Pasiruošimas skrydžiams naujaisiais erdvėlaiviais Sojuz prasidėjo 1965 rugsėjį. Kosmonautų pasiruošimo skrydžiams vadovo generolo N. Kamanin įsakymu buvo suformuota grupė, sudaryta iš Jurij Gagarin, Vladimir Komarov, Andrijan Nikolajev, Valerij Bykovskij, Javgenij Chrunov, Viktor Gorbatko, Anatolij Voronov ir Piotr Kolodin. Pirmieji keturi ruošėsi tapti erdvėlaivių vadais, likusieji – ekipažų nariais, išeinančiais į atvirą kosmosą ir pereinančiais iš aktyvaus erdvėlaivio į pasyvųjį. Dviejų erdvėlaivių kosmonautai buvo laikomi vienu 4 žmonių ekipažu: aktyviojo erdvėlaivio vadas (ir viso ekipažo vadas), pasyviojo erdvėlaivio vadas ir du ekipažo nariai, išeinantys į atvirąjį kosmosą.
Erdvėlaivių Sojuz kosmonautai: J. Gagarin, V. Komarov, A. Nikolajev, V. Bykovskij,
J. Chrunov, V. Gorbatko, A. Voronov ir P. Kolodin
1966 metų viduryje kilo nesutarimai tarp vyriausio centrinio kosminio biuro eksperimentinės mašinų statybos (CKBEMS) konstruktoriaus V. Mišin ir N. Kamanin dėl Sojuz ekipažų formavimo: V. Mišin siekė įtraukti į ekipažus įtraukti CKMEMS kandidatus į kosmonautus (grupė buvo suformuota 1966 gegužį), o N. Kamanin tam priešinosi. Visi kosminės pramonės vadovai diskutavo kas skraidys Sojuz erdvėlaiviais. Tik 1966 metų rudenį surado kompromisą: erdvėlaivių vadais gali būti tik Karinių oro pajėgų kosmonautų parengimo centro kandidatai (KOPKPC), o ekipažų nariais – po vieną kosmonautą iš KOPKPC ir iš CKBEMS.
1966 metų lapkričio 16 dieną buvo suformuoti du pirmieji erdvėlaivio Sojuz ekipažai, vėliau, 1967 metų sausio mėnesį, suformuotas trečias ekipažas.
Pirmasis ekipažas: V. Komarov, V. Bykovskij, J. Chrunov, A. Jelisejev
Antrasis ekipažas: J. Gagarin, A. Nikolajev, V. Gorbatko, V. Kubasov
Trečiasis ekipažas: G. Beregovoj, V. Šatalov, P. Kolodin, V. Volkov
Šių ekipažų ketvirtieji nariai buvo CKBEMS kandidatai.
Pirmieji du ekipažai 1967 metų vasario – kovo mėnesiais intensyviai ruošėsi skrydžiui. Erdvėlaivių vadai ruošėsi treniruoklyje Volga, kuris imitavo erdvėlaivių suartėjimą ir susijungimą, o ekipažų nariai ruošėsi perėjimi iš vieno erdvėlaivio į kitą vakuuminėje kameroje TBK – 60 sudarant nesvarumą lėktuve Tu-104.
1967 metų kovo 14-15 dienomis 30 valandų kompleksinę treniruotę atliko pirmasis ekipažas, kovo 17-18 dienomis – antrasis ekipažas. Kovo 16 dieną V. Komarov šventė 40 – metį (artimieji atkalbinėjo nuo šventimo, o, pasak prietarų, tokio gimtadienio vyrams švęsti nevalia – bus nelaimė).
Kovo 30 dieną Kosmonautų parengimo centre abu ekipažai puikiai išlaikė egzaminus ir balandžio 8 dieną atvyko į Baikonuro kosmodromą. Dvi savaites vyko priešstartinė treniruotė. Balandžio 20 dieną Valstybinės komisijos posėdyje patvirtinti ekipažai: pagrindinis V. Komarov, dubleris – J. Gagarin.
J. Gagarin su erdvėlaivių Sojuz-1 – Sojuz-2 pirmuoju ekipažu
J. Gagarin ir V. Komarov – dublerių ir pagrindinio ekipažų vadai
V. Komarov dar prieš skrydį suprato, kad greičiausiai žus. Erdvėlaivis buvo nepatikimas, visi nepilotuojami skrydžiai buvo nesėkmingi. V. Mišin buvo silpnas sustabdyti partijos vadovų suplanuotą skrydį, nes nuo 1965 metų kovo Sovietų Sąjungoje nebuvo pilotuojamų skrydžių, o JAV sėkmingai leido erdvėlaivius Gemini.
Artėjo gegužės pirmoji ir erdvėlaivį Sojuz po dviejų metų pilotuojamų skrydžių pertraukos būtinai reikėjo paleisti V. Lenin eilinio gimtadienio proga. Jei neskris V. Komarov, tada skris jo dubleris J. Gagarin – pirmasis planetos kosmonautas, o jam žūti nevalia. Kito pasirinkimo V. Komarov paprasčiausiai neturėjo
Prieš Sojuz-1 skrydį V. Komarov buvo geriausiai pasiruošęs išbandyti naująjį erdvėlaivį
V. Komarov prieš įlipant į erdvėlaivį Sojuz-1
Pilnai surinktas erdvėlaivis Sojuz-1
Erdvėlaivis Sojuz-1 su raketa starto aikštelėje
1967 metų balandžio 23 dieną 00:35 UTC iš aikštelės Nr.1 (Gagarin starto aikštelė) pakilo erdvėlaivis Sojuz-1 (7K-OK(A) Nr.4) su kosmonautu A. Komarov. Balandžio 24 dieną 00:10 UTC iš atstatytosios 31 – ios aikštelės turėjo startuoti erdvėlaivis Sojuz-2 (7K-OK(P) Nr.5) su trijų kosmonautų įgula: V. Bykovskij, J. Chrunov ir A. Jelisejev.
Tik pakilus erdvėlaiviui Sojuz-1 į orbitą, prasidėjo problemos. Neišsiskleidė Saulės baterijų kairė plokštė su dubliuojančia radijo telemetrijos antena ir trumpųjų bangų radijo linija. Plokštė užsikabino už vakuuminės šiluminės izoliacijos ekrano. Daviklis 45K neveikė, Saulės bei žvaigždžių orientacijos sistema ir automatinė laivo orientacija ir pastovus sukimasis išilginės ašies atžvilgiu nevyko, akumuliatoriai negalėjo pasikrauti nuo Saulės baterijų. Erdvėlaivis greitai eikvojo elektros energijos atsargas ir tai stipriai ribojo jo skrydį. V. Komarov keletą kartų pabandė įsukti erdvėlaivį rankiniu būdu, tik erdvėlaivis buvo asimetriškas neišsiskleidus vienai Saulės elementų baterijai ir kosmonautui to padaryti nepasisekė.
Valstybinė komisija, išanalizavusi kritinę situaciją erdvėlaivyje, priėmė sprendimą atšaukti Sojuz-2 startą ir anksčiau laiko nuleisti Sojuz-1. Kosmonautui V. Komarov, skriejant aplink Žemę 16 – tą kartą, buvo perduotos visos rekomendacijos ir jis ruošėsi nusileisti skriejant septynioliktą kartą aplink Žemę. Bet nesuveikė joninė orientacijos sistema, variklis neįsijungė. Erdvėlaivis liko orbitoje. Tik skriejant 19-ąjį ratą kosmonautui V. Komarov pasisekė sumažinti erdvėlaivio greitį. Variklis, remiantis kosmonauto pranešimu, dirbo 146 sekundes. Tačiau suartėjimo ir orientacijos varikliai nesusitvarkė su stiprėjančiu sukimusi, atsiradusiu dėl erdvėlaivio asimetrijos. Erdvėlaivis artėjo prie Žemės paviršiaus balistine trajektorija.
Nusileidimo metu, iki susidarant plazmai, V. Komarov pastoviai bendravo su skrydžio valdymo centru. Artėjo erdvėlaivio modulių dalijimosi momentas. Kosmonautas pranešė: „Aš – „Rubinas“! Dabar bus atsiskyrimas …“ ir jo balsas paskendo radijo eterio triukšmuose. Tai buvo paskutiniai V. Komarov žodžiai, kuriuos išgirdo Žemėje.
Atsiskyrus erdvėlaivio moduliams ir po nusileidimo aparato stabdymo viršutiniuose atmosferos sluoksniuose, pirotechniniai užtaisai numatytu laiku nuo pagrindinio parašiuto konteinerio nuplėšė liuko dangtį. Stabdantysis parašiutas išsiskleidė, bet ištraukti pagrindinio parašiuto nesugebėjo. Pastarajam neišsiskleidus, stabdymo sistema įjungė atsarginio parašiuto išskleidimo sistemą. Šis irgi neišsiskleidė, nes buvo stabdančiojo parašiuto aerodinaminiame šešėlyje. Nusileidimo aparatas dideliu greičiu (apie kaip 140 m/s) rėžėsi į Žemę, išrausė 0.5 metrų gylio duobę, sudužo ir užsidegė. Iš trūkusių rezervuarų išsiliejo apie 30 kg koncentruoto vandenilio peroksido (naudojamo valdomo nusileidimo varikliose). Vandenilio peroksidas labai aktyviai padeda degti ir nedegantiems daiktams ir medžiagoms (skaldosi išskirdamas laisvą degonį). Nesuveikė ir minkšto nusileidmo varikliai, sumažinantys greitį iki 1 m/s prie pat Žemės paviršiaus. Kosmonautas V. Komarov žuvo.
Vietiniai gyventojai subėgę, apipylė erdvėlaivio liekanas žemėmis, o gaisrą užgesino paieškos grupė, pamačiusi degantį nusileidimo aparatą ir iššokusi su parašiutais iš lėktuvo Il-14. Vaizdas buvo kraupus: nusileidimo aparatas deformavęsis, apdegę ir susimaišę su žemėmis agregatai ir erdvėlaivio konstrukcijos elementai gulėjo užšalusio aliuminio balose. Erdvėlaivio borto žurnalas ir magnetofonas su kosmonauto pokalbių įrašais sudegė. Radijo ryšio, krintant nusileidimo aparatui, pagal vieną iš katastrofos versijų, nebuvo, nes pagrindinis ir atsarginis parašiutai neišsiskleidė (jų stropose pritvirtintos trumpųjų bangų antenos). Tikėtina, kad kosmonautas galėjo kalbėti ir kalbėjo iki paties atsitrenkimo į Žemę pasinaudodamas ultratrumpųjų bangų antena, bet jo niekas negirdėjo. Tuo momentu nusileidimo rajone nebuvo gelbėjimo ir paieškos tarnybos orlaivių. Tvirtinimas, kad egzistuoja V. Komarov priešmirtiniai slapti balso įrašai, neatitinka tvirtovės.
Kita versija: kosmonautas buvo gyvas iki smūgio į Žemę, o kontrolės centras kosmonauto žodžius įrašinėjo – V. Komarov paskutinėmis gyvenimo sekundėmis įsiutęs keikė inžinierius už jų klaidas.
Gelbėtojai, atsargiai semdami pelenus kastuvais, ištraukė iš sudaužyto aparato nuolaužų apanglėjusias V. Komarov kūno liekanas. Grupė, vadovaujama generolo N. Kamanin, naktį iš balandžio 24 į 25 žuvusio kosmonauto kūno liekanas atvežė į Maskvą. Po kremavimo, gegužės 25 dieną urną su V. Komarov pelenais pastatė Sovietų Armijos centrinių rūmų Raudonosios vėliavos salėje. Valstybinio lygio laidotuvės įvyko balandžio 26 dieną: urną įmūrijo į Kremliaus sieną Raudonojoje aikštėje Maskvoje.
Erdvėlaivio Sojuz-1 katastrofa
Kosmonauto V. Komarov palaikai iki kremavimo
Kosmonauto V. Komarov laidotuvės
Valstybinė komisija, tyrusi Sojuz-1 katastrofą (komisijos pirmininkas – V. Utkin, M. Gromov skrydžių tyrimo instituto direktorius) padarė išvadą, kad pagrindinio parašiuto neištraukimo iš konteinerio priežastis buvo jo suspaudimas konteinerio sienomis. Suspaudimas įvyko dėl staigaus slėgio pasikeitimo (1 atmosfera nusileidimo aparato viduje ir staiga sumažėjęs slėgimas pagrindinio parašiuto konteineryje pirotechniniams užtaisams nuplėšus konteinerio liuko dangtį). Tokia situacija testų ir bandymų metu nebuvo imituota.
Komisijai baigus darbą, CKBEMS pasirodė dar viena neoficiali versija: į autoklavą terminės apsaugos polimerizacijai pilotuojamų erdvėlaivių Nr. 4 ir Nr. 5 nusileidimo aparatus pastatė kartu su parašiutų konteineriais (kaip ir reikalaujama pagal techninį procesą). Konteineriai buvo uždaryti ne dangčiais, o kažkuo panašiu į dangčius, nes jie tuo metu (autoklavavimo proceso metu) dar buvo gaminami… Uždaryti buvo prastai, į konteinerio vidų pateko dervų, krios pakaitintos padengė sienelės trintį didinančia medžiaga. Ši versija paaiškino, kodėl defektas nepasirodė bandymuose lėktuve (erdvėlaivio nusileidimo aparatai būdavo išmetami atitinkamame aukštyje iš skrendančių lėktuvų ir tiriama parašiutų sistema): nusileidimo aparato maketuose nebuvo terminės apsaugos (ji buvo imituojama apklijuojant nuleidžiamąjį aparatą polistirolu), jie nebuvo autoklave.
CKBEMS buvo atliktas dar vienas eksperimentas: nestartavusio erdvėlaivio Sojuz-2 (Nr. 5) nusileidimo aparatą pakabino ant stabdančiojo parašiuto ir pradėjo lėtai kelti, matuodami jėgą, kuriai esant iš konteinerio bus ištrauktas pagrindinis parašiutas. Specialistai labai nustebo, pamatę, jog nusileidimo aparatas (masė apie 2800 kg), kabo ant stabdančiojo parašiuto, kaip ant virvės, o pagrindinis parašiutas iš konteinerio neištrauktas, nors tai turėjo nutikti esant ne didesnei kaip 1500 kgs traukai.
Tik tada suprasta, kad galėjo įvykti dar didesnė katastrofa. Jeigu Sojuz-2 būtų startavęs, susijungęs su Sojuz-1 ir J. Chrunov ir A. Jelisejev būtų perėję iš Sojuz-2 į Sojuz-1, tuomet erdvėlaivio Sojuz-1 nusileidimo aparate būtų žuvę trys kosmonautai, o po paros leisdamasis su Sojuz-2 nusileidimo aparatu, labai tikėtina, būtų žuvęs ir V. Bykovskij. Tiesiog pačiu laiku neišsiskleidė viena Saulės baterija ir neveikė daviklis 45K.
Sojuz-1 katastrofa ir V. Komarov žūtis sukrėtė Sovietų Sąjungą. Labai sunkiai ją pergyveno erdvėlaivių Sojuz kūrėjai, gamintojai, eksploatuotojai, erdvėlaivių ir ekipažų paruošimo specialistai. Valstybinė komisija nutarė iš esmės patobulinti erdvėlaivį, atlikti nepilotuojamų erdvėlaivių antžeminius bei skrydžio bandymus ir vėliau sugrįžti prie pilotuojamų skrydžių.