Kosminės programos » Sovietų Sąjunga/Rusija » Sojuz » Sojuz skrydžiai

Sojuz skrydžiai

Pirmieji 9 erdvėlaivių Sojuz skrydžiai

Apie erdvėlaivio Sojuz-1 skrydį ir V.Komarov žūtį

Erdvėlaivis Sojuz-3: kosmosas klaidų neatleidžia!

Po erdvėlaivio Sojuz-1 katastrofos, kitų erdvėlaivių Sojuz ekipažų ruošimasis buvo sustabdytas mėnesiui. Kosmonauto V. Vomarov dubleriui J. Gagarin buvo uždrausta ruoštis bet kokiam pilotuojamam skrydžiui ir bet kokiam skraidymui lėktuvais bei šuolius parašiutu. Šį draudimą galima nesunkiai suprasti: niekas nenorėjo rizikuoti pirmojo planetos kosmonauto gyvybe.

1969 metų gegužės 23 dieną suformuoti nauji ekipažai.

Sojuz3A Pirmasis ekipažas: G. Beregovoj, V. Bykovskij, J. Chrunov, A. Jelisejev   Sojuz3B Antrasis ekipažas: B. Volynov, A. Nikolajev, V. Gorbatko, V. Kubasov

Sjuz3CTrečiasis ekipažas: G. Šonin, V. Šatalov, P. Kolodin, V. Volkov

Pasiruošimas skrydžiui prasidėjo 1967 metų birželio mėnesį, nuo rudens iki 1969 metų sausio Bykovskij, J. Chrunov, B. Volynov, A. Nikolajev, V. Gorbatko ir G. Šonin laikė baigiamuosius egzaminus bei gynėsi diplominius darbus karinių oro pajėgų N. Žukovskio inžinerijos akademijoje. Tuo laikotarpiu ekipažų ruošimasis skrydžiui buvo sustabdytas. 1968 metų balandžio mėnesį erdvėlaivių Sojuz ekipažai vėl pradėjo ruoštis skrydžiui, tik kitokios sudėties. V. Bykovskij buvo perkeltas į Mėnulio apskriejimo programą. Dabar pirmąjį ekipažą sudarė G. Beregovoj, B. Volynov, J. Chrunov ir A. Jelisejev, antrąjį – G. Šonin, A. Nikolajev, V. Gorbatko, V. Kubasov, trečiąjį – V. Šatalov, A. Filipčenko, P. Kolodin ir V. Volkov.

FilipcenkoKosmonautas A. Filipčenko

Dar 1967 metų gegužę Valstybinė komisija gavo kosmonauto K. Feoktistov prašymą paskirti jį erdvėlaivio Sojuz vadu. Jį aktyviai palaikė V. Mišin bei kiti vadovai, N. Kamanin buvo nusistatęs labai nepalankiai pakartotiniam K. Feoktistov skrydžiui, tuo labiau būnant erdvėlaivio vadu, laikydamas jį netinkamu skristi į kosmosą dėl sveikatos. 1967 metų birželio mėnesį K. Feoktistov pradėjo treniruotis Centrinio kosminio biuro eksperimentinės mašinų statybos (taip tada vadinosi buvęs S. Koroliov konstravimo biuras) bazėje, nes į KPC neįsileido generolo N. Kamanin nurodymu. Ir vis tik 1968 metų vasario mėnesį N. Kamanin, spaudžiamas nusileido. K. Feoktistov pradėjo ruoštis antrajam skrydžiui neskridusio į kosmosą kosmonauto G. Beregovoj ekipaže.

FeoktistovKosmonautas ir konstruktorius K. Feoktistov

Per metus nuo Sojuz-1 katastrofos patobulintas erdvėlaivis, paleisti keturi nepilotuojami erdvėlaiviai, du kartus automatiškai susijungta. Dauguma pilotuojamos kosminės programos vadovų tapo labai atsargūs, stengėsi kiek įmanoma apsidrausti. Visą 1968 – ųjų gegužę diskutavo apie tolimesnę erdvėlaivių Sojuz skrydžių programą. Buvo išnagrinėti įvairūs variantai: pirmiausia variantas „1+3“ (vienas kosmonautas aktyviame erdvėlaivyje ir trys pasyviame su dviejų kosmonautų perėjimu į aktyvųjį erdvėlaivį), dar atsargesni variantai „1+2“ (su vieno kosmonauto perėjimu) ir „2+2“ (be perėjimo) ir atsarginis variantas „0+1“ (susijungimas su nepilotuojamu erdvėlaiviu).

1968 metų gegužės 29 dieną Vyriausiųjų konstruktorių pasitarime priimta tokia Sojuz erdvėlaivių skrydžių programa: pirmiausia vienas įskaitinis nepilotuojamo erdvėlaivio skrydis (startas 1968 metų rugpjūčio 28 dieną ir pavadintas Kosmos – 238; teigiama, kad skrydis buvo sklandus), po to seks skrydis pagal „0+1“ programą ir tik po šio skrydžio sektų skrydis „1+3“.

Tada N. Kamanin pasiūlė skrydžiui „0+1“ ruošti tris kosmonautus (pagrindinį kandidatą ir du jo dublerius): G. Beregovoj, B. Volynov ir V. Šatalov, o skrydžiui „1+3“ – B. Volynov, G. Šonin, J. Chrunov, A. Jelisejev (pagrindinis ekipažas) ir V. Šatalov, A. Filipčenko, V. Gorbatko, V. Kubasov (dublerių ekipažas). Į ekipažus įtraukti tiktai neskraidę kosmonautai. Po V. Komarov žūties, o po to ir J. Gagarin žūties (1968 kovo 27 dieną) iš pasirengimo skrydžiui buvo pašalinti A. Nikolajev ir K. Feoktistov, nes Valstybinės komisijos nariai erdvėlaivio Sojuz testiniuose skrydžiuose nepageidavo jau skridusių kosmonautų.

1969 liepos 22 dieną šiuos ekipažus patvirtino karinės pramonės komisija prie Sovietų  Ministrų Tarybos ir rugpjūčio pradžioje jie pradėjo intensyviai ruoštis skrydžiams. 1968 rugsėjo 15 dieną kosmonautai, besirengiantys pagal programą „0+1“, Kosmonautų parengimo centre treniruoklyje „Volga“ išlaikė kompleksines treniruotes (imitavo vienos paros skrydį). Po šių treniruočių pagrindinio kandidato G. Beregovoj įvertinimų vidurkis „patenkinamas“, o jo dublerių B. Volynov ir V. Šatalov atitinkamai „geras“ ir „puikus“. Tik rugsėjo 27 dieną po trečiosios baigiamosios įskaitinės treniruotės visų trijų kosmonautų žinios ir gebėjimai įvertinti puikiai.

Spalio 15 dieną kosmonautai išskrido į kosmodromą skrydžio baigiamajam pasiruošimui. Spalio 23 dieną Valstybinės komisijos posėdžio metu nuspręsta erdvėlaivio Sojuz-3 vadu paskirti dar neskridusį, bet jau Sovietų Sąjungos didvyrį G. Beregovoj, o jo dubleriais – B. Volynov ir V. Šatalov.

1968 metų spalio 25 dieną 9:00 UTC iš 1 – os aikštelės startavo nepilotuojamas ardvėlaivis Sojuz-2 (7K-OK(P) Nr.11). Po paros, spalio 26 dieną, 8:34 UTC iš 31 – os aikštelės (tai buvo pirmasis pilotuojamo erdvėlaivio startas iš šios aikštelės) pakilo erdvėlaivis Sojuz-3 (7K-OK(A) Nr.10) su kosmonautu G. Beregovoj. Aktyvusis erdvėlaivis buvo iškeltas tiksliai į iš anksto numatyta vietą ir, atsijungęs nuo nešančiosios raketos trečiosios pakopos, pasirodė esąs tik 11 km atstumu nuo Sojuz-2. Erdvėlaivių suartėjimo ir susijungimo sistemos „Igla“ komanda „pagauti tikslą“ iš karto pradėjo darbą. Sistema ėmė artinti erdvėlaivius vieną prie kito. Erdvėlaivių suartėjimas ir susijungimas turėjo įvykti kitoje, tuo metu Saulės neapšviestoje, Žemės rutulio pusėje už antžeminio komandų pateikimo ir gautos informacijos apdorojimo komplekso įrengimų radijo matomumo zonos.

soyouz 2Pasyvusis Sojuz – 2. Su tokiu erdvėlaiviu turėjo susijungti Sojuz – 3

soyouz 3Aktyvusis Sojuz – 3

Sojuz-3 surinkimasPrie nešančiosios raketos prijungtas erdvėlaivis Sojuz-3, paslėptas nuo atmosferos poveikio apsaugančiu gaubtu, virš sumontuota avarinė gelbėjimo sistema

Sojus-3Sojuz – 3 su nešančiąja raketa keliauja į 31 – ąją starto aikštelę

beregovoj1G. Beregovoj treniruotės metu erdvėlaivio makete Kosmonautų parengimo centre

Beregovoj pries startaKosmonautas G. Beregovoj prieš patekdamas į erdvėlaivio kabiną atsisveikina su jį palydėjusiais į starto aikštelę specialistais

soyouz 3 padErdvėlaivis Sojuz – 3 starto aikštelėje

Sojuz-3 starto aikstelejeNešančioji raketa su erdvėlaiviu Sojuz-3 pasirengusi startui

beregovoy-georgy-timofeevich-3 startasErdvėlaivio Sojuz-3 startas

Soyuz-3-emblemaSkrydžio Sojuz-3 emblema

Iš pradžių sekėsi gerai. Likus 200 metrų tarp erdvėlaivių, G. Beregovoj perėmė erdvėlaivio valdymą ir ryžtingai artėjo prie Sojuz-2 susijungti. Jam niekaip nesisekė erdvėlaivio Sojuz-3 kursą suderinti su erdvėlaivio Sojuz-2 kursu. Sojuz-3 priartėjus prie Sojuz-2 iki keleto dešimčių metrų, šis automatiškai pasisukdavo į šoną nuo Sojuz-3. Pakartotinis susijungimas taip pat nepasisekė.

BeregovojG. Beregovoj skrydžio metu. Neįvykdęs skrydžio programos, erdvėlaivyje laukia sėkmingo grįžimo į Žemę ir antrosios Sovietų Sąjungos didvyrio (du kartus didvyrio) žvaigždutės

Jo skrydis buvo savotiškas savižudžio eksperimentas, kuris baigėsi sėkmingai. Pirmą kartą tuo metu visiškai nepatikimo erdvėlaivio nuleidžiamuoju aparatu kosmonautas sugrįžo į Žemę. Įsižiebė mažytė viltis, kad sovietams, kuriantiems kosminę techniką bandymų ir klaidų metodu, pasiseks daugiau kaip per dešimtmetį sukurti patikimą erdvėlaivį

Išnagrinėję telemetrijos duomenis Skrydžių valdymo centre nustatė, kad erdvėlaivių suartėjimas iki 200 metrų vyko taip, kaip parašyta instrukcijoje. Iki šio erdvėlaivių suartėjimo momento, Sojuz-3 orientacijos varikliai sunaudojo 30 kg vandenilio peroksido, o per dvi rankinio valdymo minutes G. Beregovoj sugebėjo sudeginti net 40 kg vandenilio peroksido (viso 70 kg). Skrydžių valdymo centre susiėmė už galvų. Likusio kuro gali nepakakti nusileidimui. Buvo aišku, kad susijungimo neįvyks ir programa bus neįvykdyta. Išklausiusi specialistų ir vyriausiųjų konstruktorių pranešimus, valstybinė komisija nusprendė abu erdvėlaivius sugrąžinti į Žemę. Spalio 28 dieną skrydį baigė Sojuz-2, o spalio 30 dieną nusileido Sojuz-3.

Zond-5 ir Sojuz-3 nusil aparataiMėnulį apskriejusio nepilotuojamo erdvėlaivio Zond – 5 (kairėje) ir erdvėlaivio Sojuz-3 (dešinėje) nusileidimo aparatai

Kitą dieną po nusileidimo, G. Beregovoj Valstybinės komisijos posėdyje, skirtame skrydžio analizei skaitė pranešimą: „Likus 200 metrų aš valdymą perėmiau į savo rankas. Erdvėlaiviai suartėjo iki 30 – 40 metrų. Tuo metu aiškiai pamačiau, kad Sojuz-2 borto šviesos sudaro trapeciją ir aš jų niekaip negaliu išdėstyti į vieną liniją. Aš supratau, kad negalėsiu susijungti, ir nutariau „pakibti“ ir laukti aušros. Apšviestoje Saulės Žemės pusėje aš pamačiau arti Sojuz-2, bet erdvėlaivių kursai skyrėsi 30 laipsnių kampu. Aš dar kartą pabandžiau priartėti prie Sojuz-2, bet kursai ėmė dar labiau skirtis…“

Vėliau CKBEMS techninė komisija, ištyrusi visus turimus duomenis apie erdvėlaivių Sojuz-3 ir Sojuz-2 skrydį, pilnai atkūrė realią situaciją. Pagal priimtą tuo metu susijungimo metodiką, tuojau pat po starto aktyvusis erdvėlaivis išvedamas į artimo susijungimo su pasyviuoju erdvėlaiviu (atstumas 10-20 km) zoną. Po to automatiniu rėžimu pradėjo dirbti sistema „Igla“, kurią tik kontroliavo aktyviojo erdvėlaivio vadas. Likus 200 metrų atstumo iki pasyviojo erdvėlaivio aktyviojo erdvėlaivio vadas perimė valdymą ir iš pradžių stengėsi priartėti prie pasyviojo erdvėlaivio o po to ir susijungti su juo.

Automatinis Sojuz-2 suartėjimas su Sojuz-3 vyko normaliai, erdvėlaiviuose gedimų nepastebėta. Kada atstumas tarp jų sumažėjo iki 200 m, pasirodė, kad erdvėlaivis Sojuz-3, pagal savo išilginę ašį, Sojuz–2 erdvėlaivio atžvilgiu, nepilnai pasisukęs. Tereikėjo nedidelės erdvėlaivio posūkio apie šią ašį korekcijos. G. Beregovoj, kaip uolus komunistas, mėgo griežtai vadovautis instrukcijomis, o ne blaiviai mąstyti konkrečioje situacijoje. Jis atliko tai, kas joje parašyta. Likus tarp erdvėlaivių kiek mažiau nei 200 metrų, perėmė aktyviojo erdvėlaivio valdymą ir jį apsuko apie išilginę ašį tik į kitą pusę, kaip buvo nurodyta instrukcijoje. Po šios korekcijos erdvėlaiviai buvo apversti vienas kito atžvilgiu 180 laipsnių kampu išilginės ašies atžvilgiu, o kosmonautas tamsoje to nepastebėjo. Be to G. Beregovoj neatkreipė dėmesio į tai, kad Sojuz-2 borto šviesos Saulės baterijų galuose yra netinkamoje padėtyje. Dėl šios priežasties pasyvusis erdvėlaivis Sojuz-2, esant mažesniam nei 30 metrų atstumui, pasisukdavo į šoną savo vertikaliosios ašies atžvilgiu, taip nusukdamas į šoną savo pasyvųjį susijungimo įrenginį nuo artėjančio apverstojo erdvėlaivio Sojuz-3 aktyvaus susijungimo įrenginio.

Visą kaltę dėl skrydžio programos neįvykdymo suversti vien tik kosmonautui G. Beregovoj būtų neteisinga. Reikia atkreipti dėmesį į sekančius faktorius: 1. Susijungiama su pasyviuoju erdvėlaiviu, skriejant pirmąjį ratą aplink Žemę. Tuo metu kosmonautas patiria pačias sunkiausias prisitaikymo prie kosminio skrydžio sąlygų minutes. 2. Susijungimą apsunkino nakties sąlygos. Kosmonautas prastai matė savo tikslą. 3. Kosmonautas negalėjo paprašyti pagalbos, patarimo, nes jis buvo antžeminių ryšio priemonių nematymo zonoje. 4. Erdvėlaivių, kai vienas kito atžvilgiu yra pasisukęs 180 kampu pagal išilginės ašies kryptį, suartėjimo procesas treniruoklyje „Volga“ nebuvo išnagrinėtas.

Oficialiuose naujienų agentūros TASS pranešimuose apie nesėkmę kosmose visai neužsimenama. G. Beregovoj skrydis buvo pristatytas kaip naujas reikšmingas sovietinės kosmonautikos laimėjimas. G. Beregovoj apdovanotas antrąja Sovietų Sąjungos didvyrio žvaigžde ir antru Lenino ordinu. Pirmąją didvyrio žvaigždę jis gavo už kovinius nuopelnus Didžiojo Tėvynės karo (Taip rusai vadina Antrąjį pasaulinį karą) metu. Jis pirmasis kosmonautas, kuris užsitarnavo generolo-majoro laipsnį. Nuo 1972 metų – beveik penkiolika metų – vadovavo J. Gagarino Kosmonautų parengimo centrui. G. Beregovoj ypatingą dėmesį skyrė kruopščiam ir nepriekaištingam ekipažų pasiruošimui, žinodamas iš savo patirties, kad kosmosas neatleidžia net mažiausios klaidos.

Sojuz-4 – Sojuz-5: pirmasis pilotuojamų erdvėlaivių susijungimas

Kruopščiai išnagrinėtos erdvėlaivių Sojuz-3 ir Sojuz-2 nesusijungimo priežastys. Pakoreguota ekipažų pasiruošimo skrydžiui metodika. Valstybinė komisija 1968 metų lapkričio pradžioje priėmė sprendimą ruoštis skrydžiui pagal programą „1+3“ (pirmasis erdvėlaivis startuoja su vienu kosmonautu, o antrasis su trimis). Pradėta kosmonautus atrinkti skrydžiui pagal profesionalumą, o ne kitus lojalumo komunistų partijai ar sovietų valdžiai kriterijus bei praeities nuopelnus. Buvo naujai suformuoti du ekipažai.

Sojuz4-5Pagrindinis ekipažas: V. Šatalov, B. Volynov, J. Chrunov ir A. Jelisejev

Sojuz4-5DubleriaiDublerių ekipažas: G. Šonin, A. Filipčenko, V. Gorbatko ir V. Kubasov

Kosmonautai jau ilgą laiką ruošėsi pagal erdvėlaivių Sojuz susijungimo programą, todėl jų pasiruošimas konkrečiai šiam skrydžiui truko tik mėnesį. Ekipažai treniruotis pradėjo 1968 metų lapkričio mėnesį, o jau gruodžio 14 dieną Kosmonautų parengimo centre sėkmingai išlaikė kompleksines egzaminų treniruotes. Gruodžio 23 dieną minėtą ekipažų sudėtį patvirtino Valstybinė komisija prie Sovietų Sąjungos Ministrų tarybos. Sekančią dieną kosmonautai išskrido į Baikonuro kosmodromą pabaigti pasiruošti skrydžiui.

V. Šatalov – 13 – asis Sovietų Sąjungos kosmonautas. Jis turėjo pakilti į kosmosą 1969 metų sausio 13 dieną, pirmadienį. Kaip vėliau V. Šatalov juokavo, kad pagal visus kanonus jo startas neturėjo įvykti šią dieną … Jis ir neįvyko. Likus 9 minutėms iki paleidimo komandos sugedo vienas nešančiosios raketos giroskopas. Startas atidėtas vienai parai. V. Šatalov tapo pirmuoju kosmonautu, kuriam reikėjo palikti erdvėlaivį starto aikštelėje, atšaukus nešančiosios raketos startą.

Sojuz4-5Erdvėlaivių Sojuz – 4 ir Sojuz – 5 įgulos: J.Chrunov, A.Jelisejev, V.Šatalov ir V.Volynov  Sojuz5Sojuz – 4 bei Sojuz – 5 ekipažai. Už jų matyti erdvėlaivio avarinė gelbėjimo sistema

soyouz 4 emblemaSkrydžio Sojuz – 4 emblema

soyouz 5 emblemaSkrydžio Sojuz – 5 emblema

Sojuz-4 (7K-OK(A) Nr. 12) startavo iš 31- os aikštelės 1969 metų sausio 14 dieną. Pirmasis į orbitą pakilo aktyvusis erdvėlaivis (paleidžiant Sojuz-2 ir Sojuz-3 pirmasis pakeltas į orbitą buvo pasyvusis erdvėlaivis). Sausio 15 dieną susitikimui su Sojuz-4 iš pirmosios aikštelės pakilo Sojuz-5 (7K-OK(P) Nr.13).

soyouz 4 lancementSojuz – 4 startas

soyuz4V. Šatalov pilotuojamas erdvėlaivis Sojuz-4. Erdvėlaivio buities modulyje matyti liukas, pro kurį į erdvėlaivį pateks erdvėlaivio Sojuz-5 kosmonautai J.Chrunov ir A. Jelisejev

soyuz_4.interiorErdvėlaivio Sojuz-4 nusileidimo aparato vidus su trimis vietomis kosmonautams

Sojuz-5 nesancioji raketaErdvėlaivis Sojuz-5 su nešančiąja raketa starto aikštelėje

Kai buvo bandomi bepiločiai Sojuz erdvėlaiviai, specialistai dėl aiškumo ir paprastumo aktyvų erdvėlaivį žymėjo raide „A“, o pasyvų – raide „B“. Visi skrydžių vadovai greitai priprato prie tokio erdvėlaivių sutrumpinto žymėjimo. Kada šiais erdvėlaiviais pradėjo skraidyti kosmonautai, buvo nutarta ekipažams parinkti tokius šaukinius, kad jie prasidėtų A arba B raidėmis. Taip aktyviojo erdvėlaivio Sojuz-4 vadas gavo šaukinį „Amur“ („Амур“), o pasyviojo erdvėlaivio Sojuz-5 ekipažo nariai gavo šaukinį „Baikal“ („Байкал“). „Baikal-1“ – vado B. Bolynov šaukinys, „Baikal-2“ inžinieriaus A. Jelisejev šaukinys, o „Baikal-3“ tyrėjo J. Chrunov šaukinys. Kai A. Jelisejev ir J. Chrunov perėjo į Sojuz-5, jų šaukiniai atitinkamai buvo „Amur-2“ ir „Amur-3“. Kosmonautui V. Šatalov šaukinys „Amur“ žiauriai nepatiko, nes jis reiškia ne tik didelės Rusijos upės vardą, bet ir romėnų meilės dievą. O jis, sąžiningas komunistas, nenorėjo, kad jo skrydžio šaukinys būtų gretinamas su antikiniu meilės dievu. V.Šatalov greitai pasikeitė šaukinį. Praėjus devyniems mėnesiams jis vadovauja erdvėlaiviui Sojuz-8, kurio šaukinys buvo „Granit“ (“Гранит“). Tai išimtis, nes ekipažo vadas paprastai gauna šaukinį visam gyvenimui. Jeigu jis į kosmosą kyla 5 kartus, tai ir visi penki jo ekipažai turės tą patį šaukinį. Kosmonautas inžinierius arba tyrėjas turi tokį šaukinį, kokį to skrydžio metu turi jo vadas.

Du erdvėlaiviai sėkmingai pakilo į orbitą. Susijungti neskubėjo. Duota laiko kosmonautams prisitaikyti prie nesvarumo. Nutarta susijungti praėjus 1 parai po pasyviojo erdvėlaivio starto ir virš Sovietų Sąjungos teritorijos šviesiu paros metu antžeminių ryšio priemonių matomumo zonoje. Taip ištaisyti visi pastebėti erdvėlaivių Sojuz-3 ir Sojuz-2 neįvykusio susijungimo organizaciniai trūkumai.

Automatinis laivų suartėjimas prasidėjo sausio 16 dieną 7:37 UTC (tuo metu Sojuz-4 skriejo 34 kartą aplink Žemę, o Sojuz-5 – 16 kartą). Likus 100 metrų V. Šatalov ir B. Volynov perėmė valdymą į savo rankas ir sklandžiai, kaip treniruoklyje, priartino erdvėlaivius vieną prie kito ir sujungė. Tai įvyko 8:20 UTC. Skrydžių valdymo centre visi džiūgavo. Šį įvykį savo dienoraščiuose generolas N. Kamanin: „Viskas praėjo nuostabiai gerai, kosmonautai dirbo meistriškai. Padėti jiems iš Žemės nereikėjo, mes tik priiminėjome informaciją apie susijungimo eigą. Malonu buvo stebėti per televiziją tikrą erdvėlaivių Sojuz suartėjimą, lygimą įdomiu V. Šatalov reportažu“.

Sojuz4 is Sojuz-5Sojuz4 is Sojuz5Sojuz-4 artėja prie Sojuz-5. Fotografuota iš erdvėlaivio Sojuz-5

Tai buvo ilgai laukta sėkmė. Pasibaigė juoda nesėkmių, avarijų ir žlugimų virtinė. Jie neatsitraukdami lydėjo erdvėlaivių Sojuz skrydžio bandymus ištisus du metus. Laikraščiai ir žurnalai akino garsiomis džiūgaujančiomis antraštėmis, o susijungusius erdvėlaivius net pavadino pirmąja eksperimentine orbitine kosmine stotimi.

Sojuz4 ir Sojuz5Sojuz-4 ir sojuz-5 susijungimas

eksperimentine kosm stotisEksperimentinė orbitinė stotis, sudaryta iš aktyviojo (pilkas) ir pasyviojo (melsvas) erdvėlaivių

Bet iki numatytos skrydžio programos įvykdymo buvo dar toli. Dabar dviem kosmonautams reikėjo pereiti per atvirąjį kosmosą iš vieno erdvėlaivio į kitą. Tuojau pat po susijungimo J. Chrunov ir A. Jelisejev Sojuz-5 buities modulyje pradėjo ruoštis šiai operacijai. Jie apsirengė skafandrais „Jastreb“. B. Volynov nufilmavo kino kamera savo ekipažo narių apsirengimą skafandrais, o po to nuplaukė į nusileidimo aparatą ir hermetiškai uždarė liuką tarp nusileidimo aparato ir buities modulio (erdvėlaivių vadai B. Volynov ir V. Šatalov skafandrų neturėjo).

Iš erdvėlaivio Sojuz-5 į erdvėlaivį Sojuz-4 buvo pereinama, kai Sojuz-4 skriejo 35-ąjį kartą aplink Žemę. Pirmasis perėjo J. Chrunov, o tuo metu A. Jelisejev jo perėjimą filmavo kino kamera. Kada Chrunov pasiekė Sojuz-4 buities modulio įėjimo liuką, perėjimą pradėjo A. Jelisejev. Kosmonautai meistriškai atliko savo užduotį. Bet vis tiek buvo dvi mažytės nesėkmės.

expo soyouz 1970 osaka 01Įvairūs susijungusių erdvėlaivių maketai

Sojuz4-5 maketasSusijungusių erdvėlaivių Sojuz maketas, kosmonautai pereina iš vieno erdvėlaivio į kitą

perejimo schema Kosmonautų perėjimas iš vieno erdvėlaivio į kitą

Išeinant iš Sojuz-5 buities modulio, susipynė J. Chrunov apsaugos lynas ir atsitiktinai išsijungė ventiliatoriaus jungiklis skafandre. Su šia problema kosmonautai greitai susitvarkė. O šai kosmonautui A. Jelisejev nutiko žymiai didesnė nesėkmė. Jis turėjo padėti į buities modulyje esančią sofą kino kamerą, su kuria buvo nufotografuotas skafandrų apsirengimas ir visas J. Chrunov perėjimas prie Sojuz-4 buities modulio. A. Jelisejev labai stengėsi, bet jam taip ir nepasisekė užrakinti sofos dangtį. Vėliau šią kino kamerą turėjo pasiimti B. Volynov, sugrįžęs į buities modulį. Po to, kai A. Jelisejev išplaukė iš Sojuz-5, paskui jį išskrido ir kino kamera. Taip unikali kino juosta, apie istorinį kosmonautų perėjimą iš vieno erdvėlaivio, į kitą dingo. Liko tik pakankamai prastos kokybės televizijos kadrai. Bendras laikas, kurį kosmonautai praleido atvirame kosmose, apytiksliai 1 valanda. J. Chrunov ir A. Jelisejev įėjo į istoriją ne tik kaip pirmieji kosmonautai, „pasivaikščioje“ kosminėje erdvėje, bet ir kaip pirmieji kosmoso laiškanešiai, pristatę kosmonautui V. Šatalov keletą sausio 15 dienos laikraščių, kuriuose rašoma apie erdvėlaivio Sojuz-4 startą.

soyuz-4 sutikimasV. Šatalov draugiškai sutiko pirmuosius kosmoso laiškanešius J. Chrunov ir A. Jelisejev

Sojuz4-5 ekipazas propagandaPropagandinė Sovietų spauda skelbė: pirmoji orbitinė stotis yra sovietinė, o jos ekipažas V.Šatalov, B. Volynov, A. Jelisejev ir J. Chrunov

Sojuz4 - 5 pasto zenklasSovietų Sąjungoje paštas išleido ženklą, skirtą erdvėlaivių Sojuz-4 ir Sojuz-5 bendram skrydžiui prisiminti. Jame parašyta 16 01 1969 – pirmą kartą pasaulyje sukurta eksperimentinė kosminė stotis. Tėvynė didžiuojasi jumis kosmoso didvyriai

Susijungę erdvėlaiviai skriejo 4 valandas 33 minutes 49 sekundes. Po to jie atsijungė ir kosmonautai pradėjo ruoštis nusileidimui. Sausio 17 dieną sėkmingai į Žemę sugrįžo Sojuz-4 ekipažas. Sausio 18 – ąją, įjungus pagrindinį variklį prieš judėjimo kryptį, sumažintas Sojuz-5 greitis. Nuo šio momento 13 – asis erdvėlaivis (tai Sojuz-5 gamyklinis numeris) parodė šėtoniška charakterį. Nustojus dirbti pagrindiniam varikliui,  pristabdžiusiam erdvėlaivį, buvo duota komanda erdvėlaivį padalinti į modulius, bet prietaisų modulis neatsiskyrė nuo nusileidimo aparato apačios ir tempėsi iš paskos, neleisdamas nusileidimo aparatui leidimosi metu pasisukti dugnu pirmyn į skriejimo kryptį.

soyuz-4 nusileidimas1969 01 17 06:50:47 UTC erdvėlaivio Sojuz-4 nusileidimo aparatas nusileido 40 km į šiaurės vakarus nuo Karagandos. Kosmonautams J. Chrunov ir A. Jelisejev labai pasisekė. Jiems neteko iškęsti to siaubo, kurį patyrė jų buvęs vadas B. Volynov

511_600bErdvėlaivio Sojuz avarinės gelbėjimo sistemos patikrinimas

SojuzsurinkimasNešančiosios raketos Sojuz paruošimas skrydžiui

SojuzschemaErdvėlaivo Sojuz schema

Erdvėlaivio Sojuz – 5 nusileidimas

Erdvėlaivio Sojuz – 5 nusileidimas buvo komplikuotas: nuo laivo, suveikus piropatronams, turėjo atsiskirti buitinis ir prietaisų modulis, Saulės baterijos ir varikliai, tačiau atsiskyrė tik buities modulis. Valdymo sistema gavo signalą, jog visos dalys atsiskyrė normaliai. Didžiulis erdvėlaivio nuleidžiamasis aparatas su neatsiskyrusiomis dalimis lėkė link Žemės ir smarkiai vartėsi. Varikliai gaudavo signalą, pasukdavo laivą šiluminiu ekranu į skriejimo kryptį, tačiau aerodonamikos dėsniai vėl sukdavo erdvėlaivį atgal. ir taip vis vartėsi ir lėkė link Žemės, kol buvo kuro. Paskui erdvėlaivis jau vartėsi iš inercijos ir įlėkė į tankius atmosferos sluoksnius, atsirado perkrovos bei erdvėlaivio perkaitimas. Nudegus metaliniams varžtams įvyko sprogimas, numetęs visas anksčiau atsiskirti privalėjusias dalis. Vyko balistinis nusileidimas – pernelyg greitas, su perkrovomis ir sukimusi apie ašį.
Erdvėlaivio nuleidžiamasis aparatas pasisuko į Žemę, kabinos viduje buvo pilną dūmų, ir aš nežinojau kas nutiks kitą sekundę, – pasakoja B.Volynov. Parašiutas išsiskleidė 10 km aukštyje, dėl balistinio nusileidimo greitis buvo per didelis. Prie pat Žemės per vėlai, tik 1 m aukštyje suveikė stabdymo varikliai. Smūgis buvo stiprus ir teko pečiams bei galvai. Į ligoninę B.Volynov papuolė tik po 10 dienų – kosmonautus oficialiai turėjo sutikti, nes pagal oficialią versiją skrydis pavyko puikiai.
Erdvėlaivis Sojuz – 5 nusileido sausio 18 dieną ir nuo tada B.Volynov šią dieną laiko antruoju gimtadieniu. O vasario 22 dieną erdvėlaivių Sojuz – 4 ir Sojuz – 5 ekipažus sėkmingai sutiko – automobilių kortežas važiavo į Kremlių, kosmonautai stovėdami sveikino susirinkusius ir staiga…šūviai.
Vieno iš automobilių vairuotoją nušovė mūsų akyse, – prisimena B.Volynov. – Šaudė vyriškis milicininko apranga. Tai buvo pasikėsinimas į L.Brežnevą. Toje „Čaikoje“ Sovietų Sąjungos generalinio sekretoriaus nebuvo. Buvo sužeisti apsaugos karininkai ir kosmonautai G.Beregovoj ir A.Nikolajev. Paskui tapo aišku, jog pasikėsinimą mėgino surengti jaunas leitenantas Viktor Iljin, smulkiai suplanavęs šią operaciją. Kitus 20 metų V.Iljin praleido psichikos ligoninėje, o paskui buvo paleistas kaip nepavojingas visuomenei ir netgi gavo butą.

Astronautika.lt komentaras: Antroje mašinoje „Čaika“ buvo ne L.Brežnev, o sutikimo dalyviai, kosmonautai A.Leonov, A.Nikolajev, V.Tereškova ir G.Beregovoj. Jis sėdėjo šalia vairuotojo ir šiek tiek buvo panašus į Generalinį sekretorių. Tai V.Iljin ir susimaišė. Šuviai (per 6 sekundes spėjo išauti 11 kartų iš dviejų pistoletų) mirtinai sužeidė vairuotoją Ilja Žarkov. G.Beregovoj sugebėjo perimti automobilio vairą ir sustabdyti automobilį. Likę kosmonautai suspėjo pritupti, G.Beregovoj sužeidė preikinio stiklo šukės, o A.Nikolajev kulkа sužeidė nugarą. Taip pat buvo sužeistas eskorto motociklininkas V.Zacepin, nukreipęs motociklą į V.Iljin ir uždengęs šaudymo zoną.

Visas kosmonautų sutikimas buvo tiesiogiai transliuojamas. Pasigirdus šūviams, transliacija buvo nutraukta.

22 metų milicininkui V.Iljin buvo pateikti 5 kaltinimai: įvairių prasimanymų ir gandų, juodinančių sovietinę santvarką, organizavimas bei skleidimas, teroro akto organizavimas, nužudymas, ginklo pagrobimas ir dezertyravimas iš tarnybos vietos. Buvo pateiktas oficialus kaltinimas – pasikėsinimas į kosmonautus. V.Iljin pripažintas nepakaltinamu ir iki 1990 metų gyveno Kazanės psichiatrijos ligoninės, 4.2 m² vienutėje, visiškai izoliuotas nuo žmonių.

Erdvėlaivių Sojuz – 6, Sojuz – 7 ir Sojuz – 8 grupinis skrydis

Po erdvėlaivių Sojuz – 4 ir Sojuz – 5 (ne itin sėkmingo) skrydžių sausio mėnesį, jau 1969 metų vasarį buvo sukurti tolimesni erdvėlaivių Sojuz skrydžių planai. Juose buvo numatytas erdvėlaivio 7K-OK Nr. 14 su dviejų kosmonautų ekipažu startas 1969 metų balandžio – gegužės mėnesiais. Šio skrydžio trukmė 7 paros. Erdvėlaivius Nr. 15 (trys kosmonautai) ir Nr. 16 (du kosmonautai) buvo numatyta iškelti į orbitą 1969 metų rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais 7 parų skrydžiui ir juos sujungti 3 parų bendram skrydžiui. Labai greitai šis Sojuz erdvėlaivių skrydžių planas buvo pateiktas patvirtinti Sovietų Sąjungos Komunistų partijos sekretoriui Dmitrij Ustinov, kuris tuo metu buvo atsakingas už kosminių programų įgyvendinimą. Susipažinęs su pateiktu erdvėlaivių skrydžių planu, D. Ustinov užrašė: Labai skysta programa. Reikia ją patobulinti ir pasauliui pateikti kuo įspūdingiau. CKBEMS (centrinio kosminio biuro eksperimentinės mašinų statybos) ir KPC (kosmonautų parengimo centro) specialistai tobulino erdvėlaivių skrydžių programas. Buvo prisimintas 1961 metais S. Koroliov tuojau po G.Titov skrydžio pasiūlytas grupinis trijų Vostok erdvėlaivių skrydis. Tačiau tuomet dauguma specialistų šią S. Koroliov pasiūlytą idėją laikė per daug drąsia ir lenkiančia laiką. Įsidrąsinus 1962 metais du erdvėlaiviai Vostok-3 ir Vostok-4 skriejo vienas šalia kito kelių kilometrų atstumu. Dabar pasiūlymas paleisti iš karto tris erdvėlaivius Sojuz buvo palaikytas. Be to buvo nuspręsta, kad aktyvusis laivas Nr. 16 susijungs su pasyviuoju laivu Nr. 15. Šį erdvėlaivių suartėjimo ir susijungimo procesą iš labai artimo atstumo turėtų tiesiogiai į Žemę transliuoti erdvėlaivio Nr. 14 ekipažas. Kosmonautų perėjimas iš vieno erdvėlaivo į kitą nebuvo numatytas. Vietoje jo buvo suplanuota ervėlaiviuose atlikti daugiau mokslinių eksperimentų, tyrimų. Aukščiausiai Sovietų valdžiai reikėjo parodomųjų erdvėlaivių skrydžių. Reikėjo eilinį kartą kažkuo apstulbinti visą pasaulį. Šį kartą – vienu metu skries trys erdvėlaiviai ir dviejų susijungimo momentas tiesiogiai transluojamas visam pasauliui. Greitai buvo suformuoti ekipažai ir 1969 metų vasario pabaigoje pradėjo treniruotis.

Sojuz6Erdvėlaivo Sojuz – 6 (7K-OK Nr.14) ekipažas: vadas G.Šonin inžinierius V.Kubasov

Sojuz7Erdvėlaivio Sojuz – 7 (7K-OK (P) Nr.15) ekipažas: vadas A.Filipčenko, inžinierius V.Volkov ir tyrėjas V.Gorbatko

Sojuz8AErdvėlaivio Sojuz – 8 (7K-OK(A) Nr.16) pirminis ekipažas: vadas A.Nikolajev, inžinierius  V.Sevastjanov Sojuz8BErdvėlaivio Sojuz – 8 (7K-OK(A) Nr.16) galutinis ekipažas: vadas V.Šatalov ir inžinierius A.Jelisejev

KPC buvo tik vienintelis erdvėlaivio Sojuz treniruoklis. Ruošti dar tris dublerių ekipažus nebuvo jokios galimybės ir visiems trims erdvėlaiviams buvo suformuotas vienas dublerių ekipažas, kuriam teko trigubas krūvis, nes jie vienu metu turėjo įsisavinti trijų skrydžių programas.

Sojuz678dubleriaiDublerių ekipažas:  vadas A.Kuklin, inžinierius G.Grečko, tyrėjas Piotr Kolodin

1969 metų balandžio 25 dieną posėdžiavo valstybinė komisija. Ji patvirtino trijų erdvėlaivių skrydžio programą. Joje pasakyta, kad kiekvieno erdvėlaivio skrydis truks nuo keturių iki penkių parų, susijungs penkioliktas ir šešioliktas erdvėlaiviai ir jie susijungę skries 2-3 paras. Per šį laiką kosmonautai privalės atlikti daug eksperimentų. Svarbiausieji iš šių eksperimentų: „Inspekcija“ (Sojuz – 7 ir Sojuz – 8 suartėjimo, susijungimo ir atsijungimo filmavimas, fotografavimas iš 50 – 300 metrų atstumo, tiesioginė šių įvykių transliacija į Žemę), „Vulkan“ (įvairių metalų suvirinimo eksperimentai atvirame kosmose, pasinaudojant Ukrainos mokslininkų sukurtu suvirinimo įrenginiu „Vulkan“), karinis eksperimentas „Švinas“ (Balistinių raketų startų stebėjimas. Šį eksperimentą buvo planuota atlikti 1966 metais erdvėlaivyje Voschod-3. Po S. Koroliov mirties erdvėlaivio Voschod-3 skrydis buvo atšauktas). Valstybinė komisija paskelbė šių erdvėlaivių startą – 1969 metų rugpjūtį.

Iki liepos mėnesio ekipažų pasiruošimas vyko griežtai pagal sudarytą grafiką ir be komplikacijų. Bet pirmosiomis liepos dienomis, kai iki pasiruošimo skrydžiams pabaigos liko mažiau kaip mėnuo, po eilinės treniruotės centrifugoje gydytojai aptiko A.Kuklin širdies blokadą (sprogo mažytė kraujagyslė). Jį skubiai paguldė į ligoninę stebėsenai, tyrimams ir gydymui. Vėliau A.Kuklin dėl sveikatos problemų paliko kosmonautų būrį. Vietoj jo dublerių ekipažo vadu buvo paskirtas J.Chrunov, kuris prieš pusmetį skrido į kosmosą. Tačiau J.Chrunov greitai buvo atšauktas. Štai ką parašė savo dienoraščiuose generolas N.Kamanin: „Po trijų pasiruošimo skrydžiui savaičių J.Chrunov pažeidė kosmonauto darbotvarkę ir pateko į autoavariją. Teko J.Chrunov pakeisti kosmonautu V.Šatalov, kuris, nurodydamas ribotą laiką treniruotėms, paprašė įtraukti į ekipažą jau skridusį su juo A.Jelisejev“. Taip pirmosiomis rugpjūčio dienomis buvo suformuotas naujas dublerių ekipažas: vadas V.Šatalov, inžinierius A.Jelisejev ir tyrėjas P.Kolodin. Jis pradėjo treniruotis rugpjūčio 9 dieną. G.Grečko tęsė pasiruošimą kaip rezervinis kosmonautas.

Sojuz678dubleriaiBNaujas dublerių ekipažas: vadas V. Šatalov, inžinierius A.Jelisejev, tyrėjas P. Kolodin

Liepos pabaigoje ekipažai (išskyrus dublerius) išlaikė kompleksines įskaitines treniruotes. G.Šonin ir A.Filipčenko ekipažai įvertinti „puikiai“, o A.Nikolajav ekipažas – patenkinamai. Kosmonautams A.Nikolajev ir V.Sevastjanov buvo paskirtos aštuonios papildomos treniruotės. Šių treniruočių metu jie vėl padarė rimtų klaidų, kurios galėtų ne tik sutrikdyti erdvėlaivių susijungimą, bet ir turėti įtakos sėkmingai skrydžio baigčiai. Todėl rugpjūčio 20 dieną buvo nutarta erdvėlaiviui Nr. 16 ruošti du lygiaverčius ekipažus: A.Nikolalev – V.Sevasjanov ir V. Šatalov – A.Jelisejev. Dabar visų trijų ekipažų dubleriais liko P.Kolodin ir G.Grečko. Rugpjūčio 26 dieną Valstybinės komisijos posėdyje paskelbtas naujas erdvėlaivių Sojuz paleidimo terminas – 1969 metų spalio pradžia, kadangi A.Nikolajev ir V.Šatalov ekipažams buvo reikalingas laikas papildomoms treniruotėms. Tada buvo nuspręsta, kad iš šių dviejų ekipažų skris tas, kuris geriau išlaikys baigiamąją kompleksinę treniruotę. Tuo metu G.Šonin ir A.Filipčenko ekipažai tęsė pasiruošimą „palaikydami tinkamo treniruotumo formą“. Rugsėjo 17 dieną visų keturių ekipažų pasiruošimas skrydžiui baigėsi. Pagal kompleksinių treniruočių išlaikymo rezultatus V.Šatalov ekipažas buvo pripažintas geriau pasirengusiu skristi nei A. Nikolajev ekipažas.

Rugsėjo 18 dieną įvyko karo komisijos prie Sovietų Sąjungos Ministrų Tarybos posėdis. Išklausę ir apsvarstę pranešimus apie trijų erdvėlaivių Sojuz pasiruošimą skrydžiams, komisijos nariai galutinai patvirtino erdvėlaivių ekipažus. Sojuz – 6 ekipažas: G.Šonin, V.Kubasov. Sojuz – 7 – A.Filipčenko, V.Volkov, V.Gorbatko. Pulkininkas V.Šatalov buvo paskirtas trijų erdvėlaivių grupės vadu ir orbitinės stoties (taip tada buvo vadinami du susijungę Sojuz erdvėlaiviai) viršininku. Dubleriais buvo patvirtinti A.Nikolajev, V.Sevastjanov, P.Kolodin ir G.Grečko.

v4-1Erdvėlaivių Sojuz-6, Sojuz-7 ir Sojuz-8 ekipažų nariai prieš išvykstant į Baikonuro kosmodromą: V.Šatalov, V.Gorbatko, V.Kubasov, A.Filipčenko, A.Jelisejev, V.Volkov, G.Šonin (1969 metų rugsėjis)

Rugsėjo 22 dieną dviem lėktuvais Tu-124 kosmonautai atskrido į Baikonuro kosmodromą. Prasidėjo labai intensyvi priešstartinė parengtis. Startui vienu metu buvo ruošiami trys erdvėlaiviai, trys raketos, dvi starto aikštelės ir septyni kosmonautai. Kosmonautai nevartoja žodžio „paskutinis“. „Kraštinės dienos“, kaip sako kosmonautai, pralėkė greitai. Iš karto dviejose aikštelėse (1-oje ir 31-oje) starto komandos vienu metu pradėjo ruošti paleidimui du erdvėlaivius Sojuz – 6 ir Sojuz – 7. Iš 1-ios aikštelės prieš aštuonerius metus pakilo J. Gagarin.

soyuz-6_pad31-oji aikštelė. Visi trys ekipažai prieš erdvėlaivio Sojuz – 6 startą

Sojuz-6 ekipazasErdvėlaivio Sojuz-6 ekipažas G. Šonin ir V. Kubasov

soyouz 6 emblemaSkrydžio Sojuz – 6 emblema

1969 spalio 11 dieną iš 31-ios aikštelės pirmasis startavo Sojuz – 6. Šiame erdvėlaivyje nebuvo jokio (nei pasyvaus, nei aktyvaus) susijungimo įrenginio. Jis buvo tik susijungimo spektaklio stebėtojas ir įamžintojas, ir žymimas paprastai 7K-OK Nr.14. Nebūvimas susijungimo įrenginio sumažino bendrą erdvėlaivio masę ir leido jo buities modulyje sumontuoti pakankamai didelių matmenų metalų suvirinimo aparatą „Vulkan“.

soyouz 6Sojuz – 6 neturėjo susijungimo įrenginio

Spalio 12 dieną iš 1-ios aikštelės pakilo Sojuz – 7. O erdvėlaivio Sojuz-6 ekipažas šią dieną sėkmingai atliko eksperimentą „Švinas“. G.Šonin ir V.Kubasov su specialiu prietaisu užfiksavo dvi šiam tikslui paleistas balistines raketas.

soyuz-7_2 Erdvėlaivio Sojuz – 7 ekipažas: V.Volkov, A.Filipčenko ir V.Gorbatko

Sojuz-7 ekipazassoyuz-7Soyuz7 ekipažasDar trys erdvėlaivio Sojuz-7 ekipažo nuotraukos

soyouz 7 emblemaSkrydžio Sojuz – 7 emblema

Spalio 13 dieną iš 31-ios aikštelės pakilo Sojuz – 8. Kosmonautui V.Šatalov, kaip ir pirmojo skrydžio metu, teko pirmadienis, mėnesio tryliktoji diena. Tada, 1969 metų sausio 13 dieną, jo startas buvo atidėtas 1 parai sugedus nešančiosios raketos vienam prietaisui. Ir šiuo atveju nedaug truko, kad V.Šatalov ir A.Jelisejev skrydis šią dieną būtų atšauktas: kai kosmonautai jau sėdėjo savo krėsluose erdvėlaivyje, buvo pastebėtas liuko šturvalo (sandaraus uždarymo rato) tarp nusileidimo aparato ir buities modulio gedimas: sulūžo vienas iš trijų stipinų. Šturvalo pakeitimui reikėjo daug laiko. Tada erdvėlaivis startuotų keletą parų vėliau. Esant tokiai situacijai (jau pakilę du erdvėlaiviai trečiojo starto ilgai laukti negali) CKBEMS vyriausiasis konstruktorius V.Mišin prisiėmė asmeninę atsakomybę ir leido ruoštis startui. Sojuz – 8 iškėlimas į orbitą buvo normalus ir V.Šatalov kartu su A.Jelisejev antrą kartą tais pačiais metais pakilo į kosmosą.

Sojuz-8 startasSojuz – 8 startas

Sojuz8 ekipazassoyuz-8_2Erdvėlaivio Sojuz – 8 ekipažas V.Šatalov ir A.Jelisejev

soyouz 8 emblemaSkrydžio Sojuz – 8 emblema

Sovietų Sąjunga dar kartą nustebino visą pasaulį, paleidusi į kosmosą tris – kas parą po vieną – pilotuojamus erdvėlaivius. Orbitoje aplink Žemę vienu metu skriejo 7 kosmonautai. Pasaulio spaudoje tris Sojuzus pavadino „kosmine eskadra“, o kosmonautus – „šaunuoju septynetu“.

saunusis septynetas„Šaunusis septynetas“ prieš skrydį. Antroje eilėje iš kairės į dešinę erdvėlaivio Sojuz-7 ekipažas: V. Gorbatko, A. Filipčenko ir V. Volkov. Pirmoje eilėje iš kairės į dešinę pirmieji du kosmonautai – V. Kubasov ir G. Šonin – erdvėlaivio Sojuz-6 ekipažas ir likę du kosmonautai – V. Šatalov ir A. Jelisejev – erdvėlaivio Sojuz-9 ekipažas

cosm„Šaunusis septynetas“ po skrydžio

Pagal planą, spalio 14 dieną Sojuz – 8 turėjo susijungti su Sojuz – 7. Kosmonautams V.Šatalov ir A.Jelisejev priartinus Sojuz – 8 prie Sojuz – 7, paaiškėjo, kad erdvėlaivyje Sojuz – 8 automatinio valdymo režimu  nedirba radiotechninė susijungimo sistema „Igla“ (nepagavo radijo signalo iš šalia skriejančio erdvėlaivio) ir erdvėlaiviai praskriejo vienas šalia kito kelių kilometrų atstumu. Skrydžių valdymo centre pradėjo galvoti, kaip išgelbėti situaciją. Po ilgo svarstymo nutarė atlikti beviltišką bandymą: pabandyti sumažinti atstumą tarp erdvėlaivių iki keleto šimtų metrų nesinaudojant automatinio suartėjimo sistema „Igla“, o tik tikslaus manevro, apskaičiuoto Skrydžių valdymo centre, dėka ir po to likusius šimtus metrų įveikti rankiniu valdymu.

Antrą kartą mėginta susijungti spalio 15 dieną, deja nesėkmingai. Erdvėlaiviai priartėjo 1700 metrų atstumu ir vėl nutolo. Tiek kosmonautai, tiek Skrydžių valdymo centas suprato, kad susijungimo nebus. Kosmonautai atliko visa, kas nuo jų priklausė, bet susijungti naudojantis tik intuicija, be prietaisų, jie negalėjo. Erdvėlaivis „Sojuz“ parodė savo atkaklų charakterį. Praeitais metais nesusijungta dėl kosmonauto G.Beregovoj klaidos, tai šį kartą pavedė technika.

Tai buvo skaudi nesėkmė ir kosmonautams, ir specialistams Žemėje. Jiems nepasisekė įgyvendinti pagrindinio propagandinio skrydžio tikslo: transliuoti per televiziją visam pasauliui, kaip užtikrintai tiksliai kosmose susijungia sovietiniai erdvėlaiviai. Nustebinti pasaulio bendruomenę ne tik vienu metu trijų pilotuojamų erdvėlaivių Sojuz skrydžiu, bet ir efektingu televizijos reportažu apie susijungimą kosmose nepavyko. O amerikiečiai 1969 metų liepą nusileido Mėnulyje ir sėkmingai sugrįžo į Žemę. Lapkričio mėnesį su didesne tyrimų programa ruošėsi antrą kartą pabuvoti Mėnulyje. Tad sovietų informacijos agentūra TASS turėjo tenkintis miglotu pranešimu apie tai, kad erdvėlaiviai, artėdami vienas prie kito, atliko seriją manevrų.

Likusį laiką iki nusileidimo ekipažai paskyrė suplanuotų eksperimentų ir tyrimų atlikimui. Sojuz – 6 ekipažas atliko unikalų ir, kaip pasirodė, labai pavojingą metalų elektrinio suvirinimo eksperimentą erdvėlaivyje įrenginiu „Vulkan“: pradžioje kosmonautai paruošė darbui suvirinimo įrenginį, esantį erdvėlaivio buities modulyje, tada perėjo į nusileidimo aparatą ir uždarė liuką tarp nusileidimo aparato ir buities modulio. Tuomet pastarasis buvo išhermetintas ir iš pulto kosmonautai įjungė įrenginį „Vulkan“, kuris dirbo automatiniu režimu pagal programą. Įrenginys turėjo vieną po kito atlikti keletą elektrinio suvirinimo metodų su įvairiais metalų pavyzdžiais. Kai darbas buvo baigtas, kosmonautai pripūtė buities modulį ir … aiktelėjo. „Vulkan“ iš pradžių suvirino keletą metalų pavyzdžių, o po to kiaurai pradegino montavimo stalą, „pasiekė“ erdvėlaivio buities modulio korpusą ir išlydė jo vidaus dekoratyvinę dangą. Inžinierius V.Kubasov iš karto įvertino susidariusios situacijos pavojingumą: buities modulio aliumininis korpusas gali būti pažeistas ir nuo erdvėlaivio viduje esančio oro slėgio bet kuriuo momentu gali sprogti: erdvėlaivis išsihermetintų, ekipažo žūtų. Kosmonautai skafandrų neturėjo. Jie, pagriebę būtiniausius daiktus, prietaisus ir kai kuriuos eksperimento rezultatų pavyzdžius, greitai grįžo į nusileidimo aparatą ir hermetiškai uždarė perėjimo liuką tarp nusileidimo aparato ir buities modulio. Laimei, viskas gerai baigėsi – buities modulis išliko sveikas, bet kosmonautai iki pat nusileidimo neišdrįso į jį užeiti.

soyuz-6_vulkanErdvėlaivio Sojuz – 6 metalų elektrinio suvirinimo eksperimento įrenginys „Vulkan“

Dar vieną įdomų ir naudingą eksperimentą atliko erdvėlaivio Sojuz – 8 ekipažas. Kosmonautai pirmą kartą per ryšių palydovą Molnija – 1 atliko eksperimentinį ryšio seansą su Skrydžių valdymo centru ir laivu „Kosmonavt Vladimir Komarov“, kuriame buvo įrengtas skrydžio parametrų matavimų centras. Vėliau palydovų panaudojimas tapo kasdieniu reikalu.

Eksperimentai bei tyrinėjimai buvo atlikti, erdvėlaiviai nusileido. Spalio 16 dieną į Žemę sugrįžo Sojuz – 6 ekipažas, spalio 17 dieną Sojuz – 7 ekipažas. Paskutinis, spalio 18 dieną – Sojuz-8 ekipažas. Trijų erdvėlaivių skrydis baigėsi.

Sojuz – 9: autonominis ilgos trukmės skrydis

1969 metais buvo patvirtintas pilotuojamų skrydžių planas. Po trijų erdvėlaivių Sojuz – 6, Sojuz – 7 ir Sojuz – 8 skrydžio (7K-OK Nr.14, Nr.15 ir Nr.16) su sekančiais keturiais Sojuz (7K-OK) erdvėlaiviais buvo numatyta orbitoje aplink Žemę išbandyti naują radiotechninę susijungimo sistemą „Kontakt“, kuri buvo sukurta programos N1-L3 pilotuojamų skrydžių į Mėnulį erdvėlaiviams. Paleisti į orbitą aplink Žemę ir joje sujungti du pirmosios poros erdvėlaivius 7K-OK (Nr. 17 ir Nr. 18) buvo planuojama 1970 metų rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais, o sekančios poros du erdvėlaivius (Nr. 19 ir Nr. 20) – 1971 metų pradžioje.

Bet 1969 metų gruodžio pabaigoje iš Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro komiteto atėjo nurodymas įgyvendinti dar vieną avantiūrą: iki V.Lenin 100 – ųjų gimimo metinių (1970 metų balandžio 22 dienos) su vienu erdvėlaiviu Sojuz  atlikti 17-20 parų trukmės pilotuojamą skrydį. JAV astronautai jau du kartus pabuvojo Mėnulyje, pagal pilotuojamo skrydžio trukmę NASA astronautai žymiai aplenkė Sovietų Sąjungos kosmonautus.

Tai įvyko dar 1965 metais, kai rugpjūtį Gemini – 5 ekipažas Gordon Coopper ir Charles Conrad orbitoje aplink Žemę praleido beveik 8 paras (7 paras 22 valandas 55 minutes) ir sumušė V.Bykovskij priklausantį rekordą (4 paros 23 valandos 7 minutės, pasiektas 1963 birželį vienviečiu erdvėlaiviu Vostok – 5). 1965 gruodį Gemini – 7 ekipažas Frank Borman ir James Lovell orbitoje apie Žemę skriejo dvi savaites (13 parų 18 valandų 35 minutes). Sovietų Sąjungoje 1965 – 1966 metais buvo ruošiamas atsakas šiam NASA rekordui. Tai iki 20 parų trukmės kosminio erdvėlaivio Voschod-3 skrydis su moksline programa. Nutraukus Voschod programą, Voschod-3 skrydis buvo atšauktas. Amerikiečiai jau daugiau kaip 4 metus buvo pilotuojamo skrydžio rekordininkai. Tokia padėtis ypatingai siutino Sovietų Sąjungos vadovus. Todėl ir kilo idėja „nugalėti“ NASA astronautus skriejant rekordiškai ilgai, labai nesigilinat į tai, kad skrydžiui nepasiruošta, kad viso skrydžio metu kosmonautai tiesiog neturės ką veikti. Sovietiniais laikais kiekvienas žymesnis kosmonautikos laimėjimas buvo skiriamas konkrečiai komunistinei šventei, sukakčiai pažymėti. Šis skrydis buvo paskirtas V.Lenin šimtosioms gimimo metinėms.

Priėmus šį sprendimą, pilnai surinktas pasyvusis erdvėlaivis 7K-OK Nr.17 su planuota išbandyti nauja radiotechnine susijungimo sistema „Kontakt“ skubiai pertvarkytas ilgalaikiam autonominiam skrydžiui: išmontavo susijungimo įrenginį ir sumontavo perdirbtą gyvybės aprūpinimo sistemą, apskaičiuotą 2 kosmonautams 20 – ties parų skrydžiui. 1969 metų gruodžio mėnesį suformuoti trys ekipažai.

Sojuz8APirmasis ekipažas: vadas A.Nikolajev ir inžinierius V.Sevastjanov

Sojuz8BAntrasis ekipažas: vadas A.Filipčenko ir inžinierius G.Grečko

Sojuz8CTrečiasis ekipažas: vadas Vasilij Lazarev ir inžinierius Valerij Jazdovskij

Erdvėlaivio 7K-OK Nr.17 startas buvo suplanuotas 1970 metų balandžio mėnesio pirmoje pusėje. Todėl kosmonautai intensyviai treniravosi pagreitintu kursu ir per du mėnesius (nuo 1970 metų sausio pradžios iki kovo pradžios) pasiruošė skrydžiui. Kovo pradžioje kosmonautai laikė įskaitines kompleksines treniruotes erdvėlaivio Sojuz treniruoklyje: kovo 6 dieną – A.Filipčenko ir G.Grečko, kovo 9 dieną – A.Nikolajev ir V.Sevastjanov, kovo 11 dieną – V.Lazarev ir V.Jazdovskij. Kovo 14 dieną kosmonautai išlaikė teorinį egzaminą: visų šešių žinios įvertintos puikiai.

Ekipažų pasiruošimas pasibaigė. Dar vasario 20 dieną buvo priimtas sprendimas erdvėlaivio 7K-OK Nr. 17 skrydį perkelti iš balandžio mėnesio į 1970 metų gegužės mėnesio antrąją pusę. Todėl, išlaikę egzaminus, ekipažai ekipažai gavo mėnesį atostogų. Kovo 18 dieną kosmonautai išvyko ilsėtis į Krasnodaro krašte Sočio mieste esančią Karinių oro pajėgų Čemitokvadžės sanatorija. Balandžio pabaigoje sugrįžę iš atostogų ekipažai Kosmonautų parengimo centre pradėjo baigiamąjį pasirengimo skrydžiui treniruočių etapą.

Gegužės 19 dieną posėdžiavo komisija, kuri A. Nikolajev ekipažą patvirtino pagrindiniu, o A. Filipčenko ir V. Lazarev ekipažus – dubleriais. Sekančią dieną visi trys ekipažai, lydimi specialistų, atvyko į kosmodromą. Jame dvi savaites prieš startą vyko baigiamieji pasiruošimo darbai ir kosmonautų treniruotės.

soyuz-9-ekipazas-203x300V. Sevastjanov ir A. Nikolajev Maskvoje po egzaminų. Tradicinių vietų lankymas prieš išskrendant į Baikonuro kosmodromą

Sojuz-9 starto aikstErdvėlaivis Sojuz-9 atkeliavo į starto aikštelę. Virš erdvėlaivio sumontuota erdvėlaivio avarinio gelbėjimo sistema. Tai jos pirmasis modelis. Evoliucionuojant erdvėlaiviui, stipriai pasikeitė ir erdvėlaivio avarinio gelbėjimo sistema

soyouz-9-pad-226x300Sojuz-9 starto aikst3Sojuz-9 starto aikst4Erdvėlaivis Sojuz-9 su nešančiąja raketa starto aikštelėje

soyouz-9-lancement-244x300Sojuz-9 startas naktį

soyuz-9_integration-142x300Pilnai surinktas erdvėlaivis Sojuz-9 ruošiamas skrydžiui

soyouz-9-300x299Erdvėlaivis Sojuz-9, praradęs susijungimo įrenginį

soyouz-9-crew-292x300Sojuz-9 ekipažas: V. Sevastjanov, A. Nikolajev

Erdvėlaivio Sojuz-9 (7K-OK Nr. 17) nešančioji raketa startavo 1970 birželio 1 dieną 19:00: 00 UTC iš 31-ios starto aikštelės. Baikonuro kosmodrome buvo naktis. Tai Sovietų Sąjungoje pirmasis pilotuojamo erdvėlaivio startas tamsiuoju paros metu. Pakilę į orbitą kosmonautai pradėjo vykdyti ilgos trukmės skrydžio programą: jie kiekvieną dieną atliko medicininius – biologinius tyrimus, stebėjo ir fotografavo mūsų planetos žemynus ir vandens paviršių, debesuotumą. Siekdami užkirsti kelią neigiamam nesvarumo poveikiui jų organizmams, kosmonautai du kartus per dieną su spyruokliniu espanderiu atlikdavo fizinių pratimų kompleksą.

Sojuz-9 ekipažo skrydis buvo ypatingas tuo, kad kosmonautai ne tik atliko mokslinius eksperimentus, tyrimus ir stebėjimus, bet ir tiesiog mokėsi gyventi ilgos trukmės kosminiame skrydyje. Reikėjo išspręsti daug buities klausimų. Pavyzdžiui, kosmonautai pirmą kartą skutosi orbitinio skrydžio metu. Jiems tai irgi buvo eksperimentas. Pasirodė, kad saugus skustuvas netinka: išsilaksto nupjauti barzdos plaukai ir skutimosi pasta. O štai elektriniu skustuvu kosmonautai buvo patenkinti. Sojuz-9 ekipažas reguliariai tvarkė savo kosminį būstą. Jame pirmą kartą orbitoje buvo naudojamas dulkių siurblys.

Birželio 8 dieną (septintąją skrydžio dieną) Eupatorijoje eilinio radijo ryšio seanso su Skrydžių valdymo centru metu A. Nikolajev buvo labai nustebintas ir patenkintas, kada išgirdo savo žmonos Valentinos Tereškovos ir dukros Alionkos balsus (šią dieną Alionkai sukako 6 metukai). Tai buvo pirmasis kosmonauto radijo ryšio seansas su savo šeimos nariais. Vėliau skrydžių, kurių trukmė daugiau kaip 100 parų, metu tokie radijo ryšio seansai tapo neatskiriama ekipažų psichologinio palaikymo dalimi.

Birželio 10 dieną (devintąją skrydžio dieną) Sojuz-9 ekipažui buvo skirta išeiginė (pirmoji „kosminė išeiginė“). Kad paįvairinti kosmonautų laisvalaikį, buvo suorganizuotas pirmais šachmatų turnyras „Kosmosas – Žemė“. „Kosmosą“ atstovavo A. Nikolajev ir V. Sevastjanov, o už „Žemę“ kovojo generolas N. Kamanin ir kosmonautas V. Gorbatko. Šachmatų partija tęsėsi apie 6 valandas (nuo 141 – ojo iki 144 – ojo apskriejimo aplink Žemę) ir buvo 3 kartus pertraukta „namų analizei“, kai erdvėlaivis buvo ne ryšio zonoje su Skrydių valdymo centru. Ši šachmatų partija baigėsi lygiosiomis.

Birželio 17 –ąją (šešioliktąją skrydžio parą) Sojuz-9 ekipažas nustatė naują pasaulinį pilotuojamo orbitinio skrydžio trukmės rekordą, viršijantį 10 procentų (pagal FAI taisykles) Gemini-7 ekipažo skrydžio trukmę.

Birželio 19 – ąją (aštuonioliktąją skrydžio parą), skriedami 287 ratą aplink Žemę, kosmonautai pilnai įvykdė skrydžio programą ir sugrįžo į Žemę. Sunkus ir atsakingas skrydis buvo baigtas.

Sojuz9Ką tik nusileido erdvėlaivis Sojuz – 9

Tačiau daug didesni ir sunkesni išbandymai nei kosmose kosmonautų laukė sugrįžus į Žemę. Štai kosmonauto V. Sevastjanov pasakojimas: „Kada nusileidome, mums buvo labai sunku. Paieškos ir gelbėjimo grupė mus sutiko greitai. Andrijaną iš nusileidimo aparato ištraukė už rankų, o aš išlindau pats ir atsisėdau ant liuko krašto, bet nusileisti negaliu. Vos iškentėjau, kol mane nukėlė nuo nusileidimo aparato viršaus. Andrijanas sėdi ir trina veidą žemėmis, o jo dulkėtais skruostais teka ašaros. Atsistoti mes negalėjome. Su neštuvais mus įnešė į sraigtasparnį. Andrijaną paguldė ant suoliuko, o mane ant grindų šalia žibalo bako. Skrendame. Ir staiga gydytojai puolė prie Andrijano ir kažką susinervinę darė. Aš keturiomis nušliaužiau, pastūmiau gydytojus į šoną, pažiūrėjau – o jis be sąmonės. Vos atgaivino… Taip mus Karagandoje iš sraigtasparnio ir išnešė su neštuvais“.

Tą pačią dieną po nusileidimo Karagandoje, ištyrus kosmonautų sveikatą, susigriebta už galvos. Kosmonautų būklė buvo itin sunki: širdies paviršiaus plotas sumažėjo 12,5 %, o širdies tūris – 20 %, klubo apimtis sumažėjo 3,5 cm, o blauzdos perimetras – 3,5 cm. Kraujotakos sistemoje per minutę kraujo keitimasis sumažėjo du kartus, tai yra širdis perpumpavo du kartus mažiau kraujo. Kosmonautų būsena priešinfarktinė. Kosmonautams skaudėjo raumenis, vakare jiems pakilo aukšta temperatūra ir padažnėjo pulsas.

Sekančią, birželio 20 – ąją, dieną Sojuz-9 ekipažas iš Karagandos lėktuvu atskrido į karinį Škalovskij oro uoštą, esantį 2 km atsumu į vakarus nuo Žvaigždžių miestelio. Iš čia ekipažas skubiai nuvežtas į Žvaigždžių miestelio profilaktoriumą, kur kosmonautus nepertraukiamai keletą parų stebėjo geriausi Karinių oro pajėgų ir Žvaigždžių miestelio gydytojai. Taip, pradedant Sojuz-9 skrydžiu, sužlugo naujai besiformuojanti pompastinė valstybės tradicija pasitikti kosmoso didvyrius pamaskvės Vnukovo oro uoste.

Ūmaus prisitaikymo prie gravitacijos periodas kosmonautus kankino daugiau kaip dvi paras. Daugiau kaip 6 paras jie negalėjo savarankiškai atsistoti ant kojų ir vaikščioti. Didelių gydytojų pastangų dėka kosmonautai A. Nikolajev ir V. Sevastjanov palaipsniui atstatinėjo sveikatą. Procesas buvo labai ilgas ir sunkus. V. Sevastjanov sveikatą pasisekė atstatyti. Jis kartu su P. Klimuk 1975 metų gegužės – liepos mėnesiais orbitinėje stotyje „Saliut-4“ dirbo 61 parą. O A. Nikolajev pilnai nepasveiko. Per metus po skrydžio jį ištiko du infarktai ir apie tolimesnę kosmonauto karjerą neteko svajoti.

Negatyvūs erdvėlaivio Sojuz-9 ilgos trukmės skrydžio kosmonautų sveikatos rezultatai privertė mokslininkus pagalvoti apie kosminio skrydžio trukmę ir sukurti profilaktines priemones kosmonautų sveikatai ir darbingumui palaikyti. Buvo sukurtas ištisas medicininių – profilaktinių priemonių kompleksas: bėgantis takelis, veloergometras, apkrovos kostiumai „Pingvin“, vakuuminis įrenginys „Čibis“ ir kitos priemonės. Visos jos buvo vėliau sukonstruotose ir paleistose orbitinėse stotyse. Šios priemonės buvo efektyvios. Ekipažų skrydžio trukmė didėjo (62, 96, 139, 175, 184, 211, 236, 311, 326, 365, 379, 437 paros), kosmonautai sugrįžę į Žemę jausdavosi pakankamai normaliai. Tai įrodo rekordinis 437 parų trukmės gydytojo-kosmonauto Valerij Poliakov skrydis. Pirmasis poelgis, sugrįžus iš šio 437 parų orbitinio skrydžio, buvo keli įtraukti į plaučius tabako dūmai. Kosmonauto savijauta ir nuotaika buvo tiesiog gera.

Erdvėlaivio Sojuz 10 (nuo 1971 balandžio 9 iki 1986 liepos 16 dienos) ir vėlesnieji skrydžiai su orbitine stotimi Saliut. Dar vėliau, paleidus orbitinę stotį Mir (stotis orbitoje apie Žemę egzistavo nuo 1986 metų vasario 20 dienos iki 2003 metų kovo 23 dienos), erdvėlaiviai Sojuz lankydavo šią stotį. Nuo 2000 metų spalio 31 dienos (erdvėlaivio Sojuz TM-31 startas), erdvėlaiviai Sojuz aptarnauja Tarptautinę kosminę stotį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *