Nelaimės » R16 1960 metai

R16 1960 metai

Maršalo žūtis

1960 metų spalio 28-ąją Sovietų Sąjungos centriniuose laikraščiuose buvo išspausdintas trumpas Komunistų partijos Centro Komiteto, Aukščiausiosios Tarybos ir Ministrų Tarybos pranešimas: „Su giliu liūdesiu pranešame, kad 1960 metų spalio 24 dieną aviacijos katastrofoje tragiškai žuvo kandidatas į Centro Komiteto narius, Aukščiausiosios Tarybos deputatas, gynybos ministro pavaduotojas, Vyriausiasis raketinės strateginės kariuomenės vadas, maršalas Mitrofanas Nedelinas“. Daugiau jokių smulkmenų laikraščiuose nebuvo. Nei kur įvyko katastrofa, nei kas dar skrido tame lėktuve.
Po kurio laiko užsienio radijo stotys pranešė, kad maršalas M. Nedelinas žuvo visai ne lėktuvo katastrofoje, o sprogus raketai. Sovietai to nepripažino ir ilgus metus tvirtino, kad M. Nedelinas – tiesiog lėktuvo katastrofos auka.
Tik 1989 metais žurnalas Ogoniok išspausdino pirmą publikaciją ir paaiškėjo, kad užsienio radijo stotys buvo teisios. Tąkart sprogus raketai, žuvo ne tik pats maršalas, bet ir dar daugiau kaip šimtas technikų, inžinierių, kariškių, konstruktorių.

Revoliucijos garbei

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje JAV jau turėjo apie 40 tarpžemyninių balistinių raketų. Sovietai stengėsi kuo greičiau pasigaminti tokias raketas, kurios galėtų iš Sovietų Sąjungos teritorijos lėkti į priešo taikinius. Sukonstruoti ir pagaminti tokį kompleksą režimas patikėjo Dnepropetrovsko konstruktorių biuriui, kuriam vadovavo Michailas Jangelis. Tame biure jau buvo sukurtos vidutinio nuotolio raketos, be to, buvo sparčiai konstruojama tarpžemyninė raketa R-16.
1960-ųjų rugsėjį iš Dnepropetrovsko į Kazachstane esantį Tiuratamo poligoną (vėliau Baikonuro kosmodromas) pajudėjo traukinys su tarpžemynine dviejų pakopų raketa. Rugsėjo 26-ąją sąstatas pasiekė poligoną.
Prasidėjo raketos montavimas. Bandymų valstybinės komisijos pirmininku buvo paskirtas vyriausiasis artilerijos maršalas M. Nedelinas, techniniu vadovu – vyriausiasis raketos konstruktorius M. Jangelis. Raketos startas buvo numatytas spalio 23 dieną.
Visą tą darbą sekė patys Sovietų Sąjungos vadovai. Į poligoną nuolat skambinėjo ir Nikita Chruščiovas, ir Leonidas Brežnevas. Ta raketa valdančiajam režimui buvo reikalinga kaip oras – kad palaikytų Sovietų Sąjungos prestižą. Be to, artėjo Spalio revoliucijos metinės, o sovietams buvo įprasta tokioms datoms „dovanoti“ savo geriausius darbus.

Gedimas starto vietoje

Spalio 23-iąją, sekmadienio rytą buvo atvežta į starto vietą, pakelta į aikštelę ir užfiksuota. Prasidėjo pajungimo darbai, užpildymas kuru. Žodžiu, įprastas darbas. Būta ir sutrikimų – automatikos elektrinės schemos gedimas kuriam laikui sustabdė darbus. Tad startą nuspręsta atidėti pirmadieniui.
Galima būtų pacituoti avariją tyrusios komisijos išvadas, bet jos labai techninės ir eiliniam skaitytojui nieko nesakančios. Žodžiu, inžinieriams teko pašalinti defektus, nors raketa jau buvo užpildyta kuru, o pagal saugumo technikos taisykles tuos darbus atlikti reikėjo išpylus kurą. Tačiau tai būtų sustabdę raketos startą mažiausiai mėnesiui. Todėl techninė komisija nusprendė pakeisti sugedusius daviklius tiesiog starto aikštelėje. Niekas tam neprieštaravo, nes visi suprato, kad Maskva laukia raporto apie sėkmingą paleidimą.

Liepsnojo kaip degtukai

Starto aikštelėje buvo daugybė žmonių ir vakarėjant buvo pradėti priešstartiniai sistemų patikrinimo darbai. Maršalas M. Nedelinas sėdėjo ant taburetės maždaug 17 metrų nuo raketos papėdės. Taigi 18 valandą 45 minutės buvo paskelbta 30 minučių parengtis. Tą pačią minutę driokstelėjo sprogimas ir pliūptelėjo liepsna!..
Dalis bandytojų bei kariškių stengėsi ištrūkti iš pavojingos zonos ir bėgo kuo tolyn nuo starto aikštelės. Dalis jų pasuko žemyn, o ten laukė tikri spąstai – tik ką išlietas betonas. Žmonės klimpo jame ir tapo liepsnos aukomis. Vėliau toje vietoje buvo galima pamatyti tik tai, kas iš jų liko – metaliniai pinigai, diržų sagtys.
Buvusieji viršutinėje starto aikštelės dalyje, užsiliepsnojo kaip degtukai ir krito žemyn. Temperatūra toje vietoje buvo apie 3000 laipsnių.
Ugnyje žuvo maršalas M. Nedelinas, mašinų statybos ministro pavaduotojas L. Grišinas, konstruktoriai L. Berlinas, B. Konopliovas ir daugybė kitų. Daugelis apdegusiųjų vėliau mirė ligoninėse. Iš viso sprogus raketai žuvo 126 žmonės. Šis skaičius  nuolat yra ginčijamas, tačiau būtent tokį yra nurodęs B.Čertokas.

R16A R16B R16CR16 R16sprogimas

Išsigelbėjo rūkaliai

Atvykę gelbėtojai krovė lavonus ar tai, kas iš jų liko, į vieną patalpą, kad vėliau atpažintų. Tais laikais DNR tyrimų dar niekas nedarydavo, tad ta procedūra buvo gan sunki. Pavyzdžiui, M. Nedeliną atpažino tik iš Sovietų Sąjungos didvyrio žvaigždės, B. Konopliovą – iš ūgio, nes jis buvo didžiausias.
Kai kurie liko gyvi, nes buvo nuėję parūkyti. Minutė iki sprogimo į rūkomąjį pasuko M. Jangelis. Po katastrofos N. Chruščiovas jam taip ir tėškė į akis: „O kodėl jūs nežuvote?..“
Rūkomajame tuo metu buvo ir konstruktorius Andronikas Josifianas. Eidamas apsvarstyti kai kurių klausimų, jis pasikvietė ir nerūkantį kolegą Aleksejų Bogomolovą. Generolas Mnykinas buvo atėjęs kartu su jais surūkyti paskutinės cigaretės, nes ruošėsi mesti rūkyti. Po to jis rūkė iki pat gyvenimo pabaigos.
M.Jangeliui teko informuoti N.Chruščiovą ir tuoj po sprogimo į Maskvą nuskriejo šifruotė:

„18 valandą 45 minutės (vietos laiku), likus pusvalandžiui iki 8K-64 paleidimo, vykdant galutinį pasiruošimą startui, kilo gaisras, sukėlęs degalų bako sprogimą. Jo aukomis tapo daugiau kaip 100 žmonių, kelios dešimtys žuvo. Vyriausiasis artilerijos maršalas M. Nedelinas buvo aikštelėje. Dabar jo ieškoma. Prašau skubios medicininės pagalbos nukentėjusiesiems nuo ugnies ir azoto rūgšties.

M. K. Jangelis“.

Tą pačią naktį iš Maskvos išskrido vyriausybinė delegacija, vadovaujama Aukščiausiosios Tarybos pirmininko L. Brežnevo. Tiesiai iš oro uosto mašinų kortežas pasuko į pastatą, kuriame buvo montuojama raketa. Čia ir įvyko pirmasis komisijos posėdis. Į jį buvo sukviesti visi gyvi likę komplekso vadovai. L. Brežnevas jiems pareiškė: „Nieko nebausim“. Iš principo tai buvo teisingas sprendimas. Avarijos kaltininkai žuvo, o bausti žmones, atsitiktinai išlikusius gyvus, būtų buvę nehumaniška.
Vėliau buvo nustatyta, kad katastrofą sukėlė prieš laiką įsijungęs antrosios pakopos variklis. Savo ugnies srautu jis pradegino dugną ir pirmosios pakopos variklio kuro baką.

Apie šią katastrofą byloja keli vaizdo įrašai ir filmas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *