugi vilties kibirkštėlė tarp gausybės problemų, nežinomybės ir vargų, kuriuos jam su Volodia teko spręsti“.
Visą laiką, kol kosmonautai dirbo, jie tiksliai nežinojo, ar pasiliks, ar pirmiausia pritrūks vandens. Jie stengėsi apie tai nekalbėti, visa dėmesį skirdami savo darbui. Pakreipus stotį ir palaukus maždaug vieną dieną, įsikrovė penkios baterijos.
Įgula atjungė baterijas ir prijungė prie stoties elektros tinklo. Jie įjungė šviesas ir, laimei, jos pradėjo šviesti.
Per kitas kelias dienas kosmonautai tikrino ir gaivino įvairias stoties sistemas. Jie įjungė ventiliaciją ir oro regeneratorius, kad galėtų dviese dirbti vienu metu. Darbo buvo tiek daug, kad kosmonautai stotyje praleido visa dieną ir grįžo į Sojuz nakvoti „smarkiai sušalę“.
Birželio 12-ąją, šeštąją skrydžio dieną, įgula pradėjo remontuoti sudegusią ryšio sistemą ir tikrinti vandenį, pasirodžiusį iš lėtai atšylančios „Rodnik“ sistemos.
Birželio 13-ąją, septintąją skrydžio dieną, įgula toliau dirbo su ryšio sistema ir iki popietės Žemės kontrolė sugebėjo vėl užmegzti ryšį su stotimi. Kosmonautai taip pat patikrino automatinę švartavimosi sistemą, žinodami, kad jei šis testas nepavyks, jie turės vykti namo. Stočiai reikėjo atsargų, o jas dideliais kiekiais galėjo atgabenti tik krovininiai erdvėlaiviai, valdomi tik automatiniu būdu, kaip Sojuz. Testas praėjo sėkmingai ir kosmonautai tęsė savo misiją.
Galiausiai birželio 16-ąją, dešimtąją skrydžio dieną, „Rodnik“ pradėjo funkcionuoti visu pajėgumu. Stotyje veikė pakankamai darbinių sistemų ir buvo pakankamai atsargų, kad misija tęstųsi.

Istorijos pabaiga

Kosmonautai nustatė, kad stotis paniro į stingdančią tamsą dėl vieno sugedusio jutiklio. Jis kontroliavo ketvirtosios baterijos įkrovimo lygį ir išjungdavo įkrovimo sistemą, kai prie jos prijungta baterija būdavo pilna, idant apsaugotų bateriją nuo perkrovimo. Tokius jutiklius turėjo visos septynios pagrindinės baterijos ir viena atsarginė baterija, ir visi šie jutikliai galėdavo atjungti įkrovimo sistemą.
Kažkuriuo momentu, kai buvo prarastas ryšys su stotimi, baterijos jutiklis sugedo. Jis pradėjo rodyti, kad baterija yra pilna, nors taip nebūdavo. Kiekvieną kartą, kai borto kompiuteris siųsdavo komandą įkrauti baterijas, o tai vykdavo kartą per dieną, ketvirtosios baterijos jutiklis nedelsiant nutraukdavo įkrovimą. Galiausiai visos borto sistemos iškrovė baterijas ir stotis pradėjo po truputį stingti. Jeigu kontrolieriai būtų turėję ryšį su stotimi, jie būtų galėję atjungti sugedusį jutiklį. Ryšio su stotimi nebuvo, neįmanoma tiksliai pasakyti, kada sugedo jutiklis.

SojuzT13SojuzT14Erdvėlaivio Sojuz – T13 ekipažas stotyje Sojuz – 7 priima Sojuz T14 įgulą (iš kairės): V. Vasiutin, G. Grečko, V. Savinich, A. Volkov ir V. Džianibekov

V. Džanibekov pasiliko kosminėje stotyje iš viso 110 dienų. Jis grįžo namo erdvėlaiviu Sojuz – T13 kartu su Georgij Grečko, kuris 1985 metų rugsėjį atskrido į stotį erdvėlaiviu Sojuz – T14 su Vladimir Vasiutin ir Aleksandr Volkov. V. Vasiutin, A. Volkov ir V. Savinich liko stotyje ilgalaikei ekspedicijai, kurią teko nutraukti lapkričio mėnesį, kai susirgus V. Vasiutin, teko skubiai grįžti į Žemę.
1986 metų vasario 19-ąją buvo paleistas Saliut – 7 įpėdinės – kosminės stoties Mir – bazinis blokas. Nors pakaitalas jau buvo orbitoje, Saliut – 7 vaidmuo Sovietų Sąjungos kosminėje programoje dar nebuvo baigtas. Pirmoji įgula, nuskridusi į Mir, atliko precedento neturėjusį veiksmą. Atvykę į Mir ir įvykdę pradines operacijas, kad naujoji stotis turėtų tiesioginį ryšį, jie sėdo į savo Sojuz ir nuskrido į Saliut – 7: tai buvo pirmas ir kol kas vienintelis kartas istorijoje, kai buvo surengtas įgulos skrydis iš vienos stoties į kitą stotį. Jie užbaigė darbus, kuriuos paliko Sojuz – T14 komanda, grįžo į Mir ir vėliau – į Žemę.
Sovietai tikėjosi toliau eksploatuoti Saliut – 7, net kai buvo paleistas Sojuz – T15, todėl kosminė stotis buvo perkelta į didelio aukščio saugojimo orbitą. Tačiau žlugus Sovietų Sąjungai ir smukus Rusijos ekonomikai, nutrūko finansavimas būsimoms misijoms į Saliut – 7, tiek su erdvėlaiviais Sojuz, tiek su tuomet kurtu erdvėlaiviu Buran. Taigi kosminės stoties orbitos aukštis po truputį mažėjo, kol 1991 metais Saliut – 7 nekontroliuojamai įskrido į Žemės atmosferą virš Pietų Amerikos ir sudegė.

Nors stoties nebėra, išliko jos triumfo palikimas. Saliut – 7 patyrė vienas rimčiausių problemų iš visos Saliut serijos. Nors ankstesnės kosminės stotys buvo paliekamos likimo valiai, Saliut – 7 dėl kūrėjų, inžinierių, kontrolierių ir kosmonautų ryžto bei sugebėjimų skriejo toliau. Tokia pati dvasia šiandien tvyro TKS, kuri nenutrūkstamai skrieja jau daugiau kaip 15 metų. Joje taip pat būna sistemų gedimų, aušinimo skysčio nuotėkių ir kitų problemų, tačiau inžinieriai, astronautai ir kontrolieriai Žemėje, kaip ir jų pirmtakai stotyje Saliut – 7, daro viską, kad ji skrietų toliau.

Pagal arstechnica.com medžiagą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Acheter Viagra en ligne | Viagra Generika | Mythen over Viagra | Farmacie online | Solicite Viagra en una farmacia legal