Sojuz 1 – 1967 metai
Kosmonautas Vladimir Komarov
Pirmas mirties atvejis užfiksuotas Sojuz 1 skrydžio pabaigoje, kai 1967 metų balandžio 24 dieną Sovietų kosmonautas Vladimir Komarov naujos konstrukcijos kapsule teškėsi į Žemę 500 km/val. greičiu. Vėliau buvo paviešinta apie tokio įvykio galimybę dar prieš startą: naujasis laivas buvo nepatikimas, V. Komarovas ir kiti žmonės žinojo, jog kapsulės laukia toks likimas. Mat vietoje V.Komarov galėjo skristi J.Gagarin, o tokių dalykų pirmajam kosmonautui nebuvo leidžiama.
Tragiško įvykio priežastis paprasta – nesuveikė parašiuto išskleidimo sistema. Paskutinius kosmonauto žodžius Žemės kontrolės centras įrašinėjo – V. Komarov paskutinėmis gyvenimo akimirkomis įsiutęs šaukė ant inžinierių už jų klaidas.
Kosmonautas Vladimir Komarov su dukra Valentina ir žmona Irina
Laidotuvių akimirka
Sojuz 11 – 1971 metai
Sojuz 11 įgula: (iš kairės) Vladislav Volkov, Georgij Dobrovolskij, Viktor Pacajev
1971 metais liepos 29 dieną kosmonautai Georgij Dobrovolskij, Viktor Pacajev ir Vladislav Volkov baigė darbus kosminėje stotyje Saliut-1. Jų kapsulė ant Žemės nusileido švelniai, tarsi pagal demo versiją. Gelbėjimo komanda atidarė kapsulę ir neteko žado: viduje esantys kosmonautai nejudėjo ir buvo pamėlynavę, jiems iš ausų ir nosių bėga kraujas.
Tyrimo metu išaiškėjo, kad 168 kilometrų aukštyje atsidarė vienas iš 2 vožtuvų ir oras iš kapsulės išėjo į kosmosą o kosmonautai užduso. Po vožtuvo atsidarimo jie išgyveno apie 2 minutes ir per tą laiką stengėsi pasiekti vožtuvą ir jį uždaryti. Deja, sumaišė ir uždarė ne tą oro vožtuvą. Kapsulės nusileidimo sistema veikė automatiškai, taigi, ji galėjo gražiai nusileisti ir be gyvų kosmonautų įsikišimo. Po šios nelaimės visi kosmonautai nusileidimo metu dėvi skafandrus.
Sojuz-11 įgula skrydžio treniruotėje
Challenger STS-51 1986 metai
Challenger įgula: (iš kairės) Ellison Onizuka, Mike Smithas, Christa McAuliffe, Dick Scobee, Greg Jarvis, Ron McNair ir Judith Resnik
Amerikiečius pirmoji kosminė nelaimė aplankė 1986 metų sausio 28 dieną, kuomet daugkartinio naudojimo erdvėlaivis Challenger sprogo netrukus po pakilimo, jo startą gyvai transliuojant per televiziją. Be to šį pakilimą susidomėję stebėjo daugiau žmonių nei įprastai, mat pirmą kartą istorijoje į orbitą buvo ketinama pasiųsti mokytoją, turėjusią iš kosmoso vesti pamokas. Christa McAuliffe prieš šį skrydį buvo patraukusi milijonų mokinukų dėmesį.
Po laivo sprogimo įgula Challenger kapsulėje buvo gyva ir be sąmonęs, iki kapsulei pasiekiant vandenyno paviršių.
Atlikus išsamų įvykio tyrimą išaiškėjo: pakilimo dieną vyravo minusinė temperatūra ir guminės „O-žiedų“ tarpinės sukietėjo. Tai sukelė vibracija ir skysto kuro bako nesandarumą. Apie tokią grėsmę NASA žinojo anksčiau. Po katastrofos NASA atliko daug pertvarkymų, o Shuttle erdvėlaivių programa buvo pristabdyta iki 1988 metų.
Columbia STS-107 – 2003 metai
Columbia įgula: (iš kairės) David Brown, Rick Husband, Laurel Clark, Kalpana Chawla, Michael Anderson, William McCool, Ilan Ramon
2003 metų vasario 1 dieną – praėjus 17 metų po Challenger tragedijos – Shuttle programą ištiko dar viena nelaimė – misijos STS-107 pabaigoje grįžtant į Žemę viršutiniuose atmosferos sluoksniuose subyrėjo erdvėlaivis Columbia.
Ši nedidelė izoliacinė detalė krisdama pramušė Columbia sparną.
Tyrimo metu išaiškėjo, kad tragediją lėmė Columbia starto metu atitrūkęs skysto kuro baką dengiančios medžiagos gabalas, nestipriai (taip buvo manoma tuoj po starto) pažeidęs erdvėlaivio termozioliacinę apsaugą. Manoma, jog septyni įgulos nariai išgyveno pradinio erdvėlaivio subyrėjimo akimirką, tačiau greitai neteko sąmonės ir žuvo liepsnose, dideliu greičiu krentant per viršutinį atmosferos sluoksnį.
Columbia katastrofos metu pasikartojo keletas pirmosios NASA katastrofos klaidų: neatsižvelgta apie įspėjimus dėl nuolaužų sukeltų pažeidimų. Plačiau apie šią katastrofą.
Apollo 1 – 1967 metai
Apollo 1 įgula: (iš kairės) Gus Grissom, Edward White, Roger Chaffee
Nors vykdant Apollo programą skrydžių metu nežuvo nė vienas astronautas, vykdant su šia programa susijusią veiklą buvo du tragiški įvykiai. Apollo 1 astronautus Gus Grissom, Edward White’ą II ir Roger Chaffee pražudė, kaip iš pradžių manyta, nepavojingas valdymo modulio eksperimentas 1967 metų sausio 27 dieną. Kabinoje prasidėjusio gaisro metu užduso, o vėliau apdegė visi trys astronautai.
Tyrėjai nustatė, kad tragedija įvyko iškart dėl kelių klaidų: kabinoje buvo naudojamas grynas deguonis, degūs „Velcro“ diržai ir įgulą įkalinęs į vidų atsidarantis liukas. Prieš bandymą visi trys astronautai pasidalino savo abejonėmis dėl kabinos saugumo ir nusifotografavo tarsi melsdamiesi prieš kosminio laivo modelį.
Po šio incidento buvo vykdomas ir kongreso tyrimas, dėl kurio galėjo būti nutraukta visa Apollo programa, tačiau galų gale buvo nuspręsta padaryti tam tikrus procedūrų bei technologinius pakeitimus, kurie pagerino ateities misijų sėkmės tikimybę. „Daugelio žmonių manymu, jeigu nebūtų to gaisro, tai nebūtume sėkmingai pasiekę Mėnulio“, – sakė J. Hansenas.
X-15 – 1967 metai
Michael Adams prie raketos-lėktuvo X-15
Vykdant kitą su Apollo programa susijusią užduotį 1967 metais žuvo X-15 skraidymo aparatą su raketos varikliu pilotavęs ruošiamas astronautas Michaelas Adamsas. Jis buvo pakilęs į didesnį nei 50 km aukštį, todėl kai kurių ekspertų tai vertinama su kosminiais skrydžiais susijusi mirtis.
Apollo 13 – 1970 metai
Apollo 13 įgula: (iš kairės) Jack Swigert, Jim Lovell, Fred Haise
Šis kosminis skrydis yra siejamas su kultine tapusia fraze „Houston, we have a problem“. Bet, nepaisant itin sudėtingos skrydžio metu kilusios situacijos, greitas įgulos mąstymas ir teisingi veiksmai padėjo apsisaugoti nuo katastrofos. 1995 metų to paties pavadinimo filme buvo pavaizduota, kaip Apollo 13 misijos astronautai įstrigo kosmose su sprogusiu deguonies balionu, pažeidusiu vieną iš kosminio laivo modulių. Dėl to numatytą nusileidimą Mėnulyje teko atšaukti. O norėdami grįžti namo astronautai Mėnuliu pasinaudojo kaip laidyne – apsukdami kilpą aplink savo kelionės tikslą jie gerokai padidino kosminio laivo greitį. Po sprogimo astronautas Jim Lovell, kurį suvaidino Tom Hanks, skrydžių centrui pranešė: „Hiustone, turėjome problemą“ (angl. „Houston, we’ve had a problem“). Filme (ir populiariojoje kultūroje) ši frazė įamžinta su šiokiu tokiu pakeitimu – „Hiustone, turime problemą“ (angl. „Houston, we have a problem“).
Tai ne vienintelis kartas, kai NASA astronautai tik per plauką išvengė mirties kosmose. 1966 metais šios agentūros erdvėlaivis Gemini 8 sėkmingai prisijungė prie kito erdvėlaivio kosmose, tačiau Gemini“ pradėjo nekontroliuojamai suktis. 1 apsisukimas aplink ašį per sekundę reiškė, kad astronautai Neil Armstrong ir David Scott gali greitai netekti sąmonės. Bet N. Armstrongas sustabdė sukimas išjungdamas sukvailiojusius pagrindinius Gemini 8 variklius bei kompensuodamas sukimąsi nusileidimo varikliais.
Žaibai ir vilkai
Nestandartinių, bet kiek mažiau grėsmės gyvybei keliančių atsitikimų JAV ir Sovietų sąjungos istorijoje taip pat netrūko. Štai 1969 metais kylant „Apollo 12“ raketai į ją 36 ir 52 skrydžio sekundę švystelėjo žaibas. Bet misijos tėkmės tai nė kiek nepaveikė.
O 1965 metais Voschod 2 kapsulės nusileidimas nukrypo nuo plano. Kapsulės patekimas į atmosferą dėl grūsties kabinoje, kurioje tuomet buvo Aleksej Leonov ir Pavel Beliajev, įvyko 46 sekundėmis vėliau. Todėl kapsulė krito ne Kazachstano stepėje, o miškingame Aukštesniosios Kamos regione, kur klajoja meškos ir vilkai. Todėl A. Leonov ir P. Beliajev visą naktį drebėdami iš šalčio pratupėjo kapsulėje rankose laikydami pistoletus. Tiesa, niekas jų taip ir neužpuolė.
Planas B
Pirmasis amerikiečių nusileidimas kosmose buvo tokio lygio kosminė avantiūra, kad net JAV prezidentas Richard Nixon turėjo iš anksto paruoštą kalbą, kuria jis būtų pranešęs apie Mėnulyje be išgelbėjimo galimybės likusius Neil Armstrong ir Buzz Aldrin.
JAV prezidento alternatyvios kalbos tekste buvo parašyta: „Likimas taip surėdė, kad vyrai, kurie išvyko taikiai tyrinėti Mėnulio, ir liks Mėnulyje ilsėtis ramybėje“ (angl. „Fate has ordained that the men who went to the moon to explore in peace will stay on the moon to rest in peace“).
Pasak J. Hanseno, jeigu R. Nixon būtų tekę panaudoti šią frazę, tuomet ir kosminių skrydžių ateitis, ir visuomenės pritarimas tokiems tyrimams būtų visai kitokie nei buvo iš tikrųjų: „Jeigu mums būnant Žemėje reikėtų įsivaizduoti apie negyvus žmonių kūnus ant Mėnulio paviršiaus… šis vaiduoklis visuomet mus persekiotų. Kas žino, galbūt dėl to ir visa programa būtų nutraukta“.
Maršalo žūtis – 1960 metai
1960 m. spalio 24 d. Baikonuro kosmodrome įvykęs tarpkontinentinės balistinės raketos R-16 sprogimas. Sprogimo ir po to kilusio gaisro metu žuvo 126 žmonės, tarp jų TSRS strateginės paskirties raketinės kariuomenės vadas maršalas Mitrofan Nedelin.