Kosmonauto A. Lazutkin vizitas ir NASA bei Mir po Vilniuje viešėjusio Rusijos kosmonauto
Kosmonauto vizitas
Šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų išvakarėse žiniasklaidos klubas „Formatas A3“ pradžiugino vilniečius puikia dovana: klubo svečiu gruodžio 16 d. tapo kosmonautas, Rusijos didvyris Aleksandr Lazutkin. Jis į Vilnių iš Maskvos vienai parai atskrido su savo žmona Liudmila, kuri yra inžinierė – biomechanikė. Iki susitikimo su vilniečiais keletą valandų pora susipažino su Vilniumi ir jiems patiko. Tai buvo jų pirmasis apsilankymas Lietuvoje.
O rusakalbiams vilniečiams tai buvo dar viena proga susitikti ir garsiai keikti valdžią už numatomą lengvatos daugiabučių šildymui panaikinimą. Lietuviškai kalbančių buvo nedaug.
Svečią pristatė Lietuvos žurnalistas, politikos apžvalgininkas, tinklaraštininkas Artūras Račas ir žurnalistas, žiniasklaidos klubo „Formatas A3“ atstovas Lietuvai, Algis Kalanta. Susitikimo tema: „Kosmosas – dar vienas žmogaus pažinimo kelias“. Kosmonautą A. Lazutkin „nesėkmės“ lydi ir Žemėje. Neveikė paeiliui trys vienas po kito paduoti mikrofonai. Tik po nedidelio remonto vienas iš jų įsijungė. Po 20 minučių pasakojimo apie darbą ir kritines situacijas orbitinėje stotyje Mir 23 – iosios ekspedicijos metu, buvo žiūrima filmo „Nėra kur bėgti. Gaisras kosminėje stotyje“ ištrauka.
Klausimai A. Lazutkin
Po to kosmonautas atsakinėjo į susitikimo dalyvių klausimus. Įdomių klausimų, išskyrus astronautika.lt nebuvo.
Buvo klausiama: „Ar tikite, kad amerikiečiai buvo išsilaipinę Mėnulyje“, „Kaip atrodo Žemė pro iliuminatorių, ką jaučiate žiūrėdamas į ją“, „Koks maistas, ar jie dar valgo iš didelių, panašių į pastos, tutelių“ ir t.t.
Daug metų rodoma Sovietų Sąjungoje ir Rusijoje sukurtuose ir www.youtube.com patalpintuose pažintiniuose astronautikos filmuose arba rašoma tinklaraščiuose www.delfi.lt, http://www.technologijos.lt.
Atsirado „mokslininkų ir inžinierių“, kurie kosmonautui A. Lazutkin pasigyrė apskaičiavę galimybę kosmonautams į Mėnulį nuskristi per 6 valandas, o į Marsą per nepilnas 30 dienų. Susitikimo su kosmonautu A. Lazutkin dalyvių tarpe, kaip visada per tokius susitikimus, pirmuoju smuiku griežė astronautikos visažinis Valerij Ivanov.
Kosmonautas A. Lazutkin prisiminė 1997 metais įvykusios Mir 23 – ios ekspedicijos išbandymų dienas
Kosmonautas A. Lazutkin drąsiai gali sakyti, kad jo vaikiška svajonė išsipildė: jis, kaip to ir troško, tapo kosmonautu. Bet tai nebuvo lengva, teko nueiti ilgą kelią, kupiną sunkaus darbo, milžiniškos fizinės ir psichologinės įtampos, įveikti begalę rimtų sunkumų ir pavojų.
Aleksandr Lazutkin gimė Maskvoje 1957 metais, jau mokykloje domėjosi astronomija ir sportu. Beje, jo sportiniai laimėjimai buvo tokie įspūdingi, kad teko iš bendrojo lavinimo mokyklos pereiti į sportinės pakraipos mokyklą internatą. Jam suteiktas SSRS sporto meistro vardas už laimėjimus sportinėje gimnastikoje, taip pat parašiutų sporto pirmasis atskyris. 1981 metais būsimasis kosmonautas baigė Maskvos aviacijos institutą ir gavo inžinieriaus mechaniko diplomą.
A.Lazutkin po studijų
Puikiai besimokęs studentas liko instituto katedroje ir dirbo joje iki 1984 metų. Vėliau, užvaldytas svajonės apie kosmosą, dirbo inžinieriumi susivienijimo „Energija“ konstravimo biure, rengė įgulas, gilino anglų kalbos žinias. 1992 metų kovą A.Lazutkin buvo įtrauktas į kosmonautų būrį, o dar po dvejų metų tapo kosmonautu bandytoju ir pradėjo tiesiogiai rengtis skrydžiui į kosmosą. Į savo pirmąją kelionę Visaton jis leidosi 1997 metų vasario 10 dieną kartu su laivo vadu Vasilij Ciblijev ir vokiečių astronautu tyrėju Reinhold Ewald.
Erdvėlaivio Sojuz TM-25 ekipažas: kairėje borto inžinierius A. Lazutkin, dešinėje – vadas V. Ciblijev, viduryje astronautas R. Ewald
A.Lazutkin skrydis į Mir
Per ekspediciją, trukusią 184 paras ir 22 valandas, orbitinėje stotyje įvyko keletas rimtų incidentų, galėjusių baigtis katastrofa. Kilo gaisras, sutriko kondicionavimo sistema, erdvėlaivis „Progress M-34“ susidūrė su orbitiniu kompleksu ir buvo pažeistas orbitinės stoties Mir hermetiškumas.
Kosminėje stotyje be rusų, pakeisdami vienas kitą, dirbo du NASA astronautai – Jerry Linenger ir Michael Foale. Šis skrydis iš orbitinės stoties Mir įgulos ir ypač iš inžinieriaus A. Lazutkin, pareikalavo tvirtybės ir darnių veiksmų. Kosmonautams teko dirbti su dujokaukėm, kęsti 50° C temperatūrą, bet jie įveikė visus sunkumus ir 1997 metų rugpjūčio 15 dieną sėkmingai grįžo į Žemę.
Po to A.Lazutkin buvo suteiktas Rusijos didvyrio vardas, jis apdovanotas NASA medaliais „Už skrydį į kosmosą“ (Space Flight Medal) ir „Už nuopelnus visuomenei“ (Public Service Medal).
Orbitinė stotis Mir prieš gaisrą modulyje Kvant ir susidūrimą su erdvėlaiviu Progress M-34 1997 sausyje. Fotografuota iš Atlantis STS-81
Mir vaizdas pro prie jo prisijungusio erdvėlaivio Atlantis (skrydis STS-84, 1997 gegužės 15 d.) iliuminatorių. Gaisras jau buvo nuniokojęs modulį Kvant
Nukentėjo Mir modulis Spektr, kai Progress M-34, susidūręs su moduliu, pramušė jame skylę ir sugadino Saulės baterijas
Įplėšta, įlenkta ir subadyta modulio Spektr Saulės elementų baterija
Pažeistas modulio Spektr radiatorius ir viršutinis jo apvalkalas
Mir vaizdai ir suniokota Saulės baterija
A. Lazutkin sveikata po skrydžio
Deja, daugiau į kosmosą A.Lazutkin neskrido, pirmoji sunki ekspedicija pakenkė sveikatai. Po jos visą dešimtmetį dirbo kosmonautu bandytoju, o pastaruoju metu dirba skyriaus viršininku Jurij Gagarin kosmonautų rengimo centre Žvaigždžių miestelyje.
23-ajai orbitinės stoties Mir ekspedicijai teko tiek technikos gedimų ir nenumatytų situacijų, kurių užtektų net kelioms ekspedicijoms. Ne kiekvienas incidentas tiesiogiai kėlė pavojų ekipažo gyvyvei, tačiau du kartus duvo taip rimta, kad galvota apie neplanuotą išankstinį ekipažo sugrąžimą į Žemę. Tai buvo rusiška Apollo-13 situacija, išsitęsusi 184 paras.
Raketos problema
23 – ios pagrindinės ekspedicijos ekipažas buvo paskirtas 1994 m. gruodį. Vadas – V. Ciblijev, borto inžinierius – A. Lazutkin. Dažnai keitėsi skrydžio programa, o ekipažas pasiliko toks pat. Pasikeitė tik starto data: vietoje 1996 metų lapkričio – 1997 metų vasaris.
Orbitinės stoties Mir 22-osios ir 23-osios ekspedicijų pasikeitimo metu buvo suplanuotas 25 parų trukmės Vokietijos kosmonauto skrydis į orbitinę stotį pagal Mir-96 programą. Skrydžiui 1995 m. spalį praėjo ruoštis Vokietijos kosmonautai Ewald Reinhold ir Hans Schlegel. Susitarimas dėl skrydžio tarp Rusijos ir Vokietijos pasirašytas 1995 m. gruodžio 9 d.
Iš pradžių buvo planuojama, kad vokietis startuos erdvėlaiviu Sojuz TM – 25 1996 lapkričio 20 d., o nusileis erdvėlaiviu Atlantis (misija STS – 81) 1996 gruodžio 15 d. Buvo nagrinėjama galimybė, kad vienas paskui kitą per dvi savaites prie orbitinės stoties Mir prisijungtų erdvėlaiviai Sojus TM-25 ir Atlantis (misija STS – 81). Abiejų erdvėlaivių starto datos perkeltos. Atlantis – į 1997 m. sausį (misija STS-81 – 1997 sausio 12-22 d.), o Sojuz TM – 25 – į 1997 m. vasario 10 – rugpjūčio 14 d. Pedantiškieji vokiečiai pakoregavo ir programos pavadinimą: dabar ji vadinosi Mir – 97.
NASA skrenda į Mir
Tiesiogiai ruoštis 23 – iosios ekspedicijos skrydžiui 1996 rugpjūtį pradėjo du ekipažai. Pirmasis – V. Ciblijev, A. Lazutkin, R. Ewald ir antrasis T. Musabajev, N. Budarin, H. Schlegel. 23 – osios ekspedicijos startas buvo atidėtas, tai Rusijos kosmonautams teko dirbti su dviem NASA astronautais.
Iš pradžių pagal programą Mir-NASA-4 su J. Linenger (startas STS-81 1997 sausio 12, sugrįžimas STS-84 1997 gegužės 24). Po to – Mir-NASA-5 su M. Foale, startas STS-84 1995 gegužės 15, sugrįžimas STS-86 1997 spalio 6 d.
1996 m. sausio viduryje astronautai M. Foale ir jo dubleris J. Voss atvyko į J. Gagarino kosmonautų parengimo centrą.
Sojuz TM-25 starto abejonės
Galėjo atsitikti taip, kad erdvėlaivio Sojuz TM-25 startas būtų atidėtas neapibrėžtam laikotarpiui. 1997-01-10 iš karinio Plesecko kosmodromo startavo raketa Molnija M. Prieš numetant pirmosios pakopos keturias šonines raketas, anksčiau laiko išsijungė vienos iš šių keturių raketų vienas variklis. Rusijos Federacijos Karinių pajėgų generalinis štabas išleido direktyvą, uždraudžiančią karinių palydovų startus iki darbą baigs Tarpžynybinė komisija, išsiaiškinusi variklio priešlaikinio išsijungimo priežastis. Analogiški varikliai buvo ir pirmojoje raketos Soyuz U, paleidžiančios pilotuojamus erdvėlaivius Sojuz TM, pakopoje. Remdamiesi šia direktyva, karinių kosminių pajėgų specialistai atsisakė pasirašyti leidimą startuoti raketai Soyuz U su pilotuojamu erdvėlaiviu. Teko civiliams specialistams imtis atsakomybės. Pirmą kartą Techninė vadovybė ir Tarpžinybinė komisija be Karinių kosminių pajėgų palaiminimo nutarė paleisti pilotuojamą erdvėlaivį.
Kurs kaprizai
Sojuz TM-25 pakilo 1997 metų vasario 10 dieną. Problemos, kurių gausa pasižymėjo 23 – oji pagrindinė orbitinės stoties (orbitinio mokslinių tyrimų komplekso) Mir ekspedicija, atsirado pirmosiomis skrydžio minutėmis. Erdvėlaivį iškėlus į orbitą, pagal telemetrijos parodymus, paaiškėjo, kad viena susijungimo sistemos Kurs antenų neužėmė numatytos pozicijos (pritrūko 15 laipsnių posūkio kampo). Praėjo kelios valandos. Atlikus dviejų impulsų erdvėlaivio skrydžio orbitos formavimo manevrą, viename iš variklių sistemos kolektorių įsižiebė užrašas „Avarija“. Sekančiai skrydžio orbitos korekcijai teko pasinaudoti kitu kolektoriumi. Tai neturėjo įtakos skrydžiui. Tačiau Skrydžių valdymo centre pažymėta, kad „dideli nemalonumai prasideda nuo mažų“.
Vasario 12 dieną erdvėlaivis priartėjo prie orbitinio mokslinių tyrimų komplekso Mir. Kaip ir numatyta, likus 150 m iki Mir, erdvėlaivis Sojuz TM-25, skriejantis automatiniu rėžimu, pakibo virš jo viename taške ir laukė tolimesnių nurodymų. Gavęs iš Žemės leidimą susijungti, V. Ciblijev tai atlikti pavedė automatiniam skrydžio rėžimui. Valdant automatikai, erdvėlaivis teisingai susiorientavo erdvėje, padidino greitį orbitinės stoties atžvilgiu iki 0,8 m/s ir ėmė artėti prie jos bazinio bloko. Priartėjus prie jo, erdvėlaivis sumažino greitį iki 0,3 m/s. Pagal visus parametrus, automatinio susijungimo procesas vyko sklandžiai. Jokių nukrypimų nuo apskaičiuoto skrydžio rėžimo nei ekipažas, nei Žemė nematė. Tačiau, likus 1,5 m susijungimo įrenginio, netikėtai Sojuz TM-25 valdymo pulte sužibo pranešimas „avarija 1106“ (dinaminis nevaldomumas pagal pasyvaus pokrypio į šoną kampus).
Automatika atitraukė erdvėlaivį nuo orbitinio mokslinių tyrimų komplekso bazinio bloko. Skrydžio valdymo vadovas Vladimir Solovjov nurodė ekipažui perimti erdvėlaivio valdymą, sustabdyti erdvėlaivio tolimą nuo orbitinio komplekso ir susijungti su juo rankinio valdymo rėžimu. Kai buvo nutolta 12 metrų, V. Ciblijev pradėjo pats valdyti erdvėlaivį. Jį sustabdė, orientavo erdvėlaivį ir liepė jam judėti į priekį. Susijungimas su bazinio bloko pereinamuoju skyriumi buvo sėkmingas.
Prasidėjo moksliniai eksperimentai
Patikrinę susijungimo įrenginio hermetiškumą, kosmonautai V. Ciblijev, A. Lazutkin ir R. Ewald atidarė liukus ir susitiko su dirbusiais 22 – osios ekspedicijos nariais. Rusijos kosnonautais V. Korzun, A. Kareli ir NASA astronautu J. Linenger. Prasidėjo 18 parų trukmės bendras skrydis. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas Mir 97 programai.
Atlikti tyrimai šiose srityse: žmogaus gyvenimo nesvarumo sąlygomis (20 eksperimentų), medžiagų tyrimai (7 eksperimentai), technologijų (2 eksperimentai), ekspluataciniai – techniniai bandymai (8 eksperimentai). Lygiagrečiai vyko Rusijos – JAV kosminių tyrimų programa ir 22 – oji pagrindinė ekspedicija perdavinėjo vykdomus eksperimentus 23 – ajai ekspedicijai.
Gaisras
Įtemptą darbą ir šventinę nuotaiką stotyje Mir sutrikdė netikėta situacija. Vasario 23-oji Rusija švenčia Tėvynės gynėjo dieną. Po darbo kosmonautai nutarė pažymėti šventę, nes su ja pasveikino ir skrydžių valdymo centras. Oficialiai teigiama, kad buvo nusiteikta švęsti be alkoholio, valgant atgabentus egzotiškus vaisius ir kitus skanėstus. 6 vyrų ekipažas – 4 rusai, amerikietis ir vokietis – buvo apsirengę šortais ir berankoviais marškinėliais.
Orbitinėje stotyje draugiška diedovčina. Nebaigtus darbus privalo atlikti naujokai. Vyriausiasis, vadas V. Korzun jauniausiajam borto inžinieriui A. Lazutkin įsako, t.y. draugiškai paprašo modulyje Kvant kdeguonies generatoriuje įdėti specialų įdėklą („šaškę“), padedantį stoties pagrindinei deguonies gamintojai elektrolizės sistemai Elektron atmosferą papildyti deguonimi. Tai ypač svarbu, kai orbitinėje stotyje dirba 6 ir daugiau kosmonautų.
Kvant ir deguonies generatorius
Vasario 23 – osios vakare 22:30 A. Lazutkin įskriejo į modulį Kvant. Įstatė įdėklą į deguonies generatorių. Užduotį atliko taip, kaip mokė per pratybas Žemėje. Pasitaikė įdėklas su defektu, galintis pražudyti visą ekipažą, nes pradėjo veikti tik po kelių minučių.
A. Lazutkin norėjo kuo greičiau prisijungti prie viso ekipažo, buvusio baziniame bloke, ir džiaugtis kosmose šventine akimirka. Jis jau ruošėsi plaukti į bazinį bloką, tik bendrame orbitinės stoties įrenginių triukšme išgirdo naujus garsus. Jis dar kartą pažiūrėjo į kietojo kuro deguonies generatorių ir pamatė neįprastą vaizdą. Tamsus maišelis – filtras pasidengė raudonomis liepsnelėmis.
A. Lazutkin mato, kaip maišelis pradega. To būti negali. Liepsnelės pasirodė vis dažniau ir dažniau. Pradėjo traškėti įstatytas įdėklas („šaškė“). Prieš kosmonautą A. Lazutkin pasirodė mažytis ugnikalnis. Jis pajautė liepsnos karštį. Išsigando, sutriko, bet didelių pastangų dėka sugebėjo atjungti deguonies ventiliatorių. Jis griebė gesintuvą ir sustingo prieš gaisro židinį.
Dūmai pasiekė orbitinės stoties bazinį bloką. E. Reinhold sušuko: „Vyrai, degame“. Tuo pačiu metu sukaukė avarinė gelbėjimo sistema. Į nelaimės vietą suplaukė vadas V. Korzun. Jis griebė iš A. Lazutkin rankų gesintuvą, pradėjo gesinti gaisro židinį ir pareikalavo skubiai atnešti kitus. A. Lazutkin nuplaukė į bazinį bloką, o kiti astronautai pasklido po stotį ieškoti gesintuvų.
Gaisras sotyje
V. Korzun gesino plintančią liepsną. Užgesinti ją buvo ne taip paprasta. Degė deguonies generatorius ir aplink jį esantys įrengimai, o generatoriaus įdėklas dar tebegamino deguonį. Kiti kosmonautai buvo už V. Korzun nugaros ir jam perdavinėjo vis naujus gesintuvus. Po 20 min. liepsna buvo užgesinta.
Dūmai greitai užpildė stoties patalpas. Jų buvo tiek daug, kad nieko nesimatė vieno metro atstumu. Visiems šešiems V. Korzun įsakymu teko užsidėti stoties dujokaukes, galinčias orą valyti tik 2 valandas. Jomis iki šios nelaimės niekas nesinaudojo. Labiausiai panikavo NASA astronautas J. Linenger. Jis norėjo kuo greičiau evakuotis ir grįžti į Žemę. Štai keletas eilučių iš astronauto J. Linenger ataskaitos apie įvykį:
„…Tai buvo liepsna, atsiradusi uždaroje patalpoje, ir labai pavojinga kosmonautų gyvybei. Dūmų plitimo greitis ir jų tankis viršijo mano lūkesčius. Kiek mažiau jų buvo šoninių modulių galuose. Mano nuomone, išgyventi be dujokaukės mažai tikėtina. Plaučių pažeidimas ir apsinuodijimas garantuoti.
Matomumas greitai prastėjo. Ekipažas sureagavo akimirksniu ir tinkamai. Visi matėme gaisro pradžią, nes visi, išskyrus A. Lazutkin, buvo sisirinkę prie stalo, o iš ten buvo matoma gaisro vieta. Atsižvelgiant į tai, kad stotyje vienu metu buvo du ekipažai, mes sugebėjome atlikti evakuacijos veksmus ir tuo pačiu metu užgesinti gaisrą.
Gaisro vieta
Gaisras buvo tarp ekipažo ir erdvėlaivio Sojuz TM-24. Pilnai atidarius liuką ir norint į jį patekti, kvėpuoti buvo neįmanoma. Skubiai buvo ruošiamasi palikti stotį erdvėlaiviu Sojuz TM-25, o jo liukas buvo nehermetiškai pridarytas, kad į jį nepatektų dūmai…
Jeigu gaisras būtų tapęs nekontroliuojamu, vienintelis gelbėjimosi būdas nariams buvo skverbtis per ugnį ir dūmus į antrąjį erdvėlaivį Sojuz, kol per Kvant galima buvo praeiti…
Mes aprūpinome vienu gesintuvu priekyje esantį ekipažo narį, kitą laikėme paruoštą perėjimo kameroje ir paduodavome naujus esant reikalui… Ryšys su Žeme gaisro gesinimo metu buvo neįmanomas. Pirmasis radijo ryšio seansas įvyko įvyko praėjus apytiksliai vienai valandai po gaisro“.
Rašant straipsnį, pasinaudota tarptautinės žiniasklaidos klubo „Formatas A3“ informaciniu tekstu apie kosmonautą A. Lazutkin