Aukos kosmosui

R16 katastrofa

R16 katastrofa, nutikusi Tiuratamo poligone, sukliudė Jurij Gagarin į kosmosą išskristi 1960 gruodį, kaip planavo Komunistų partija ir vyriausybė. Vyriausiąs raketų konstruktorius Sergej Koroliov skubėjo, nes jis ir Sovietų vadovai troško, kad pirmasis kosmonautas būtų rusas. Buvo nuspręsta paleisti du nepilotuojamus erdvėlaivius su šunimis, dar vieną – su kosmonauto maketu, atitinkančiu J. Gagarin svorį ir dydį, o jau tada leisti patį kosmonautą. Tačiau R16 tragedija sumaišė planus. Du kartus 1960 m. nepasisekė paleisti raketų į Marsą, o vėlesnis R16 sprogimas ir žūtys atidėjo kosmonauto skrydį iki 1961 balandžio 12.

Gandai

Po pasaulį sklandė gandai, kad sovietai bandę paleisti kelis kosmonautus, tik nesėkmingai. Pagal laikraščių pranešimus ir dokumentinius filmus buvo suskaičiuota, kad iki J. Gagarin Žemę iš kosmoso matę 12 rusų kosmonautų. 1959 gruodį Italijos telegramų agentūra „Continental“ pranešė, kad Sovietai žmones į kosmosą leidžia nuo 1957 m. Jie skraidinami ne erdvėlaiviais, o pilotuojamomis balistinėmis raketomis. Vis nesėkmingai, tai šios žinios slepiamos. Agentūra pranešė – žuvo 4 kosmonautai: Aleksej Ledovskij, Sergej Šiborin, Andrej Mitkov ir Marija Gromova.

1962 vasario 23 d. agentūra „Reuters“ išplatino JAV aviacijos pulkininko Barn Oldfild pareiškimą: 1960 m. gegužę sudužęs sovietų erdvėlaiviais ir žuvęs jo pilotas Zavadovskij. Po to pasirodė informacija, kad 1960 rugsėjo 27 d. Baikonuro kosmodrome, leidžiant raketą žuvo Ivan Kačiur, o spalį sprogus „Vostok“, žuvo Piotr Dolgov.

Intriguojanti istorija įvyko likus vos dienai iki J. Gagarin skrydžio. Balandžio 11-ąją Sovietams draugiškas Jungtinės Karalystės darbininkų laikraštis „Daily Worker“ išspausdino savo korespondento Maskvoje pranešimą: „Balandžio 7 d. erdvėlaivis „Rosija“ sėkmingai tris kartus apskriejo Žemę, o pilotas buvo žinomo aviacijos kostruktoriaus Iljušin sūnus Vladimir. Sugedus nusileidimo sistemai pirmasis kosmonautas atsidūrė Kinijoje“. Žurnalistas pranešė, kad kinai jį laikantys nelaisvėje, nes siekia sužinoti kuo daugiau paslapčių apie sovietų kosmonautus. Istorija pasirodė tikroviška, o 1964 Gineso rekordų knygoje V. Iljušin užregistruotas kaip pirmasis pasaulio kosmonautas.

Ieškantys tiesos žurnalistai išsiaiškino situaciją: visi paminėti žmonės iš tikrųjų žuvo visai kitomis aplinkybėmis. Štai pulkininkas P. Dolgov, bandydamas skafandrą, žuvo 1962-ųjų rudenį. Jis su parašiutu šoko iš 29 kilometrų aukščio. Skafandro stiklas įskilo ir pulkininkas užduso stratosferoje.

Našlės pasakojimas

„Netikro kosmonauto“ Genadij Zavadovskij našlė Ala papasakojo: „Mano vyras kartu su Ivan Kačiur, Lioša Gračiov, Gena Michailov ir Aleksej Belokonov dirbo Aviacijos ir kosmonautikos medicinos institute. Jie buvo paprasčiausi bandytojai – sėdėdavo barokamerose, bandydavo prietaisus, valgydavo būsimųjų kosmonautų maistą. Tuo laiku visi domėjosi kosmosu ir ažiotažas buvo didžiulis. Kosminė tema neišeidavo ir iš laikraščių puslapių, tad institute nuolat lankydavosi žurnalistai.

Konstruktorių, kosmonautų pavardės buvo įslaptintos, o technikų bandytojų – ne. Apie juos rašė ir nuotraukas spausdino „Ogoniok“, „Komsomolka“, „Izvestijos“ ir t.t. Galbūt Vakaruose buvo analizuojama sovietų spauda ir suvokta, kad tie žmonės ir bus kosmonautai. Vėliau, po J. Gagarin ir V. Titov skrydžių, technikai nieko nedomino. Išvada: jų pavardės dingo iš laikraščių, tai jie žuvo.

Prieš pakylant J. Gagarin į kosmosą, sovietai skraidino šunis, o amerikiečiai – beždžiones. Tik nedaugelis jų sėkmingai grįžo į Žemę. Po daugelio metų daug su kosmosu susijusių mokslininkas teigė, kad žymiajam skrydžiui buvo visiškai nepasiruošta. Net ateistai komunistai dėkojo Dievui, nes pirmasis skrydis į kosmosą su žmogumi baigėsi sėkmingai. Nepilotuojamų Vostok skrydžių statistika buvo katastrofiška: šeši startai, trys 3 avarijos.

Partijos nurodymu

Klaidų nebuvo kada taisyti. Partija spaudė S. Koroliovą ir jis 1960-ųjų balandį pasirašė eskizinį erdvėlaivio Vostok projektą. Tų metų spalio 11-ąją Sovietų Ministrų Taryba priėmė nutarimą: „Gruodžio mėnesį Vostok turi būti paleistas į orbitą su žmogumi“. Tai buvo „ypatingos svarbos valstybinė užduotis“.

1961 metų sausio 5 d. generolas pulkininkas Nikolaj Kamanin savo dienoraštyje (jį rašė slapčiomis, nes buvo net paties Centro Komiteto draudimas ką nors rašyti) parašė: „Nejaugi jau? Už projektą atsakingas Konstantin Bušujev raportuoja apie Vostok paruošimą skrydžiui. Jų dabar keturi… Gedimų daugybė, o bandymų mažai. Visur matyti siaubą keliančio skubėjimo žymės“.

Sausio 31-ąją JAV į kosmosą paleido beždžionę Ham. Ją surado Atlanto vandenyne praėjus 4 valandoms nuo nusileidimo. Po tokios naujienos S. Koroliov pasiguodė kolegai Sergej Ochapkin: „Ir aklam matyti, kad amerikiečiai tas beždžiones leidžia ne šiaip sau. Pas juos jau 15 astronautų, pasiruošusių skristi nors ir šiandien. Jeigu jie į kosmosą žmogų išskraidins anksčiau už mus, tokios gėdos aš neišgyvensiu…“

Tomis dienomis ir buvo nuspręsta – reikia skristi. Pirmojo kosmonauto kandidatūrą patvirtino pats Sovietų vadovas N. Chruščiov, nors jam ne rūpėjo nei akinanti J. Gagarin šypsena, nei pasiruošimas. Svarbiausia buvo socialinė padėtis: kad kandidatas kilęs iš darbininkų šeimos ir komunistas.

Vostok ir startas

Vostok buvo paprastos konstrukcijos erdvėlaivis su daugybė trūkumų. Nebuvo startinės avarinės sistemos bei minkštojo nusileidimo sistemos. Buvo išardyta ir išimta dubliuojanti stabdymo sistema. Apskaičiuota, kad iš 200 km aukščio orbitos erdvėlaivis per 10 parų ir pats nusileis ant žemės. Gyvybės palaikymo sistemos buvo apskaičiuotos 10 parų.

1961 balandžio 12 d., 9 val. 7 min., erdvėlaivis Vostok-1 pakilo… J. Gagarin tik spėjo sušukti: „Važiuojam!“. Jo šaukinys buvo „Kedras“.

Pirmasis etapas praėjo be sutrikimų, bet baigiamajame etape pavėluotai išsijungė trečiosios pakopos variklis ir Vostok atsidūrė visu 100 km aukščiau negu planuota. Jeigu stabdymo sistema būtų nesuveikusi, erdvėlaivis Žemę būtų pasiekęs tik po 50 parų. Kosmonautas būtų miręs iš bado ir uždusęs, nes limitas buvo tik 10 parų.

Bijojo

J. Gagarin skrydyje atliko paprasčiausius eksperimentus: gėrė, valgė, užsirašinėjo pieštuku, taip pat įspūdžius įrašė į magnetofoną. Iki pirmojo skrydžio buvo neaišku, kaip žmogus sureaguos į tokį skrydį. Psichologai, gydytojai įrodinėjo, kad kosmonautas gali…išprotėti, ir S. Koroliov tuo patikėjo.

Jei žmogus praranda protą ir imasi valdyti erdvėlaivį?.. Rimti reikalai ir valdymo pultas buvo…užblokuotas, o atrakinimo šifras voke. Rankinio valdymo įjungimui kosmonautui reikėtų atplėšti voką, išimti lapelį su kodu, ji surinkti ir tik tada išjungti automatinį valdymą. Dabar tokie apsidraudimai atrodo juokingi, bet prieš penkis dešimtmečius buvo visai pagrįsti.

Likus 10 minučių iki Žemės atmosferos, „Vostok“ ėmė sukiotis į visas puses – maždaug vienas apsisukimas per sekundę. Tankesniuose atmosferos sluoksniuose pirmiausia sudegė kabeliai, o aparatas atsiskyrė nuo variklių skyriaus. Psichologiškai nusileidimą išgyventi buvo sunku:  erdvėlaivio išorė lydėsi, iliuminatoriumi sroveno išsilydęs metalas..! Temperatūra išorėje siekė iki 5000 ⁰C.

Septynių kilometrų aukštyje J. Gagarin katapultavosi. Erdvėlaivis ir kosmonautas leidosi atskirais parašiutais. J. Gagarin teko patampyti parašiuto diržus, kad nepliumptelėtų į šaltą Volgos vandenį ir neužkliūtų už elektros linijų laidų.

Per 108 minutes kartą apskriejęs Žemę, erdvėlaivis baigė skrydį. J. Gagarin nusileido ne 110 kilometrų nuo Staliningrado (dabar Volgogradas), kaip buvo planuota, o Saratovo srityje. Paties J. Gagarin šlovė tęsėsi tik 7 metus. 1968 metų kovo 27 dieną jis tragiškai žuvo lėktuvo katastrofoje.

Šlovės pabaiga

Nuvertus N. Chruščiov, Sovietų Sąjunga ėmė pamažu užleisti pirmaujančios užkariaujant kosmosą šalies pozicijas Jungtinėms Valstijoms. 1967 m. Sovietai pradėjo žuvusiųjų per kosminį skrydį kosmonautų sąrašą. Pirmuoju numeriu jame įrašytas Vladimir Komarov.

Žilvinas Vizgirda