Astroskopai toliau kaupia žinias apie Visatą, plečia jos matmenis
Hubble tęsia atradimus
Emisinio ūko N44 nuotrauka
Hubble („Astroskopai – kosminiai teleskopai“ ir „Dar tobulesni astroskopai“) tęsia atradimus. Analizuojant 1999-2015 metų Jupiterio sato Europa stebėjimų duomenis, ypač UV spektroskopu, aptiktos vandens garų išskyros tik iš užpakalinio (judėjimo orbita atžvilgiu) pusrutulio. 2013-ais metais pastebėti ir 100 km aukščio geizeriai. Analogiškas deguonies išskyras pastebėjo ir Ganimede, bet Europoje jos yra mįslingesnės. Priežastis yra paprasta: Europoje daug šalčiau (bent 25 K).
650 šm toliuose Hubble stebėjo 23 baltasias nykštukines žvaigždes, turinčias uolėtų planetų bei asteroidų. Žvaigždės turi kalcio, silicio, magnio, geležies elementų, tačiau kitokiuose junginiuose nei Žemėje ir Saulės sistemoje. Šiomis dienomis Hubble atsiuntė emisinio ūko N44 vaizdą su kaitriomis vandenilio dujomis, dulkių ūkais, masyviomis žvaigždėmis ir tamsiu 250 šm didumo „super burbulu“. N44 melsvoje aureolėje vyksta intensyvus naujų žvaigždžių formavimasis. Šis 1000 šm didumo emisinis ūkas aptiktas Didžiajame Magelano Debesyje 170 tūkst šm nuo mūsų.
Dar 1995-ais nustebino Eagle Nebula frEGGs globulių su 2 supergigantėm vaizdais. O tolimesnis 2600 šm atstume, Gulbės žvaigždyne esantis Tinklo ūkas pasipildė jonizuotų dujų debesimis: deguonies – mėlynais, azoto – raudonais. Netoliese už 400 šm aptiko CW Leonis žvaigždę (raudoną gigantę) su anglinga atmosfera.
Gi „Hubble burbulu“ jau vadinama Visatos dalis, kurią įmanoma stebėti turimais prietaisais, o dar didesnę kosmoso erdvę mėginama teoriškai apskaičiuoti. Akivaizdu ją plečiantis ir tolstant. Gravitacija prilaiko žvaigždes, galaktikas ir juodasias skyles, tačiau plėtimosi jėgos veikia efektyviau, juolab kvantinių elektromagnetinių virpuliavimų sąlygomis. Astroskopas Hubble didžiuma atvejų tebėra astronautikos pirmūnas: 1994-ais nufilmavo Šumeikerio-Levi kometos dalių susidūrimą su Jupiteriu; 1998-ais stebėdamas supernovą SN 1987A patvirtino Visatos plėtrą didėjančia sparta; 2004-ais atskleidė tamsios materijos poveikio gravitacinio lęšio reiškinį ties Abell 370 galaktika; rado tolimiausią GN-z11 galaktiką 32 mlrd šm tolumoj ir patikslino 13,8 mlrd metų Visatos amžių.
Kiti astroskopai
Paukščio Tako centrinė dalis, Chandra nuotrauka
Veikianti nuo 1999-jų Chandra atrado tolimiausią (atstumas 10 mlrd šm) radijo galaktiką 3C294; NGC 6729 naujų žvaigždžių spiečių; rentgeno spinduliuotės pliūpsnių iš Paukščių Tako 4,8 mln Saulių masės juodosios skylės; pateikė I-ją supernovos Kasiopėja A foto vaizdą su labai greitai besisukančia juodaja skyle; patikslino Hubble konstantos 70+-3 km/(s.Mpc) vertę. Naujausias radinys – supernovos MSH15-52 liekana 17 tūkst šm tolumoj, po sprogimo dar skleidžianti materijos čiurkšles link gigantiško RCW89 dulkių debesio.
Gravitacinio lęšio būdu Gaia atrado „nematomų žvaigždžių“, pvz dvigubą 2MASS 19400112 ir Hyades Tidal Tails potvynines uodegas (gal tamsios materijos 153 šm nuo mūsų) bei C, Mg, Al, Si, S, K, Ca, Mn, Ni, Fe elementų net 1018-je Kepler planetų.
Fermi nuo 2008-jų iš 565 km orbitos stebi gama-pliūpsnius (net iki 4 GeV), o 25 tūkst šm tolumoj aptiko „Fermi burbulų“.
Hershel 2009-13-ais lakstė 1,5 Gm orbitoj 800 Mm nuo L2 taško stebėdamas Saulės sistemą ir Paukščių Taką.
Dar iš toliau – 151,5 Gm orbitos Kepler 2009-18-ais ieškojo egzoplanetų; stebėjo 530 tūkst žvaigždžių, 2662 egzoplanetas (400 lyg ir tinkamas gyvybei), o svarbiausia – patvirtino planetų Visatoje esant dar daugiau nei žvaigždžių.
Planck 2009-13-ais tyrė Visatos reliktines spinduliuotes ir mikrobangas.
Spectr-RG (1,5 Gm L2) vokiečių eROSITA ir rusų ART-XS priemonėmis nuo 2019-jų stebi masyvias juodąsias skyles (gal aprėps 3 mln 100 tūkst galaktikų).
Visatą „plėsti“ ketina ir Roman Space Telescope (NASA JPLab, Caltech ir Blatimorės astroskopų instituto kūrinys), kurio rega bus 1000 kartų platesnė nei Hubble.
Astronautinėmis priemonėmis – Copernicus Sentinel-1 ir -2 – sukaupta duomenų apie žmonijos plėtrą Žemėje (jau 55 % gyvena miestuose), tad WSF (World Settlement Fostprint) rūpinasi tvaresniu gyvenimu ateityje. Ta proga Vengrijos C3S ESA padalinys į žemą orbitą paleido RadCube satą, matuosiantį radiacijas ir magnetinius laukus (kuriant matuoklius talkino UK ir Lenkija)