Graikai ir kiti
Pirmąjį šuoliuką žengė senovės graikai Pitagoras, Aristotelis, Aristarchas ir Hiparchas, mėginę teoriškai sisteminti dangaus stebėjimus, o Ptolemajus apibendrino geocentrine sistema. Tokį Saulės sistemos pažinimą esant klaidingu tik 1515-ais įrodė M.Kopernik, veikale „Mažieji komentarai“ aprašęs heliocentrinę schemą, o Visatą kaip baigtinę nejudančių žvaigždžių sferą (neišvengė klaidos). Šiaip danguje žmonės įžiūri 800 stambesnių žvaigždžių ir apie 2500 – smulkesnių.
Matematiškai pašuoliavo J.Kepler, suformulavęs planetų judėjimo elipsinėmis orbitomis dėsnius 1609-ais, o astronomijos (gr astron – žvaigždė ir nomos – dėsnis) raidą teleskopiškai paspartino G.Galileo, gravitaciškai – I.Newton visuotinės traukos dėsniu 1687-ais. V.Herschel 1-is aprašė Saulės judėjimą Paukščių Taku 1789-ais.
Filosofišku šuoliu laikytinas kosmologijos mokslo suformavimas Ch. Wolff ir G.Leibniz veikalais, pvz „Cosmologia generalis“ (1737), atominiu – H.Bethe įrodymas termobranduolinius vyksmus esant žvaigždžių energijos šaltiniais.
Būrėsi pažinimą kuriantieji žmonės – 1820-ais Astronomical Society of London, 1887-ais SAF (Societe Astronomique de France), 1891 Russkoje Astronomičeskoje Obščestvo, 1911 American Association of Star Observers, 1919 International Astronomical Union. 1920-ais Nobelio laureatas A.Michelson išmatavo Betelgeizės kampinį matmenį 0,047“ – šuoliukas žvaigždžių metrologijon.
Enšteino šuolis
Esmingai visuotinės gravitacijos pažinimą praplėtė A.Einštein 1916-ais reliatyvumo teorija ir erdvėlaikiu link kvantinių laukų.
1969-ais astronautinį šuolį įvykdė N.Armstrong Mėnulyje, 1977-ais – Voyager‘ai, prolėkiais priartėję prie planetų ir 2012-18-ais išlėkę tarpžvaigždinėn erdvėn link Oorto debesų. Astroskopai Hubble, Webb, Chandra ir kt praplėtė pažinimą visais el magn bangų diapazonais, išvengiant atmosferinių bei šiluminių trikdžių. Ties Marsu1997-2007 dirbo robotizuotas erdvėlaivis Global Surveyor 100-380 km orbitose, fotografuodamas ir tirdamas paviršių. Ypač vertingų duomenų pateikė SOHO (SOlar and Heliosphere Observatory), ištyręs per tūkstantį kometų, pvz McNaught. Daug duomenų pateikė New Horizons, atsiuntęs 700 Jupiterio vaizdų iš 2,3 Gm prolėkio ir 2015-ais apžiūrėjęs 12,5 Mm atstumu Plutoną 4,8 Tm tolumoj bei paskatinęs planetoidų Eris, Haumea, Makemake, Sedna pažinimą.
Nuo Aristotelio visatos įvaizdžio šoktelėjome iki be galo plačios erdvės (vid 2,7 K šaltumo), kurioje visaip juda trilijonai įvairiausių kūnų (daug vandenilio ir helio), skleidžiančių ar atspindinčių elektromagnetines spinduliuotes. Morphological Cataloque of Galaxies aprėpia tik 34 tūkst galaktikų (vid atstumais tarp kūnų 0,04-0,4 šm), pvz Andromeda, Aquarius, Pegasus.
Mūsų Paukščių Take sukiojasi gal 300 mlrd žvaigždžių, susitelkę spirališkai į 2 storesnes ir 2 plonesnes „rankoves“ lyg disko formos 100 tūkst šm erdvėje. Ten 26 tūkst šm nuo Šaulio juodosios skylės 200 km/s lekiam ir mes.
Pabaigai prisiminkime grakščią Newton‘o gravitacinės jėgos formulę:
F12 = G*m1*m2/r122
kur, G = 6,6726 10-11 N*m2/kg2 – gravitacinė konstanta, m1 ir m2 – kūnų masės, r12 – atstumas tarp sąveikaujančių kūnų centrų. Prekybininkai ir jų išmanieji kasų aparatai produkto svėrimo rezultatą vadina svoriu, įvertindami masės vienetais kg, nors reiktų įvertinti N – niutonais.