Kuriant ilgalaikę orbitinę stotį, remtasi erdvėlaiviais Sojuz – U (techninėje literatūroje – 11A511У) ir Proton-K (8K82K) bei orbitine stotimi Saliut.
Raketa Sojuz – U su erdvėlaiviu Sojuz TMA-3
Raketa Sojuz – U su krovininiu erdvėlaiviu Progress-M
Raketa Proton-K starto aikštelėje
1976 metais susivienijimas „Energija” išleido techninius pasiūlymus sukurti patobulintas orbitines stotis Nr. 7 ir 8 (11KC). Jose be ašinių susijungimo įrenginių, perėjimų skyriuje buvo dar du šoniniai susijungimo įrenginiai, prie kurių jungiami tyrimų moduliai (atskraidinami raketa Sojuz (27KC). 1978 metų rugpjūčio mėnesį išleistas eskizinis projektas. Jame 11KC kosminės stotys perėjimų skyriuje jau turėjo keturis šoninius susijungimo įrenginius, skirtus moduliams. Be šių keturių prie stoties bazinio bloko jungiamų modulių, buvo numatyta sukurti autonominį modulį 19KA30, skirtą astrofizikiniams tyrimams gama spinduliuotėje. Vienintelis šios serijos modulis Gamma buvo pagamintas ir 1990 metų liepos 11 dieną raketa Sojuz iškeltas į orbitą. Jis DŽP orbitoje dirbo 1,5 metų ir perdavė daug mokslinės informacijos.
Astrofizikos laboratorija Gamma
Susivienijimas „Energija” buvo užverstas darbais: kurė ilgalaikę stotį Saliut-7, transportinį erdvėlaivį 7K-CT, daugkartinį erdvėlaivį Buran. 1979 metais, nutraukus karinės orbitinės stoties Almaz kūrimo darbus, stoties Nr. 7 (17KC) ir jos modulių konstravimo darbus pradėjo konstravimo biuras „Saliut” ir M. Chruničevo gamykla.
Stotis Nr. 7 iš pirmo žvilgsnio turi tą pačią formą, kaip ir jos pirmtakės Saliut, nes į orbitą iškeliamos ta pačia raketa Proton. Stotis 17KC yra orbitinės stoties 27 KC bazinis blokas. Jos paskirtis – ekipažo gyvenamoji vieta, tiriamųjų modulių prijungimo vieta ir visos orbitinės stoties valdymo vieta. Bazinio modulio masė starto metu 20 900 kg. Starto metu mokslinės aparatūros nebuvo, ji bus sumontuota prie jo prijungtuose moduliuose. Bazinis blokas turi du ašinius susijungimo įrenginius kaip stotys Saliut-6 ir Saliut-7 ir 4 šoninius susijungimo įrenginius perėjimų skyriuje. Visi moduliai, išskyrus Kvant, prijungiami prie perėjimų skyriaus ašinio susijungimo įrenginio, o po to manipuliatoriumi perkeliami į vieną iš keturių šoninių susijungimo įrenginių. Radiotechninė sistema Igla pakeista sistema Kurs (Kursas), leidžiančia transportiniams erdvėlaiviams ir moduliams jungtis prie stoties nesukant jos 180° kampu (tai atlikti sunku, nes surinktos stoties masė 130 tonų). Vietoje trijų Saulės baterijų panelių sumontuotos dvi (bendras plotas 80 m²), o papildoma elektros energija bus pagaminama modulių Saulės baterijomis ir kosmonautų sumontuotomis Saulės baterijų panelėmis. Radijo ryšio zonos padidinimui sukurta radijo sistema Antares su antena ryšiui palaikyti per palydovą retransliatorių Altair, skriejantį stacionaria orbita. (palydovas – retransliatorius spaudoje buvo vadinamas Luč, o pirmąjį iš šių palydovų pavadino Kosmos – 1700). Daugumas bazinio bloko sistemų ir agregatų sukonstruoti taip, kad juos galima būtų remontuoti skrydžio metu, o sugedusius blokus pakeisti naujais. Be viso šito, stoties konstrukcija leidžia didinti jos galimybes skrydžio metu. Tai įgalino stotį pilotuojamu rėžimu eksploatuoti 15 metų, penkis kartus ilgiau nei garantuotas stoties techninis resursas.
Bazinis stoties bloke pastoviai galėjo gyventi ir dirbti 2 – 3 kosmonautų įgula. Kosminėje stotyje trumpą laiką gali dirbti 5 – 6 astronautų, atskraidintų dviem erdvėlaiviais Sojuz TM, įgula. Vėliau, kaip parodė programos Mir – Shuttle patirtis, stotyje Mir vienu metu gali dirbti 10 žmonių. Kosminės stoties baziniame bloke ekipažui sudarytos komfortiškesnės sąlygos. Pirmą kartą Sovietų Sąjungoje stotyje buvo įrengtos dvi miegamosios kajutės. NASA stotyje Skylab jau 1973 metais kiekvienas trijų asmenų ekipažo narys turėjo po atskirą kajutę.
1982 metais visi stoties modulių kūrimo darbai perduoti konstravimo biurui Saliut ir nutarta naudoti modulius, iškeliamus į kosminę erdvę raketa Proton-K. Modulių konstrukcijos pagrindas yra junginys transportinio modulinio laivo, susidedančio iš paties modulio 37KC, turinčio 2 susijungimo įrenginius, ir krovininio bloko, pasiskolinto iš transportinio erdvėlaivio, kuris nuo 1982 gaminamas konstravimo biure Saliut. Susijungus transportiniam erdvėlaiviui su stoties 27KC baziniu bloku, 10 tonų krovininis blokas turi atsiskirti nuo modulio 37KC, palikdamas jį sujungtą su komplekso 27KC baziniu bloku. Kosminei stočiai, turinčiai tik du susijungimo įrenginius, tokia modulio schema yra tinkama, nes atsiskyręs nuo modulio, krovininis blokas atlaisvina modulio antrąjį susijungimo įrenginį, prie kurio jau gali jungtis ir krovininiai ir pilotuojami erdvėlaiviai. Tai pereinamasis modulis. Iš erdvėlaivio į stoties patalpas iš agregatų skyriaus pusės patenkama perplaukus šį modulį.
Orbitinės stoties projektas. Realūs stoties moduliai turėjo konstrukcijos pasikeitimų
Kosminės stoties Mir bazinio bloko startas 1986 metų vasario 20 diena
Bazinis soties Mir blokas