Mūsų Mėnulyje kraterius pastebėjo, pavadino (gr krater – plačiakaklis indas) ir aprašė knygoje „Sidereus Nuncius“ 1609-ais G. Galilėjus, gi jų kilmę mėgino aiškinti 1667-ais R. Hook, išsamiai aprašė 1924-ais naujazelandietis A. Gifford. Pavadinimų pradininkas jėzuitas G. Riccioli 1651-ais kolegų garbei įvardijo 34 kraterius, pvz Clavius (Galilėjaus mokytojo).
Vilniaus astronomijos observatorijos vadovų W. Dzievulskio, M. Počobuto, J. Sniadeckio garbei pavadinti Mėnulio krateriai
Dabar tyrinėjant astronautiškai ir teoriškai selenografijos bei selenologijos metodais, turim net lietuviškų kraterių – W. Dzievulskio, M. Počobuto, J. Sniadeckio. 24 „Luna“ sovietiniai erdvėlaiviai 1959-76 metais įvairiais būdais daugelyje Mėnulio vietovių domėjosi ne tik krateriais, 8-ratis „Lunochod-2“ važiuodamas analizavo gruntus net 37 km ruože. „Lunar Orbiter“ 5 ekspedicijos 1966-67 sukaupė 1654 vaizdų rinkinį (NSSD centre paroda).
Didesnių o20 km kraterių suskaičiuota per 1 tūkstantį, pvz Koroliovo (o423 km 3,3 km gylio), Mendeliejevo (o325 km 3,2 km gyl), Niutono (o78 km) – prieš mlrd metų meteoritų kritimo duobės, paveiktos aršių radiacijų, temperatūros svyravimų, gal ir tektoninių reiškinių. o1 km ir stambesnių registruota 117 tūkstančių, o smulkesnių – 5 mln. Atlėkęs meteoritas ar asteroidas trenkdamas į Mėnulio paviršių sprogsta plazmine ugnimi ir dalelėmis, palikdamas smūginį kraterį. Regolitas (gr rhegos – danga, lithos – akmuo) – akyta lipni smulkmė iš meteoritinių dalelių ir dulkių – plyti 5-15 m storio sluoksniu. Giliau po 60 km storio bazaltų pluta turėtų būti o700 km metalinis branduolys.
Apollo tyrimai
Vertingų duomenų apie krateringą paviršių teikė Apollo ekspedicijos, pradedant A-7 (1968-ais 17 Mm orb) ir ypač pilotuojamos A-8 (jau iš 100 km aukščių), A-10 astronautai G.Cernan ir T.Stafford ieškojo tūpimui tinkamos vietovės (nuodugniau apžiūrėjo Tranquility kraterius). Visi vaikščioję bei važinėję Mėnuliu astronautai „susidūrė“ su gretimais krateriais: A-11 įgula – su krateriukais Armstrong, Aldrin ir Collins; A-12 – Copernicus; A-14 – Herschel ir Laland; A-15 – Autolycus; A-16 – Dolland ir Kant; A-17 – Littrov ir Vitruve.
LRO užfiksuoti Mėnulio krateriai
Jauniausius Copernicus (o93 km) ir Tyche (o85 km 4,76 km gylio) kraterius parodė LRO (1,9 t 3,9×2,7×2,6 m 1,8 kW) iš 20-165 km orbitos – juose vyrauja šviesios uolienos. Dar parodė nebūdingai pailgą 15×7 km krateriuką Herodotus ir japoniško Hakuto Resilience (1 t o2,5×2,3 m) kritimo o1 km išmušą.
Didžiausias krateris
Seniausias ir didžiausias (2,4×2 Mm 8-16 km gylio 4,3 mlrd metų) Aitken krateris užima beveik ketvirtį nematomos pusės ploto ir vadinamas JAV astronomo R.Aitken (1864-1951 Lick observatorija) garbei. Kinų Čanje-6 (8,35 t) atgabenti 2024-ais 1,9 kg mėginių paliudijo šį kraterį esant masyvaus o260 km asteroido išmuša.
Tamsiausiame krateryje Shackleton (o21 km 4,2 km gylio) netrukus ieškos mėnulinio ledo kinų Čanje-7 įvairiais 18 tyrimo matuoklių bei marsaeigiuku su šokliuku ir Blue Origin Endurance (21,35 t o3x8 m 8,9 kN).
Kraterių turi ir planetos, ir jų mėnuliai, net asteroidai. Žemėje yra apie 160 apnykusių kraterių, pvz Čiksulub (o180 km), o dauguma atlekiančių meteoritų sudega atmosferoje meteorais. Marso atmosfera menka, tad kraterinių išmušų gausiau ir didesnių – Huigens (o467 km), Skiaparelli (o459 km). Jupiterio mėnuliuose Japete – Toržin (o580 km), Falzaron (o424 km), Mime – Hershel (o130 km net 10 km gylio).