Saulė, Parker, Ulysses, Genesis – apie tyriklio įrangą ir Saulės tyrimus, intensyvėjančius nuo astronautikos pradžios.
Saulės tyriklis Parker
Saulės tyriklis Parker lėkdamas 70 km/s pradėjo pirmąją apie 150 parų truksiančią 6,9-109 Gm orbitą, kurią palaipsniui trumpins iki 92 parų 2024 metais greitėdamas iki 190 km/s. Tikimasi nureguliuoti greitį taip, kad tyriklis “pakibtų” ties parinkta vietove ir ilgiau matuotų jos parametrus. Jau priartėjo prie Saulės bent 20 kartų labiau nei 371 kg o1,7×0,5 m didumo Helios-2 (1976 m. 66,7 km/s lėkė 42,7 Gm atstume ir įkaito 370° C) , o misijos pabaigoj bus per 10 Rs.
Saulės vėjo ir Žemės magnetosferos sąveika pagal NASA’s Goddard Space Flight Center/Scientific Visualization Studio/Greg Shirah
Parker (pavadintas tebegyvenančio Saulės vėjo atradėjo E. Parker garbei) yra kiek didesnis – 685 kg 1x3x2,3 m, turi 130 kg kuro ir 343 W elektrinę; jo veikloje dalyvauja 23 JAV įstaigos ir 8 užsieninės, o komandoje – 143 mokslininkai. Svarbiausias tikslas – ištirti vadinamąją karūną, plytinčią kelis Gm Saulės išorėje ir nepaaiškinamai karštą (gal net 2 MK, nors periferijoj 6 kK).
Saulės karūna
Tokio karūnos kaitrumo priežasčių ieškoma nuo 1869 m. užtemimo, kai pirmose spektrogramose aptikta “žalioji linija”. Astronomai įtarė atradus naują cheminį elementą ir pavadino jį “karūniumi”, bet po 70 metų paaiškėjo ten esant jonizuotą geležį Fe, nuo karščio praradusią 13 elektronų. Parker turėtų atlaikyti 1700 K kaitrą ir 650 kW/m2 radiaciją, saugant matuoklius o2,3 m 11,4 cm storio skydu ir aušinant dejonizuoto vandens sistema su 2 radiatoriais ir aliuminio pelekais:
FIELDS (Electromagnetic Fields Investigation, kurį 17 metų kūrė Berklio universitete V. Krasnoselskich) matuos laukus ties Parker korpusu ir aplinkos bangas bei sūkurius;
SWEAP (Solar Wind Electrons Alphas and Protons) matuos elektronų ir protonų bei helio jonų tankius, temperatūras ir greičius, kaups Saulės vėjo bei karūnos plazmos duomenis;
WISPR (Wide-field Imager for Solar Probe) filmuos karūnos pliūpsnius ir kt vaizdus;
ISoIS (Integrated Science Investigation of the Sun) registruos vandenilio ir helio 1-200 MeV jonus, 0,5-6 MeV elektronus bei fonines tarpgalaktines spinduliuotes.
Jonizuotos dalelės pasiekia ir Žemę per 4 paras. Jų savybės pakitusios, todėl Parker tyrimo iš arti (dabar jau skydas įkaito 715 K, nors uodega tebėra -130° C šalčio) rezultatai teiks pasikliautinesnių duomenų. Saulę tirti pradėjo dar G. Galileo ir 1620 m. matavo jos sukimosi apie savo ašį periodą 25-34 paras (t.y. labai lėtai, ypač arčiau ašigalių). 1859 m. G. Kirchhoff tyrė sheminę sudėtį (73 % vandenilio, 24 % helio), o R. Wolf padarė pirmąsias nuotraukas savo heliografu. 1938 m. H. Bethe išaiškino energijos šaltiniu esant termobranduolines protonines reakcijas.
Saulės tyrimai
Su astronautikos pradžia Saulės tyrimai intensyvėja: jau 1965-68 m. Pioneer 6, 7, 8 ir 9 misijos tyrė Saulės plazmą, 1976 m. Helios-2 registravo elektringasias daleles ir matavo zodiako šviesą, 1990 m. Ulysses monitoravo heliosferos poliarines sritis, 1996 m. SOHO (SOlar Heliospheric Observatory) – plazmos temperatūras ir tankius, o neseniai karūnografu pirmą kartą užfiksavo išmetą.
Tyriklis Ulysses
Tyrikliai ACE (Advanced Composition Explorer) ir TRACE (Transition Region and Coronal Explorer) įvertino Saulės vėjo struktūrą ir dinamiką iš Žemės orbitų. 2006 m. Hinode (japoniškai Aušra) matavo magnetinius laukus, spinduliuotes ir protuberantus.
2 STEREO (Solar Terrestrial Relations Observatory) stebėjo karūnos išmetas UV teleskopais. Genesis gaudė Saulės vėjo daleles, surinko jų 20 mkg ir pargabeno Žemėn. Išaiškėjo Saulės vėją lėtėjant nuo 1000 km/s iki 500 km/s ties Saturnu bei stabilizuojantis 450 km/s toliau.
Unikalus Saulės tyriklis Genesis į Žemę pargabeno Saulės vėjo dalelių