Space Shuttle ir Nacionalinė žvalgybos tarnyba

Space Shuttle 4324c

Space Shuttle programos rengimas ir vykdymas buvo glaudžiai susietas su JAV Nacionalinė žvalgybos tarnyba (NRO – National Reconnaissance Office).

Space Shuttle and NRO

NRO ketino naudoti erdvėlaivį žvalgybinių satų paleidimams iš Vandenbergo oro pajėgų bazės. USAF nuotrauka

Slaptas Nacionalinės žvalgybos tarnybos poveikis ir įtaka JAV daugartinio erdvėlaivio programai yra viena iš nedaugelio likusių spragų astronautikos istorijoje. NRO įtakojo erdvėlaivio pradinį projektą aštuntojo dešimtmečio pradžioje, su NASA aštuntajame dešimtmetyje ji derėjosi dėl Space Shuttle naudojimo paleidžiant žvalgybinius ir kitokius satus. NRO panaudojo erdvėlaivį maždaug pusšimtyje misijų 1981-201 metais, o erdvėlaivis Atlantis buvo karinės paskirties.

Kosminis keltas (Space Shuttle) buvo NASA kosminio transporto sistema (Space Transportation System, STS), sudaryta iš startūno ir erdvėlaivo. Norai buvo gražūs – daugkartiniai erdvėlaiviai skraidys tarp Žemės ir orbitos apie ją, gabendami į abi puses naudingus krovinius. 1972 vasario 5 JAV prezidentas Richard M. Nixon pristatė Space Shuttle programą, o startūnus ir erdvėlaivius kūrė kompanija North American Rockwell ir NASA asocijuotų partnerių grupė.

Kaina ir fantastiniai skaičiai

Pagal bendrą Space Shuttle paruošimo ir konstravimo programą, kartu dirbo NASA, Karinės Oro Pajėgos (KOP), Karinis laivynas, Gynybos Departamentas (Department of Defense – DoD), Centrinė Žvalgybos Valdyba (CŽV) ir NRO. 1977 sausį NASA ir DoD (kartu su CŽV bei NRO) susitarė valdyti ir eksploatuoti 5 kosminius keltus, kurie atliktų 560 skrydžių iš Floridos ir Kalifornijos (Vandenbergo oro pajėgų bazė) starto aikštelių per pirmuosius 11 veiklos metų. Skaičiai fantastiški net 2022 metais: 51 lėkis per metus arba ~ 1 lėkis per savaitę. NASA planai sulaukė didelės kritikos, o JAV prezidentas Jimmy Carter sutiko tik su 4 daugkartiniais erdvėlaiviais.

Space Shuttle in Vandenberg base

Erdvėlaivio starto aikštelė SLC-6 Vandenbergo bazėje. USAF nuotrauka

Viena iš priežasčių, kodėl NASA neskubino Space Shuttle programos, buvo tai, jog NRO nemokėjo už satų paleidimą Karinių oro pajėgų raketomis. Tai patvirtina dalinai paviešintas 1978 metų dokumentas: dėl Pentagono apskaitos įpatumų, NRO nemokėjo už naudinguosius krovinius. NASA, pradėjusi lėkdinti NRO krovinius daugkartiniais erdvėlaiviais, iš jos ėmė mokestį.

Kongreso liudijime 1976 metais, CŽV George’as H.W. Bushas teigė: “Visi NRO kroviniai (satai) į kosmosą daugkartiniais erdvėlaiviais bus išskraidinti devintojo dešimtmečio pradžioje, o  NRO satų išlėkdinimo išlaidos bus apie 250 mln USD”. 1979 NASA peržiūrėjo paleidimo grafiką ir paliko 488 skrydžius: 353 startai bei nusileidimai būtų vykdomi iš Kanaveralo kyšulio, o 135 startai bei nusileidimai iš Vandenbergo bazės.

Space Shuttle ir Vandenbergo bazė

Vienas iš svarbių DoD reikalavimų Space Shuttle sistemai buvo gebėjimas kilti ir leistis iš dviejų JAV vietų: Kanaveralo kyšulio ir Vandenbergo oro bazės. Pastatyta 1985 rudenį, 4 mlrd USD kainavusi  starto aikštelė (SLC-6 – Space Launch Complex 6), nei karto nebuvo panaudoti Space Shuttle paleidimui. 2590 m ilgio lėktuvų nusileidimo takas buvo išplatintas iki 91 m bei pailgintas iki 4580 m ir pritaikytas daugkartinių erdvėlaivių tūpimui.

Vandenbergo SLC-6 buvo labai svarbi kariškiams, nes iš ten pakilęs erdvėlaivis galėtų lėkti poliarine orbita ir “matyti’ visą Žemę. Kanaveralo kyšulio lėkiai yra ribojami 560 orbitomis (su pusiauju) apie Žemę.

Pirmasis startas turėjo įvykti 1986 spalio 15. Erdvėlaivis Discovery (misija STS-62-A) į poliarinę orbitą turėjo iškelti DoD Žemės vaizdų palydovą. Po Chalenger sprogimo ir ekipažo žūties, 1989 gruodžio 26 Vandenbergo oro bazės ir Space Shuttle keliai išsiskyrė. Dar buvo kelios svarbios to priežastys: Challenger katastrofa parodė, kad priklausomybė vien tik nuo erdvėlaivio būtų neprotinga; SLC-6 būtų susidarę daugiau užterštų nuotekų, nei buvo numatyta iš pradžių, todėl reikėjo brangių valymo įrenginių; būtų reikėję daugiau garsą slopinančio vandens, todėl reikėtų atnaujinti vandens tiekimo įrenginius; Space Shuttle sistemos apledėjimas keltų daugiau problemų nei Floridoje, ir buvo neaišku ar SLC-6 įrenginiai su tuo susitvarkys; netoliese esančių pastatų apsauga nuo sprogimo buvo nepatenkinama ir jiems apsaugoti būtų reikėję daugiau statybų; po Challenger uždaresnė SLC-6 paleidimo zona kėlė susirūpinimą dėl besikaupiančio dujinio vandenilio, sukeliančio gaisrą arba sprogimą; didelis statybos sąnaudų viršijimas; nepriklausomi auditoriai nustatė reikšmingų statybos kokybės problemų, kurias būtų buvę brangu išspręsti.

Dviejų (rytinė ir vakarinė JAV pakrantė) nusileidimo vietų reikalavimas lėmė didesnius erdvėlaivio sparnus ir vertikalų stabilizatorių, taip užtikrinant geresnę aerodinaminę kokybę. Erdvėlaiviai tapo sunkesni nei galėjo būti. Per 135 misijas (1986 ir 2003 metų katastrofos) erdvėlaiviai Kenedžio kosminiame centre leidosi 78 kartus, Edwards’o oro pajėgų bazėje leidosi 54 kartus.

STS-3_landing

Vieną kartą erdvėlaivis Columbia (misija STS-3, 1982 kovo 30 diena) leidosi Baltųjų Smėlynų bazėje

NRO astronautai

1979 metais JAV KOP ir NRO surinko būrį kariškių, būsimų astronautų ir pavadino pilotuojamų erdvėlaivių inžinieriai (MSE – Manned Spacecraft Engineers). Grupę sudarė 13 būsimų astronautų. dauguma jų turėjo inžinierinį išsilavinimą, jų amžius buvo nuo 24 iki 36 metų. Spėkite, kiek jų skrido į kosmosą?…Gary Payton dalyvavo viešai paskelbtoje DoD STS-51C misijoje erdvėlaiviu Discovery 1985 sausio 24-27 dienomis.

MSE-FirstClass

Pirmoji MSE grupė pozuoja Rockwel gamykloje Kalifornijoje 1982 m. Pirmoje eilėje iš kairės: David Vidrine, Gary Payton, Malcolm Lydon, Daryl Joseph, Eric Sundberg ir Michael Hamel. Galinėje eilėje iš kairės: Paul Sefchek, Jerry Rij, Keith Wright, Jeff Detroye, Brett Watterson, Terry Higbee ir Frank Casserino. USAF nuotrauka

1982 metais KOP surinko antrą 14 kariškių MSE grupę. Iš jos vienintelis William A. Pailes dalyvavo Atlantis (STS-51-J) misijoje 1985 spalio 3-7 dienomis, kuomet buvo paleisti bent du DCSC satai. Kartu skrido lietuviškas ištakas turintis astronautas Karol Bobko.

DoD ir NRO palydovinės sistemos

1978 metais DoD pateikė satų sistemų, numatomų lėkdinti Space Shuttle erdvėlaiviais, sąrašą. DoD valdė aštuonias satų sistemas: satų duomenų sistema (Satellite Data System – SDS), gynybos palydovinio ryšio sistema (Defense Satellite Communications System – DSCS), oro pajėgų palydovinio ryšio sistema (AFSATCOM, veikianti SDS ir FLTSAT satuose), laivyno palydovinis ryšys (Fleet Satellite Communication – FLTSATCOM, pakeista į LEASAT), gynybos paramos programos (Defense Support Program – DSP) raketų startų įspėjimo satai, pasaulinė padėties nustatymo sistema (Global Positioning System – GPS), gynybos meteorologinės paramos programa (Defense Meteorological Support Program – DMSP) ir tranzito navigacijos satas. Space Shuttle kūrimo pasiūlyme buvo įtrauktos penkios DoD satų sistemos.

NRO valdė aštuonias satų sistemas: HEXAGON (vėliau pakeistas į KENNEN) ir GAMBIT Žemės vaizdų palydovus ir penkias elektroninių signalų žvalgybos (signals intelligence – SIGINT) satų sistemas: AQUACADE, KANJONAS, JUMPSEAT, P-989 mažieji palydovai ir PARCAE vandenyno stebėjimo palydovai. NRO pasiūlyme daugkartinio erdvėlaivio konstravimui buvo įtraukti satų radarų (STS-27 misija) ir elektroninių signalų žvalgybos didelių satų skraidinimas.

Hexagon satellite

Space Shuttle projektuotas HEXAGON satų iškėlimui į orbitas apie Žemę

HEXAGON buvo žvalgybinių satų, naudojančių foto juostas, serija. Užbaigus juostą, ši buvo susukama ir įdedama į sugrįžimo kapsulę. Kiekvienas satas turėjo 4 kapsules. Foto juostų pilna kapsulė buvo numetama į Žemę ir belikdavo juostas surasti ir išryškinti. Ribotas juostų kiekis lėmė HEXAGON satų brangumą. Nuo 1971 birželio 15 iki 1986 balandžio 18 į kosmosą iškelta 20 HEXAGON satų (paskutinio iškelti nepavyko dėl raketos Titan 34D sprogimo starto metu). Galimybė į satą erdvėlaiviu nugabenti juostas buvo labai viliojanti, tačiau kuomet Space Shuttle pradėjo veikti, HEXAGON satus pakeitė KENNEN su CCD matrica vietoje foto juostos. Įroniška…kuriant Space Shuttle sistemą, erdvėlaivio krovinių skyrius buvo projektuojamas būtent HEXAGON sato skraidinimui.

STS-51

DSCS sato paleidimas STS-51-J misijos metu. USAF nuotrauka

Daugkartiniai erdvėlaiviai buvo naudojami DoD satų sistemų iškėlimui į kosmosą.

Skaudus finalas

1984-1985 metais JAV oro pajėgos stengėsi, kad Kongresas patvirtintų esamų raketų Atlas, Delta ir Titan tolesnį gaminimą, kol daugkartinis erdvėlaivis neparodė spartesnių startų (24 lėkiai per metus) ir saugaus veikimo. Tiek DoD, tiek NRO norėjo įsitikinti, ar erdvėlaivis bus paleidžiamas, kuomet to reikės kariškiams. 1986 sausio 28, po Challenger katastrofos, baigėsi svajones apie 50–60 ervėlaivių paleidimų per metus. Viena iš įvardijamų katastrofos priežasčių buvo NASA patiriamas kariškių spaudimas dėl Space Shuttle starto numatytą dieną nepaisant oro sąlygų.

Per dešimt metų nuo JAV pirmojo daugkartinio erdvėlaivio Columbia  starto 1981 balandžio 12 dieną, tiek NASA, tiek NRO suvokė, kad realiai Space Shuttle sistema funkcionuoja kitaip, nei planuota aštuntajame dešimtmetyje.


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.