Rusijos (Sovietų Sąjungos) kosmonautų apdovanojimai

Kosminis skrydis – tegu jis pirmasis, o gal ir septintasis – yra savotiškas žygdarbis. Kosmonautas, būdamas neįprastose žemiškam organizmui sąlygose, kiekvieną sekundę rizikuoja ne tik savo sveikata, bet ir gyvybe. Žinoma, šie drąsūs, narsūs žmonės nusipelno pripažinimo ir apdovanojimų. Skirtingais periodais valstybė įvairiai dėkojo (arba visai nedėkojo) savo herojams. Viena iš padėkos formų – apdovanojimas valstybiniais ordinais.

Žinia apie tai, kad 1961-04-12 Sovietų Sąjungos pilietis Jurij Gagarin apskriejo Žemę, labai greitai apskriejo visą planetą. Paskui daugelis šalių suteikė jam aukščiausius padovanojimus. Bet, žinoma, pati pirmoji savo piliečio žygdarbį įvertino Sovietų Sąjunga. 1961-04-14 paskelbtas Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos dekretas: „Už didvyrišką žygdarbį – pirmąjį skrydį į kosmosą, šlovinantį mūsų socialistinę tėvynę, už parodytą drąsą, heroizmą ir nesavanaudišką tarnavimą sovietinei liaudžiai, komunizmui, žmonijos progresui suteikti Sovietų Sąjungos didvyrio vardą, įteikiant Lenino ordiną ir „Auksinės žvaigždės” medalį, pirmajam pasaulyje lakūnui – kosmonautui majorui Jurij Gagarin ir pastatyti bronzinį didvyrio biustą Maskvoje. Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas L. Brežnevas. Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos sekretorius M. Georgadzė”.

Tą pačią dieną atskirais dekretais buvo įsteigtas rangas (vardas) „Sovietų Sąjungos lakūnas – kosmonautas” ir jis suteiktas J. Gagarin.

Lakūno – kosmonauto vardo įsteigimo dekretas

Pirmasis planetos kosmonautas Jurij Gagarin su įvairių valstybių apdovanojimais

Antrasis kosmonautas German Titov

Trečiasis kosmonautas Andrijan Nikolajev

Lakūno – kosmonauto vardas Sovietų Sąjungoje ir Rusijoje

Ženklelis „Sovietų Sąjungos lakūnas – kosmonautas” yra sidabrinis penkiakampio formos su išgaubtu paauksuotu kraštu (apvadu). Ženklelio plotis – 25 mm, o aukštis – 23,8 mm. Ženklo centre pavaizduota Žemė su raudonai pažymėta Sovietų Sąjungos teritorija. Šis vaizdas atliktas iš emalio. Žemės rutulys apjuostas auksine orbita su palydovu ant jos. Iš žvaigždutės, žyminčios Maskvą, kyla antroji auksinė orbita, pereinanti į auksinio erdvėlaivio, skriejančio į tarpplanetinę erdvę, emalinį šleifą. Ženklo viršuje virš Žemės rutulio yra išgaubtas auksinis užrašas „Lakūnas – kosmonautas”, o po Žemės rutuliu išgaubtos auksinės raidės „SSRS”. Ženklo apačioje dvi išgaubtos auksinės spalvos laurų šakos. Šis vardas ir ženklelis buvo skirti visiems kosmonautams, skridusiems pirmą kartą iki 1991 metų. Jų negavo tik Georgij Dobrovolskij ir Viktor Pacajev, uždusę 1971-06-30 išsihermetinusiame grįžtančiame į Žemę erdvėlaivio Sojuz-11 nusileidimo aparate.

Sovietų Sąjungos lakūno – kosmonauto ženklelis

Žlugus Sovietų Sąjungai, Rusijos Federacijoje 1992-03-20 įstatymu buvo nustatytas naujas vardas ir naujas ženklelis „Rusijos Federacijos lakūnas – kosmonautas”. Nuo sovietinio šis ženklelis skyrėsi tik valstybės spalva (vietoje raudonos – mėlyna), raketos orbitos, išeinančios iš žvaigždutės, spalva (vietoje auksinės – raudona) ir užrašu (vietoje „Sovietų Sąjungos lakūnas – kosmonautas” – „Rusijos lakūnas – kosmonautas”), taip pat ženklelio pagalvėlės spalva (vietoje raudonos – trispalvė). Šį vardą ir ženklelį iki šiol įteikia tiktai Rusijos Federacijos piliečiams po pirmojo skrydžio į kosmosą.

Rusijos Federacijos lakūno – kosmonauto ženklelis

Apdovanojimai už pirmąjį skrydį į kosmosą

Sovietų Sąjungos didvyrio „Auksinė žvaigždė” medalis ir Lenino ordinas buvo įteikiami už pirmąjį kosminį skrydį nuo 1961 iki 1991 metų. Šiuos apdovanojimus gavo ir kosmonautų Georgij Dobrovolskij ir Viktor Pacajev, žuvusių pirmojo skrydžio metu, šeimos.

Tradicinės dovanos sovietų kosmonautui – ketvirto tipo Lenino ordinas ir Sovietų Sąjungos didvyrio „Auksinė žvaigždė”

Ketvirtojo tipo Lenino ordinas

Šiuos apdovanojimus gaudavo net už nepavykusius skrydžius. Tai Sojuz-15 (Genadij Sarafanov, Lev Diomin) ir Sojuz-23 (Večeslav Zudov, Valerij Roždestvenskij) ekipažai. Juos pavedė automatinio susijungimo sistema „Igla”. Bet buvo ir trys išimtys. Ne visi kosmonautai gavo Sovietų Sąjungos arba Rusijos Federacijos didvyrio vardą už pirmąjį kosminį skrydį.

1977 metais erdvėlaivio Sojuz-25 automatinio susijungimo sistema „Igla” erdvėlaivį vedė prie naujutėlaitės antros kartos orbitinės stoties Saliut-6 dar kosmonautams realių skrydžių ir treniruočių metu nematyta (nepatirta) trajektorija. Kosmonautai Vladimir Kovalionok ir Valerij Riumin (nors jie skrido pirmą kartą, bet buvo gal net net per daug profesionalūs ir atsargūs) išsigando, kad erdvėlaivis trenksis į naują kosminę stotį, kurioje tyrimai ir internacionalinės ekspedicijos buvo numatytos net trims metams į ateitį. Jie erdvėlaivį sustabdė. Kiek vėliau Žemėje po ilgų skaičiavimų pasirodė, kad kosmonautai suklydo. Erdvėlaivis būtų pats save sustabdęs, likus 2 – 3 metrams, prieš pat orbitinės stoties perėjimų skyriaus susijungimų įrenginį. Būtų telikę keletas smulkių suartėjimo ir susijungimo operacijų ir prieš akis pirmasis lygiai 100 parų trukmės skrydis orbitinėje stotyje Saliut-6.

1977 metų rugsėjis. Du kosmoso naujokai Valerij Riumin ir Vladimir Kovalionok

Po to kosmonautai dar du kartus bandė rankiniu būdu susijungti su orbitine stotimi Saliut-6. O Sojuz erdvėlaiviai neturi didelių degalų atsargų. Abu jie nepasisekė. Antrasis bandymas buvo nelegalus. Jie paprasčiausiai neklausė skrydžių valdymo centro nurodymų grįžti namo. Juk labai norėjosi doriems komunistams įvykdyti pirmąjį 100 parų kosminį skrydį. Juk 84 – oji skrydžio para lygiai sutapo su gruodžio 31 – ąja diena. Kiek simbolikos. Būtų sumuštas ilgiausias 84 parų 1 valandos 15 minučių ir 32 sekundžių trukmės Skylab orbitinės stoties trečiosios ekspedicijos (Gerald Carr, Edward Gibson ir William Pouge) skrydis, sutiktas pirmasis apsilankymo ekipažas, iškrautas pirmasis krovininis erdvėlaivis ir o tuo po naujųjų metų  sutikta orbitinėje stotyje pirmoji Sovietų Sąjungos – Čekoslovakijos internacionalinė misija. Kaip norėjosi patekti į orbitinės stoties Saliut-6 vidų ir tapti jos pirmąja pagrindine 100 parų trukmės ekspedicija. Kiek daug buvo suplanuota atlikti mokslinių eksperimentų. Visus šiuos sumanymus atliko Jurij Romanenko ir Georgij Grečko (dėl nepalankaus ekipažo nusileidimui orbitų išsidėstymo sutrumpinta iki 96 parų trukmės) pirmoji pagrindinė šios orbitinės stoties ekspedicija 1977-12-10 – 1978-03-16.

Vladimir Kovalionok ir Valerij Riumin antrą kartą rankiniu rėžimu priartėjo prie Saliut-6 pereinamojo skyriaus susijungimo įrenginio, prie jo preciziškai prisiplojo, bet susijungimo įrenginio mechanizmai nesuveikė. Kosmonautai išnaudojo visą kurą. Prilipę, bet nesusijungę, skriejo prie orbitinės stoties ir nebuvo likę nei vieno gramo kuro nuo jos atsistumti. Taip jie skriejo keletą ratų, kol kosminiai aparatai patys atsiskyrė. Tų laikų Sojuz erdvėlaiviai turėjo atsarginę stabdymo variklių sistemą su savo kuru. Ja buvo pasinaudota sugrįžti į Žemę. Šiuos „žygdarbius” įvertino sovietų valstybė. Jie pirmieji po pirmojo skrydžio negavo Sovietų Sąjungos didvyrio vardo ir buvo apdovanoti tik Lenino ordinais. Jie didvyrio vardus gavo vėliau. Vladimir Kovalionok vėliau į kosmosą skrido du kartus, o Valerij Riumin net tris.

Spalio revoliucijos ordinas

Spalio revoliucijos ordinas – antrasis pagal svarbą po Lenino ordino sovietinis ordinas. Įsteigtas SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakymu 1967-10-31 minint Spalio revoliucijos 50 – metį. Ordino eskizo autorius – dailininkas V. Zaicevas. Spalio revoliucijos ordinas – sidabrinė paauksuota ir raudona emale padengta penkiakampė žvaigždė iš spindulių susidedančio sidabrinio penkiakampio fone. Žvaigždės viršutinėje dalyje – raudona emale padengta raudona vėliava, ant kurios dviem eilėm parašyta „ОКТЯБРЬСКАЯ РЕВОЛЮЦИЯ“ (Spalio revoliucija). Žvaigždės centre – sidabriniame penkiakampje pavaizduotas kreiseris „Aurora”. Penkiakampis oksiduotas įvairiais tonais. Ordino apačioje pritvirtintas pjautuvas ir kūjis, pagaminti iš aukso, sidabro, paladžio ir vario  lydinio (gryno aukso jame – 0,187+0,07 g, gryno sidabro – 0,05+0,02 g, paladžio – 0,019+0,02 g). Ordino masė – 31,0±1,9 g (tame tarpe – 27,49±1,447 g sidabro, 0,21 g aukso). Atstumas tarp žvaigždės smaigalių – 43 mm. Atstumas nuo centro iki žvaigždės spindulio galų – 22 mm. Ordinas žiedeliu pritvirtintas prie raudono muaro (muaras – specialiu būdu austa šilkinė juosta arba juostelė, prie kurios rišamas arba tvirtinamas medalis, ordinas ar kitoks apdovanojimo ar pažymėjimo ženklas). šilko juosta aptrauktos penkiakampės kaladėlės. Juostos plotis – 24 mm. Juostos viduryje – penkios žydros juostelės.

Rusijos Federacijos didvyrio „Auksinės žvaigždės” medalis

Antroji išimtis buvo padaryta 1983 metais. 1983-04-21 erdvėlaivis Sojuz T-8, pilotuojamas kosmonautų Vladimir Titov, Aleksandr Serebrov ir Genadij Strekalov negalėjo susijungti su orbitine stotimi „Saliut-7”, prie kurios automatiniu rėžimu buvo prijungtas sunkusis krovininis erdvėlaivis Kosmos – 1443. Sekančią dieną kosmonautai sugrįžo į Žemę. Visi ekipažo nariai negavo Sovietų Sąjungos didvyrio „Auksinės žvaigždės” medalių ir buvo apdovanoti tik Lenino ordinu, tame tarpe ir Vladimir Titov, skridęs pirmą kartą. Įgulos klaidų nebuvo. Kosmonautus pavedė sugedusi technika. Tik atsiskyrus nuo trečiosios raketos pakopos pastebėtas rimtas erdvėlaivio gedimas. Erdvėlaivio automatinio susijungimo sistemos „Igla” parabolinės antenos štanga, pritvirtinta ant erdvėlaivio buities skyriaus, išsiskleidė nepasiekusi reikiamos darbinės padėties. Ekipažas dirbo profesionaliai. Jis, pagal nurodymus iš Žemės, pabandė išpurtysi anteną į reikiamą padėtį, papurtydamas erdvėlaivį įjungiant ir išjungiant jo variklius. Nepasisekė. Antena neatsistojo į reikiamą padėtį. Nepilnai išsiskleidusi antena neleido ne tik automatiškai susijungti su Saliut-7, bet ir pamatuoti suartėjimo parametrus (greitis, atstumas, kampiniai poslinkiai) rankiniam susijungimui. Jaunatviškas entuziazmas nugalėjo. Skrydžių valdymo centras leido pabandyti susijungti su stotimi. Praėjus parai po starto, Sojuz buvo išvestas prie stoties Saliut-7. Kai iki jos liko apytiksliai 5 km, erdvėlaivį pradėjo valdyti pats Vladimir Titov. Jis stengėsi nustatyti atstumą iki orbitinės stoties Saliut-7, orientuodamasis į jos matomus parametrus. Iš pradžių ją kosmonautai matė toli, žėrinčią Saulės spinduliuose. Iš akies kosmonautams buvo sunku nustatyti ar jie artėja, ar tolsta nuo orbitinės stoties. Tada skrydžių valdymo centras labai tiksliai paskaičiavo erdvėlaivio ir stoties skrydžio orbitas. Buvo atliktos erdvėlaivio skrydžio orbitos korekcijos. Buvo sugaištos brangaus laiko minutės ir gavosi taip, kad erdvėlaivis susitikti (susijungti) su orbitine stotimi turėjo ne apšviestoje Žemės pusėje, o patamsyje, kada ir radijo ryšio su Žeme nebuvo. Priskrieję prie stoties, kosmonautai nustatė atstumą apie 100 m iki jos ir labai didelį suartėjimo greitį – apie 4 m/s, jo sumažinti nebebuvo laiko, o stiprus susijungimo smūgis galėjo sugadinti stoties susijungimo įrenginį, išhermetinti stotį. Kad išvengti smūgio, kosmonautai patraukė erdvėlaivį į šalį. Šalia jų praplaukė beveik 40 tonų Saliut-7 – Kosmos -1443 junginys. O kai išėjo iš šešėlio, stotis jau buvo per toli, kad ją pasivyti.

Ir trečioji išimtis. Nusipelnęs lakūnas – bandytojas, Sovietų Sąjungos didvyris toktar Aubakirov, gavęs „Auksinės žvaigždės” medalį ir Lenino ordiną 1988 metais už aviacinės technikos bandymus, už savo pirmąjį ir vienintelį skrydį į kosmosą 1991 metų lapkričio mėnesį buvo apdovanotas antruoju pagal vertę Sovietų Sąjungos Spalio revolucijos ordinu. Tai lėmė, kad 1988 metais Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas, siekdamas padidniti kitų valstybinių apdovanojimų vertę, nusprendė pakartotinai tų pačių medalių (ordinų) neteikti. Į kosmosą Toktar Aubakirov išskrido jau būdamas Sovietų Sąjungos didvyriu.

Anatolij Arcebarskij buvo paskutinis Sovietų Sąjungos kosmonautas, kuris už pirmąjį skrydį į kosmosą 1991 metais buvo apdovanotas „Auksinės žvaigždės” medaliu ir Lenino ordinu.

1992 metų kovo 20 dieną buvo įsteigtas aukščiausiasis valstybinis apdovanojimas: „Rusijos Federacijos Didvyrio” vardas, įteikiant tiktai auksinės žvaigždės medalį, be jokio kito ordino. Nuo 1992 metų kovo 20 dienos iki šios  dienos tik Rusijos piliečiams už pirmąjį kosminį skrydį suteikiamas šis vardas. Alekdandr Kareli – pirmasis Rusijos Federacijos kosmonautas, kuriam už pirmąjį kosminį skrydį 1992 metais suteiktas Rusijos Federacijos Didvyrio vardas.

Bet ir čia neapsieita be išimčių. Tie, kurie sudarydavo apdovanojamųjų kosmonautų sąrašus arba, gali būti, jų vadovai, nusprendė, kad skrydis Rusijos erdvėlaiviais Sojuz yra tikras žygdarbis, o skrydis amerikiečių Space Shuttle sistemos erdvėlaiviais – tiesiog ekskursija. Gyvenimo realybė parodė kita. Per 53 erdvėlaivių Sojuz eksploatacijos metus žuvo 4 kosmonautai, o per 30 Space Shuttle sistemos erdvėlaivių skrydžių metų žuvo 14 astronautų. Taip jau atsitiko, kad Rusijos kosmonautai Saližan Šapirov 1998 metais, Boris Morukov 2000 metais ir Jurij Lončakov 2001 metais nebuvo apdovanoti Rusijos Federacijos Didvyrio „Auksinės žvaigždės” medaliu, suteikiant Rusijos Federacijos Didvyrio vardą, bet ir jokiu kitu apdovanojimu.

Tačiau buvo nukrypimų ir nuo šio požiūrio. Už eksperimentus ir skrydį (STS-96) erdvėlaiviu Discovery 1999 metų gegužės pabaigoje birželio pradžioje Valerij Tokarev įvertintas Rusijos Federacijos Didvyrio vardu, o Fiodor Jurčichin 2002 metų spalio mėnesį skrydis (STS-112) erdvėlaiviu Atlantis buvo apdovanotas Draugystės ordinu. Daugiau išimčių nepastebėta.

Kosmonautų, skriejusių vieną kartą, apdovanojimai

Sutrumpinimai: SSRS DAŽM – Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungos didvyrio „Auksinės žvaigždės” medalis (ženklelis), LO – Lenino ordinas, SRO – Spalio revoliucijos ordinas, RFDAŽM – Rusijos Federacijos didvyrio „Auksinės žvaigždės” medalis, RFPP – Rusijos Federacijos Prezidento padėka, LKV – lakūno kosmonauto vardas be kitų laipsnių ir ordinų.

Erdvėlaivio Voschod ekipažas Konstantin Feoktistov, Vladimir Komarov ir Boris Egorov su auksčiausiais šalies apdovanojimais

Rusijos Federacijos Prezidentas Vladimir Putin 2014-07-31, praėjus beveik dviems metams po skrydžio, kosmonautui Sergej Revin įteikė Rusijos Federacijos didvyrio „Auksinės žvaigždės” medalį ir suteikė Rusijos Federacijos lakūno – kosmonauto vardą

Rusijos Federacijos Prezidentas Vladimir Putin ir  ir jo kanceliarija per daug nesivargina. Nuopelnai už skrydžius kosmonautams suteikiami retai. Palaukiama keletas metų, kol susikaups keletas apdovanojamų asmenų. Tą pačią 2014-07-31, praėjus vieniems metams ir keturiems mėnesiams po skrydžio Jergenij Tarelkin įteikė Rusijos Federacijos didvyrio „Auksinės žvaigždės” medalį suteikė Rusijos Federacijos kosmonauto vardą. Ne taip, kaip sovietiniais laikais. Po sėkmingo skrydžio valstybiniai apdovanojimai būdavo paskiriami sekančią dieną po erdvėlaivio nusileidimo, o suteikiami labai greitai – po kosmonautų adaptacijos laikotarpio. Dabar kosmonautai apdovanojimo laukia keletą metų.

Rusijos Federacijos didvyrio „Auksinės Žvaigždės” medalio įteikimas ir garbingo Rusijos Federacijos lakūno – kosmonauto vardo suteikimas Jelena Serova 2016-03-10

Kosmonautui S. Ryžikov įteiktas Rusijos Federacijos didvyrio „Auksinė Žvaigždė” medalis ir suteiktas Rusijos Federacijos lakūno kosmonauto vardas 2018-11-27

Apdovanojimai už antrąjį skrydį į kosmosą

Klausimas, kaip apdovanoti kosmonautą už antrąjį skrydį į kosmosą buvo neaktualus, kol kosmonautai tai atliko pirmą kartą. 1967 metų balandžio mėnesį, jau žinodamas kad gyvas negrįš, į kosminę erdvę antrą kartą pakilo Sovetų Sąjungos kosmonautas Vladimir Komarov. Kosmonautas žuvo tinkamai nesuveikus erdvėlaivio nusileidimo aparato parašiutų sistemai. Po mirties jam antrą kartą suteikė Sovietų Sąjungos Didvyrio vardą , bet antrojo Lenino ordino pagailėjo. Šis apdovanojimo klausimas tapo 1969 metų spalio mėnesį. Antrą kartą į kosminę erdvę erdvėlaiviu Sojuz-8 pakilo kosmonautai Vladimir Šatalov ir Aleksej Jelisejev (Kuraitis). Jiems, kaip ir už pirmąjį skrydį, buvo antrą kartą suteiktas Sovietų Sąjungos Didvyrio vardas, įteiktas „Auksinės žvaigždės ordinas ir Lenino ordinas. Taip už antrąjį skrydį, kaip ir už pirmąjį, buvo apdovanojama iki 1988 metų.

Kada šalies vadovybė atsisakė pakartotinai apdovanoti tomis pačiomis regalijomis už antrąjį skrydį į kosminę erdvę, už šį skrydį pradėjo įteikti antrąjį pagal statusą Sovietų Sąjungos ordiną – Spalio Revoliucijos ordiną. Ši taisyklė galiojo nuo 1988 metų iki 1991 metų. Šią skriaudą pirmieji išbandė 1989 metais Aleksandr Volkov (už antrąjį skrydį), 1990 metais Aleksandr Viktorenko (už antrąjį skrydį) ir 1991 metais Musa Manarov (už antrąjį skrydį).

1991 metų gruodį nustojo egzistuoti Sovietų Sąjunga. Pasibaigė Sovietinių apdovanojimų įteikimas kosmonautams, išskyrus politiškai neutralų Tautų Draugystės ordiną. Tai vienintelis tuo metu egzistuojantis ordinas buvo 1992 metais įteiktas kosmonautui Sergej Krikaliov už antrą skrydį (faktiškai už du skrydžius), kadangi sprendimas likti dar vienai ekspedicijai buvo priimtas jo antrojo skrydžio metu ir kosmonautui Genadij Monakov 1993 metais. Tačiau  šis paskutinis Sovietų Sąjungos ordinas baigė egzistuoti 1992 metais. Jį pakeitė panašus pagal pavadinimą Rusijos Federacijos ordinas – Draugystės ordinas. bet jis daugiau buvo skirtas užsienio šalių piliečiams įvertinti, bet ne kosmonautams.

Iš pradžių už antrąjį kosminį skrydį galvojo apdovanoti „Už asmeninį Vyriškumą” ordinu. Šis retas apdovanojimas buvo įteiktas tik kosmonautui Viktor Afanasjev. O 1994 metų kovo mėnesį pasikeitė šio ordino statusas. Jis pradėtas vadinti Vyriškumo ordinu ir tapo višiškai nedidelės vertės ordinu,  netinkančiu apdovanoti kosmoso didvyrius.  Specialiai jiems 1994 metų kovo mėnesį įsteigtas naujas aukščiausias ordinas – „Už nuopelnus Tėvynei” keturių laipsnių. Ir kosmonautams, kurie jau turėjo Sovietų Sąjungos Didvyrio vardą arba Rusijos Federacijos Didvyrio vardą, už antrąjį skrydį pradėjo apdovanoti iš karto šio or dino trečiuoju laipsniu. Už antrąjį skrydį pirmasis Už nuopelnus Tėvynei III laipsnio ordiną gavo Aleksandr Kareli 1997 metais, o paskutinysis Jurij Gidzenko 2001 metais.

Nauoji V. Putin vadovaujama šalies vadovybė nutarė, kad šio ordino III laipsnis už antrąjį skrydį į kosmosą yra per aukštas įvertinimas.  Nuo 2001 metų iki šios dienos, visiems kosmonautams, kurie turi Fusijos Federacijos Didvyrio vardą, už antrąjį skrydį į kosmosą įteikiamas Už nuopelnus Tėvynei IV laipsnio ordinas. Pirmasis už antrąjį skrydį (startas ir nusileidimas Space Shuttle sistemos erdvėlaiviais, trečioji pagrindinė TKS ekspedicija) apdovanotas 2001 – 2002 metais Už nuopelnus Tėvynei IV laipsnio ordinu buvo Vladimir Dežurov. O tiems, kurie už pirmąjį nesėkmingą skrydį Sovietų Sąjungos arba Rusijos Federacijos Didvyrio vardo negavo, jį gaudavo už antrąjį skrydį. Vladimir Kovalionok, Valerij Riumin startavę į kosmosą antrą kartą, o Vladimir Titov tik trečią kartą tapo Sovietų Sąjungos didvyriais, o Saližan Šapirov, Jurij Lonkačiov ir Fiodor Jurčickin, pirmą kartą skridę Space Shuttle sistemos erdvėlaiviais, tik po antro skrydžio gavo Rusijos Federacijos Didvyrio vardus. Vienintelis Rusijos Federacijos kosmonautas, kuris netapo Didvyriu – gydytojas Boris Morukov. Jis 2000 metais skrido Space Shuttle sistemos erdvėlaiviu, o antros galimybės pakilti į kosmosą neturėjo.

Taisyklė, priimta Sovietų Sąjungos valdžios dar 1988 metais neapdovanoti pakartotinai tais pačiais apdovanojimais pritapo ir Rusijos Federacjoje. Sovietų Sąjungos Didvyrio vardas ir Sovietų Sąjungos lakūno kosmonauto vardas prilygo Rusijos Federacijos Didvyrio ir Rusijos Federacijos lakūno-kosmonauto vardams. Todėl kosmonautams, kurie turėjo Sovietų Sąjungos Didvyrio vardą, nebuvo suteikiami analogiški Rusijos Federacijos vardai. Tiesa, yra dvi išimtys.

Pirmoji išimtis. Sergej Krikaliov, Sovietų Sąjungos Didvyriui, Sovietų Sąjungos lakūnui-kosmonautui, apdovanojus jį 1992 – ųjų metų pradžioje už antrąjį (dvigubai ilgesnio laiko) skrydį tiktai Tautų Draugystės ordinu dėl trūkumo tuo metu aukštesnių apdovanojimų, taips pačiais metais, įsteigus naujus Rusijos Federacijos apdovanojimus,  buvo suteiktas Rusijos Federacijos didvyrio vardas. Jam įteikė „Auksinės Žvaigždės medalį” Nr. 1.

Antroji išimtis – gydytojas Valerij Poliakov, gavęs Sovietų Sąjungos Didvyrio vardą 1989 metais už pirmąjį skrydį. Rusijos Federacijos didvyrio vardu jis buvo įvertintas  1995 metais už antrąjį, patį ilgiausą XX amžiaus pilotuojamą skrydį, kurio trukmė 437 paros 17 valandų 58 minutės 32 sekundės. Šis rekordas nepakartotas iki šiol.

Mes įvardijome malonias išimtis. Tačiau buvo viena ir nemaloni išimtis. 1970 metais Andrijan Nikolajev ir Vitalij Sevastjanov erdvėlaiviu Sojuz-9 skriejo tuo metu rekordiškai ilgai – 18 parų. Kosmonautui Andrijan Nikolajev tai buvo antrasis skrydis. Adaptacija prie Žemės sąlygų kosmonautams buvo labai sunki, nes jie buvo paskutinieji kosmonautai, kurie skrydžio metu nesportavo. Adaptacijos laikotarpiu A. Nikolajev patyrė du mikroinfarktus. Pagal susiklosčiusias tradicijas, A. Nikolajev turėjo būti apdovanotas antruoju „Auksinės Žvaidždės” medaliu ir antruoju Lenino ordinu – taip, kaip V. Šatalov ir A. Jelisejev (Kuraitis) prieš metus skridę antrą kartą trumpiau nei 5 paras. Tačiau nėra paaiškinimų, kodėl už antrąjį skrydį A. Nikolajev antrąjį Sovietų Sąjungos Didvyrio vardą gavo, o Lenino ordino ne.

Tautų draugystės ordinas

Tautų draugystės ordinas – vienas iš SSRS valstybinių apdovanojimų. Įsteigtas 1972 m. gruodžio 17 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku, paminint SSRS įkūrimo 50-metį. Tai – vienas rečiausių ir brangiausių SSRS ordinų, išsiskiriantis savo dizainu ir sudėtinga gamyba (yra keturių sluoksnių). Ordino eskizo autorius- dailininkas Aleksandras Žukas.

Ordinas pagamintas iš sidabro, išgaubtos penkiakampės žvaigždės formos. Paviršius paauksuotas, padengtas tamsiai raudona emale. Žvaigždė įrėminta sidabrine juostele ir penkiais besiplečiančiais auksiniais spinduliais. Žvaigždės centre pritvirtintas paauksuotas ir dviejų spalvų emale padengtas SSRS herbas. Aplink jį – sidabrinė juosta, kurioje vaizduojami rankų paspaudimai, o apačioje pritvirtinta paauksuota ir raudona emale padengta juostelė su užrašu  СССР („SSRS“).

Balta emale padengto ploto tarp herbo ir rėminančios juostelės viršuje – užrašas Дружба народов („Tautų draugystė“), apačioje – žalia emale padengta lauro lapų juosta.

Ordinas žiedeliu sujungtas su muaro juostele aptraukta penkiakampe kaladėle. Muaro juostelė – 24 mm pločio, jos viduryje – 13 mm raudona juosta su dviem geltonom siaurom juostelėmis centre. Kairėje nuo raudonos juostos – mėlyna, o dešinėje – žalia 4 mm pločio juostelė. Muaro juostelės kraštai įrėminti balta 1,5 mm pločio juostele.

Atstumas tarp žvaigždės spindulio galų – 47 mm. Sidabro kiekis ordine – 38,998±1.388 g. Bendras ordino svoris – 42,9±1,8 g.

Draugystės  ordinas ir jo priklausymo apdovanotam asmeniui pažymėjimas

Draugystės ordinas

Draugystės ordinas (rus. орден Дружбы) – Rusijos Federacijos valstybinis apdovanojimas. Įsteigtas 1994 m. kovo d. Draugystės ordino pirmtakas yra SSRS Tautų draugystės ordinas, įsteigtas 1972 m. Išliko senajame ordine naudota penkiakampės žvaigždės forma. Ordino projekto autorius – dailininkas Aleksandras Žukas (Александр Борисович Жук), kuris buvo ir Tautų draugystės ordino ženklo autorius.

Vyriškumo (Narsumo) ordinas

Narsumo ordinas (rus. орден Мужества) – Rusijos Federacijos valstybinis apdovanojimas. Narsumo ordino ženklas sidabrinis. Ženklą sudaro keturių galų kryžius su vienodo ilgio galais, su reljefiniu borteliu pakraščiuose ir reljefiniais spinduliais. Centre – reljefinis Rusijos Federacijos herbo atvaizdas. Atvirkštinėje pusėje horizontaliai eina reljefinis užrašas „Narsa“ (Мужество). Kryžiaus skersmuo – 40 mm.

Ordinas „Už nuopelnus Tėvynei“ (rus. орден «За заслуги перед Отечеством») yra Rusijos Federacijos valstybinis apdovanojimas, kuriuo apdovanojami Rusijos piliečiai už ypatingus nuopelnus Rusijos valstybei. Ordinas įsteigtas 1994 m. kovo 2 d. Iki 1998 m., kai buvo įsteigtas Šv. apaštalo Andrejaus ordinas, ordinas „Už nuopelnus Tėvynei“ buvo aukščiausias Rusijos Federacijos ordinas.

Ordinas „Už nuopelnus Tėvynei” – pagrindinis Rusijos kosmonautų apdovanojimo ordinas už II, III, IV skrydžius. Sekančių skrydžių, jei kosmonautas jau turi šio ordino IV, III ir II laipsnių ordinus, valstybė neapdovanoja. Dar nei vienas kosmonautas nėra apdovanotas „Už nuopelnus Tėvynei” I laipsnio ordinu.

Ordino „Už nuopelnus Tėvynei“ žvaigždė

I ir II laipsnio ordinai „Už nuopelnus Tėvynei“ turi ordino ženklą ir ordino žvaigždę, o III irIV laipsnio ordinai – tik ordino ženklą. Ordino juosta – raudono šilko muaro.

I laipsnio ordinas

I laipsnio ordino „Už nuopelnus Tėvynei“ ženklas

Ženklas iš paauksuoto sidabro. Tai kryžius vienodo ilgio platėjančiais galais, kurio priekinė pusė padengta rubino spalvos emaliu. Kryžiaus pakraščiai apkraštuoti siauru borteliu. Ant kryžiaus centro uždėtas valstybinis Rusijos herbas – dvigubas erelis. Antroje ženklo pusėje – apvalus medalionas, kurio pakraščiu eina užrašas su ordino devizu Польза, честь и слава (Polza, čest’ i slava ‘Nauda, garbė ir šlovė’). Medalio centre – įrašas 1994 (ordino įkūrimo metai). Medaliono apačioje – lauro šakelių atvaizdas. Apatiniame kryžiaus gale – ordino ženklo numeris. Ženklo skersmuo – 60 mm. Ordino ženklas prisegamas prie 100 mm skersmens ordino juostos.

I laipsnio ordino žvaigždė

I laipsnio ordino „Už nuopelnus Tėvynei“ žvaigždė

Ordino žvaigždė yra aštuoniakampė, sidabrinė, su briaunotais poliruotais spinduliais. Žvaigždės centre – apvalus sidabrinis medalionas su reljefiniu paauksuotu Rusijos valstybės herbo atvaizdu. Medaliono pakraščiais eina raudona emaliuota juosta su sidabriniais krašteliais, kurioje yra ordino devizas „Nauda, garbė ir šlovė“ bei lauro šakelės. Ordino žvaigždės skersmuo per priešingus spindulius – 82 mm.

II laipsnio ordinas

     II laipsnio ordino juostelė (32 mm) su ženkliuku. I ir II laipsnio ordinų juostelės centre turi miniatiūrinį sidabrinį ženkliuką.

II laipsnio ordino „Už nuopelnus Tėvynei“ ženklas

II laipsnio ordino ženklas atrodo kaip ir I laipsnio ženklas, bet mažesnis (skersmuo 50 mm, o ne 60 mm). Ženklas tvirtinamas prie 45 mm pločio ordino juostos.

II laipsnio ordino „Už nuopelnus Tėvynei“ žvaigždė

II laipsnio ordino žvaigždė atrodo taip pat, kaip ir I laipsnio ordino, tik mažesnė (skersmuo per priešingus spindulius 72 mm, o ne 82 mm).

III laipsnio ordinas

   II laipsnio ordino juostelė (32 mm) su ženkliuku

III laipsnio ordino „Už nuopelnus Tėvynei“ ženklas

III laipsnio ordino ženklas toks pat ir tokio paties dydžio kaip ir II laipsnio, bet tvirtinamas prie 24 mm pločio ordino juostos. Šio laipsnio ordinas žvaigždės neturi.

IV laipsnio ordinas

    IV laipsnio ordino juostelė (24 mm)

IV laipsnio ordino „Už nuopelnus Tėvynei“ ženklas

IV laipsnio ordino ženklas toks pat kaip ir aukštesnių laipsnių, bet mažesnis (skersmuo 40 mm). Ausele ir grandele tvirtinamas prie penkiakampės plokštelės, aptrauktos 24 mm pločio ordino juosta. Šio laipsnio ordinas žvaigždės neturi.

Kosmonautų, skriejusių du kartus, apdovanojimai

Sutrumpinimai: SSRS DAŽM – Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungos didvyrio „Auksinės žvaigždės”  medalis (ženklelis), LO – Lenino ordinas, SRO – Spalio revoliucijos ordinas, RFDAŽM – Rusijos Federacijos didvyrio „Auksinės žvaigždės” medalis. RFPP – Rusijos Federacijos Prezidento padėka, LKV – lakūno – kosmonauto vardas be kitų laipsnių ir ordinų, TDO – Tautų Draugystės ordinas, UNT III O – Už nuopelnus Tėvynei III laipsnio ordinas, UNT IV O – Už nuopelnus Tėvynei IV laipsnio ordinas, VO – Vyriškumo (narsumo, drąsumo) ordinas.

Apdovanojimai už trečiąjį ir visus velėsnius skrydžius į kosmosą

Šis klausimas iškilo 1971 metų balandžio mėnesį, kai Vladimir Šatalov ir Aleksej Jelisejev (Kuraitis) erdvėlaiviu Sojuz-10 sugrįžo iš savo trečiojo, nesėkmingojo skrydžio. Prie skrydžio nesėkmės ekipažas niekuo neprisidėjo. Matyti, kad šis klausimas jau buvo aptartas aukščiausiu lygiu. Priimtas įsakymas neduoti trečiojo ir kitų paeiliui Sovietų Sąjungos didvyrio vardų už trečiąjį ir visus kitus skrydžius į kosmosą. Pabijota, kad kažkuris kosmonautas jų surinks daugiau nei turi penkis gensekas Leonid Bežnev. Nutarta, kad už trečiąjį ir už visus kitus skrydžius (kiek jų bebūtų) kosmonautus apdovanoti Lenino ordinais. Iš šios tradicijos su retomis išimtimis buvo laikomasi iki 1988 metų.

1988 metais kosmonautams pagailėta Lenino ordinų. Priimtas nutarimas neapdovanoti asmenų pakartotinai tais pačiais ordinais. Vieno arba dviejų Lenino ordinų savininkai tapo nuskriausti. Jiems už kitus nuopelnus geriausiu atveju galėjo įteikti tik Spalio Revoliucijos ordiną. Šią skriaudą 1988 metais už trečiąjį skrydį pirmasis patyrė Vladimir Liachov. 1989 metais šį apdovanojimą už antrąjį kosminį skrydį gavo Aleksandr Volkov, nors prieš metus už tai kosmonautai budavo įvertinami antruoju Sovietų Sąjungos Didvyrio vardu, įteikiant dydvyrio „Auksinės žvaigždės” medalį ir antrąjį Lenino ordiną. Tie asmenys, kurie jau buvo apdovanoti Spalio Revoliucijos ordinu, toliau buvo apdovanojami žemesnio statuso – Tautų draugystės ordinu. Taip Aleksandr Volkov už trečiąjį skrydį buvo apdovanotas Tautų draugystės ordinu, o Aleksandr Serebrov Tautų draugystės ordiną gavo už ketvirtąjį skrydį. Tai tęsėsi iki 1994 metų.

Įsteigus naujus Rusijos ordinus, nuo 1994 metų kovo mėnesio visiems Sovietų Sąjungos ir Rusijos didvyriams už eilinį (kitą) kosminį skrydį įteikdavo Už nuopelnus Tėvynei III laipsnio ordiną. Pavyzdžiui, Genadij Strekalov Už nuopelnus Tėvynei III laipsnio ordinu buvo apdovanotas už penktąjį skrydį į kosminę erdvę, Aleksandr Viktorenka – už ketvirtąjį, Genadij Padalka – už trečiąjį, Vasilij Ciblijev – už trečiąjį. Tiems kosmonautams, kurie buvo anksčiau apdovanoti Už nuopelnus Tėvynei ordinu, už sekantį skrydį buvo įteikiami Už nuopelnus Tėvynei aukštesniojo laipsnio ordinai. Remiantis šia taisykle, jau turintys Už nuopelnus Tėvynei III laipsnio ordiną buvo apdovanojami aukštesniojo II laipsnio ordinu. Tokių kosmonautų nedaug, jų iš viso dešimt: Jurij Malenčenko (už šeštąjį skrydį), Anatolij Solovjov ir Fiodor Jurčichin (už penktąjį skrydį), Jurij Usačiov ir Genadij Padalka (už ketvirtąjį skrydį), Sergej Avdejev, Aleksandr Kareli, Talgat Musabajev, Nikolaij Budarin ir Jurij Gidzenko (už trečiąjį).

Nuo 2000 – ųjų metų susiklostė kita apdovanojimų sistema. Už pirmąjį, kaip taisyklė, ilgos trukmės skrydį į kosmosą, kosmonautui suteikiamas Rusijos Federacijos Didvyrio vardas, įteikiant „Auksinės žvaigždės” medalį.  Už antrąjį skrydį įteikiamas Už nuopelnus Tėvynei IV laipsnio ordinas, už trečiąjį – Už nuopelnus Tėvynei III laipsnio ordinas, už ketvirtąjį – Už nuopelnus Tėvynei II laipsnio ordinas. Kas bus įteikiama už sekantį skrydį (penktąjį, šeštąjį, septintąjį, …) – nežinoma. Kosmonautas Genadij Padalka turi visus minėtus apdovanojimus už keturis pirmuosius savo skrydžius, o už penktąjį skrydį 2015 metais taip ir liko neapdovanotas.  Dar nei vienas kosmonautas nėra apdovanotas Už nuopelnus Tėvynei I laipsnio ordinu.

Verta paminėti, kad buvo kitų išimčių ir šiuolaikinėje apdovanojimų sistemoje. Jurij baturin, kuris savanoriškai paliko Rusijos Federacijos prezidento administraciją ir tapo kosmonautu, asmeniškai Boris Jelcin nurodymu už pirmąjį skrydį 1998 metais buvo apdovanotas ne Rusijos Federacijos Didvyrio vardu, o tik Vyriškumo ordinu.

Primename, kad už trumpus skrydžius Space Shuttle sistemos erdvėlaiviais (nesvarbu artai pirmas skrydis, o gal penktasskrydis) nebuvo apdovanojama. Kai kurie kosmonautai buvo pagerbti tik Rusijos Federacijos Prezidento Padėka: Jurij Usačiov, Jurij Malenčenko ir Boris Morukov. Negalima sakyti, kad kiti kosmonautai Space Shuttle sistemos erdvėlaiviais skraidė kaip paprasti kosmoso turistai ar keleiviai. Jie vykdė svarbias patikėtas misijos specialistų užduotis. Tiesiog taip atsitiko. Jie liko neapdovanotais.

Kosmonautų, skriejusių tris kartus, apdovanojimai

Sutrumpinimai: SSRS DAŽM – Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungos didvyrio „Auksinės žvaigždės”  medalis (ženklelis), LO – Lenino ordinas, SRO – Spalio revoliucijos ordinas, RFDAŽM – Rusijos Federacijos didvyrio „Auksinės žvaigždės” medalis. RFPP – Rusijos Federacijos Prezidento padėka, LKV – lakūno – kosmonauto vardas be kitų laipsnių ir ordinų, TDO – Tautų Draugystės ordinas, UNT II O – Už nuopelnus Tėvynei II laipsnio ordinas , UNT III O – Už nuopelnus Tėvynei III laipsnio ordinas, UNT IV O – Už nuopelnus Tėvynei IV laipsnio ordinas, VO – Vyriškumo (narsumo, drąsumo) ordinas.

Kosmonautų, skriejusių keturis kartus, apdovanojimai

Sutrumpinimai: SSRS DAŽM – Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungos didvyrio „Auksinės žvaigždės”  medalis (ženklelis), LO – Lenino ordinas, SRO – Spalio revoliucijos ordinas, RFDAŽM – Rusijos Federacijos didvyrio „Auksinės žvaigždės” medalis. RFPP – Rusijos Federacijos Prezidento padėka, LKV – lakūno – kosmonauto vardas be kitų laipsnių ir ordinų, TDO – Tautų Draugystės ordinas, UNT II O – Už nuopelnus Tėvynei II laipsnio ordinas , UNT III O – Už nuopelnus Tėvynei III laipsnio ordinas, UNT IV O – Už nuopelnus Tėvynei IV laipsnio ordinas, VO – Vyriškumo (narsumo, drąsumo) ordinas, ADO – Asmeninės drąsos ordinas.

Kosmonautų, skriejusių penkis kartus, apdovanojimai

Sutrumpinimai: SSRS DAŽM – Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungos didvyrio „Auksinės žvaigždės”  medalis (ženklelis), LO – Lenino ordinas, SRO – Spalio revoliucijos ordinas, RFDAŽM – Rusijos Federacijos didvyrio „Auksinės žvaigždės” medalis. RFPP – Rusijos Federacijos Prezidento padėka, LKV – lakūno – kosmonauto vardas be kitų laipsnių ir ordinų, TDO – Tautų Draugystės ordinas, UNT II O – Už nuopelnus Tėvynei II laipsnio ordinas , UNT III O – Už nuopelnus Tėvynei III laipsnio ordinas, UNT IV O – Už nuopelnus Tėvynei IV laipsnio ordinas, VO – Vyriškumo (narsumo, drąsumo) ordinas, ADO – Asmeninės drąsos ordinas, DO – Draugystės ordinas.

Kosmonautų, skriejusių šešis kartus, apdovanojimai

Sutrumpinimai: SSRS DAŽM – Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungos didvyrio „Auksinės žvaigždės”  medalis (ženklelis), LO – Lenino ordinas, RFDAŽM – Rusijos Federacijos didvyrio „Auksinės žvaigždės” medalis. RFPP – Rusijos Federacijos Prezidento padėka, UNT II O – Už nuopelnus Tėvynei II laipsnio ordinas , UNT III O – Už nuopelnus Tėvynei III laipsnio ordinas, UNT IV O – Už nuopelnus Tėvynei IV laipsnio ordinas.

Jei erdvėlaivis nepasiekė orbitos

Per visą Sovietų Sąjungos ir Rusijos Federacijos kosmonautikos istoriją buvo tik trys tokie atvejai. Pirmasis įvyko 1975 metų blandžio 5 dieną. Tą dieną startavo Sojuz-18 su kosmonautais Vasilij Lazarev ir Oleg Makarov. Skrydžio programa – antroji 30 parų trukmės mokslinių tyrimų ir eksperimentų ekspedicija orbitinėje stotyje Saliut-4.  Dėl įvykusios raketos avarijos, įjungiant jos trečiąją pakopą, erdvėlaivis gelbėjimo sistemos buvo atskirtas nuo raketos ir nepasiekė reikiamos orbitos. Pakilęs į 194 km aukštį, staiga pradėjo kristi. Erdvėlaivio nusileidimo aparatas, skriedamas sub-orbitine trajektorija, nusileido už 1574 km nuo starto vietos ant kalvos šlaito negyvenamajame Altajaus rajone, netoli nuo valstybinės sienos su Kinija ir Mongolija. Skrydis truko 21 minutę 27 sekundes. Krisdami į Žemę, kosmonautai patyrė 21,3 g perkrovas. Ekipažą evakavo tiktai sekančią dieną. Už drasą ir didvyriškumą nepavykusiame skrydyje V. Lazarev or O. Makarov apdovanoti Lenino ordinu. Kosmonautai šio apdovanojimo savo gyvenimo aprašymuose neviešino.

Antrasis atvejis įvyko 1983 metų rugsėjo 26 dieną. Erdvėlaivis Sojuz T-10 su kosmonautais Vladimir Totov ir Genadij Srekalov stovėjo starto aikštelėje. Skrydžio programa – skrydis į orbitinę stotį Saliut-7 atlikti trečiosios pagrindinės ekspedicijos programą. Likus keletui sekundžių iki starto, užsidegė raketa. Startavo avarinio gelbėjimo sistema ir erdvėlaivio nusileidimo aparatas nusileido netoliese liepsnose paskendusios starto aikštelės. Už šį trumpą skrydį kosmonautų neapdovanojo.

Trečiasis atvejis buvo visai neseniai. 2018-10-11 pakilo į TKS erdvėlaivis Sojuz MS-10 su kosmonautu Aleksej Ovčinin ir astronautu Niklaus Cheig. Atjungiant pirmosios pakopos blokus, įvyko raketos avarija. Dėka avarinio gelbėjimo sistemos erdvėlaivio nusileidimo aparatas su ekipažu sėkmingai nusileido Kazachstane. Aleksej Ovčinin dar neapdovanotas už šį skrydį.

Įvairios apdovanojimų (arba neapdovanojimų) išimtys

Dabar atkreipiame dėmesį į kosmonautų apdovanojimų sistemos rimtus trūkumus. Juos atskleidžia konkrečių kosmonautų apdovanojimų arba neapdovanojimų pavyzdžiai.

Vladimir Titov už savo du pirmuosius skrydžius buvo įvertintas Sovietų Sąjungos didvyrio vardu ir dviem Lenino ordinais, o už sekančius du skrydžius Space Shuttle sistemos erdvėlaiviais negavo jokio apdovanojimo. Kitas  pavyzdys. Aleksandr Serebrov už keturis skrydžus į kosmosą buvo įvertintas Sovietų Sąjungos didvyrio vardu, įteikiant „Auksinės žvaigždės” medalį, dviem Lenino ordinais, Spalio revoliucijos ordinu ir Tautų draugystės ordinu.

Kosmonautui Sergej Krikaliov už pirmąjį skrydį buvo įteikta Sovietų Sąjungos didvyrio „Auksinė žvaigždė” ir Lenino ordinas. Už antrąjį – 311 parų trukmės – skrydį įteiktas Tautų draugystės ordinas ir pirmajam suteiktas Rusijos Federacijos didvyrio vardas, įteikiant didvyrio „Auksinės žvaigždės” medalį. Už trečiąjį ir ketvirtąjį skrydžius Space Shuttle sistemos erdvėlaiviais TKS surinkimo programoje Sergej Krikaliov negavo jokio apdovanojimo, net padėkos rašto. Už penktąjį skrydį TKS (pirmoji pagrindinė ekspedicija) buvo apdovanotas Už nuopelnus Tėvynei IV laipsnio (paties žemiausio laipsnio) ordinu, o už šeštąjį, paskutinįjį 179 parų trukmės skrydį 2005 metais, nėra apdovanotas.

Jurij Malenčenko liko nepastebėtas už savo trečiąjį (iš šešių) 185 parų trukmės skrydį TKS (septintoji pagrindinė ekspedicija) 2003 metais.

Genadij Padalka liko neapdovanotas už savo paskutinįjį penktąjį 165 parų trukmės skrydį TKS 2015 metais (keturiasdešimt trečioji ir keturiasdešimt ketvirtoji pagrindinės ekspedicijos).

Pavel Vinogradov už pirmąjį skrydį gavo Rusijos Federacijos didvyrio vardą su „Auksinės žvaigždės” medaliu, už aantrąjį skrydį, kaip ir buvo paskutiniu metu priimta, buvo apdovanotas Už nuopelnus Tėvynei IV -ojo laipsnio ordinu. O už trečią, taip pat sėkmingą, skrydį vietoje Už nuopelnus Tėvynei III – ojo laipsnio ordino buvo įteiktas tik Vyriškumo ordinas.

O Sergej Rezanskin (pristatytas apdovanojimui) nuo 2017 metų gruodžio laukia apdovanojimo už savo sėkmingą antrąjį skrydį.