Venera, kartais vadinama Žemės seserimi, intensyviai tiriama nuo kosminės eros pradžios
1981 topografinis venerlapis
Venerlapis pagal tyriklio Magellan duomenis
Arčiausiai nuo mūsų aplink Saulę 35 km/s orbituojanti 12 Mm didumo Venera pasirodė nepalanki astronautiniams tyrimams, nes neskaidrioje atmosferoje (besisukančioje greičiau nei pati planeta) su nuodingais debesimis ir 700 km/h vėjais vyrauja pragariški karščiai ir slėgiai. Centrinės Amerikos gyventojai majai (senovės majų Čakek – Venera) prieš 2 tūkst metų šią planetą laikė svarbiausiu dangaus objektu, lemiančiu įvykius Žemėje (ypač lietų) pagal sinodinius ciklus ir Mixtec kalendorių.
Venera ir Sovietų Sąjunga
Pirmieji sovietiniai erdvėlaiviai 1961 m. Venera-1 (0,64 t o1,05×2 m), 1964 Zond-1 ir Venera-2 (0,96 t) pralėkė pro šalį ir programų neįvykdė. Erdvėliaviai pakelti startūnu Molnija, lėkdavo iš Žemės orbitos. Venera-3 (0,96 t) pasiekė tikslą ir „kietai nutūpė“, bet tapo pirmuoju žmonių kūriniu kitoje planetoje.
Erdvėlaivis Venera-3 tapo pirmuoju žmonijos kūriniu kitoje planetoje
1967 Venera-4 (1,1 t su 383 kg tūpikliu ir 2 bei 55 m2 parašiutais) neatlaikė 2 MPa slėgio. Tuomet dar nežinota ir apie karštį bei subliuško 20 km aukštyje. Erdvėlaivis iš 65 km aukščio leidosi su parašiutu ir tyrė atmosferą 33-262 °C bei 1,7-2 MPa.
1969 Venera-5 ir -6 (1,13 t su 410 kg tūpikliais) buvo jau atsparesni (Ti lydinių vietoj Al) ir matavo net cheminę sudėtį (96,5 % CO2 ir 3,5 % azoto), o Venera-6 – ir apšviestumą.
I-is sėkmingas tupdymas 1970 – Venera-7 (1,18 t su 0,5 t tūpikliu) mažino greitį nuo 11,5 km/s iki 0,2 km/s, 55 km aukštyje išskleidė parašiutą ir 16 m/s nuleido tūpiklį, veikusį 20 min (pranešė apie 25-475 °C temperatūras bei iki 9 MPa slėgius).
Po nelabai sėkmingo Venera-8 startavo Kosmos-482, taip pavadintas dėl sutrikusio greitinimo ir likusio „labai ištęstoje“ Žemės orbitoje. Rusų astronomas P. Šubin apskaičiavo galimą šio aparato grįžimą po 50 metų ir 1,2 t metalo kritimą, nes visas atmosferoje nesudegs.
Masyvieji Venera erdvėlaiviai
Pirmąsias fotografijas ir televizinius vaizdus po 136 parų lėkio atsiuntė Veneros satais tapusios Venera-9 bei -10 1975 metais. Jos buvo jau žymiai masyvesnės – 4,9 t ir 5,03 t su 1,56 t tūpikliais. Fotoaparatus saugojo 12 cm storio kompozitinė izoliacija ir Ti šarvai bei kvarcinio stiklo okuliarai.
Pirmąsias fotografijas iš paviršiaus perdavė Venera-10
Spalvotus vaizdus perdavė Venera-13 ir Venera-14 (4,4 t 221 kg kuro ir 407 kg oksidatoriaus) 1981. 0,75 t tūpiklis veikė bene ilgiausiai – 127 min 457 °C karštyje ir 8,4 MPa slėgyje.
Venera-14 perdavė spalvotas paviršiaus nuotraukas
Venera-16 (5,3 t o0,6×5 m) 1983-ais apsuko 243 orbitas 1-65 Mm aukščiuose ir radaru kartografavo 115 mln km2 paviršiaus (beveik ¼ planetos). Duomenis perduodavo į specialias o70 m ir o64 m antenas Žemėje – sudaryti hipsometriniai venerlapiai.
1984 tarptautiniai Vega-1 ir -2 tyrė Veneros atmosferą 110 kg o3,4 m aerostatais su 6,7 kg gondolomis (53-55 km aukščiuose dirbo 46 val). Tūpiklis referavo 7 km sluoksnį prie paviršiaus esant nestabilų ir karštesnį (gal dėl superkritiškai skystos būsenos); pačio paviršiaus – vidutiniškai 464 °C (palyginimui – Merkurijaus 427 °C). D. Mitchel visų sovietinių Veneros tyriklių foto medžiagą apibendrino ir sudarė įdomų katalogą.
Venera kitų šalių tyrimuose
1962 pirmasis NASA venerietis Mariner-2 (0,2 t *1×0,36 m 225 N varytuvas 1 kWh el) nulėkė per 110 parų, 2 mėn tyrė magnetizmą (nerado) ir spinduliuotes iš 35 Mm, pastebėjo labai lėtą planetos sukimąsi aplink savo ašį (diena trunka 117 Žemės parų). Mariner-5 (0,25 t 170 W el) pralėkdamas 4 Mm atstumu 1967 atsiuntė 3 tūkst vaizdų 18-90 m skyra. 100 mln USD kainavęs Mariner-10 (0,5 t) 1973 iš 5,7 Mm fotografavo debesis, pamatavo temperatūras -127 °C iki 427 °C ir nulėkė link Merkurijaus.
1978-ais Pioneer-Venus-1 ir -2 (0,52 t o2,5×1,2 m) orbitavo 112-253 km ir kitais atstumais. Erdvėlaivių radiozondai aptiko vandens garų bei šiltnamio efektą, atsiuntė daug paviršiaus radiolokacinių vaizdų. Magellan (1,03 t 4,6 m ilgio) 1989-94 orbitavo 0,3-8,5 Mm bei 180-540 km ir teikė duomenis gravitacinio venerlapio sudarymui. Tarptautinis venerietis Venus-Express orbitavo 2006-14 metais, o 210 mln USD vertės japonų Akacuki 400-440 km orbitoje nuo 2010 tebedirba.
Veneros paviršiaus vaizdas pagal tyriklio Magellan duomenis
Akivaizdu, jog elektronika yra neperspektyvi Veneros tyrimui, tad kuriami mechaniniai automatonai. Pavyzdžiui vikšrinis AREE (Automaton Rover for Extreme Environment 804 kg 1,5×2,5 m), užvedamas spyruoklėmis ir vėjo turbina (Savonijaus rotoriai tieks 3,2 Wh) su pneumatiniu akumuliatorium. Mechaninė automatono valdymo sistema reaguos į kliūtis (iki 1,1 m aukščio) ir saugos nuo virtimo bei strigimo. Tikimasi nuvažiuoti bent 100 km per 3 metus. Tyrimo rezultatai bus įrašomi senoviniu fonografu ir perduodami balionais į orbitinį aparatą ar radariniais atspindėtuvais. Papildomai dirbama ties karščiui ir slėgiui atspariais HOTTech prietaisais.