Aukos kosmosui

Neskridę kosmonautai

Tragedija, atsitikusi Tiuratamo poligone, sukliudė Jurij Gagarin į kosmosą išskristi 1960 metų gruodį, kaip planavo Komunistų partija ir sovietų vyriausybė. Generalinis erdvėlaivių konstruktorius Sergej Koroliov skubėjo, nes tiek jis, tiek ir Sovietų Sąjungos vadovai troško, kad pirmasis kosmonautas būtų rusas. Buvo nuspręsta paleisti du nepilotuojamus erdvėlaivius su šunimis, dar vieną – su kosmonauto maketu, atitinkančiu J. Gagarin svorį ir dydį, o jau tada leisti patį kosmonautą. Tačiau tie raketų statytojams nesėkmingi 1960-ieji sumaišė S. Koroliov planus. Du kartus tais metais nepasisekė paleisti raketų į Marsą, o vėliau sprogimas bandant tarpžemyninę raketą atidėjo kosmonauto skrydį iki 1961 metų balandžio 12-osios.

Tiesa, po pasaulį sklandė gandai, kad sovietai esą bandę paleisti jau kelis kosmonautus, tik nesėkmingai. Pagal laikraščių pranešimus, pastatytus dokumentinius filmus galima suskaičiuoti, kad iki J. Gagarino Žemę iš kosmoso esą matę net 12 rusų kosmonautų. Dar 1959 metų gruodį italų telegramų agentūra „Continental“ pranešė, kad Sovietų Sąjunga žmones į kosmosą leidžianti jau nuo 1957 metų. Tiesa, jie esą skraidinami ne erdvėlaiviais, o pilotuojamomis balistinėmis raketomis, tik kadangi vis nesėkmingai, tai šios žinios slepiamos. Agentūra net pranešė, kad esą žuvę 4 kosmonautai: Aleksej Ledovskisj Sergej Šiborin, Andrej Mitkov ir Marija Gromova.

1962 metų vasario 23 dieną agentūra „Reuters“ išplatino JAV aviacijos pulkininko Barn Oldfild pareiškimą, kad neva 1960 metų gegužę sudužęs sovietų erdvėlaiviais ir žuvęs jo pilotas Zavadovskij.

Po to pasirodė informacija, kad 1960 metų rugsėjo 27 dieną Baikonuro kosmodrome paleidžiant raketą žuvęs Ivan Kačiur, o spalį sprogus „Vostok“ žuvęs Piotr Dolgov.

Dar viena intriguojanti istorija įvyko likus vos dienai iki J. Gagarin skrydžio. Balandžio 11-ąją Sovietų Sąjungai draugiškas anglų darbininkų laikraštis „Daily Worker“ išspausdino savo korespondento Maskvoje pranešimą, kad balandžio 7-ąją erdvėlaivis „Rosija“ sėkmingai tris kartus apskriejęs Žemę, o jį pilotavęs žinomo aviacijos kostruktoriaus Iljušin sūnus Vladimir. Tik va leidžiantis sugedusi nusileidimo sistema ir pirmasis kosmonautas atsidūręs Kinijoje. Žurnalistas pranešė, kad kinai jį laikantys lyg ir nelaisvėje – kad sužinotų kuo daugiau paslapčių apie sovietų kosmonautus. Ši istorija daugeliui pasirodė tokia tikroviška, kad 1964 metų Gineso rekordų knygoje Iljušinas užregistruotas kaip pirmasis pasaulyje kosmonautas.
Žurnalistai, ieškoję teisybės, išsiaiškino, kad visi tie žmonės buvo iš tikrųjų, bet žuvo visai kitomis aplinkybėmis. Štai pulkininkas P. Dolgov žuvo ne 1960-aisiais, o 1962-ųjų rudenį. Bandydamas skafandrą, jis parašiutu šoko iš 29 kilometrų aukščio. Skafandro stiklas įskilo ir pulkininkas užduso stratosferoje.
Arba štai ką papasakojo dar vieno „netikro kosmonauto“ – Genadij Zavadovskij – našlė Ala: „Mano vyras kartu su Ivan Kačiur, Lioša Gračiov, Gena Michailov ir Aleksej Belokonov dirbo Aviacijos ir kosmonautikos medicinos institute. Nebuvo jie nei mokslininkai, nei inžinieriai, o paprasčiausi bandytojai – sėdėdavo barokamerose, bandydavo prietaisus, valgydavo būsimųjų kosmonautų maistą. Tuo laiku visi domėjosi kosmosu ir ažiotažas buvo didžiulis. Kosminė tema neišeidavo ir iš laikraščių puslapių, tad institute nuolat lankydavosi žurnalistai. Konstruktorių, kosmonautų pavardės buvo įslaptintos, o technikų bandytojų – ne. Apie juos rašė ir „Ogonioke“, ir „Komsomolkoje“, ir „Izvestijose“, ir kituose laikraščiuose ir žurnaluose. Spausdino ir jų nuotraukas. Galbūt Vakaruose buvo analizuojama rusų spauda ir buvo nuspręsta, kad kaip tik tie žmonės ruošiasi tapti kosmonautais. Vėliau, kai į kosmosą jau buvo nuskridęs Gagarin, Titov, tie technikai jau nieko nedomino. Tad, matyt, buvo nuspręsta, kad jeigu jų pavardės dingo iš laikraščių, tai jie žuvę“.

Prieš pakylant J. Gagarin į kosmosą, sovietai skraidino šunis, o amerikiečiai – beždžiones. Tik nedaugelis jų sėkmingai grįžo į Žemę. Po daugelio metų ne vienas su kosmosu susijęs mokslininkas sakė, kad žymiajam skrydžiui buvo visiškai nepasiruošta ir net užkietėję komunistai, ateistai dėkojo Dievui, kad pirmasis skrydis į kosmosą su žmogumi baigėsi sėkmingai, mat nepilotuojamų Vostok skrydžių statistika buvo katastrofiška: iš 6 paleistų – 3 sudužo.

Partijos nurodymu

Klaidų nebuvo kada taisyti. Partija spaudė vyriausiąjį raketų konstruktorių S. Koroliovą. 1960-ųjų balandį S. Koroliovas pasirašė eskizinį erdvėlaivio Vostok projektą. Tų metų spalio 11-ąją Sovietų Sąjungos Ministrų Taryba priėmė nutarimą, kad gruodžio mėnesį Vostok turi būti paleistas į orbitą su žmogumi. Tai buvo „ypatingos svarbos valstybinė užduotis“. 1961 metų sausio 5-ąją generolas pulkininkas Nikolaj Kamanin savo dienoraštyje (jį rašė slapčiomis, nes buvo net paties Centro Komiteto draudimas ką nors rašyti) parašė: „Nejaugi jau? Už projektą atsakingas Konstantin Bušujev raportuoja apie Vostok paruošimą skrydžiui. Jų dabar keturi… Gedimų daugybė, o bandymų mažai. Visur matyti siaubą keliančio skubėjimo žymės“.
Sausio 31-ąją JAV į kosmosą paleido palydovą su beždžione. Ją surado Atlanto vandenyne praėjus 4 valandoms nuo nusileidimo. Sužinojęs tą naujieną, S. Koroliov pasiguodė kolegai Sergej Ochapkin: „Ir aklam matyti, kad amerikiečiai tas beždžiones leidžia ne šiaip sau. Pas juos jau 15 astronautų, pasiruošusių skristi nors ir šiandien. Jeigu jie į kosmosą žmogų išskraidins anksčiau už mus, tokios gėdos aš neišgyvensiu…“
Kaip tik tomis dienomis ir buvo nuspręsta, kad reikia skristi. Pirmojo kosmonauto kandidatūrą patvirtino pats Sovietų Sąjungos vadovas N. Chruščiov. O šiam nepernelyg rūpėjo nei akinanti J. Gagarin šypsena, nei pasiruošimas. Svarbiausia buvo socialinė padėtis – kad kandidatas kilęs iš darbininkų šeimos, o ir Komunistų partijos narys.

Bijojo, kad neišprotėtų

Vostok buvo paprastos konstrukcijos erdvėlaivis. Leidžiamas į pirmąjį skrydį su žmogumi, jis turėjo daugybę trūkumų. Nebuvo avarinės sistemos starto metu, minkštojo nusileidimo sistemos. Negana to, buvo išardyta ir išimta dubliuojanti stabdymo sistema – mat apskaičiuota, kad į 200 kilometrų aukščio orbitą paleistas erdvėlaivis per 10 parų ir pats nusileistų ant žemės. Todėl visos gyvybės palaikymo sistemos buvo apskaičiuotos dešimčiai dienų.

Taigi 1961 metų balandžio 12 dieną, 9 valandą 7 minutės, erdvėlaivis Vostok-1 pakilo… J. Gagarin tik spėjo sušukti: „Važiuojam!“. Jo šaukinys buvo „Kedras“.

Pirmasis etapas praėjo be sutrikimų, bet baigiamajame etape pavėluotai išsijungė trečiosios pakopos variklis ir Vostok atsidūrė visu 100 kilometrų aukščiau negu planuota. Tad jeigu stabdymo sistema būtų nesuveikuis, erdvėlaivis Žemę būtų pasiekęs tik po kokių 50 dienų. Kosmonautas būtų miręs iš bado ar uždusęs, nes laive gyvybė galėjo egzistuoti tik 10 parų.

Skrisdamas Žemės orbitoje, J. Gagarin atliko paprasčiausius eksperimentus: gėrė, valgė, užsirašinėjo pieštuku, taip pat įspūdžius įrašė į magnetofoną. Iki pirmojo skrydžio buvo neaišku, kaip žmogus sureaguos į tokį skrydį. Psichologai, gydytojai įrodinėjo, kad kosmonautas gali išprotėti, ir S. Koroliov tuo patikėjo. O jeigu žmogus praranda protą ir čia pat imasi valdyti erdvėlaivį?.. Kad to neatsitiktų, valdymo pultas buvo užblokuotas. Šifras jam atrakinti buvo voke. Kad įjungtų rankinį valdymą, kosmonautas būtų turėjęs atplėšti voką, kuriame buvo lapelis su kodu, kurį surinkus būtų buvę galima išjungti automatinį valdymą. Dabar tokie apsidraudimai atrodo vaikiški ir juokingi, bet prieš penkis dešimtmečius buvo visai pagrįsti.

Likus 10 minučių iki įskrendant atgal į Žemės atmosferą, Vostok“ ėmė sukiotis į visas puses – maždaug vienu apsisukimu per sekundę. Pasiekus tankesnę atmosferą, pirmiausia sudegė kabeliai, o aparatas atsiskyrė nuo variklio skyriaus. Psichologiškai nusileidimą išgyventi buvo sunku – Vostok išorė lydėsi nuo karščio, iliuminatoriumi sroveno išsilydęs metalas..! Juk temperatūra išorėje siekė iki 5000 laipsnių.
Septynių kilometrų aukštyje J. Gagarin katapultavosi, tad aparatas ir kosmonautas leidosi kas sau, atskirais parašiutais. J. Gagarin teko patampyti parašiuto diržus, kad nepliumptelėtų į šaltą Volgos vandenį.

Taigi per 108 minutes kartą apskriejęs Žemę, erdvėlaivis Vostok-1 baigė skrydį. Tik J. Gagarin nusileido ne 110 kilometrų nuo Staliningrado (dabar Volgogradas), kaip buvo planuota, o Saratovo srityje.
Paties J. Gagarin šlovė tęsėsi tik 7 metus. 1968 metų kovo 27 dieną jis tragiškai žuvo lėktuvo katastrofoje.

Nuvertus N. Chruščiov, Sovietų Sąjunga ėmė pamažu užleisti pirmaujančios užkariaujant kosmosą šalies pozicijas Jungtinėms Valstijoms. 1967 metais Sovietų Sąjunga pradėjo žuvusiųjų per kosminį skrydį kosmonautų sąrašą. Pirmuoju numeriu jame įrašytas Vladimir Komarov.
Žilvinas Vizgirda


Komentarai apie “Aukos kosmosui”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.