Hubble, Compton, HIPPARCOS, Newton – teleskopai orbitose stebi Visatos objektus.
Galaktikų – gravitacija siejamų žvaigždžių ir materijų telkinių, besisukančių apie bendrą masės centrą – jau priskaičiuojama bent 2 trilijonai. Beje, galaktikomis pripažįstami masyvesni už mūsų Saulę nuo 550 tūkst iki 1000 mlrd kartų telkiniai, kurių skersmuo nuo 16 iki 800 000 šviesmečių. Žvaigždžių skaičius galaktikose siekia nuo 10 mln iki trilijono.
Galaktikų tipai pagal Hubble morfologinę klasifikaciją: E – elipsinės galaktikos, S – spiralinės, SB – skersinės spiralinės galaktikos
E. Hubble dar 1926 m. sudarė galaktikų klasifikacinę schemą (kamertono diagrama). G. Abell „A Catalog of Rich Clusters of Galaxes“ 1958 m. darytas dar iš fotoplokštelių ir papildytas 1989 m. spektroskopinės analizės duomenimis. Charles Messier 1771 metais surašė tuo metu žinomus spiečius, ūkus ir galaktikas. Tiesa, Mesje kataloge buvo tik 110 objektų, tačiau tai kometų „medžiotojams” padėdavo atskirti naujai atrandamus objektus nuo jau žinomų, tokių kaip Trikampio žvaigždyno M33 galaktika 3 mln šm tolumoje su 40 mlrd žvaigždžių.
Teleskopai orbitose
Labiausiai galaktikų visatą praplėtė 11,6 t kosminis teleskopas Hubble, nuo 1990 m. orbituojantis 586-610 km aukštyje aplink Žemę, bet nuodugniai stebėjęs per 30 tūkst objektų, 13,2 mlrd šm tolumo protogalaktikas GN-z1, atradęs 10-40 PK karštumo kvazarą 3C273 Mergelės žvaigždyne. 2018 m. pradėjo tyrinėti kelių šimtų galaktikų spiečių Abell370, esantį 4 mlrd šm tolumoje, o gravitacinio lęšio būdu – dar tolesnes, kurių viena spiralinė galaktika Dragon gal išryškins tamsiosios materijos esmę. Atsiunčiami vaizdai su trilijonais žvaigždžių pabrėžia galaktikų didybę ir begalybę.
Hablo teleskopas parodė Erelio žvaigždyne Kurėjo stulpus
Compton teleskopas 1991-2001 m. užfiksavo per 3 tūkst gama spinduliuotės pliūpsnių ir pateikė duomenų 100 MeV stebimo energingumo telkinių žvaigždėlapiams.
HIPPARCOS (HIgh Precission PARallax Collecting Satellite – paralaksų matuoklis) iš 500 km – 35 797 km orbitos matavo bent milijono žvaigždžių koordinates iki 0,001“ koordinačių skyra.
HIPPARCOS veikė nuo 1989 iki 1993 metų, o 1997 metais išleistas 118 200 žvaigždžių iki 8 ryškio labai tikslių koordinačių katalogas
Newton 1999 m. fiksavo dviejų grupinių galaktikų susidūrimą.
Pirmasis rentgeno spindulinis Čandra iš 14-134 Mm orbitos atrado naujo tipo juodųjų skylių M82 galaktikoje ir jau 20 metų stebi Krabo ūko pulsarus.
Space Shuttle Atlantis Compton teleskopą iškėlė 1991 metais
Spitzer stebėjo UGC11415 ir NGC6786 galaktikų susiliejimą bei žūtį, atrado dar kelias egzoplanetas 40 šm tolumo TRAPPIST grupėje, o Kepler patikslino jų parametrus (masę, tankį, matmenis ir kt). Gama spinduliuotis Fermi 10 metų stebėjo virš 5 tūkst gama-šaltinių, ypač galingiausią 12 mlrd šm tolumo GRB 130427A.
Infraraudonis Herschel tyrinėjo galaktikų raidą, o mikrobangis Planck – reliktines spinduliuotes. GALEX (GALaxy Evolution Explorer – irgi galaktikų raidos tyriklis) Banginio žvaigždyne atrado dar 1596 m. pastebėtos žvaigždės Taika 13 šm ilgumo uodegą.
Ultravioletis Swift nuo 2004 m. stebėjo 88 mln šm tolumo NGC 2770 galaktiką.
Teleskopai ir atrasti dariniai
Nagrinėjant galaktikų struktūrą ir savybes, pirmiausiai domėtasi CfA2 Didžiaja Siena (500 mln šm didumo ir 15 mln šm storumo), 2012 m – Didžiųjų Kvazarų grupe (4 mlrd šm didumo) ir 2013 m. Didžiaja Herkulio Siena (10 mlrd šm). Pastebėtas gravitacinio nestabilumo dėl dujų tamprumo jėgų ir tankio fluktuacijų reiškinys. Sukūrių formavimasis Visatoje sietinas su materijos turbulentiškais srautais ir minėtu gravitaciniu nestabilumu. Tačiau nestabilumo energija lemia galaktikų tvarkingesnį sukimąsi.
Mūsų Žemė orbitoje aplink Saulę sukasi 30 km/s greičiu, Saulės sistema aplink Galaktikos centrą – 200-230 km/s (bet apsisuka tik per 220 mln metų). Vietinė galaktikų grupė juda link Mergelės žvaigždyno 400 km/s, o link vad Atraktoriaus – 600 km/s. Tolimiausios galaktikos tolsta dar greičiau – 50 Mm/s. Aiškinantis Atraktoriaus esmę ir panaudojus naują tyrimo metodą gravitacinių poveikių matavimu (ir gravitalapių sudarymu), aptiktas gigantiškas Shaple telkinys iš 8 tūkst galaktikų bei 520 mln šm didumo Laniakea. Grandioziškumu stebina 73 kvazarų grupė Huge-LQG ir žiedinis Giant GRB Ring telkinys (5 mlrd šm didumo ir gal tamsiosios materijos koncentratu vidury).
Laniakea telkinys stebina savo dydžiu
Teleskopai Žemėje
Galaktikos intensyviai žvalgomos ir stacionariais teleskopais Žemės dykuminėse aukštumose (kur ore – mažiausia dulkių ir vandens garų, pvz Čilėje, Havajuose). Optiniai teleskopai stebina veidrodžių didumu (iki 39 m skersmens), jų grupės – interferometriniu efektyvumu. To dėka 2018 m. pagaliau stebėta mūsų galaktikos juodoji skylė, kuri kitais būdais nebuvo matoma; įvertintas 30 tūkst šm atstumas ir masyvumas (4 mln Saulių).
Didysis (dešinėje) ir Mažasis Magelano debesys pietiniame danguje
Didysis Magelano debesis
Mažasis Magelano debesis
Akimis be optinių prietaisų galima matyti tik 4 galaktikas: Didijį (160 tūkst šm tolumo) ir Mažąjį (205 tūkst šm tolumo) Magelano debesis, Andromedos (2,5 mln šm) bei Trikampio galaktikas (2,9 mln šm), nors pastarosios pamatymui reikia idealių oro sąlygų.