Starship erdvėlaivio, paskutinio SpaceX kūrinio, dešimtasis bandymas rugpjūčio 27 nutraukė šių metų nesėkmingų paleidimų seriją. Pasiekti beveik visi pagrindiniai misijos tikslai – nuo naudingosios apkrovos imitatorių išvedimo į orbitą iki laivo nusileidimo ant kito Žemės pusrutulio. Startas įvyko dviem dienomis vėliau nei planuota: pirmą kartą dėl antžeminės įrangos gedimo, o antrą kartą dėl netinkamų oro sąlygų.
SpaceX startūno Starship ir Super Heavy pakilimo akimirka. SpaceX nuotrauka
Maždaug po 37 minučių nuo starto vienas iš šešių „Raptor“ varytuvų buvo įjungtas kelioms sekundėms, o tai anksčiau buvo patikrinta tik viename ankstesniame „Starship“ skrydyje. Tai buvo dar vienas svarbus erdvėlaivo bandymų etapas.
Satų išleidimas pavyko, nors grandinių ir dantračių mechanizmas pasirodė įdomus
Atsiskyręs nuo „Super Heavy“ ir stumiamas šešių „Raptor“ varytuvų, „Starship“ pasiekė numatytą suborbitinę trajektoriją. Pirmą kartą kosmose, 189 km aukštyje virš Žemės, 19 min. 17 s, po starto, „Starship“ pradėjo išleisti aštuonis didžiulius „Starlink“ satų imitatorius. Išleidimas baigėsi praėjus po starto 24 min. 58 s.
Nusileidimo akimirka
Tada „Starship“ vėl įskrido į atmosferą, nepaisant patirtų laivagalio ir vieno iš sparno užpakalinės dalies pažeidimų. Erdvėlaivis įskriejo į numatytą nusileidimo zoną Indijos vandenyne ir švelniai nusileido netoli bujos su stebėjimo kamera. Nusileidimo procesas buvo gyvai transliuojamas. Po to erdvėlaivis, kaip ir buvo numatyta, vertėsi horizontaliai ir sprogo. SuperHeavy praėjus nuo starto 6 min. 51 s. gražiai nusileido Meksikos įlankos vandenyse.
Deganti sparno galinė dalis ir pamestos dvi termoizoliacinės plokštelės
Dešimtasis bandomasis skrydis – ketvirtasis 2025 m. – įvyko po trijų ankstesnių nesėkmių, kai „Starship“ sudužo netrukus po starto arba jau kosmoso erdvėje. Tikėtina, kad bendrovė nustatė beveik visų nesėkmių priežastis ir pakeitė erdvėlaivio konstrukciją.