Ar kosminių skrydžių ateitis moterų rankose?

NASA-astronauts-Christina-Koch-and-Jessica-Meir-prepare-for-a-spacewalk

astronautės, moterys, NASA – ar į kosmosą skraidys daugiau moterų ?

Astronautės Ch. Koch ir J. Meir prikaustė pasaulio dėmesį atlikdamos savo istorinį, vien tik moterų žygį į atvirą kosmosą 2019 metų pabaigoje. 2020-ieji prasideda planuojant dueto žygio pakartojimą iki sausio pabaigos. Ar kosminių skrydžių ateitis moterų rankose?

NASA astronautės Christina-Koch-and-Jessica-Meir-prepare-for-a-spacewalk moterys

Astronautės Christina Koch ir Jessica Meir pirmąjį išėjimą, kuriame dalyvavo tik moterys, į atvirą kosminę erdvę atliko 2019 m. spalio mėn. Iki 2020 m. sausio mėn. pabaigos planuojama atlikti dar du tokius vien moterų išėjimus. Nuotrauka NASA

Jei populiarioji kultūra yra visuomenės atspindys, tai yra akivaizdu, kad visuomenė trokšta matyti daugiau moterų moksle, inžinerijoje ir astronautikoje – ne tik apsitempusias trumpais sijonais ir prisiėmusias tyliuosius vaidmenis, bet kaip pagrindinius personažus, kuriančius istoriją. 2016 m. filmas „Hidden figures“ („Paslėptieji skaičiai“) pagal to paties pavadinimo knygą papasakojo mums užmirštą trijų afroamerikiečių istoriją, kurios padėjo keliant J. Glenn į orbitą Amerikos J. Crow epochoje

Tik po pusės šimtmečio jų indėlis galų gale buvo pripažintas ir deramai įvertintas: filmas buvo nominuotas trims Oskarams 2017 m., gatvė ties NASA būstine Vašingtone pavadinta Hidden Figures Way praeitą vasarą, o rudenį K.Johnson, D.Vaughan ir M.Jackson pagerbtos Kongreso Aukso Medaliais.

Praeitame dešimtmetyje tokie Holivudo hitai kaip „Interstellar“ („Tarp žvaigždžių“), „Gravity“ („Gravitacija“) ir „Arrival“ („Atvykimas“) moterims suteikė pagrindines mokslininkių ir astronaučių roles. Apple TV televizijos serialas „For All Mankind“ („Visai žmonijai“), debiutavęs praeitą rudenį, ir knygų serija „Lady Astronaut“ („Astronautė“) mums pateikia alternatyvias istorijas, tokias, kuriose moterys astronautės nuo pat pradžių priklausė įgulai.

Tikrasis pasaulis taip pat pakeitė požiūrį dėl moterų tinkamumo kosminiams skrydžiams. Moterų santykis tarp naujai besimokančių astronaučių padvigubėjo nuo 20 % 2000-aisiais metais (9 iš 46) iki 47 % 2010-aisiais metais (9 iš 19). Astronautė instruktorė Beth Moses tapo pirmaja moterimi, kuri buvo komercinio skrydžio į kosmosą su Virgin Galactic’s SpaceShipTwo įgulos narė vasario mėnesį. Spalio mėnesį NASA astronautės Meir ir Koch pakeitė sugedusį baterijos įkroviklį Tarptautinės kosmoso stoties išorėje per savo pirmąjį, vien tik moterų žygį kosmose. Dar du tokie išėjimai į atvirą kosmosą yra suplanuoti prieš Koch, kuri Tarptautinėje kosmoso stotyje yra nuo kovo mėnesio, sugrįžtant į Žemę vasaryje.

Progresas, kurį NASA padarė per pastarąjį dešimtmetį, nebuvo be sunkumų. Pirmasis vien moterų žygis į atvirą kosmosą turėjo įvykti praeitą kovą. Prie Koch turėjo prisijungti Anne McClain, o ne Meir. Deja, jis buvo atšauktas dėl atitinkamo dydžio astronautų kostiumų trūkumo − Tarptautinėje Kosmoso Stotyje turėjo vienintelį M dydžio kostiumą. McClain per ankstesnį išėjimą į atvirą kosmosą dėvėjo didesnio dydžio kostiumą ir tai apsunkino numatytos užduoties atlikimą. Taigi ji nusprendė perleisti didelio dydžio kostiumą ir savo vietą suplanuotame žygyje į kosmosą savo kolegai Nick Hague. Birželio mėnesį McClain sugrįžo į Žemę.

2018 metų pradžioje Jeannette Epps, pirmoji afroamerikietė, tapo Tarptautinės kosminės stoties įgulos nare. Deja, dėl neaiškių priežasčių, keletą mėnesių prieš suplanuotą skrydį, ji buvo atšaukta iš misijos, o Epps vietą užėmė Serena Aunon-Chancellor, kurios rotacija Tarptautinėje Kosmoso Stotyje buvo numatyta vėliau.
2010-aisiais metais NASA dažnai atsidurdavo dėmesio centre – arba kaip įvairovės pradininkai, arba atvirkščiai – ją stabdantys. Ne visi tuo džiaugėsi. Marsha Ivins, astronautė, dalyvavusi penkiose kosmoso misijose 1990-2001 m., dabar jau pensijoje, pasisakė prieš, kaip ji pati įvardino „kosmoso įgulų lyčių įvairovės maniją“. NASA, anot jos, jau seniai nutolo nuo atviro seksizmo ir negebėjimo įkurdinti moteris (pvz., dėl neišmanymo apie moterų higienos reikmenis). „Mes siunčiame įvairių lyčių įgulas į kosmosą nuo 1983 m. Moterys atlieka visiškai tuos pačius darbus kaip ir vyrai,“ ji rašė tai Time Magazine praeitą vasarą.

Irvins yra teisi – moterys turi tas pačias roles kaip ir vyrai skrydžių į kosmosą metu, tačiau, astronautikoje moterų atstovių vis dar labai mažai. Lyčių santykis Tarptautinėje Kosmoso Stotyje beveik nepasikeitė per jos 20 tęstinės veiklos metų: moterys sudaro 12 % tarptautinės kosmoso stoties populiacijos per 2000-uosius metus ir 11 % per 2010-uosius. Net jei moterys atsiranda dėmesio centre ir atlieka tuos pačius darbus kaip vyrai, jos vis tiek lieka mažuma orbitoje.

Astronautai – kosmoso programos veidas, bet NASA atlieka ir įvairius kitus, mums nematomus darbus. Aukšti pareigūnai viešai palaikė JAV Aukščiausiojo teismo 2015 m. nuosprendį, kuris legalizavo tos pačios lyties vedybas. 2014 m. NASA priėmė atitinkamus teisės aktus, kurie nustatė apgyvendinimą darbuotojų, kuriems vykdomos lyties pakeitimo procedūros, ir LGBTQ atstovus įtraukė į savo nediskriminavimo politiką nuo 2016 m.

Aštuonerius metus iš eilės NASA išlaiko geriausio darbdavio titulą ir pirmaujančią poziciją prieš kitus didžiuosius valstybinius darbdavius įvairovės rėmimo ir palaikymo srityje, tačiau išlieka santykinai vienalytė darbo vieta. Dauguma NASA darbuotojų, kaip ir kituose valstybiniuose STEM sričių darbo sektoriuose, yra baltieji (72 % dirbančiųjų) ir 66 % vyrai. Moterys ir etninės bei rasinės mažumos, išskyrus Azijos amerikiečius, yra nepakankamai atstovaujamos NASA lyginant su bendra populiacija. Didžiausias atotrūkis yra tarp moterų (34 % dirbančių NASA su 51 % populiacijos) ir ispanų amerikiečių (8 % su 16 %). Mažiau įvairovės yra aukščiausiose pozicijose: 86 % vyresniųjų darbuotojų yra vyrai, 84 % sudaro baltieji. Tuo tarpu moterys ir kitos mažumos užima žemesnes pozicijas administracijoje.

Įvairovės stoka, ypač tarp lyderių pozicijas užimančių asmenų, daro įtaką sprendimams, kurie labiau atspindi baltųjų vyrų patirtis ir perspektyvas nei nepakankamai atstovaujamos populiacijos. Kostiumo nesėkmė, kuri pavėlino vien tik moterų išėjimą į atvirą kosmosą, ir yra netyčinio šališkumo pavyzdys. Astronautės moterys yra vidutiniškai mažesnės, dėl to joms dažniausiai reikia M dydžio kostiumo, mažiausio dydžio, kokį NASA šiuo metu gali pasiūlyti. Vyra astronautai paprastai dėvi didesnio dydžio kostiumus; Tarptautinėje kosmoso stotyje buvo du L, o ne M dydžio kostiumai, paruošti dėvėjimui. NASA išmoko šią pamoką – sukurti naujos kartos, ypač gerai prisitaikantys, tinkantys visiems – nuo pirmosios moterų procentilės iki devyniasdešimt devintosios vyrų – kostiumai, kurie ir pakeis senuosius, sukurtus turint vidutinio dydžio vyrą omenyje.

Tinkamo kostiumo poreikis – tai tik vienas netinkamo požiūrio į moteris aplinkoje, sukurtoje vyrams, pavyzdys. Be to, atliekų šalinimo sistema Tarptautinėje Kosmoso Stotyje nėra pritaikyta menstruacijų kraujo ir kitų atliekų šalinimui, dėl to astronautės renkasi kontracepciją, kad galėtų išvengti menstruacijų apskritai. Ironiška yra tai, kad tokių pavyzdžių yra per mažai, kad būtų galima atlikti rimtą tyrimą apie hormoninės kontracepcijos poveikį kosmose.

Skiriasi ne tik vyrų ir moterų kūnai, bet ir jų psichologinė adaptacija prie radiacijos, mikrogravitacijos ir kitų kosmose tykančių pavojų. Mes daug žinome kaip kosmosas veikia vyrus, bet ne moteris. Tai yra viena iš sričių, į kurią astronautikos programa turėtų atkreipti dėmesį. Kvietimas studijuoti lyčių skirtumus orbitoje gali skeptiškai nuteikti progresyvų skaitytoją: mes vis dar neištaisėme žalos, kurią sukėlė populiariosios psichologijos teiginys, kad moterys ir vyrai skiriasi matematiniais ar kalbiniais įgūdžiais. Nors ir nėra tiesioginio ryšio tarp lyties ir matematinių gebėjimų, stereotipas yra išlikęs ir sukelia iššūkius moterims, dirbančioms STEM srityje.

Per 2020-uosius metus NASA turėtų pasiremti savo progresu, padarytu įvairovės ir įtraukties srityse, bei padvigubinti pastangas tam, kad suprastų moteris astronautes ir, kodėl vyrai vis dar jas lenkia Tarptautinės kosminės stoties įgulos narių skaičiumi santykiu 9:1. Daugiau dėmesio reiktų skirti aiškinantis kaip moterys reaguoja į sudėtingas kosminio skrydžio sąlygas ir kaip patiria agentūros institucinę kultūrą.

Kosmoso sistemų kūrėjams derėtų atsikratyti „vieno daugumai tinkamo dydžio“ požiūrio, kas reikštų, kad moterys yra tam tikras nuokrypis nuo standartinio vyro. Psichologinius lyčių skirtumus reiktų vertinti kaip svarbius kintamuosius.

NASA taip pat derėtų įsiklausyti į moterų ir kitų mažumoms atstovaujančių darbuotojų patirtis ir veikti taip, kad taptų iš tiesų įtraukianti organizacija – nuo astronautų iki inžinierių ir vadovų. Atrasti erdvės kiekvienam užtrunka, tačiau tai tikrai yra verta visų pastangų.

Ir tai yra daugiau nei vien sąžiningas atstovavimas: moterys yra geriau prisitaikiusios ilgalaikiams skrydžiams į kosmosą nei vyrai. Jos paprastai mažesnės, vartojančios mažiau kalorijų, turinčios geresnius socialinius įgūdžius ir mažiau paveikios tam tikroms kosmoso skrydžio pasekmėms. Nors vienų moterų komandos nėra tikėtinos – NASA tai trumpai svarstė dar 1999-ais – gausesnis moterų dalyvavimas JAV kosmoso programose yra, be jokios abejonės, naudingas.

Originalus tekstas publikuotas 2020 vasario 14 spacenews.com svetainėje

Inga Popovaitė yra sociologijos mokslų doktorantė Iowa universitete. Studijuoja grupių sąveiką analogiškose kosmosui aplinkose, emocijų, statuso hierarchijos ir lyčių srityse. Žiūrėti twit @inga_pop

Ačiū vertėjui


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *