Astronautika artėja prie tamsiųjų materijos ir energijos reiškinių mokslinio „išslaptinimo“. Dar 1939-ais J. Oppenheimer teoriškai įrodė savigravitacinį beslėgį kosminių dulkių debesį tam tikromis sąlygomis virstant juodaja skyle. Mūsų žiniose pažymėtas muzikas Brian May net ištyrė tų dulkelių judėjimus, o astroskopais (ypač Euclid) stebim kvantinius laukus bei entropijas (gr en – viduje + trope – postūmis, J/K ). Hubble astroskopu pastebėtas „Einšteino žiedas“ HS 0810+2554 kaip gravitacinio lęšio reiškinys (gal ir kvantinio vakuumo?). Suvienytų didžiausių radijo teleskopų pastangomis jau sukurtas stambiausios Messier-87 juodosios skylės 55 mln šm tolumoje atvaizdas.
Tamsioji materija
Kosmoso tamsybes pirmas pastebėjo šveicarų kilmės astronomas Fritz Zwicky (1898-1974) ir pasiūlė tamsios materijos terminą 1933-ais. Vera Rubin (1928-2016) tamsiąją materiją įrodė spektriniais matavimais veikale „Bright Galaxies, Dark Matters“ (Springer). Tiesa, J. Poincare „Nauji dangaus mechanikos metodai“ (1892) minėjo „matiere obskure“, o K. Lundmark 1906-ais – labai dideles mases ir tankius.
Dar 1924-ais A. Einstein (1879-1955) įtarė kosmoso tolumose esant mažo tankio bozoninių dujų kondensacinėse būsenose, o S. Bose (1894-1974) aprašė kvantinės statistikos dėsniais. Tokį kondensatą 2020-ais pavyko eksperimentiškai sukurti TKS Kalifornijos universitete prietaisu Cold Atom Lab iš rubidžio ir kalio atomų. Plačiau žiūrėkite D. C. Aveline et al „Observation of Bose-Einstein Condensates on Earth-orbiting Lab“. Gi 1939-ais H. Babcock mėgino tuos tankius įvertinti matuodamas galaktikų sukimosi greičius, o J. Oort aprašė nematomą halo NGC 3115.
Nors mums matomos ir jau pažįstamos materijos visatoje tėra apie 5 %, jos tamsumų – apstu, pvz Hubble astroskopo vaizde ties Rosette Nebula o4 šm 5200 šm tolumoje plyti tamsūs debesys (gal vandenilio dujų). Tarpžvaigždiniuose debesyse būna apie 70 % vandenilio ir arti 30 % helio su „menkais“ kalcio bei kt priedais, pvz NGC604. Molekuliniuose debesyse (net iš 13-atomių molekulių) skaitlingiausios yra H2, kationų HHe, He2 bei H3 molekulės. Voyager‘ių duomenimis Saulės sistemos tarpžvaigždinis debesis yra gal net 30 šm storio 0,1 atomo/cm3 tankio 4-5 mikrogausų magnetumo.
E. Vitral su G. Mamon iš Sorbonne universiteto per Hubble ir Gaia aptiko grupę mažesnių JSk (500-600 Saulių masės) būtent mūsų Paukščių Tako klasteryje NGC6397, nutolusiame nuo mūsų 7800 šm ir gilinasi į galaktikos z-oscillation reiškinį 33 mln metų periodiškumu. U. Kraus (Scuola Internazionale, Triest) pavyko suskaičiuoti „visas“ juodasias skyles, – esą jų turėtų būti 40 mlrd.
Naujovišką tamsybių teoriją kuria prof Richard Lieu Alabamos un, esą gravitacija veikia nepriklausomai nuo masės (analogija fotonams) „The interface of Gravity and Dark Energy“ (2024 Gravitacija ir tamsioji energija)“. Dar naujesnę – M.Cavedon „Supersolid Dark Matter and Fabric of Spacetime (2025 Kieta tamsybė ir erdvėlaikis)“.
Šviesulių įvairovė
Tik pastaruoju šimtmečiu aptikus tiek daug nematomų, bet gravitaciškai veikiančių nepažinių objektų, džiugina šviesulių įvairovė ir jų spinduliuotės su spektrinės informacijos galimybėmis. Netikėtu šviesumu blykstelėjo žvaigždė V838 iš 20 tūkst šm tolumos (Hubble STSoI/Aura vaizdas), kurį gal pavyks aiškinti kelių žvaigždžių susiliejimu (neatmetant ir tamsių).
Dar nuostabesni Webb vaizdai, pvz PLCK G165.7 klasterio su gravitaciniais lęšiais, kvazarais bei supernovomis. Kaž kiek „matomi“ mūsų pasiuntiniai – Voyager-1 erdvėje tarp Hercules ir Opiuchus žvaigždynų 17h00mx+12o koordinatėse bei Voyager-2 tarp Telescopium ir Pavo spiečių 20h00m x-55o koord. Gegužės 4 d net pavyko atgaivinti kosminį ryšį su jais (signalas užtruko 23 val) bendru 46,7 Tm atstumu ir „pajudinti“ kelis varytuviukus antenų perorientavimui.