Kosminės programos » Sovietų Sąjunga/Rusija » Projektai » Kosminė bazė

Kosminė bazė

1962 metų spalio 25 dieną Picundoje su Nikit Chruščiov (Sovietų Sąjungos vadovas) susitiko vyriausieji konstruktoriai ir S. Koroliov gavo užduotį: sukurti 75 tonų pilotuojamos orbitinės stoties projektą. Ši kosminė stotis turėjo DŽP orbita gabenti atominių ginklų arsenalą. Stoties matmenys: ilgis – 25 metrai, skersmuo – 6 metrai, gyvenamųjų patalpų tūris – 510 m³. Ekipažas – 6 žmonės, elektros energija stotį aprūpina 110 m² Saulės baterijos.
1965 metais kosminės stoties eskizas ir maketas buvo baigti, N. Cruščiovas nuverstas, o partijai ir valstybei vadovauja Leonid Brežnev. Kosminės stoties programa keičia paskirtį ir Bandymų ir konstravimo biure Nr. 1 (S. Koroliov firmoje ОKB-1) kuria daugiatikslę kosminę bazę.
Vasilij Mišin, po S. Koroliov mirties tapęs konstravimo biuro vadovu, daugiatikslės kosminės bazės kūrimo darbams vadovauti paskiria Vitalij Bezverbom.
Daugiatikslė kosminė bazė turėjo būti kosminiu uostu, į kurį atskrieja erdvėlaiviai, pirmiausia žvalgybiniai ir atiduoda foto medžiagą. Šiems aparatams suformuluojama kita užduotis (perkraunamos elektroninės smegenys), užpildomi kuru, atliekamas jų remontas arba profilaktika. Tokį aptarnavimą kosminėje bazėje turėjo atlikti gerai pasiruošęs ekipažas.
Skriejanti DŽP orbita kosminė bazė pailgintų kosminių aparatų darbo trukmę. Dabar šie kosminiai aparatai, išnaudojus kuro atsargas arba sugedus jų aparatūrai, nebenaudojami.  Jie tampa artimojo kosmoso šiukšlėmis ir jų skaičius pastoviai didėja.

Orbitinė stotis. S. Koroliov konstravimo biuro projektas

Orbitinės stoties ilgis – 100 metrų, bazinis skersmuo – 6 metrai, pilna masė – 250 tonų.
Daugiatikslė kosminė bazė būtų sudaryta iš dviejų didelių pagrindinių modulių, kurių kiekvieno masė nuo 80 iki 88 tonų. Šiuos modulius į DŽP orbitą turėjo iškelti raketa N1. Kosminę bazę elektros energija turėjo aprūpinti 200 kW galios branduolinis reaktorius, dar 14 kW rezervinę galią teiktų 140 m² Saulės baterijos. Du maži pagalbiniai moduliai, pritvirtinti prie kronšteinų, variklių pagalba turėjo užtikrinti kosminės stoties sukimąsi išilginės ašies atžvilgiu.
Kad Saulės baterijos pastoviai gamintų elektros energiją, kosminė bazė turi skrieti Saulės sinchronine orbita, kurios aukštis nuo 400 iki 450 km ir jos sudaromas kampas su ekvatoriaus plokštuma lygus 97,5 laipsnio.
Pagrindinis ekipažas turėjo būti sudarytas iš 6 kosmonautų (esant reikalui, daugiausia iš 10 kosmonautų) ir keistis vieną kartą per du ar tris mėnesius. Daugiatikslę kosminę bazę buvo numatyta eksploatuoti 10 metų.

Daugiatikslė kosminė bazė

Kosminėje bazėje buvo numatyta sumontuoti variklių sistemą, susidedančią iš skriejimo orbitos korekcijos variklių, grubios orientacijos variklių ir tikslios orientacijos joninių variklių. Daugiatikslę kosminę bazę planavo aprūpinti įvairių rūšių priešraketiniais ir prieškosminiais ginklais, taip pat ir spinduliniu. Novosibirsko akademikas Gerš Bunker S. Koroliovo konstravimo biuro konstruktoriams perskaitė paskaitą apie spindulinio ginklo iš neutralių dalelių greitintuvų sukūrimo galimybę. Biure atsirado entuziastų, kurie nedelsdami pradėjo nagrinėti šią problemą.
Kurti mažos orbitinės stoties elementus S. Koroliov konstravimo biuro konstruktoriams sekėsi geriau. Įvyko keli pilotuojami erdvėlaivio 7K-OK (Sojuz) skrydžiai. Susijungę DŽP orbitoje du Sojuz erdvėlaiviai (Sojuz – 4 ir Sojuz – 5) sudarė pirmąją eksperimentinę pilotuojamą kosminę stotį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.