Šiemet minint M. K. Čiurlionio 150-ąjį jubiliejų būtina pabrėžti jo menišką polėkį link kosmoso dailėje ir muzikoje. Mikalojus kurtuose prieš 120 metų, dar tik gimstant astronautikos idėjoms, paveiksluose:
„Saulės sonatoje“ atskleidžia astro tyrimų mintį apie mūsų Visatą, kai iš chaoso skyrėsi planetos (Allegro); atsirado gyvybė (Andante), nutiesusi fantastiškus tiltus (Scherzo), Saulės gyvenimo ciklo pabaiga, o sustingęs varpas – tai užgesusi saulė (Finale);
M. K. Čiurliono „Saulės sonata“, 1907 m.
„Zodiako ženkluose“ stebuklingu muzikiniu skambesiu teikia kosminius vaizdus: „Mergelė“ – Žemės padangės grožį, „Šaulys“ – didvyrio žygį, „Jautis“ – ganyklos erdvę, „Vandenis“ – dosnų pasakos veiksmą, iš kurio srūva upės;
M. K. Čiurlionio „Zodiako ženklai“, 1906-1907 m.
„Pasaulio sutvėrime“ – šviesos pergalė prieš tamsą link saulėtos „Bičiulystės“ bei „Pavasario“ ir „Vasaros“ pirmapradžio gaivumo;
„Rojus“ – kosmiško vandens ir pasakiškų debesų darna;
„Žvaigždžių sonata“ – kosminių ūkų, spinduliuočių daugiabalsė simfonija, kurioje banguoja Paukščių Takas (Allegro), o galaktikos harmoniją vaizduoja šviesi angelo figūra (Andante). Visatą M. K. Čiurlionis girdi kaip didingą daugiabalsę simfoniją, supintą iš margaspalvių vilnijančių kosminių ūkanų, žvaigždžių ir saulių šviesos.
M. K. Čiurlionio „Žvaigždžių sonata“. 1908 m.
M. Čiurlionio kosminius polėkius mėgina populiarinti virtualios realybės atstovai K. Buožytė ir V. Žukas savais „Pasaulio sutvėrimo“ bei „Angelų takų“ seansais.