Kosminės programos » Sovietų Sąjunga/Rusija » Saliut » Saliut – 1

Saliut – 1

salyut-1 startStotis Saliut – 1 ruošiama startui

Saliut1Stoties Saliut – 1 nuotrauka. Fotografuota iš erdvėlaivio Sojuz – 11

Saliut – 1 orbitinė stotis, paleista raketa Progres iš Baikonuro kosmodromo 1971 metų balandžio 19 dieną 1:40:00 UTC, nuskandinta Ramiajame vandenyne spalio 11 dieną 4:00:00 UTC, orbitoje išbuvo 175 paras. Orbitos aukštis 200-222 km.

Saliut1

Stoties Saliut – 1 ir erdvėlaivio Sojuz schema

Stoties specifikacijos: ilgis – 15.8 m, maksimalus diametras – 4.15 m, gyvenamoji erdvė – 90 m³, startinė masė – 18.9 tonų, raketa – Proton, Saulės baterijų ilgis – 10 m, baterijų plotas – 28 m²,  Saul4s baterij skaičius – 4, susijungimo įrenginių – 1, misijų skaičius – 2, ilgalaikių misijų skaičius – 1.

Pradinis stoties pavadinimas – Zaria. Buvo prisiminta, jog tokį turi 1971 metų pradžioje paleistas Kinijos dirbtinis Žemės palydovas.

Pagrindinė stoties dalis – dviejų cilindrų konstrukcija – 2,9 x 3,5 m (mažesnis) ir 4,15 x 2,7 m (didesnis). Vidinės sienos nudažytos skirtingomis spalvomis, imituojant sienas, lubas ir grindis.
Mažojo cilindro viduje – stoties valdymo skyrius, poilsio zona, maisto atsargų saugojimo ir valgomojo patalpos, miegamosios vietos, nes stotis dar buvo vadinama ilgalaike kosmine stotimi. Prie mažojo cilindro pritvirtintame 3 m ilgio cilindre sumontuotas 2 m diametro perėjimo skyrius (jame mokslinė įranga) ir hermetiškas liukas bei pasyvus susijungimo skyrius. Taip galima išeiti ar įplaukti į erdvėlaivį Sojuz. Perėjimo skyriaus išorėje ir agregatų prietaisų skyriaus išorėje pritvirtintos po 2 nejudančios Saulės baterijos. Stotis elektrą gaudavo iš nikelio kadmio akumuliatorių, kuriuos kraudavo 28 m2 Saulės baterijos. Siekiant geresnio Saulės baterijų apšvietimo, tekdavo pasukti visą stotį varikliais, o tam buvo eikvojamas kuras ir stoties gyvavimo laikas orbitoje buvo neilgas.

Didžiojo cilindro viduje moksliniai prietaisai aparatūra, sporto treniruokliai (jais buvo siekiama susilpinti nesvarumo įtaką kosmonautams), dušas ir tualetas. Prie didžiojo cilindro kito galo pritvirtintas agregatų skyrius, o jame korekciniai variklių sistema su kuro bakais ir orientacijos sistemos varikliai su kuro bakais.
Korekcinių variklių sistema („nuimta” nuo erdvėlaivio Sojuz) veikė dviejų kuro komponentų pagrindu (azoto tetraoksidas + nesimetrinis dimetilhidrazinas). Orientacijos sistemos varikliai (‘nuimti” nuo erdvėlaivio Sojuz) veikė vieno komponento kuru vandenilio peroksidu, kuris katalizės būdu buvo skaldomas į vandens garus ir deguonį.
Lyginant su erdvėlaiviu Sojuz, orbitinės stoties kuro bakų tūris padidintas 2 kartus.
Korpusas padengtas dvigubu izoliaciniu sluoksniu, saugančiu nuo perkaitimo Saulės šviesoje, nuo atšalimo Žemės pavėsyje ir nuo mikrometeoritų. Mažajame cilindre, prie buitinio skyriaus, sumontuoti termoreguliacinės sistemos radiatoriai.
Stoties Saliut – 1 viduje atmosferos sudėtis pagal temperatūrą ir slėgį panaši į Žemės atmosferos sudėtį. Regeneraciniai įrenginai sugeria anglies dioksidą ir išskiria deguonį.

Į orbitinę stotį Saliut – 1 buvo planuotos dvi astronautų misijos.

Sojuz – 10 skrydis

Sojuz10Sojuz – 10 įgula: vadas Vladimir Šatalov, inžinierius Aleksej Jelisejev ir inžinierius Nikolaj Rukavišnikov

Erdvėlaivis Sojuz – 10 startavo 1971 metų balandžio 23 dieną 23:54 UTC, tačiau prie stoties nepavyko prisijungti ir 25 dieną 23:40 UTC ekipažas nusileido. Skrydžio trukmė – 1 para 23 valandos 45 min. 54 sekundės. Ekipažas buvo patyręs: vadasV. Šatalov ir inžinierius A.Jelisejev į kosmosą skrido 3 kartą.

Sojuz – 11 skrydis

Sojuz11BaSojuz – 11 įgula: vadas Georgij Dobrovolskij, inžinierius Vladislav Volkov ir inžinierius Viktor Pacajev

Erdvėlaivis Sojuz – 11 startavo 1971 metų birželio 6 dieną 04:55:09 UTC, su stotimi susijungė birželio 7 dieną 10:00 UTC ir orbitinėje stotyje dirbo 23 paras.

soyuz-11 dobrovolsky in Saliut - 1G.Dobrovolskij stotyje

Birželio 29 dieną 23:17 UTC nusileido į Žemę. Gelbėjimo komanda kosmonautų kūnus iškelė iš erdvėlaivio, nes įgula mirė išsihermetinus kabinai.

soyuz-11 funeralKaip erdvėlaivyje buvo šalia, taip ir Kremliaus sienoje palaidoti šalia vienas kito

Po šio įvykio Sovietų Sąjunga 17 menėsių sustabdė pilotuojamos kosminės programos vykdymą.

Ilgas knaisiojimasis po techninę dokumentaciją atskleidė įdomų dalyką: skrydžiuose su erdvėlaiviais nuo Sojuz – 1 iki Sojuz -11 galėjo nutikti panaši katastrofa. Slėgio išlyginimo vožtuvas, įtaisytas po viduriniuoju astronauto krėslu, turėjęs atsidaryti maždaug 11 km aukštyje, atsidarė 150 km aukštyje. Priežastis: vožtuvas turi būti užsukamas 50 Nm jėga. Patikrinus erdvėlaivių nuo Sojuz – 2 iki Sojuz – 11 nusileidimo kapsulės, nei viename iš jų vožtuvas nebuvo užsuktas reikiama jėga: kai kur 20 Nm, kai kur 40 Nm, kai kur 0 Nm. Apie tai pasakojo Sovietų Sąjungos kosmonautas B.Šatalovas, vienas iš Valstybinės komisijos, tyrusios katastrofos priežastis, dalyvių.

Per tą laiką buvo pakeistas erdvėlaivio Sojuz valdymo elementų išdėstymas, kosmonautai kildavo ir leisdavosi devėdami skafandrus Sokol, ir skrisdavo tik du kosmonautai. Trečio kosmonauto vieton įtaisė autonominė kvėpavimo sistemą. Kitas erdvėlaivis Sojuz – 12 startavo tik 1973 metų rugsėjo 27 dieną, o trivietis erdvėlaivis Sojuz – T3 startavo tik 1980 lapkričio 27 dieną.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *