„Kosminių tyrimų orbitinės stotys“ 2018-ais jau išsamiai rašėm apie Mir ir Saliut stotis, bet kai kurios jų nesėkmės buvo įslaptintos.
Stotis Mir
1998 vasario 9, orbitinė stotis Mir nufotografuota nuotrauka iš Space Shuttle erdvėlaivio Endeavour (misija STS-89)
Stoties Mir surinkimas, modulių prijungimo metai
Mir (lietuviškai Taika) – ne tik pirmoji gyvenama kosminė stotis, bet ir pirmoji bei vienintelė patyrusi susidūrimus su erdvėlaiviais. 1986-ais pradėta montuoti 385-393 km orbitoje iš Protonu atgabentų modulių su Saulės baterijų skydais, ji 1996 tapo įspūdingu 124 t masės 376 m2 ploto astronautiniu įrenginiu (TKS pirmtaku). Bazinis modulis turėjo 2 kajutes, laboratorinę patalpą ir 6 liukus, prie kurių buvo prijungti Kvant, Kvant-2 su gyvybine sistema (deguonies ir vandens), Kristal su geofizine ir astrofizikine laboratorijomis, Spektr (Žemės monitoringo bei medicininių tyrimų) moduliais.
1996-ais modulį Priroda (lietuviškai Gamta) atgabeno Space Shuttle Atlantis, bet neilgam – dėl finansų stygiaus 1999 Mir užkonservavo. Tačiau stoties veikloje spėjo dirbti per 100 įmonių ir 100 tūkst žmonių, 104 kosmonautai iš 13 šalių (29 jų išėjo į atvirą kosmosą 330 valandoms). 1994-ais Sojuz TM-17 stuktelėjo į Mir, o 1997-ais Progres įsirėžė, pažeisdamas stoties modulių sandarumus. 2001 kovo 23 po 5511 parų orbitavimo Mir likučiai paskendo Ramiajame vandenyne.
Stotis Saliut
Kiek anksčiau 1971-1991 veikė 279-284 km orbitose net 7 Saliut astrostotys (dažniausiai o4,25×15 m 82 m3). Lankomos stoties idėja pasirodė 1964. Stotis buvo gaminama ir paleidžiama dvigubos paskirties: civilinė Saliut, karinė Almaz (lietuviškai Deimantas). Atsižvelgiant į Sovietų Sąjungos pernelyg didelį slaptumą, Sovietų gyventojai nežinojo apie karines stotis Almaz, nosr JAV ir kitos šalys tai žinojo. Pradžia buvo nesėkminga: Saliut-1 prisišvartavo prie bazinio modulio, bet neatidarė liuko, tad grįžo Žemėn, o stotis netrukus sudegė atmosferoje. Antroji 3 kosmonautų įgula (G.Dobrovolskij, V.Volkov, V.Pacajev) apie 20 parų dirbo stotyje, bet žuvo grįždami į Žemę dėl nesandarumo.
Stotis Saliut – 7 su erdvėlaiviu Sojuz T-14 1985 rugsėjo 25. Fotografuota iš tik ką nuo stoties atsijungusio erdvėlaivio Sojuz T-13
Ilgiausiai 682 paras orbitavo Saliut-6 (13 įgulų 33 kosmonautai), o Saliut-7 dirbo 6 įgulos 21 kosmonautas (13 išėjimų į atvirą kosmosą 48,5 val) ir 5 lankymo ekspedicijos (prancūzas Jean L. Chretien, indas H. Sharman) bei pirmieji minisatai 30 kg Iskra.
1986-ais L.Kizim ir V.Solovjov įgula Sojuzu T-15 perlėkė iš Mir į Saliut-7, įveikę 2,5 Mm per 29 val, užkonservavo pastarąjį ir grįžo atgal į Mir. Po 4 mėn užkonservuotą Saliut-7 pakėlė į 474-492 km orbitą, planuodami dar eksperimentuoti šatlu Buran. Nepavykus to įgyvendinti, Saliut vėl žemėjo po 6-8 km/parą, kol 1991 vasarį dalinai sudegė, suiro ir pabiro ties Argentina ir Čile.
Tarptautinės kosminės stoties (TKS) surinkimas pradėtas 1998 metais lapkričio 20, kuomet raketa Proton-K iškelė 12,6 m ilgio; 4,1 m pločio ir 19,323 tonų masės pirmąjį stoties modulį Zaria. Stotis nuolat apgyvendinta nuo 2000 metų lapkričio 2 dienos. TKS vykdo kosminio gyvavimo eksperimentus JAV, Rusijos, Japonijos, ES, kanados, Italijos ir Brazilijos moduliuose (viso 1200 m3). Sukurti CBM (Common Berthing Mechanism – inkaravimo mechanizmas) ir SSAS (Segment to Segment Attachement System – segmentų tvirtinys).
Apie vienintelę JAV orbitinę kosminę stotį Skylab – rašėmė tekstuose Skylab. Apie Kinijos orbitines stotis Tiangong-1 ir Tiangong-2 rašėm anksčiau.