9 neįprasti dalykai, kuriuos mokslininkai paleido į kosmosą mokslo tikslais
Gleivės Tarptautinės Kosminės Stoties Cupola modulyje 2020 metais
Žmonija jau seniai žavėjosi kosmosu. Siekdami išplėsti savo supratimą apie visatą už Žemės ribų ir bendrauti su nežemiška gyvybe, į kosmosą žmonės pasiuntėme daugybę keistų daiktų ir būtybių – įskaitant muziką, gyvūnus, trumpąsias žinutes, picas, sūrio galvą, žmonių palaikus ir net E. Musk automobilį Tesla Roadster. Kodėl gi ne, jei norisi ? Iš visų keistų dalykų, nuskraidintų į kosmosą, žmonija kažko išmoks.
1. Gleivės
Gleivių žaidimai kosmose
Internete išpopuliarėjęs „pasidaryk pats“ žaislas Slime astronautams į TKS buvo nuskraidintas 2020 metais. Bendrovė Nickelodeon nusiuntė apie du litrus gleivių. Pirmieji gleivių žaidimuose dalyvavo NASA astronautai Christina Koch bei Andrew Morgan ir ESA astronautas Luca Parmitano. Astronautai 2 valandas žaidė mėtydami gleivių pripildytus balionus ir kurdami gleivių burbulus. Tai leido suprasti, kaip ne vanduo, elgiasi mikgravitacijos sąlygomis. Eksperimento išvados gali turėti įtakos skysčių elgsenos supratimui bei augalų laistymui TKS, anglies dvideginio ir nuotekų apdorojimui, gyvybės palaikymo sistemoms būsimose giliojo kosmoso misijose.
2. Audinių lustai
NASA astronautė Christina Koch eksperimentuoja su audinių lustais
Audinių lustai yra maži, sudėtingi bioinžineriniai prietaisai su žmogaus ląstelių 3D matrica, imituojančia širdies, plaučių ir inkstų struktūrą bei funkcijas. Pirmą kartą 2018 metais į TKS buvo nuskraidinti plaučių bei kaulų čiulpų lustai, inkstų lustai, kraujo ir smegenų barjerą modeliuojantys lustai, kaulų ir kremzlių lustai. Mokslininkai naudoja audinių lustus tirdami, kaip vaistai bei ligos veikia žmogaus organizmą kosmose. Taip siekiama suprastų ilgalaikį mikrogravitacijos poveikį sveikatai. Ši technologija ilgainiui leistų astronautams turėti asmeninius audinių lustus, panaudojant juos ir užtikrinant astronautų sveikatą kosmoso misijose. Audinių lustai leidžia stebėti kūno pokyčius bei išbandyti galimus gydymo būdus.
3. Medūzos
1990 metais gegužę į kosmosą pakilo STS-40 misija (erdvėlaivis Columbia, 1991 birželio 5-14 d.), kurioje dalyvavo daugiau nei 2000 medūzų polipų (Aurelia rūšis), esančių kolbose ir maišuose, užpildytuose dirbtiniu jūros vandeniu. Mokslininkai ketino patikrinti mikrogravitacijos poveikį medūzų vystymuisi brendimo procese. Siekdami paskatinti polipus laisvai plaukti ir daugintis, astronautai į maišus suleido cheminių medžiagų. Besibaigiant misijai, kosmose gyveno daugiau nei 60 000 medūzų, kurių Žemėje laukė šokas. Bandydamos plaukti normalios gravitacijos sąlygomis patyrė daug sunkumų.
4. Salmonelės
STS-119 misijos specialistas John Phillips atlieka salmonelių vakcinacijos eksperimentą. NASA nuotrauka.
2006 (STS-115 misija) ir 2008 metais į TKS buvo atskraidinta salmonelių bakterijų, vienos iš dažniausiai pasitaikančių apsinuodijimo maistu priežasčių, mėginių. Buvo atliekami eksperimentai (Žemėje liko kontroliniai pavyzdžiai) ir tikimasi suprasti, kaip bakterijos reaguoja į mikrogravitaciją. Deja, bakterijos kosmose tapo tris kartus pavojingesnės nei Žemėje. Tai nerimą kelianti naujiena būsimoms kosmoso gyvenvietėms. astronautika.lt komentaras: Salmonella typhimurium sukelia salmoneliozę. Šios infekcinės ligos simptomai yra pykinimas, viduriavimas ir karščiavimas. Liga gali paūmėti tiems, kurių imuninė sistema susilpnėjusi.
5. Lėtūnai
Pirmieji atvirame kosmose išgyvenę gyvūnai yra lėtūnai arba tardigradai. Hiroki Higashiyama ir Kazuharu Arakawa nuotrauka
Yra žinoma apie 1000 rūšių, kiekvienais metais aprašoma vis daugiau. DNR kodas rodo, kad tikrasis bendras tartigrades rūšių kaičius gali būti daug didesnis. Tardigradai, taip pat žinomi kaip vandens lokiai, yra mikroskopiniai, dauguma mažesni nei 1 mm, beveik nesunaikinami padarai, randami įvairiose aplinkose sausumoje ar jūroje. Maži padarai gali ištverti aukštą radiacijos lygį, ekstremalias temperatūras. Be vandens ir cheminių medžiagų gali išgyventi beveik dešimt metų. 2007 metais vandens lokius mokslininkai išskraidino į atvirą kosmosą, kuten jie praleido 12 parų. Žemėje buvo nustatyta: išgyveno 68 %. Dabartinis tartigradų titulas: išgyvenau atvirame kosmose.
NASA nepaliauja tyrinėti tartigrades
6. Vorai
Auksinio rutulio rūšies vorai atskraidinti į TKS STS-134 misijos metu
Mokslininkai į kosmosą išsiuntė vorus ir stebėjo, kaip jie orientuojasi mikrogravitacijos sąlygose. Konteineryje su maistu ir šviesa, vorai audė tinklus, o tyrėjai fotografavo kas penkias minutes. Kas 12 valandų, išjungus viršutinę šviesą konteineryje, buvo imituojama naktis. Buvo išsiaiškinta, kad gravitacija yra svarbiausias faktorius vorams kuriant tinklą. Šviesos kryptis veikia kaip tam tikra „atsarginė sistema“, kuomet nėra gravitacijos. Kodėl taip nutinka, kol kas nežinoma, todėl ateityje astronautų vorų gali būti daugiau.
7. Pelių sperma
Mokslininkų komanda 2013 metais į kosmosą paleido liofilizuotus pelių spermatozoidų mėginius, kurie daugiau nei devynis mėnesius (288 paras) buvo saugomi Tarptautinėje Kosminėje Stotyje. Kosmose nėra Žemės atmosferos, apsaugančios DNR nuo Saulės spinduliuotės. Jei DNR yra pažeista, ji gali užkirsti kelią palikuonių gimimui ir sukelti apsigimimus bei ligas. Bet tai neįvyko. Liofilizuota sperma saugiai grįžo į Žemę ir po rehidratacijos susilaukė sveikų pelių jauniklių.
8. Medaka
Medaka Osteoclast tyrimas TKS vyko nuo 2012 spalio 26 iki gruodžio 24 dienos
Japoniškos ryžių žuvys, dar vadinamos medaka, turinčios skaidrią odą, padeda tyrėjams nagrinėti mikrogravitacijos poveikį jūrų gyvūnijai ir jų kaulams. Tyrimai rodo, kad ląstelių osteoklastų, ardančių kaulinį audinį, aktyvacija yra priežastis, dėl kurios mažėja kaulų tankis. Tai patiria visi astronautai. Kol kas dar nesuprantama kaip jie mažina kaulų tankį. Nuo 1994 metų medaka naudojama kosmoso tyrimuose, o mokslininkai stengiasi atskleisti šį mechanizmą. Taip tikimasi sukurti osteoporozės gydymą kosmoso keliautojų ir kitiems Žemės gyventojams.
9. Varlės
Varlės orbitavo aklimatizavosi po kelių parų
1970 metais NASA paleido dvi varles (Rana catesbeiana) erdvėlaivyje Orbiting Frog Otolith (OFO 1) ir tyrė judėjimo sutrikimus skrydžiuose į kosmosą. Mokslininkai nusprendė naudoti šias varles, nes jų vidinė ausis labai panaši į žmogaus ausį. Į varlių krūtinės ertmes ir vestibuliarinius nervus ausyje buvo implantuoti elektrodai, fiksuojantys duomenis apie nesvarumo padarinius. Varlės aplink Žemę skriejo šešias dienas. Eksperimentas buvo sėkmingas; krūtinės ertmėse esantys elektrodai rodė, kad varlės puikiai aklimatizavosi, o jų vestibiuliarinė sistema normalizavosi.