Kaip jau astronautika.lt skelbė, balandžio 27 dieną į Vilnių buvo atvykęs Rusijos kosmonautas Jurij Baturin.
18 valanda, salė pilna žmonių. J. Baturin demonstruoja skaidres. K. Ciolkovskij, S. Koroliov, J. Gagarin – kosminė Sovietų trejybė… Galima būtų dėl K. Ciolkovskij indėlio ir diskutuoti, bet tai paliksime ateičiai…
Skaidrės demonstruojamos, komentarai labai sausi, tik skaidrių pavadinimai. Šone kažkas šnabždasi: „Ar jis tikrai skrido į kosmosą ?”. Vėliau smulkmenos išduos: J. Baturin puikiai išmano bei suvokia kosmonautiką, gebą gerai pasakoti.
Taip skaidrės rodomos gerą valandą, per ją kliūna Tarptautinei Kosminei Stočiai: ji, pasak J. Baturin, yra per didelė ir jos konfigūracija nėra optimali. Mat optimalus variantas buvo Sovietų Sąjungos/Rusijos kosminė stotis Mir.
astronautika.lt komentaras: peržiūrėjus vaizdo medžiagą iš TKS, pasivaikščiojus po Rusijos ir JAV modulius, akis stipriai kliūva už tų „optimalių” variantų: perėjimų liukai Rusijos moduliuose yra 0,8 m diametro (ir taip nuo 1967 metų – erdvėlaivio Sojuz-1 nesėkmingo starto), JAV ir kitų modulių liukai yra kvadratiniai ir 1,4 m kraštinės.
Keli momentai iš J. Baturin atsakymų.
Kinija šiuo metu yra maždaug 1970 metų JAV ir Sovietų Sąjungos lygyje ir kartoja šių valstybių kelią: kuria savo kosminę stotį ir tai darys kokius 10-15 metų. Po to sustos ir svarstys – o ką daryti toliau…
Jurij Baturin pasakojo ir į klausimus atsakinėjo gal šiek tiek ilgokai, tačiau įdomiai
Plazminiai kristalai – J. Baturin nesvarume atrastas efektas, kai plazmoje esančios dalelės tūkstančiais susijungia į vadinamąjį plazmos kristalą. Žemėje buvo versija, jog susijungs 2, daugiausiai trys dalelės. Vėliau tie plazminiai kristalai ir jų susiformavimas buvo gražiai teoriškia paaiškintas.
Kosminių šiukšlių, kurias į kosmosą skraidiname nuo 1957 metų, bėda. Jei tarp įvairių kosmoso agentūrų būtų pasiektas susitarimas ir atsirastų firma, galinti kosmines šiukšles sugaudyti bei parvežti į Žemę ar kitaip kaip pašalinti iš orbitų apie Žemę – tai būtų idealus variantas. Beliktų nustatyti tokių darbų įkainius ir terminus.
Po susitikimo autografai ir nuotraukos
J. Baturin pasakojo apie raketos starto stebėjimą Baikonur kosmodrome iš 100 metrų atstumo. Tarsi pati erdvė trūkinėtų, toks galingas buvo garsas.
astronautika.lt komentaras: po tokio stebėjimo likti sveikam yra labai mažai šansų ir mažiausia bėda būtų klausos sutrikimas, netgi būnanat su ausų kamšteliais. raketų varikliai starto metu sukuria garsą, kurio lygis siekia kelis šimtus decibelų. Pavyzdžiui: Saturn-V raketos varikliai sukuria 204-220 db garsą, Space Shuttle – 120-130 db. Minimalus saugus atstumas yra 250 metrų, normalios rizikos atstumas 500 metrų.
J. Baturin pasakojo apie Rusijos kosmoso tradicijas: nusišlapinimą ant autobuso rato (važiuojant ekipažui į starto aikštelę), apie filmo „Baltoji dykumos saulė” peržiūrą prieš skrydį.
astronautika.lt komentaras. J.Baturin, pateikdamas šio filmo demonstravimo istoriją kosmonautamas, sukeitė datas ir įvykius vietomis. Filmas „Baltoji dykumos saulė” sukurtas 1970 metais ir „padėtas į lentyną”. Taip būdavo su filmais, kurie nepatiko kažkam iš Sovietų GosKino. Tik vėliau, kai šį filmą palaimino L. Brežnev (Sovietų Sąjungos vadas, megęs vesternus ir nuotykių filmus), jis buvo išleistas į kinoteatrus. Pirmą sykį kosmonautai jį peržiūrėjo 1973 metais, kai skrydžiui ruošėsi Sojuz-12 ekipažas Vasilij Lazarev ir Oleg Makarov bei dubleriai Aleksej Gubarev, Georgij Grečko ir atsarginis ekipažas Piotr Klimuk ir Vitalij Sevastjanov. Šis filmas buvo pasirinktas beveik atsitiktinai, tai buvo ir vesternas ir nuotykių filmas, kurį Aleksej Leonov gavo ketindamas jau minėtus kosmonautus prablaškyti prieš skrydį, nes 1971 metais įvyko erdvėlaivio Sojuz – 11 katastrofa. Tik vėliau tapo aišku: filme yra gerų scenų ir pagal jas galima kosmonautus mokyti filmavimo paslapčių.
Dar Jurij Baturin paminėjo kosmose pražydusias gėles ir lietuvių botanikų vykdytus eksperimentus: ši istorija jau buvo pamiršta ar jos tiesiog nenorėta prisiminti… Šių metų sausio viduryje interneto tinklalapiuose sumirgėjo pranešimas, kad tarptautinėje kosminėje stotyje pirmą kartą pražydo gėlė. Gražu, žinoma, bet sensacija buvo pagrįsta istorijos neišmanymu arba nenorėjimu ją išmanyti. Iš tikrųjų pirmieji žiedai kosmose išsiskleidė 1982 metais, ir prie to prisidėjo Lietuvos mokslų akademijos Botanikos instituto kolektyvas, kuriam tuo metu vadovavo akademikas Alfonsas Merkys. Jie tyrinėjo, ar augalai gali pereiti visą vegetacijos ciklą nesvarumo būklės, t.y, subrandinti sėklas. Daugelis augalų kosmose žūdavo. Bet 1980 metais sukurta sistema „Fitonas-3“ ir 1982 m. stotyje „Saliut-7“ imta eksperimentuoti su baltažiedžiu vaireniu (Arabidopsis). Tada kosminėje stotyje dirbo Anatolij Berezovoj ir Valentin Lebedev – jie sulaukė ne vieno žiedelio, o daugybės pumpurų ir jie vėliau išsiskleidė. Kai į kosminę stotį su nauja komanda atskrido kosmonautė Svetlana Savickaja, pagrindinis ekipažas ją pasitiko su gėlėmis. Anuomet tai buvo tikrai didžiulė sensacija, nes augalas pirmą kartą kosmose subrandino ir sėklas.
Susitikimas paliko gerą įspūdį. Norėtusi su J. Baturinu bendrauti ilgiau, kuomet jis atsiskleistų, kaip gerai kosmonautiką išmanantis ir jos problemas suvokiantis žmogus.