JUNO  tiria  Jupiterį

Juno Mission to Jupiter (2009 Artist's Concept )

JUNO, Jupiteris, Galileo – tyrimai ir naujienos

Galileo pradžia

Italų astronomas ir klasikinės fizikos pradininkas Galileo Galilėjus prieš 400 metų savo teleskopu stebėjo Jupiterio planetą ir atrado 4 didžiuosius jos palydovus. 1632 m. paskelbė veikalą apie Ptolemajo ir Koperniko pasaulio sistemas, dėl ko buvo teisiamas ir persekiojamas inkvizicijos. Gi jo brolis Mikelandželas 12 metų gyveno Lietuvoje kaip Radvilų Vilniaus rūmų kapelos muzikantas smuikininkas.

Galileo erdvėlaivis (3,88 t o4,6×9 m) tyrė Jupiterį 1995-2003 m., apskriejęs elipsinėmis orbitomis 34 kartus ir nuleidęs parašiutu tyriklį, kuris apie valandą siuntė duomenis iš viršutinių planetos sluoksnių. Gilindamasis 146 km jis matavo temperatūrą nuo 166 K iki 426 K ir slėgį iki 2,2 MPa. Galileo papildė mūsų žinias apie didžiuosius mėnulius Ganimedą, Kalistą, Europą ir Ijo bei Shoemaker-Levy 9 kometą, atrastą 1993 m. ir po kelių mėnesių pradėjusią byrėti bei fragmentais nukritusią į Jupiterį. Sukelto sprogimo galia prilygo  6 Tt trotilo, o temperatūra – iki 24 kK. 2009 m. nukrito dar vienas 0,5 km asteroidas, palikdamas didžiulį plėmą (mūsų Ramiojo vandenyno – 165 mln. km² – ploto).

Įvairių duomenų gauta ir iš pralėkusių erdvėlaivių: 1973 m. Pioneer-10 (132 Mm atstumu), 1974 m. Pioneer-11 (40 Mm), 1979 m. Voyager 1 ir Voyager 2, 2000 m. Cassini bei 2007 m. New Horizons.]

JUNO erdvėlaivis

JUNO (3,625 t 3,5×3,6×20 m) tebėra greičiausias (58 km/s) ir toliausiai veikiantis iš Saulės baterijų tyriklis, turįs 181 kg titaninį antiradiacinį šarvą, Leros-1b 635 N stūmos varytuvą (hidrazino ir azoto tetraoksido) bei 12 varytuviukų orientacijai ir ašiniam sukimuisi palaikyti. Jis dar apskries Jupiterį keletą kartų 53 parų trukmės elipsinėmis orbitomis, priartėdamas iki 2,5 Mm. Dar pernai JUNO nufotografavo ir mėnulį Europa su šimtakilometriniais geizeriais (matomus Hubble teleskopo), Jupiterio polius su pašvaistėmis (nebūdingos nei Saturnui, nei Uranui bei kitoms planetoms išvaizdos) bei didijį raudoną plėmą. Patvirtino Jupiterį turint labai stiprius magnetinį ir gravitacinį laukus, šiltas ir šaltas zonas, liudijančias intensyviai plintančią šilumą iš planetos vidaus. Aptiko maždaug 350 km storio amoniako sluoksnį, juosiantį Jupiterį analogiškai Žemės tropikų ekvatorinei zonai. Iš 80-100 km storumo baltų debesų sninga amoniako snaigės.

JUNO, Jupiteris, Galileo Juno_A JUNO, Jupiteris, Galileo Juno_B JUNO, Jupiteris, Galileo Juno_C JUNO, Jupiteris, Galileo Juno_D JUNO, Jupiteris, Galileo Juno_E JUNO, Jupiteris, Galileo Juno_FJUNO JPL laboratorijoje ruošiamas 6 metų misijai

JUNO, Jupiteris, Galileo PrintPagal JUNO duomenis galima spėti, kad planetos paviršiniame 5 Mm sluoksnyje vyrauja molekulinis vandenilis su helio priemaišom, o giliau – skystas metalinis vandenilis iki 400 GPa slėgio. 2017 gegužės 26 dieną matuojant plazmos tankį pavyko įrašyti „kosminę muziką“ – magnetinio lauko ir Saulės vėjo sąveikos garsus.

Jupiteris ir palydovai

Turime dvi Jupiterio susidarymo hipotezes: 1) dalelių susilipdymo į luitą, pritraukiant daug dujų; 2) dulkių ir dujų debesies staigaus trauksmo. Matavimai JUNO radiometru dar patikslins šio giganto istoriją.

Apie polių pašvaistes Voyager pranešė 1979 m. Paaiškėjo švytint vandenilio, helio, deguonies ir sieros jonus, sklindančius iš gelmių, o gal ir pakliūvančius iš Ijo vulkanų. Jupiterio 617 A/m – 1,1 kA/m stiprio magnetiniai laukai plyti per kelis megametrus link Saulės ir į priešingą pusę beveik iki Saturno orbitos. Tokių gigantiškų laukų priežastimi turėtų būti laidaus metalinio vandenilio branduolys ir planetos greitas sukimasis aplink savo ašį (maždaug 1 apsisukimas per 10 val). Tamsios ir šviesesnės Jupiterio paviršiaus juostos sietinos su audringais atmosferiniais vėjais (iki 170 m/s), sūkuriais ir ciklonais. 1995 m. Galileo pranėrė pro vieną iš karštų plėmų, tad manoma juos esant lyg langais tarp debesų į Jupiterio gelmes.

Didžiąją raudoną dėmę dar 1665 m. pastebėjo J. Cassini – stambiausią Saulės sistemoje 14×40 Mm didumo ir 110-115 K temperatūros sūkurį. Jupiteris turi ir žiedus iš smulkių dulkelių, tik žymiai menkesnius nei Saturno (ir beveik nepastebimus). Jų pakrašty orbituoja 128 Mm aukštyje greičiausi Jupiterio palydovai o40 km Metida ir o20 km Adrastėja. Toliau – o3,64 Mm Ijo (421 Mm aukštyje), o3,14 Mm Europa (670 Mm), o5,27 Mm Ganimedas (1,07 Gm), o4,7 Mm Kalista (1,88 Gm) ir dar bent 60 smulkesnių (iki 30 Gm nuo Jupiterio).


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *