Galaktikų yra daugybė daugybė, o žinomiausia yra Paukščių Tako galaktika
Po milisekundės trukmės Didžiojo Sprogimo hipotezę, kurią paskelbė 1920 belgų kosmologas G. Lemaitre, Visata prasidėjo iš nepaprastai karštos, milžiniško tankio (gal 1097 kg/m3), su Planko era siejamos fazės, kurioje slypėjo visa materija ir energija. Neseniai paaiškėjo joje esant galybę galaktikų su trilijonais žvaigždžių ir net juodųjų skylių – milijardus kartų už Saulę stambesnių objektų. Materija ten tebevirsta energija, bet neskleidžia mums matomos spinduliuotės, tik gama ir kitas elektringas daleles, o juodųjų skylių aplinkoje didelio tankio spindulingos žvaigždės dažnai susiduria ir vyksta supernovų sprogimai.
Andromedos galaktika, panaši į Paukščių Taką, matoma plika akimi
Galaktikos
Paukščių Tako galaktika yra 13,2 mlrd metų senumo, o100x1 tūkstančių šm didumo su 400 mlrd žvaigždžių ir juodųjų skylių. Teleskopai egzoplanetų atrado 85 tūkstančius.
Paukščių Tako spiralinės vijos
Paukščių takas (lot. Via Lactea – pieno kelias) regima kaip diskas, susiliejus tolimų žvaigždžių ir ūkų šviesai, ir juda link labai gravitaciškos anomalijos Didžiojo Atraktoriaus, kaimyninių Magelano Mažojo bei Didžiojo debesų. Gal nuo sukimosi diskas turi spiralinę struktūrą: arčiausiai centro prasideda Skydo vija, toliau – Šaulio vija; Oriono, kurios vidiniame pakraštyje yra Saulės sistema, Persėjo (ties Cefėjos ir Kasiopėjos žvaigždynais) ir Išorinė vija (link Gulbės bei Laputės žvaigždynų). Diską supa gerokai didesnis sferoidas, kur laikosi mažesnės už Saulę nemetalingos žvaigždės (10 mlrd metų senumo ir turinčios 100-1000 kartų mažiau sunkiųjų elementų) bei kamuoliniai spiečiai orbitų periodais iki 100 mln metų. Ten yra ir tarpžvaigždinių dujų, kurių kinetinės temperatūros siekia megakelvinų, bei ilga vandenilio vilksna. Išilgai spiralinių vijų driekiasi magnetiniai laukai (mažo 2*10-9 T stiprio), šiek tiek įtakojantieji tarpžvaigždinių dujų ir dulkių evoliuciją. Analogiškų diskinių galaktikų jau atrasta nemažai: 28 mln šm tolyje NGC 4594, 62 mln šm NGC 4414, 114 mln šm NGC 2207, 150 mln šm ESO 510-G13 ties Hidros žvaigždynu.
Tobulesnių Visatos vaizdų gauname iš astroskopų. Hubble fotografavo NGC 1079 galaktiką plataus vaizdo (WFC – Wide Field Camera) ir patobulinta tyrimų (ACS – Advanced Camera for Surveys) kameros. Jos jautrios platesniam šviesos diapazonui (žmogus regi 380-750 nm diapazoną) ir reguliuoja spalvas filtrais.
Egzoplanetos ir mėnuliai
Gi stebint egzoplanetas buvo aptikta netikėtų dalykų. WASP-178b planeta 1300 šm tolumoj turi atmosferą be debesų bet iš SiO dujų, kurios šaltojoj pusėj gal kondensuojasi; o planeta KELT-20b 400 šm tolyje turi ozono sluoksnį, kai Žemėje jis yra 10-45 km aukštyje. Visuotinai pripažįstama, jog astronautinėmis priemonėmis jau sukaupta informacijos daugiau nei per visą astronomijos laikotarpį. Ypač efektyviai žinias plečia erdvėlaiviai, mėnuleigiai, marsaeigiai ir marsalėkiai. Neseniai erdvėlaivis Juno pralėkdamas Ganimedą, vienintelį mėnulį su magnetiniu lauku, pateko į elektronų srautą nuo Jupiterio ir stebėjo pašvaistes. Tarpplanetinis o100 m objektas Oumuamua 2017 metais lėkė pro Saulės sistemą 42 km/s greičiu ir buvo stebimas Pan-STARRS.