Kosminės programos » Sovietų Sąjunga/Rusija » Mir » Misijos » Antroji pagrindinė

Antroji pagrindinė

  • Pasiruošimas
  • 1987 vasario 6 diena – gruodžio 28 diena

    Mir02Erdvėlaivio Sojuz TM-2 ekipažas: vadas Juriji Romanenko ir inžinierius Aleksandr Laveikin

    soyuz-tm-2Jurij Romanenko ir Akeksandr Laveikin

    Laveikin-RomanenkoLaveikin-Romanenko1Dar kelios Jurij Romanenko ir Aleksandr Laveikin nuotraukos

    Mir1987Stoties Mir vaizdas iš erdvėlaivio Sojuz TM-2: erdvėlaivis Sojuz TM-3 (kairėje), modulis Kvant 1 ir bazinis blokas

    Sunkus modulio Kvant susijungimas

    1987 sausio 16 dieną pakilo Progress-27 ir po 2 parų prisijungė prie Mir bazinio bloko agregatų skyriaus. Atgabentos bazinio bloko jungtinės variklių sistemos kuro atsargos ir būsimo ilgos trukmės pilotuojamo skrydžio eksploatacinės medžiagos.

    1987 vasario 6 dieną erdvėlaiviu Sojuz TM-2 į orbitinę stotį Mir išskrido Jurij Romanenko ir Aleksandr Laveikin.

    Pirmąją skrydžio savaitę kosmonautai iškonservavo orbitinės stoties Mir bazinį bloką ir paruošė skrieti pilotuojamu režimu, iškrovė krovininį erdvėlaivį Progress-27. Į bazinio bloko patalpas kosmonautai pernešė naujus prietaisus bei įrangą, juos ten sumontavo, patikrino veikimą. Inžinierius A. Laveikin labai sunkiai prisitaikė prie nesvarumo būsenos.

    1987 vasario 23 dieną Progress-27 atsijungė nuo Mir bazinio bloko. 1987 kovo 3 dieną startavo Progress-28 ir po 2 parų prisijungė prie Mir bazinio bloko agregatų skyriaus. Jis atgabeno kuro, maisto produktų, vandens, bazinio bloko įrenginius ir aparatūrą, kurie buvo išmontuoti Žemėje dėl raketos Proton nesugebėjimo iškelti reikiamos masės. Juos vėliau po truputį atskraidino erdvėlaiviai Progress-25, 26, 27, 28.

    Erdvėlaivio Progress-28, prisijungusio prie Mir bazinio bloko, skrydis tęsėsi iki kovo 27 dienos. Atsijungus nuo jo, erdvėlaivio skrydis nesibaigė, buvo pradėtas svarbus eksperimentas „Model-2“ („Модель-2“), kuris pasisekė tik iš ketvirto karto. Erdvėlaivyje Progress-28 buvo sėkmingai išskleistos pripučiamos antenos AS-20N (АС-20Н). Šis procesas truko 5 minutes. Iš pradžių antenos suformavo atsitiktines ir sudėtingas figūras, bet pabaigus pripūsti, antenos tapo taisyklingais žiedais.

    Model-2Eksperimentas Model-2. Pripučiamos antenos AS-20N

    Išskleistų antenų forma  ir padėtis erdvėlaivio atžvilgiu išsilaikė dvi paras. Per šį laiką atlikta 20 labai žemo dažnio signalų spinduliavimo ir jų priėmimo seansų antžeminėse stotyse ir orbitinėje stotyje Mir, į ją buvo atgabentas labai žemo dažnio bangų imtuvas su antena. Šį imtuvą, sujungtą su specialiu elektros kabeliu, ant specialaus 10 metrų ilgio laikiklio J. Romanenko ir A. Laveikin išstūmė iš šliuzinės kameros.

    Po šio eksperimento kosmonautai pradėjo ruoštis astrofizikos modulio „Kvant“, startavusio kovo 31 dieną, priėmimui. Buvo numatyta, kad jis su orbitinės stoties Mir baziniu bloku susijungs balandžio 5 dieną, tačiau kai iki Mir liko 200 m, modulyje Kvant suveikė komanda „Atitolti nuo Mir bazinio bloko”. Nenusisekusio susijungimo priežastis – ypač dideli kampiniai nuokrypiai (lyginant su leistinais) prisijungimo etape.

    Modulio bei Mir susijungimo operacija buvo pakartota balandžio 9 dieną ir baigėsi mechaniniu susikabinimu. Tačiau aparatų sutraukimas pasibaigė likus apytiksliai 165 mm iki abiejų aparatų susijungimo įrenginių korpusų susilietimo. Pakartojus sutraukimo procedūrą, tarpas sumažėjo iki 50 mm.

    KvantPrie kosminės stoties Mir prijungiamas modulis Kvant

    Modulis Kvant Astrofizikos modulis Kvant: 1 – laboratorija; 2 – laboratorijos perėjimų kamera; 3 – mokslinių prietaisų skyrius; 4 – centrinis valdymo postas; 5 – astronominės orientacijos prietaisas, 6 – optinis vaizdo ieškiklis; 7 – infraraudonųjų spindulių pasiskirstymo aukščio jutiklis; 8 – žvaigždžių jutiklis; 9 – girodinai; 10 – skaičiavimo mašinos blokai; 11 – Saulės jutiklis; 12 – suartėjimo ir susijungimo sistemos „Igla“ antenos; 13 – suartėjimo ir susijungimo sistemos „Kurs“ antenos; 14 – radijo telemetrijos antenos; 15 – radijo linijos komandų antenos; 16 – aktyvusis susijungimo agregatas; 17 – pasyvusis susijungimo agregatas; 18 – gyvybės aprūpinimo sistemos agregatai; 19 – gabenama orbitinei stočiai įranga – trečioji Saulės elementų baterija); 20 – Rentgeno spindulių teleskopas „Pulsar X-1“; 21 – Rentgeno spindulių teleskopoas „Fopsvič“; 22 – Rentgeno spindulių teleskopas TTM“ ; 23 – spektrometras „Siren-2“; 24 – 24 – ultravioletinių spindulių teleskopas „Glazar“; 25 – elektroforezės įrenginys „Svetlana“; 26 – turėklai

    Balandžio 10 dieną skrydžio vadovai nusprendė, jog J. Romanenko ir A. Laveikin išeis atvirąją kosminę erdvę.

    Išėjimas prasidėjo balandžio 11 – osios vakarą. Kosmonautai atidarė perėjimų skyriaus liuką. Inžinierius išėjo iš bazinio bloko ir staiga: „Krinta slėgimas … mano skafandre krinta slėgimas!“ – sušuko A. Laveikin. „Kur, skafandre? – išsigando Žemėje. – Koks dabar skaičius?“ – „0.32 ir toliau krenta …“ Šią situaciją greičiausiai suvokė J. Romanenko. Jis iš karto suprato, kad A. Laveikin, išeidamas pro liuką, už jo krašto užkabino skafandro darbo režimų valdiklį. Atliekant sunkius darbus, šiuo jungikliu sumažinamas slėgis skafandre. Jis tampa minkštesnis ir atviroje kosminėje erdvėje judėti tampa lengviau. Dabar jungiklis savaime persijungė. „Na, vaikinai, sukūrėte čia paniką, – su palengvėjimu atsiduso skrydžio valdymo vadovas Valerij Riumin. – Pailsėkite, atsigaukite, ir tada pradėkite darbą“.

    Kai ekipažas perėjo prie bazinio bloko agregatų skyriaus, buvo kiek ištrauktas modulio Kvant susijungimo įrenginio strypas. „Ten kažkoks daiktas! – pranešė A. Laveikin. – „Panašus į 40 cm x 40 cm maišelį. Aš jį net ranka paliečiau. Jeigu jūs atskirsite Kvant nuo Mir iki susijungimo įrenginio strypo pabaigos, tai galima pabandyti tą daiktą ištraukti“. Maksimaliai ištraukus susijungimo įrenginio strypą, kosmonautai pašalino nereikalingą daiktą. „Šis daiktas visiškai nepasišalino, – pasakojo Romanenko, – mes jį atsuktuvu suskaidėme į gabalus. Pirštine jų nesuimsi, jie nuskrido į šonus. O susijungimo įrenginys buvo geros būsenos – niekas nesulenkta, nesugadinta“.

    „Iš maišo, reiškia, viskas išskrido, – primygtinai klausė V. Riumin. – „Jūs galite pametėti versiją, kas tenai buvo?“. – „Pametėti – jūsų reikalas, o mūsų užduotis buvo išmesti“. – „Taip tai nenumatyta tarpinė buvo?“ – „Susijungimo aparato susukta“. – „O kas nors ant jos buvo parašyta?“ – „O kaip gi, parašyta: „Su švente!“ Cha, Cha“ (išėjimas į atvirą kosminę erdvę pasibaigė jau balandžio 12 dieną, kosmonautikos dieną).

    Pasirodo, į susijungimo mazgą tarp Progress-28 ir stoties bazinio bloko liuko, pateko maišelis su asmeninės higienos priemonėmis. Jį kosmonautai pašalino ir tuomet modulis Kvant su Mir pilnai susijungė. Išėjimo į atvirąją kosminę erdvę trukmė 3 valandos 40 minučių. Šis maišelis netiesiogiai sužlugdė inžinieriaus A. Laveikin karjerą. Bet apie tai kiek vėliau.

    1987 kovo 13 dieną nuo modulio Kvant buvo atjungtas funkcinis aptarnavimo modulis. Tą pačią dieną J. Romanenko ir A. Laveikin atidarė modulio Kvant liuką, apžiūrėjo atskraidintą kosminę laboratoriją ir pradėjo ją iškonservuoti. O funkcinis aptarnavimo modulis, po dviejų susijungimo bandymų, prarado daug degalų ir likusio kuro neužteko jo pristabdymui, idant sudegtų tankiuose Žemės atmosferos sluoksniuose. Likusių degalų užteko jį pervesti į žemą saugojimo orbitą, ir tik 1988 metų gruodžio 28 dieną dėl natūralaus stabdymo funkcinis aptarnavimo modulis įėjo į tankiuosius atmosferos sluoksnius virš Ramiojo vandenyno.

    1987 kovo 21 dieną startavo Progress-29 ir balandžio 21 dieną prisijungė prie modulio Kvant. Iš erdvėlaivio „Progress-29“ kroviniai buvo pernešami į mokslinių tyrimų komplekso Mir bazinio bloko patalpas, erdvėlaivio kuru buvo užpildoma bazinio bloko jungtinė variklių sistema bei perpumpuojamas geriamas vanduo. Pabaigus šias operacijas, gegužės 11 dieną, Progress-29 buvo atjungtas nuo orbitinės stoties Mir. Gegužės 21 dieną jo vietą užėmė Progress-30, startavęs dviem dienomis anksčiau. Be krovinių gabenimo, šis erdvėlaivis buvo ir bandymų laboratorija. Jame buvo sumontuotas įrenginys „Svet“, kurio paskirtis – optiniame bangų diapazone sukurti kosminę ryšio liniją su povandeniniais laivais. Reikėjo įvertinti ryšio linijos galimumą ir tikslingumą. Buvo sėkmingai atlikta daugiau nei 30 ryšio seansų. Moduliuotą optinį signalą priėmė du specialūs laivai Ramiajame ir Atlanto vandenynuose. Signalas, perduotas iš Progress-30, pirmą kartą buvo užregistruotas imtuvu, panardintu į 50 metrų gylį. Erdvėlaivio Progress-30 skrydis kartu su orbitinė stotimi Mir tęsėsi iki liepos 19 dienos.

    Tuo metu orbitinėje stotyje Mir pradėti stebėjimai su observatorija „Rentgen“. Pagrindinis stebimas objektas buvo 1987 metų vasario mėnesį Didžiajame Magelano debesyje sprogusi supernova. Reikiamą orientaciją ir stabilizaciją atliko girodinai, kurie buvo įjungti į bendrą mokslinių tyrimų komplekso Mir valdymą gegužės 25 dieną.

    Prasidėjo pasiruošimas dviem išėjimams (suplanuoti gegužės pradžioje) į atvirąją kosminę erdvę. Tikrinant sveikatą su fizine apkrova, aptikta A. Laveikin širdies aritmija. Jos kosmonautas Žemėje neturėjo. Praėjus dviem savaitėms treniruočių ir profilaktinio gydymo, širdies negalavimai dingo ir gegužės 15 dieną medikai leido ekipažui du kartus išeiti į atvirąją kosminę erdvę sumontuoti orbitinės stoties Mir bazinio bloko papildomą trečią Saulės elementų bateriją.

    Ji sudaryta iš dviejų dalių. Kiekviena dalis turėjo išskleidžiamą santvarą, jos abiejose pusėse pritvirtintos dvi išskleidžiamos kartu su santvara Saulės elementų sekcijos. Trečiosios Saulės elementų baterijos ilgis 10.6 m, plotas – 22 m², galia – 2.4 kW. Du kosmonautai su Orlan DM skafandrais ir montuojamos Saulės elementų baterijos pirmosios bei antrosios dalių elementai netilpo bazinio bloko perėjimų skyriuje, tad išėjimų į atvirąją kosminę erdvę metu montuojamos Saulės elementų baterijos dalys buvo išdėstoma išhermetintame erdvėlaivio Sojuz TM-2 buities skyriuje.

    Birželio 12 dieną J. Romanenko ir A. Laveikin iš perėjimų skyriaus ir erdvėlaivio Sojuz TM-2 buities skyriaus Saulės baterijos pirmosios dalies elementus pernešė prie bazinio bloko mažesnio skersmens darbo skyriaus. Ten sumontavo išskleidžiamą santvarą, prie jos pritvirtino dvi suskleistas Saulės elementų sekcijas. Pirmasis išėjimas į atvirąją kosminę erdvę truko 1 valandą 53 minutes.

    Birželio 16 dieną antrasis išėjimas į atvirąją kosminę erdvę truko 3 valandas 15 minučių. Per tą laiką kosmonautai iš bazinio bloko perėjimų skyriaus ir erdvėlaivio Sojuz TM-2 buities skyriaus montuojamos baterijos antrosios dalies elementus nunešė prie bazinio bloko mažesnio skersmens darbo skyriaus. Antrosios dalies išskleidžiamą santvarą kosmonautai sujungė su pirmosios dalies išskleidžiama santvara, prie antrosios dalies išskleidžiamos santvaros pritvirtino dvi suskleistas Saulės elementų sekcijas bei elektros jungtimis sujungė visų keturių Saulės elementų sekcijas. Tik tada prasidėjo trečiosios Saulės elementų baterijos išskleidimas.

    „J. Romanenko priderino prie surinktos konstrukcijos antrojo aukšto pagrindo „raktą“, kuris atrodė lyg mažas pagaliukas, lyginant jį su skleidžiama konstrukcija, padarė juo keletą judesių ir viršutinė saulės elementų baterijos dalis pajudėjo į viršų, – pasakojo A. Laveikin. – mes skleidėme „Saulės bures“, lyg jūreiviai bures burlaivyje. Apatinė Saulės elementų baterijos dalis pajudėjo aukštyn žymiai sunkiau, jai reikėjo stumti jau išsiskleidusią viršutinę montuojamos Saulės elementų baterijos dalį. Jautėsi pagal kvėpavimą, kad vadui buvo sunkiau judinti išskleidimo „raktą“. Ir štai santvara išsiskleidė į numatytą 10 metrų ilgį. Tada J. Romanenko pasakė: Skriek, stotie Mir, ilgai. Tarnauk jai ištikimai, mūsų „Saulės bure“!“.

    Antrojo išėjimo į atvirąją kosminę erdvę metu ant bazinio bloko paviršiaus buvo pritvirtintos kasetės „Etalon“ («Эталон») su dangų pavyzdžiais ir „Plionka“ («Пленка») su kompozicinių medžiagų pavyzdžiais.

    Medikus gąsdino kosmonauto A. Laveikin sveikatos būklė. Bijota, kad vėl nepasikartotų širdies aritmija. Todėl abiejų išėjimų į atvirąją kosminę erdvę metu A. Laveikin buvo tik kosmonauto J. Romanenko, kuris atliko visą fizinį montavimo darbą, pagalbininkas.

    Sugrįžę į kosminę stotį, kosmonautai bazinio bloko viduje sujungė elektros jungtis ir įjungė sumontuotą trečiąją Saulės elementų bateriją į stoties Mir elektros sistemą.

    Pirmoji apsilankymo ekspedicija

    Antrosios pagrindinės ekspedicijos inžinieriaus pakeitimas

    Kosmonautai reguliariai atlikdavo fizines treniruotas su veloergometru ir „bėgančiuoju takeliu“, kurie, kaip taisyklė, buvo atliekami vieną kartą per dvi savaites. Po dviejų išėjimų į atvirąją kosminę erdvę, atliekant pratimus su fiziniu krūviu, A. Laveikin vėl ėmė jausti aritmija. Buvo nutarta grąžinti inžinierių į Žemę su Sovietų Sąjungos Sirijos ekipažu.

    1987 liepos 22 dieną startavo erdvėlaivis Sojuz TM-3 su ekipažu: vadas Aleksandr Viktorenko, inžinierius Aleksandr Aleksandrov bei tyrėju Muchammed Faris. Po trijų parų erdvėlaivis Sojuz TM-3 susijungė su moduliu Kvant.

    Bendra Sovietų Sąjungos ir Sirijos mokslininkų tyrimų, numatyta 6 paroms, numatė: Sirijos teritorijos fotografavimas, Žemės atmosferos viršutinių sluoksnių tyrimai, masės ir šilumos pernešimo procesų bei geresnių charakteristikų kristalų gavimo tyrimai, medicininiai tyrimai.

    Pabaigus bendrą tyrimų programą, 1987 liepos 30 dieną, erdvėlaiviu Sojuz TM-2 į Žemę sugrįžo kosmonautai A. Viktorenko, A. Laveikin ir M. Faris, o kosmonautai J. Romanenko ir A. Aleksandrov tęsė darbą mokslinių tyrimų komplekse Mir.

    SojuzTM3Erdvėlaivio Sojuz TM-3 ekipažas (starto metu): A. Viktorenko, A. Aleksandrov ir Muhammed Ahmed Faris

    Orbitinė stotis Mir (bazinis blokas, modulis Kvant ir erdvėlaivis Sojuz TM-3) 1987 liepos 30 d. Matyti trečioji Saulės elementų baterija. Fotografuota iš erdvėlaivio Sojuz TM-2

    1987 liepos 31 dieną J. Romanenko ir A. Aleksandrov erdvėlaivį Sojuz TM-3 atjungė nuo modulio Kvant ir prijungė prie bazinio bloko perėjimų skyriaus, o rugpjūčio 6 dieną prie modulio Kvant prisijungė krovininis erdvėlaivis Progress-31. Jis atgabeno kuro, vandens, maisto bei tolimesnių mokslinių eksperimentų įrangą.

    Rugsėjo mėnesį kosmonautai tęsė astrofizikinius tyrimus, svarbesni buvo supernovos stebėjimai Didžiajame Magelano debesyje ir pulsaro rentgeno Heraklio žvaigždyne spinduliavimo tyrimai. Daug dėmesio buvo skirta geofiziniams tyrimams. Kelis kartus didelėmis serijomis fotografuotas Sovietų Sąjungos europinės dalies centras ir Kazachstano šiaurė. Rugsėjo 22 dieną nuo modulio Kvant atsijungė Progress-31, po 4 parų prie to paties įrenginio prisijungė krovininis erdvėlaivis Progress-32.

    1987 spalio 2 dieną kosmonautas J. Romanenko pradėjo 35-ąją skrydžio savaitę. Jis pasiekė L. Kizim, V. Solovjov ir O. Otkov 1984 metų rekordą – 236 parų 22 valandų 49 minučių skrydis. Nuo šios dienos kosmonautų darbo diena buvo sutrumpinta nuo 8.5 iki 6.5 valandos.

    Baigę numatytus darbus su Progress-32, kosmonautai įvykdė dinaminių operacijų eksperimentus orbitoje. Realaus skrydžio sąlygomis buvo tikrinami nauji erdvėlaivio judėjimo valdymo, kurą taupantys, algoritmai.

    1987 lapkričio 10 dieną 4 val. 9 min. Grinvičo laiku Progress-32 atsijungė nuo Mir ir atitolo 2.5 km atstumu. Tada krovininis erdvėlaivis nauju algoritmu pradėjo artėti prie orbitinės stoties Mir ir 5 val. 47 min. susijungė. Šio eksperimento metu Mir bazinis blokas sunaudojo 82 kg kuro. Susijungdamas su krovininiu erdvėlaiviu senuoju algoritmu, Mir bazinis blokas sunaudodavo 190 kg kuro.

    1987 lapkričio 17 dieną Progress-32 atsijungė nuo stoties Mir, o gruodžio 23 dieną prie to paties įrenginio prisijungė Progress-33.

    Šiomis savaitėmis kosmonautai J. Romanenko ir A. Aleksandrov tyrinėjo skirtingų medžiagų, jas kaitinant koncentruota spinduliavimo srauto energija, lydymosi bei kristalizacijos procesų ypatybes. Eksperimentuose buvo naudojamas naujas technologinis įrenginys – veidrodinė spindulių krosnis.

    Gruodžio 3 dieną J. Romanenko skrydis tęsėsi 300 parų. Nuo šios dienos ekipažo darbo trukmė sutrumpinta iki 4.5 valandos bei atšaukti naktiniai darbai. Kosmonautų miegui buvo skiriamos 9 valandos. Likusiu nuo darbo ir miego metu kosmonautai sportavo su treniruokliais, stebėjo Žemę, žiūrėjo filmus ir transliuojamas iš Žemės televizijos laidas.

    Vienas iš geriausių būdų panaikinti susikaupusį nuovargį buvo gitara. A. Laveikin buvo puikus gitaristas ir vertino autorinę dainą. O J. Romanenko šio skrydžio metu išmoko padoriai groti gitara, sukūrė keletą romansų ir vieną jų padainavo ryšio seanso su Žeme metu.

    Gruodžio 23 dieną į Mir atvyko naujoji ekspedicija – Vladimir Titov, Musa Manarov ir lakūnas bandytojas Anatolij Levčenko. Perdavę nebaigtus darbus trečiajai pagrindinei ekspedicijai, J. Romanenko, A. Aleksandrov ir A. Levčenko, erdvėlaivio Sojuz TM-3 sugrįžo į Žemę. Nusileidimo sąlygos buvo sudėtingos: -20 ºC, 15 m/s vėjo greitis, matomumas ne daugiau kaip 200 metrų. Vos suveikus minkšto nusileidimo varikliams ir pirotechniniams įrenginiams atplėšus parašiutą nuo erdvėlaivio nusileidimo aparato, šalia jo jau buvo gelbėjimo tarnybos žmonės. J. Romanenko 326 parų skrydis buvo naujas pasaulinis pilotuojamo kosminio skrydžio trukmės rekordas.