Saliut apžvalgoje pateikiama informacija apie Sovietų Sąjungos orbitinių stočių seriją. Ji buvo ir civilinės ir karinės paskirties.
Sovietų Sąjunga 1971 – 1991 metais gamino ir eksploatavo pilotuojamas orbitines stotis Saliut ir Almaz, jos buvo paleidžiamos raketa Proton.
Karinės ir civilinės stotys
Egzistavo dvi stočių rūšys: civilinės Saliut (ДОС – ilgalaikė orbitinė stotis, Sergej Koroliov konstravimo biuras ЦКБЭМ) ir karinės Almaz (ОПС – orbitinė pilotuojama stotis, Vladimir Čalomėj konstravimo biuras).
Kosminės orbitinės stotys Almaz viešai neegzistavo, jas vadino Saliut stotimis
Almaz įranga: 1 – susijungimo antena Igla, 2 – Saulės orientacijos davikliai, 3 – stabilizaciniai varikliai, 4 – vakuuminė talpa Veter, 5 – nasės matuoklis, 6 – vandens atsargos Kolos – 5D, 7 – ryšio sistemos Aurora antenos, 8 – žvaigždžių fotoaparatas SA-33P, 9 – mokslinė aparatūra, 10 – regeneraciniai patronai, 11 – fotokapsulių manipuliatorius, 12 – rankinio susijungimo sistemos siustuvas, 13 – susijungimo įrenginys, 14 – korekcinis variklis, 15 – informacijos grąžinimo kapsulė, 16 – informacijos perdavimo antena Biriuza, 17 – kuro bakai, 18 – fizinių treniruočių įrenginiai, 19 – fototelevizijos sistema Petciora, 20 – ilgo židinio fotoaparatas Agat-1, 21 – topografinis aparatas SA-34P, 22 – optinis taikiklis OD-4, 23 – kampinis lazerinis atšvaitas, 24 – panoraminis apžvalginis įrenginys POU-M, 25 – telekamera, 26 – vertikalės infraraudonasis daviklis, 27 – elektromechaninė stabilizacijos ir pasukimo sistema
Almaz-1 įranga: 1) erdvėlaivis Sojuz-1 (11Ф615А9), 2) Almaz didysis konusas, 3) Saulės baterijos, 4) periskopas, 5) Almaz mažasis konusas, 6) šliuzo kamera ir susijungimo įrenginys
Konstruojama Almaz stotis. NPO Mashinostroyeniya nuotrauka
Agat-1 įrenginys
Dauguma astronautikos istorikų sutaria vieningai: ilgo židinio fotoaparatas teleskopas Agat-1 buvo svarbiausia karinių orbitinių stočių Almaz dalis
Būtent į Agat-1 įrenginį buvo dedama daug vilčių: objektyvo diametras 1 m, židinio ilgis 7.2 m ir plačiajuostis fotoaparatas АСА-34Р. Kariškiai norėjo labai operatyviai gauti foto informaciją. Buvo sukurta tokia shema: fotojuosta ryškinama sotyje Almaz, skenuojama ir perduodama į Žemę, Tik kokybė buvo prastesnę nei tikėtasi 6-8 m skiriamosios gebos. Teko fotojuostą su svarbia informaciją pakuoti į specialias kapsules, jas mesti į Žemę, ten sugauti, ryškinti ir t.t. Kapsulėn tilpdavo 120 kg fotojusotos, pačios kapsulės masė – 360 kg. Jei kapsulė pataikydavo ne į Sovietų Sąjungos teritoriją, ji būdavo sprogdinama. Ir ne bet kaip… iš likusių fotojuostos gabalėlių neįmanoma būtų sulipdyti pilno kadro.
Fotojuostos grąžinimo kapsulė (КСИ 11Ф76)
Orbitinių stočių Saliut ir Almaz lentelė
Stotis/Modulis | Kodas/Nr. | Indeksas | Starto data | Pabaiga | Skrydžio trukmė | Pastabos |
Saliut-1 (ДОС-1) | 17K/121 | 11Ф715 | 1971 04 19 | 1971 10 11 | 175 paros | 2 misijos |
Saliut (ДОС-2) | 17K/122 | 11Ф715 | 1972 07 29 | Nesėkmė | ||
Saliut-2 (ОПС-1) | ?/101-1 | 11Ф71 | 1973 04 03 | 1973 05 28 | 54 paros | Almaz-1 |
Kosmos-557 (ДОС-3) | 17K/123 | 11Ф715 | 1973 05 11 | 1973 05 22 | 11 parų | Nesėkmė |
Saliut-3 (ОПС-2) | 17K/102-1 | 11Ф71 | 1974 06 25 | 1975 01 25 | 213 parų | Almaz-2 |
Saliut-4 (ДОС-4) | 17K/124 | 11Ф715 | 1974 12 26 | 1977 02 03 | 770 parų | |
Saliut-5 (ОПС-3) | ?/103 | 11Ф71 | 1976 06 22 | 1977 08 08 | 411 parų | Almaz-3 |
Saliut-6 (ДОС-5) | 17K/125 | 11Ф715 | 1977 09 29 | 1982 07 29 | 1764 parų | |
Saliut-7 (ДОС-6) | 17K/125-2 | 11Ф715 | 1982 04 19 | 1991 02 07 | 3216 parų |
Pirmoji stotis
Saliut – 1 – paleista 1971 balandžio 19 dieną, egzistuoti baigė spalio 11 dieną, orbitoje išbuvo 175 paras.
Per tą laiką sotyje dirbo du ekipažai.
Erdvėlaivio Sojuz 10 ekipažas – Vladimir Šatalov, Aleksej Jelisejev ir Nikolaj Rukavišnikov – startavo 1971 metų balandžio 23 dieną, tačiau prie stoties nepavyko prisijungti ir 25 dieną ekipažas nusileido.
Kitas startas – Sojuz 11 erdvėlaivio įgula Georgij Dobrovolskij, Vladislav Volkov ir Viktor Pacajev – įvyko 1971 metų birželio 6 dieną. Įgula orbitinėje stotyje dirbo 23 paras ir birželio 29 dieną leidosi į Žemę. Gelbėjimo komanda kosmonautų kūnus iškelė iš erdvėlaivio: ekipažas mirė dėl erdvėlaivio kabinos išsihermetinimo.
Saliut (ДОС-2) – stotis paleista 1972 metų liepos 29 dieną, tačiau nesuveikė raketos antroji pakopa ir stotis nukrito į Ramųjį vandenyną.
Saliut – 2 (Almaz – 1) – stoties startas įvyko 1973 balandžio 23 dieną, po 13 parų stotis išsihermetino, o gegužės 28 dieną (po 54 parų skrydžio) stotis nukrito į vandenyną netoli Australijos. Vėliau buvo išsiaiškintos stoties išsihermetinimo ir suirimo į dalis priežastys: 584.4 skrydžio sekundę atsiskyrusi trečioji pakopa su 290 kg kuro sprogo, liekanos pažeidė orbitinę stotį. Ji išsihermetino, vėliau subyrėjo į kelias dalis.
Kosmos – 557 (ДОС-3) – 1975 metų gegužės 11 dieną buvo paleista orbitinė stotis Saliut. Joje, atsižvegiant į prieš tai vykusius skrydžius, atlikti patobulinimai. Vienas iš jų – joninis daviklis, kuris valdė stoties orientacijos ir stabilizacijos sistemą.
Dėl intensyvaus variklių darbo, joninis daviklis veikė nekorektiškai ir per 1,5 apsisukimo apie Žemę, orbitinė stotis išeikvojo kuro atsargas (skirtas visam stoties buvimo orbitoje laikui – 90 parų). Joninis daviklis į valdymo komandas iš Žemės nereagavo ir po 11 parų stotis sudegė atmosferoje. Sovietų Sąjungos spaudoje ši stotis buvo įvardinta Kosmos – 557.
Almaz-2 stotis
Saliut – 3 (Almaz – 2) – stotis startavo 1974 metų birželio 26 dieną, liepos 3 dieną į stotį išskrido erdvėlaivis Sojuz 14 su kosmonautais Pavel Popovič ir Jurij Artiuchin. Po skrydžio programos įvykdymo, įgula liepos 19 dieną sugrįžo į Žemę. Kitas ekipažas – Genadij Sarafanov ir Lev Diomin – į stotį išskrido rugpjūčio 26 dieną. Susijungti su stotimi nepavyko ir rugpjūčio 27 dieną erdvėlaivis sugrįžo į Žemę. Rugsėjo 23 dieną iš stoties į Žemę parskraidinta kapsulė su fotojuosta ir kitomis medžiagomis. Stoties skrydis buvo užbaigtas 1975 metų sausio 25 dieną.
Pagrindinė kosmonautų P. Popovič ir J.Artiuchin užduotis – įvairių Žemės regionų fotografavimas naudojant Agat-1 teleskopą ir plačiajuostį fotoaparatą АСА-34Р. Kitos – nekarinės paskirties užduotys – vandens užterštumo ir vandens ledo stėbėjimas.
Kosmonautai stotyje turėjo dušą, bėgimo takelį, magnetofoną su kasetėmis muzikai klausytis, magnetinius šachmatus ir mažą biblioteką. Buvo išmėgintas Priboj įrenginys – iš stoties atmosferos kondensuojantis vandenį. Šis įrenginys kiekvieną dieną kondensuodavo apie 1 litrą vandens.
Šio skrydžio metu 1975 metų sausio 24 dieną pirmą ir vienintelį kartą išmėginta aviacinė patranka НС-23, šaudanti 200 gramų kulkomis net 3 km atstumu. O jos lėkdavo net 690 m/s (2160 km/h) greičiu. Toks pragariškas ginklas sugebėdavo per 60 sekundžių įšauti 600 kartų ir taip sudoroti žvalgybinį palydovą. Idant nusitaikyti į palydovą, tekdavo sukti visą stotį, o amortizacijos kompensavimui įjungdavo stoties variklius. Orbitinėje stotyje Almaz – 3 ginklas buvo išmontuotas, nes šių stočių nepuolė.
Stoties specifikacijos: ilgis – 14.55 m, maksimalus diametras – 4.15 m, gyvenamoji erdvė – 90 m³, startinė masė – 18.9 tonų, raketa – Proton, Saulės baterijų ilgis – 10 m, baterijų plotas – 28 m², Saulės baterijų skaičius – 2, susijungimo įrenginių – 1, misijų skaičius – 2, variklių skaičius – 2.
Visos aukščiau paminėtos stotys buvo I-os kartos obitinės stotys: turėjo tik vieną susijungimo įrenginį, stotyje galėjo dirbti tik vienas 3 kosmonautų ekipažas, stoties egzistavimo orbitoje trukmė – iki 180 parų, Saulės baterijų panelių padėtis nereguliuojama pagal Saulę, orbitos aukštis – 270 km.
Saliut-4 stotis
Saliut – 4 – startas 1974 gruodžio 26 dieną, stotis orbitoje gyvavo 770 parų ir 1977 vasario 3 dieną sudegė atmosferoje. Per tą laiką sotyje apsilankė dvi įgulos. Aleksej Gubarev ir Georgij Grečko erdvėlaiviu Sojuz 17 startavo sausio 11 dieną ir stotyje dirbo iki vasario 9 dienos, bei erdvėlaivio Sojuz 18 ekipažas Piotr Klimuk ir Vitalij Sevastjanov dirbo nuo 1975 metų gegužės 24 dienos iki liepos 26 dienos. Nepavyko erdvėlaivio Sojuz 18-1 startas su kosmonautais Vasilij Lazarev ir Oleg Makarov 1975 balandžio 5 dieną: 261 skrydžio sekundę, kai normaliai neatsiskyrė antroji pakopa, teko panaudoti avarinę gelbėjimo sistemą. Tai buvo suborbitinis skrydis, kosmonautai patyrė 21,3 g perkrovas, tačiau liko gyvi.
Saliut – 4 stotis ruošiama skrydžiui
Stoties specifikacijos: ilgis – 15.8 m, maksimalus diametras – 4.15 m, gyvenamoji erdvė – 90 m³, startinė masė – 18.9 tonų, raketa – Proton, Saulės baterijų ilgis – 10 m, baterijų plotas – 60 m², Saulės baterijų skaičius – 3, generuojama elektros galia – 4 kW, susijungimo įrenginių – 1, misijų skaičius – 3, ilgalaikių misijų skaičius – 2.
Saliut-5 stotis
Saliut – 5 (Almaz – 3) – startas 1976 birželio 22 dieną, skrydžio pabaiga 1977 rugpjūčio 8 dieną, skrydžio trukmė 411 parų. Per tą laiką stotį aplankė du ekipažai. 1976 liepos 7 dieną erdvėlaiviu Sojuz 21 Boris Volynov ir Vitalij Žolobov išskrido į stotį. 42 misijos dieną, rugpjūčiio 18 d., abu kosmonautai ėmė prastai jaustis ir rugpjūčio 24 dieną misija buvo užbaigta: V.Žolobov sunegalavo ir ekipažas po 49 parų, neužbaigęs misijos programos, grižo į Žemę.
1977 vasario 8 erdvėlaiviu Sojuz 24 į stotį išskrido 2 kosmonautai: Viktor Gorbatko ir Jurij Glazkov. Vienas iš pirmų atliktų darbų stotyje – stoties išvėdinimas. Prieš tai dirbusi ekspedicija anksčiau laiko užbaigė savo skrydį, nes, matyt, iš stoties medžiagų ėmė garuoti medžiagos, sukėlusios ekipažo prastą savijautą (patikrinus stoties medžiagas ir technologijas Žemėje, buvo padaryta išvada: prieš tai skridusi ekspedcija sunegalavo dėl psichologinių dalykų ir labai intensyvaus darbo grafiko). Kitas darbas – pakrauti Žemėn grąžinąmą kapsulę fotojuosta ir kitomis medžiagomis. Ekipažas po 16 parų, įvykdęs misijos programą, vasario 25 dieną grįžo į Žemę.
Stotys Saliut-4 ir Saliut-5 buvo II-os kartos obitinės stotys. Vienas susijungumo įrenginys, joje galėjo dirbti tik vienas 2 kosmonautų ekipažas. Saulės baterijų panelių padėtis reguliuojama pagal Saulę. Stoties galėjo orbituoti iki 2 metų, orbitos aukštis – 360 km.
III-os kartos stotys
Saliut – 6 – startavo 1977 metų rugsėjo 29 dieną, orbitoje buvo iki 1982 liepos 29 dienos, skrydžio trukmė 1764 paros, 683 paras stotyje dirbo 5 ilgalaikės (18, 75, 96, 140 ir 185 paros) ir 10 aplankymo misijų.
Stotis Saliut – 6 su erdvėlaiviu Sojuz
Saliut – 7 – startavo 1982 m. balandžio 19 dieną ir orbitoje apie Žemę sukosi iki 1991 metų vasario 7 dienos. Per 3216 skrydžio parų stotį aplankė 10 ekipažų, 816 parų stotyje dirbo Sovietų Sąjungos ir kelių prosovietinių šalių kosmonautai.
Saliut – 7 stotis ir erdvėlaivis Sojuz
Saliut-6 ir Saliut-7 buvo trečios kartos orbitinės stotys. Jos turėjo du susijungimo įrenginius, o stoties kuro atsargas galima buvo papildyti iš prijunto krovininio erdvėlaivio. Stotys orbituoti galėjo iki 4 metų. Pagrindinis ekipažas stotyje galėjo dirbti iki 238 parų. Aplankančios misijos trukmė nuo 7 iki 12 parų. Aplankantysis ekipažas į Žemę sugrįždavo pagrindinės ekspedicijos erdvėlaiviu. Tokiu būdu pagrindinė ekspedicija turėdavo „šviežią” erdvėlaivį.