Astrotyriai

astrotyriai CassiniOrbiter

Mėnulis, Merkurijus, Marsas, Saulė – astrotyriai toliau intensyviai šmirinėja po Saulės sistemą

astrotyriai CassiniOrbiter

Skrydžiui ruošiamas Cassini tyrikils

Prieš 2 tūkstantmečius K. Ptolemaios veikale „Almagest“ aprašė geocentrinės pasaulio sandaros modelį su nejudančia kamuolio formos Žeme centre ir aplink ją skriejančiais Mėnuliu, Merkurijumi, Venera bei kt. Toks įvaizdis išsilaikė beveik 1,5 tūkst metų iki 1543-jų, kai M. Kopernik knyjoje „Apie dangaus sferų sukimąsi“ pagrindė heliocentrinę sistemą su Saule centre. G. Bruno 1584 pateikė idėją apie Visatos begalybę, o G. Galileo pirmasis teleskopiniais stebėjimais ją patvirtino. J. Kepler 1609-1619 matematiškai aprašė dangaus kūnų judėjimą dėsniais orbitoms ir matmenims skaičiuoti, gi I. Newton 1687 suformulavo visuotinį traukos dėsnį.

Besiplečianti Visata

Dabar jau žinom besiplečiančią Visatą iki 92 mlrd šviesmečių (kiek astrotyriais matom) ir spėjam ją esant gal 250 kartų didesnę. Turim net egzotiškų žinių – tolimoje egzoplanetoje HD189733Ab „baisus“ 2 km/s vėjas blaško skysto stiklo lašus. A. Grossman (The Dark Sky Comp) sukūrė dangulapį „Paukščiatakis“, aprėpiantį 100×180 tūkstančių šviesmečių. Astroskopas Spitzer infraraudonuoju būdu įžiūrėjo Sombrero M104 galaktikoje (1912-ais V.Slifer pastebėjo ją tolstant net 1120 km/s greičiu, o dabar žinom 50 tūkst šm didumą 28 mln šm tolumoj) spiralinį diską, neatitinkantį galaktikų evoliucijos teorijos. Talkinant Hubble‘ui spėjama elipsišką Sombrero „prarijus“ mažesnę spiralę, juolab jos išorėje aptikta daug sunkių metalingų žvaigždžių. Beje, Hubble ten įžiūrėjo ir ypač stambią juodąją skylę (per 1 mlrd Saulių – gal masyviausią).

Jau apie 150 m.pr.Kr. Hiparchos sudarė pirmą 850 žvaigždžių katalogą, 150-ais papildė K. Ptolemaios, o 1781 Ch. Messier sukūrė žvaigždynų ir ūkų klasifikatorių, pastebėdamas M87 galaktiką esant masyvesne už Paukščių Taką 200 kartų (nors matmenys – beveik vienodi 240 tūkst šm). Gi 2019-ais 50 mln šm tolumoje atrasta ir juodoji skylė su 4900 šm ilgio plazmos čiurkšle, net pavyko atvaizduoti tą erdvėlaikio sritį, kur gravitacija „suryja viską“. Taip vadinamasis įvykių horizontas, kurį pavykdavo aprašyti tik formulėmis, tampa realiu stebimu ir išmatuojamu objektu.

Šį informacinį šviesėjimą lemia astrotyriai arba astronautinės priemonės, svarbiausias kurių apžvelgsime pagal tyrimo objektus.

Mėnulis

ARTEMIS (Acceleration, Reconnection, Turbulence and Electrodynamics of the Moon’s Interaction with the Sun) startavo 2007, pasiekė Mėnulį 2011 ir tiria Saulės vėjo įtaką;
Lunar Reconnaissance Orbiter st 2009, pasiekė per 5 paras ir kartografuoja bei tiria radiacijas;
Chang‘e-4 st 2019 su mėnuleigiu – pirmas nutupdytas (po 25 parų) nematomon pusėn ir atsiuntė I-sias spalvotas nuotraukas; veikia iki šiol.
Chandrayaan-2 st 2019 ir pasiekė per 55 paras.

Merkurijus

Bepi Colombo st 2018 ir įvykdęs 9 gravitacinius manevrus tyrinės iki 2025.

Venera

Ši planeta lėčiausiai sukasi aplink ašį ir vienam apsisukimui sugaišta 243 Žemės paras.
Akatsuki st 2010 ir priartėjo per 6 mėn – I-is japonų astrotyris su IKAROS bei Shin priedais;

Marsas

Mars Odyssey st 2001, pasiekė per 6,5 mėn, kartografuoja ir ryšininkauja Curiosity;
Mars Express st 2003, pasiekė per 6,5 mėn , tupdė Beagle-2, tiria atmosferą ir geologiją;
Mars Reconnaissance Orbiter st 2005, pasiekė per 6,5 mėn ir tiria stratigrafiją;
Curiosity Rover st 2011, pasiekė per 9 mėn ir ieško organinių medžiagų;
Mangalyaan st 2013, pasiekė per 10 mėn – I-is Indijos astrotyris;
MAVEN (Mars Atmosphere and Volatility EvoliutioN) st 2013, pasiekė per 10 mėn, tiria garus;
Trace Gas Orbiter st 2016, pasiekė per 7 mėn, tupdė Schiaparelli ir ieško metano;
In Sight st 2018, pasiekė per 6,5 mėn ir tiria šiluminius bei seisminius reiškinius.
Hope 2020, pakilo į lėkį liepos 20 dieną. Tai pirmasis Jungtinių Arabų Emiratų žingsnis į Marso tyrimus. Sekmės.

Saulė

Chang‘e-2 st 2010, Mėnulį pasiekė per 5 paras, į L2 atvyko 2011, į Toutatis 2012, orbituoja apl S;
Parker st 2018 ir nuo 2019 orbituoja 6,9 Gm, tirdamas koroną bei magnetinius laukus;
Solar Orbiter st 2020, pasieks orbitą 2023 ir tirs ašigalius bei Saulės vėją.

Kiti astrotyriai

Voyager-1 st 1977, pralėkė Jupiterį ir Saturną, nuo 2012 – tarpžvaigždinėj erdvėj;
Voyager-2 st 1977, pralėkė Jupiterį, Saturną, Uraną (jo sate Mirandoj aptiko aukščiausią 20 km Veronos skardį) ir Neptūną, nuo 2018 – už Saulės sist ribų;
New Horizons st 2006, pasiekė Plutoną ir Charoną 2015-ais bei Arrokoth 2019-ais;
Juno st 2011, tiria Jupiterį nuo 2016 ir užbaigs 2021 nusmigdama;
Hayabusa-2 st 2014 su MASCOT ir MINERVA priedais, pasiekė asteroidą Riugu 2018 ir pargabens grunto;
Osiris-Rex st 2016, pasiekė asteroidą Bennu ir paims grunto bei pargabens 2023.

Sėkmingai baigę tyrimus astrotyriai

Pioneer-6 st 1965 į Saulės orbitą, -7 st 1966 ir -8 1967-ais;
Mariner-9 st 1972 ir aptiko Marse didžiausią 4000×600 km kanjoną;
ICE st 1978 į L1 ir tyrė kometas Giacobini bei Halley;
Giotto st 1985, pasiekė Halley 1986-ais ir Grigg-Skellerup 1992;
Genesis st 2001 į L1 tyrinėti Saulės vėją;
Cassini-Huygens st 1997, pasiekė Saturną 2004, jo satą Titaną 2005 bei Enceladą su geizeriais iš poenceladinio vandenyno, išnardė žiedus ir 2017 nusmigo į Saturną;
Dawn st 2007, pralėkė Marsą 2009-ais 524 km atstumu, Vestą 2011 (210-2750 km orbitomis) ir pasiekė Cererą 2015-ais (375 km, 13,8-52,8 Mm ir kt orbitomis), baigė tyrimus ir liko 35-4000 km orbitoje – I-is varomas jonais astrotyris ir I-is orbitavęs aplink 2 objektus;
Rosetta-Philae st 2004, pralėkė Marsą (2007), asteroidus Šteins (2008) ir Liuteciją (2010), pasiekė Čiuriumovo-Gerasimenkos kometą (2014) ir iš 10 km nutupdė Philae aparatą; baigusi tyrimus (išmatavo prarandant į aplinką 0,3 dm3/s vandens, o lede – 3 kart daugiau „sunkaus vandens“, kas prieštarauja Žemės vandens kometinės kilmės hipotezei), 3 km/h greičiu taranavo kometą.


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *