Kosminės orbitinės stotys

Visos kosminės orbitinės stotys – Saliut, Skylab, Mir, TKS, Tiangong 1, Tiangong 2 –

Pradžia Saliut ir Skylab

Sėkmingos „Apollo“ ekspedicijos į Mėnulį 1969-72 m. paskatino mūsų kosminės aplinkos tyrinėjimą iš erdvėlaivių. Prireikė didesnių ir erdvesnių kosmotyrių, pritaikytų žmonėms ilgiau dirbti ir gyventi kosmose. 1971-73 m. aplink Žemę pradėjo skrieti pirmosios „Saliut“ ir „Skylab“ orbitinės stotys.

Skylab orbitinė stotis

Sovietinius kosmoso objektus projektavo tuomet įslaptinti konstruktoriai V.Gluško, J.Semionov, N.Zelenščikov, A.Čelomėj su skaitlingais biurais, bet realizavimą lėmė partinė vadovybė ir Sovietų Sąjungos Komunistų Partijos suvažiavimų nutarimai.

„Saliut“ jau turėjo valgomąjį stalelį, vandens bakelį su individualiais gėrimo antgaliais, šaldytuvą su maisto atsarga ir jo šildytuvą, net tualeto kabiną su ventiliacija. Vėliausia „Saliut-7“ (1982-86) turėjo galingesnę orbitoje sumontuotą energijos sistemą, įgalinusią remontuoti net korpusą užlopant korozijos židinius (sienelei suplonėjus iki 1,8 mm).

Saliut 7 stotis ir prie jos prisijungęs Sojuz T-14 erdvėlaivis

„Skylab“ buvo dar komfortiškesnis, turėjo sferinę rankų plovyklę ir erdvesnes valgymo, poilsio, mankštinimosi bei higienos patalpas, 907 kg maisto ir 2722 kg vandens atsargų. Trys astronautų komandos (prabuvę 28, 59 ir 84 paras) nufilmavo per 77 000 astronominių stebėjimų ir 15 000 – Žemės, ypač šaltųjų ir šiltųjų srovių vandenynuose, konstatavo astronautų širdies tūrio mažėjimą 3 % ir kraujo plazmos bei eritrocitų 14 % (atsistato grįžus Žemėn). Miegui ir poilsiui skirdavo 30-34 % laiko, mankštai ir treniruokliams – iki 6,4 %. Tyrė peles ir vorus, žuvų ikrus ir šilkaverpių kiaušinėlius, įvairių augalų sėklas; lydė aukso-germanio, alavo-švino-indžio mišinius.

Stotis Mir

1986 m. pasirodė pirmoji iš kelių erdvėlaivių „Mir“ stotis, kurioje registruoti kosminiai rekordai: S.Avdejev (747 paros per 3 ekspedicijas), Š.Lusid (188 paros), 78 pabuvojimai atvirame kosmose. Pirmoji po 3 savaičių atlėkusi „Sojuz T-15“ L.Kizim ir V.Solovjov įgula įvykdė unikalų perskridimą iš „Mir“ į „Salut-7“ ir atgal. Spėjo paeksperimentuoti su fermomis (Patono suvirinimo technologija) ir pergabenti mokslinės aparatūros. 1987 m. vykdė pasaulinės reikšmės stebėjimus: Magelano debesų spektrinę evoliuciją ir pulsarus HerkulesXI bei GulbėXI. 1991 „Kvant“ korpusui pritaisyta ferma „Safora“, jungtyse panaudojant metalų „formos atminties efektą, ir papildomas orientavimo varytuvas. 1993 atliko originalų „Saulės zuikučio“ eksperimentą – su plėveliniu atspindėtuvu siuntė Žemėn spindulių pluoštą, kuris paviršiuje sudarė 5 km skersmens šviesos dėmę slinkusią 8 km/s greičiu. Nuo 1994 medikas V.Poliakov tyrė save per 1,5 metų buvimą stotyje bei kosmonautės E.Kondakovos sveikatą. 1997 m. transportinis „Progres M34“ pažeidė saulės baterijų skydus ir pramušė modulio „Spektr“ korpusą. Laimei A.Lazutkin ir C. Michael Foale sugebėjo užsandarinti pramušą ir sustabdyti oro ištekėjimą kosmosan.

Progres M34 pažeidė orbitinės stoties Mir modulio Spektr saulės baterijas

Sukaupta vertinga įgulų medicininės sanitarinės rūpybos patirtis, sukuriant sveikatos laidavimo sistemą bent 1,5 metų buvimui kosmose. Tyrimų rezultatais tapo įvairūs biopreparatai – Rodart (naftos teršalams naikinti), Bisfosfonat (osteoporozei slopinti).

Mir 1998 metais

„Mir“ sudarė panašus į „Saliut“ bazinis ir 6 specializuoti moduliai, turintieji bent po vieną ar kelias jungtis. Visam junginiui orientuoti erdvėje buvo naudojami 32 varikliai po 130 N stūmos ir 2 galingesni orbitai koreguoti po 3,15 kN. Agregatų sekcijoje buvo keliolika bakų su 302 kg hidrazino, 558 kg oksidatoriaus ir kitų atsargų. Panaudoti per 1300 išradimų, tarp jų skafandras „Orlan-M“ su 32 reaktyviniais suslėgto oro varikliukais (2 balionai po 28 dm3 35 MPa), kūno masės matuoklis – svarstyklės nesvarumo sąlygoms (spyruoklinis prietaisas, įvertinantis kosmonauto masę pagal spyruoklės gęstančių virpesių pokytį).

Orbitinės stoties Mir liekanos 2001 metais kovo 23 dieną nukrito į Ramųjį vandenyną

Bendras TKS projektas

Tarptautinei kosminei stočiai (TKS), kurios kūrime dalyvauja 15 valstybių, o vykdomuose tyrimuose – 68 šalių atstovai, spalio 31 d. sukaks 15 metų. Visoms dalims nugabenti prireikė jau 136 skrydžių septynių tipų raketiniais kompleksais, o sumontuoti – 1152 valandų darbo atvirame kosmose. Antimaterijos ir tamsiosios energijos jau ieškoma stambiausiu 7 t masės ir 3 x 4 m matmenų alfamagnetiniu spektrometru AMS-02 (2 mlrd USD vertės). Ilgiausiai 215 parų dirbo 14-ji ekspedicija (M.Tiurin ir M.Lopez-Alegria)

TKS matomas iš Žemės plika akimi

Kinija spėriai braunasi į kosminių orbitinių stočių teritoriją nuo 2010 metų, kai paleido Tiangong-1.

Tiangong kosminė stotis Žemėje

Shenzhou 9 įgula Tiangong viduje

Orbitinių stočių duomenys

Stotys Saliut buvo civilinės ir karinės paskirties. Civilinės: Saliut 1, Saliut 4, Saliut 6 ir Saliut 7. Karinės – Almaz: Saliut 2, Saliut 3, Saliut 5.

Reikšmingiausi TKS atlikti eksperimentai:
astronautas D.Petit iš sėklų užaugino cukinijas ir ištyrė nesvarumo, radiacijos, apšvietimo įtakas; plokščiųjų kirminų geba regeneruoti nesvarumo būsenoje (net nupjovus galvas ir uodegas); ištirti 8 skruzdėlynai po 100 skruzdžių, sudarant jų elgesio algoritmus; ištobulintas treniruoklis kaulų tankiui ir raumenims palaikyti; išbandytos specialios priemonės ugnies gesinimui kosmose.

Sovietų orbitinės stoties Mir moduliai

Kvant1 modulis

Kvant 2 modulis

TKS moduliai

TKS modulis Zaria

TKS modulis Kibo

TKS modulis Destiny

TKS modulis Cupola skirtas dangaus apžvalgai

TKS modulis Zvezda

Nepaminėti TKS moduliai: Unity, Quest, Pirs ir Poisk, Harmony, Rassvet ir Leonardo