Kosmosas, skrydžiai, pavojai, Liberty Bell 7 – šiandien 10 tokių įvykių trumpai.
Nuo kosmoso amžiaus pradžios žmonės ne sykį buvo ties žūties riba ir už jos. Apie Challenger sprogimą 1986 bei Columbia žūtį 2003 bei A. Leonovą sudėtingą išėjimą į atvirą kosmosą daug yra rašyta, tačiau yra buvę ir daugiau pavojingų incidentų tiek JAV tiek ir Sovietų Sąjungoje.
Liberty Bell 7
Šia misija (dar vadinama Mercury Redstone 4) antrasis JAV astronautas sėkmingai pasiekė kosmosą.
Startas įvyko 1961 metų birželio 21 dieną po vėlavimų dėl blogų oro sąlygų. Pagrindinis misijos tikslas buvo iškelti žmogų į kosmosą ir ištirti jo reakcijas. Laimė teko Virgill Grissom, pravarde Gus. Skrydis tęsėsi tik truputį daugiau nei 15 minučių. NASA šį skrydį pavadino visiškai pavykusiu, tačiau dėl kieto nusileidimo ir labai prastos Gus būklės po skrydžio, daugelis su NASA teigimu nesutiko. Viskas vyko puikiai iki nusileidimo į Atanto vandenyną.
Erdvėlaivio liuko dangtis netikėtai atsidarė ir Gus teko gelbėtis iš skestančio erdvėlaivio šalia Floridos Atlanto vandenyne. Pats erdvėlaivis nuskendo. Prie rizikingo pukštelėjimo į vandenį, helikopteris, turėjęs išgriebti erdvėlaivį ir pilotą, sugedo. Gus vandenyne pludūriavo apie 5 minutes ir tik po to jį išgriebė.
Vосhоd-2
1965 metų kovo 18 dieną pakyla erdvėlaivis Voshod-2 su 2 žmonių ekipažu, kurie turės įrodyti, jog atvirame kosmose apsiregus tam pritaikytu skafandru galima būti. Tai Pavel Beliajev ir Aleksej Leonov. Į pirmą kelionę atvirame kosmose turi išeiti A. Leonov. Jei pavyks, mokslininkai ir visas pasaulis bus prikaustyti tokio įvykio, o Sovietų Sąjunga galės lengvai atsipūsti.
Iškyla truko 12 minučių. A. Leonov skafandras išsipūtė daugiau nei buvo tikėtasi. Mat Voshod-2 pakilo ne į planuotą 180 km orbitą, bet žymiai aukščiau. Skrydžio metu buvo kelios kritinės situacijos: neveikė automatinė nusileidimo valdymo sistema, išėjimo į atvirą kosmosą metu slėgis skafandre buvo per didelis, iki galo neužsidarė erdvėlaivio liukas (deguonies sekimo sistema pradėjo kelti slėgį erdvėlaivio viduje ir tik atsitiktinai nekilo gaisras, panašus į Apollo-1 gaisrą Žemėje). Nusileidimas buvo koreguojamas rankiniu būdu, pataikyta nusileisti ~ 1000 km nuo planuotos vietos palei Permę. Ekipažą aptiko snieguotame miške po 4 val., tačiau tik po 2 parų juos paėmė iš taigos. Skrydžio trukmė – 1 para 2 val. 17 sekundės, tad skrydis buvo trumpesnis, nei laukimas gelbėtojų taigoje.
Gemini-8
Misijos Gemini-8, startavusios 1966 metų kovo 16 dieną, ekipažas – vadas Neil Alden Armstrong, pilotas David Randolph Scott – turėjo susijungti su Gemini Agena Target Vehicle (GATV) ir išeiti į atvirą kosmosą.
Susijungimas pavyko puikiai, tačiau dėl įrangos klaidos, Gemini-8 ir Agena ėmė suktis. N. Armstrong atsijungė nuo GATV, tačiau nuo to buvo tik prasčiau ir Gemini-8 ėmė suktis dar sparčiau, maždaug 5-6 apsisukimai per sekundę. Toks spartus sukimasis buvo ties astronautų sąmonės praradimo riba. Tuomet astronautai išjungė manevravimo ir orbitos kontrolės sistemą (OAMS) ir įjungė visus pakartotinio įskridimo į atmosferą (RCS) valdymo variklius, siekdami sušvelninti kritimą.
Tai ir suveikė, sukimasis sulėtėjo, tačiau RCS kuro atsargų liko tik 25 %. Vėliau buvo pastebėta, jog OAMS veikė nuolat. Būtent tai sukėlė trumpą jungimą ir sukimąsi. Misija buvo nutraukta, išėjimas į atvirą kosmosą neįvykdytas.
Soyuz 5
Pagrindinis Soyuz 5 misijos tikslas buvo susijungti su erdvėlaiviu Soyuz 4, tai 1969 sausio 16 dieną pavyko puikiai, pirmą kartą pasaulyje du pilotuojami erdvėlaiviai kartu skriejo (trukmė 4 val. 35 minutes). Po kurio laiko sovietų kosmonautai J. Chrunov ir A. Jelisejev per atvirą kosmosą perėjo į Soyuz 4 erdvėlaivį, o Sovietų televizija tokį svarbų įvykį transliavo tiesiogiai.
Soyuz 5 leidžiantis į atmosferą, nuo erdvėlaivio neatsiskyrė agregatų modulis, Saulės baterijos ir varikliai, nusileidimas vyko ne pagal protokolą: nuleidžiamasis modulis perkaito (leidosi šiluminiu ekranu į viršų), perkrovos buvo ~ 10G, o modulis sukosi. Po kurio laiko, 90 km aukštyje, sudegė agregatų ir nuleidžiamojo modulių metalinės laikančiosios juostos. Nusileidimas vyko balistinė trajektorija, modulis sukosi. 10 km aukštyje išsiskleidęs parašiutas paspartino sukimąsi, o minkšto nusileidimo sistema suveikė tik per 1 m nuo Žemės paviršiaus. B. Volynov nuo smūgio į Žemę patyrė sužalojimų: lūžo apatinis žandikaulis, išsilakstė priekiniai dantys. Nusileidimas įvyko ~ 600 km nuo planuotos vietos, o B. Volynov ėjo pėčias iki Kustanės, kur jam suteikė pagalbą.
Apollo 12
Apollo 12 misijos startas buvo suplanuotas 1969 metų lapkričio 14 dieną, tuoj po žymiosios Apollo 11 misijos. Reikėjo pakartoti nusileidimą į Mėnulį bei atlikti kitas užduotis. Erdvėlaivio ekipažas: vadas Charles Conrad (3 misijos), komandinio modulio pilotas Richard Gordon (2 misijos) ir Mėnulio modulio pilotas Alan Bean (1 ir vienintelė misija).
Po normalaus starto, 36 skrydžio sekundę, 2 km aukštyje į raketą trinktelėjo žaibas. Įranga praktiškai nustojo veikti, telemetrijos duomenys buvo iškraipyti. Iškart įsijungė avarinis maitinimas, o astronautas Alan Bean ištarė: „Šviesos buvo žymiai daugiau, nei kada nors mačiau simuliatoriuje”. Po 16 sekundžių į raketą pataikė antras žaibas. Išsijungė visos sistemos, laivo komandinis modulis liko be energijos. Atsarginės baterijos galėjo įrangos darbą palaikyti kelias valandas. Apollo 12 skrydžio vadovas Gerry Griffin siūlė nutraukti misiją.
NASA inžinierius John Aaron prieš metus bandymu metu buvo susidūręs su panašiu telemetrijos įrangos darbu ir žinojo, ko galima imtis, norint atstatyti telemetrijos duomenis. J. Aaron pasiūlė „Flight, try SCE to Aux”. Pradžioje net skrydžio vadovas bei CAPCOM Gerald P. Carr nesuprato, kas tai ir perklausė: „Kas tai yra po velnių ?” J. Aaron pakartojo ir į erdvėlaivį buvo perduota komanda „Apollo 12, Hiustonas. Perjunkite CSE į auxiliary” (Apollo 12, Houston. Try SCE to auxiliary). Laimei Alan Been buvo susipažinęs su SCE jungiklio vieta erdvėlaivyje. Po perjungimo, įrangos eletros maitinimas atsistatė ir visa misija praėjo kaip buvo suplanuota.
Soyuz – Apollo
Apollo Soyuz testinio projekto (ASTP) pradžia – Aleksej Leonov spaudžia ranką Thomas P. Stafford
Apollo – Soyuz projektas buvo pirmasis dviejų kosmoso valstybių bendradarbiavimas. Jo reikšmė abejotina, tiesiog tai buvo atokvėpis abiems valstybėms po Mėnulio programų užbaigimo.
Misija startavo 1975 metų liepos 15 dieną, kai iš Baikonuro pakilo Soyuz 19 su Aleksej Leonov ir Valerij Kubasov ekipažu, 30 min. vėliau iš Kanaveralo iškyšulio startavo Apollo su Thomas P. Stafford, Vance D. Brand ir Donald K. Slayton ekipažu. Abi valstybės padirbėjo iš peties, nes reikėjo suderinti Apollo ir Soyuz erdvėlaivių skirtumus susijungiant bei skirtingas atmosferas viduje. JAV erdvėlaiviuose buvo naudojama 100% deguonis prie 260 mmm gyvsidabrio stulpelio slėgio (Hg), o Soyuz naudojo maišytą deguonies azoto mišinį prie 520 mm Hg (įprastinis buvo 760 mm Hg). Abu erdvėlaiviai 229 km aukštyje aplink Žemę susijeungę orbitavo 51 val. 49 min. Misija buvo labai sėkminga, nepaisant pavojingo incidento įvykusio JAV ekipažui grįžtant į Žemės atmosferą. Automatinė tupdymo įranga sugedo ir ekipažas, norėdamas laiku išskleisti parašiutus, persijungė į rankinį valdymą. Erdvėlaivį supurtė, tačiau po 30 sekundžių atsistatė automatinis valdymas.
Tuo metu atsivėre erdvėlaivio slėgio sulyginimo vožtuvas ir į vidų pateko dujos: astronautamas teko kvėpuoti deguonies ir toksiško azoto tetraoksido dujų mišiniu. Nusileidimo į vandenį metu abu astronautai buvo beveik be sąmonės, o V. Brandt sąmonę buvo praradęs neilgam. D.Stafordas spėjo V. Brandt uždėti deguonies kaukę. Nusileidus į vandenį, erdvėlaivio ventiliacinė įranga buvo po vandeniu ir toksiškos dujos nebuvo pašalinimaos. Viskas baigėsi laimingai, nors po to ekipažas Honolulu ligoninėje praleido 2 savaites.
Soyuz T-10-1
Viena iš blogiausių sovietų misijų į kosmosą, turėjusi pakeisti orbitiės stoties Saliut – 7 Saulės baterijas, startui buvo paruošta 1983 metai rugsėjo 26 d. Likus 60 sekundžių iki starto, raketa Soyuz užsidegė. Ekipažas – vadas Vladimir Titov ir inžinierius Aleksandr Serebrov – buvo patyręs ir supratę, jog kažkas vyksta ne taip, prisisegė saugos diržus.
V. Titov ir A. Serebrov prieš skrydį
Kol dar nebuvo avarinio gelbėjimo sistemos (AGS) įjungimo, raketa ėmė svirti į šoną, jos apačioje įvyko sprogimas. Nuo ugnies pasirodymo iki raketos griuvimo praėjo 14 sekundžių. Trumpas vaizdo įrašas.
Erdvėlaivio Soyuz avarinė gelbėjimo sistema
AGS suveikė likus 4 sekundėms iki raketos sprogimo. Erdvėlaivį su kosmonautais AGS iškėlė ~ 650 metrų į viršų per 4 sekundes, o trumpalaikės perkrovos siekė 26 G. Iš inercijos erdvėlaivis dar paliko 300 metrų, tuomet išsiskleidė parašiutai ir po 5 min 13 s nuo AGS suveikimo, kosmonautai sėkmingai nusileido 4 km atstumu nuo starto aikštelės.
Nugriuvusi raketa sunaikino starto kompleksą, jį atsatė per 20 dienų
Mir
Iki 1997 metų Sovietų orbitinėje stotyje Mir įvyko įvairių nutikimų, tačiau du incidentai užbaigė stoties istoriją.
1997 metų vasario 27 stotyje kilęs gaisras buvo pirmasis didžiulis incidentas. Užsidegė stoties Mir atmosferos deguonies regeneravimo įrangos elementas, ugnies suvaldyti pradžioje nepavyko. Stotyje Mir dirbo 22 ir 23 ekspedicijos ekipažai Valerij Korzun, Aleksandr Kaleri, Vasilij Ciblijev, Aleksandr Lazutkin, Reinhold Ewald ir Jerry Michael Linenger, prie stoties buvo prijungti du erdvėlaiviai Soyuz TM. Nors buvo galima evakuoti visus žmones, tačiau kelią iki vieno erdvėlaivio užkirto gaisras. Situacija pablogėjo, kai orbitinė stotis Mir užsipildė dūmais ir ekipažui teko dirbti su dujokaukėmis. Po gaisro užgesinimo dar kurį laiką teko dirbti su respirtariais.
Tų pačių metų birželio 25 dieną nutiko pats rimčiausias astronautikos įvykis nuo kosminės eros pradžios. Stoties ekipažo nariai distanciniu rankiniu būdu mėgino prijungti krovininį erdvėlaivį Progres M34 prie stoties. Iki to įvykio, krovinininio erdvėlaivio priartėjimas prie Mir ir susijungimas buvo valdomas Ukrainoje kurtos įrangos, tačiau… taupant buvo atsisakyta nuomotis Ukrainos erdvėlaivių automatinio suartėjimo ir susijungimo kontrolės programą. Rusijos kosmonautas Vasilij Ciblijev mėgino erdvėlaivį Progres M34 priartinti ir sujungti, naudodamas menkos vaizdo kokybės televizijos kamerą. To padaryti nepavyko ir 7,45 tonos įsirėžė į stoties modulį Spektr. Buvo sugadintos Saulės baterijos, iš stoties ir modulio pro 2 cm² skylę ėmė veržtis oras. Lyg būtų to mažai, orbitinė stotis Mir ėmė nekontroliuojamai suktis. Rusijos ekipažas Vasilij Ciblijev ir Aleksandr Lazutkin nupjaustė jungiamuosius kabelius (10 cm storio jungiamieji kabeliai tarp įvairių stoties Mir modulių buvo stoties viduje) ir uždarė ir atjungė modulį Spektr (jis stočiai Mir teikė 40 % elektros energijos). Oro nutekėjimas buvo sustabdytas. NASA astronautas Michael Foale apskaičiavo optimalią stoties stabilizacijos trajektorija, susisiekė su valdymo centru Žemėje. Įjungus Mir stoties variklius, stoties sukimasis buvo sustabdytas. Tai ir išgelbėjo ekipažą.
Krovininis erdvėlaivis Progres
Pažeistas modulis Spektr
Sugadintos Saulės baterijos
STS-98
2001 metų vasario 7 dieną startavo 5 ekipažo narių STS-98 misija. Buvo numatyta tris kartus išeiti į atvirą kosmosą. Pirmasis baigėsi vos ne katastrofa.
STS-98 misijos nariai (iš kairės į dešinę): Robert Curbeam, Mark Polansky, Marsha Ivins, Kenneth Cockrell and Thomas Jones
Išėjimas trukmė buvo 7 val. 30 min, T. Jones ir R. Curbeam prijungė elektros kabelius ir šaldymo linijas. Kai R. Curbeam sujungė šaldymo linijas ir keli amoniako kristalai pateko ant skafandro, nutiko blogas dalykas. Amoniako nutekėjimą pavyko sustabdyti, tačiau keli toksiški amoniako kristalai liko ant R. Curbeam skafandro. Jam teko būti Saulės šviesoje dar 34 minutės ir laukti kol amoniako kristalai išgaruos. T. Jones nuvalė įrangą ir skafandrą. Perėjimo šliuze padidino slėgį, siekdami apsaugoti Tarptautinę Kosminę Stotį nuo amoniako patekimo vidun.
TKS XXXVI ekspedicija EVA-23
2013 metų birželio 9 dieną Italijos astronautas Luca Permitano atvirame kosmose dirbo prie Tarptautinės Kosminės Stoties ir pajuto ant sprando bėgantį vandenį. Tokio dalyko neturėjo būti. Susirūpinęs Luca dirbo toliau. Vanduo rinkosi ant skafandro šalmo vidinės dalies ir trukdė įžiūrėti TKS aplinką. L. Permitano apie vandenį ir trukdžius informavo valdymo centrą. Teko nutraukti darbus ir pamažu judėti link šliuzo, iki kurio buvo ~ 45 min. kelio. Vanduo ne tik apakino Luca, jis ėmė veržtis į burną ir nosį.
L. Permitano nesupanikavo ir padedamas kolegos nusikrapštė iki oro šliuzo beveik aklai, Kai skafandras buvo nusivilktas ir L. Permitano atsigavo, tapo aiški vandens atakos priežastis: sugedo skafandro aušinimo sistema.