Kinijos projektas su „priedais“
2021-aisiais Kinija ir Rusija paskelbė kartu kursiančios Tarptautinę Mėnulio tyrimų stotį ((International Lunar Research Station – ILRS). Netrukus projektas buvo įvardintas „nauju geopolitiniu iššūkiu“ ir „Rytų bloko atsaku Artemis programai“. Tačiau atidžiau pažvelgus į tai, kas iš tiesų slepiasi už oficialių deklaracijų, išryškėja kur kas paprastesnis vaizdas. ILRS yra Kinijos projektas, prie kurio Rusija prisideda sovietinėmis technologijomis, o likusios šalys tarnauja kaip politinis dekoras, rodantis „tarptautiškumą“.
Stoties kūrimo akimirkų vizualizacija
Vienintelis statytojas
Nagrinėjant ILRS planą ir iki šiol įvykdytas misijas, aiškėja įdomi situacija: Kinija tempia didžiąją projekto dalį. Mėnulio misijas „Chang’e“ Kinija vykdo nuo 2007 m. ir jas vykdo sėkmingai. 2024 m. birželį Kinija tapo pirma šalimi, pargabenusia grunto iš antrosios, nematomos Mėnulio pusės. Rusijos, kitos, atseit, ILRS projekto partnerės, tyriklis „Luna-25” 2023 m. sudužo Mėnulio paviršiuje.
„Super Mason“ stato būstą Mėnulio paviršiuje
ILRS infrastruktūros kūrimą taip pat vykdo Kinija: „Super Mason“ robotai, tunelius kasantys roveriai ir šokinėjantys robotai. „Super Mason“ yra 3D spausdinimo robotai, kurie naudos Mėnulio regolitą (dulkes) ir „keps“ plytas bei suformuos apsauginius kupolus. 2026 m. pavasarį aktyviai testuojami jų prototipai žemės sąlygomis. Kinija konstruoja šokinėjančius robotus (Hoppers), nes Mėnulio paviršius labai nelygus ir ratai dažnai stringa. Naujos kartos robotai galės tiesiog peršokti kliūtis arba įšokti į kraterių gilumą ieškoti ledo. Tokie robotai bus išbandyti „Chang’e 7“ misijoje 2026 m. pabaigoje. Kinija rimtai svarsto bazę statyti lavos vamzdžiuose, natūraliuose požeminiuose tuneliuose. Paslėpta įranga būtų apsaugota nuo radiacijos ir meteoritų.
ILRS arklys „Long March 9“
Nors „Long March 9“ yra super sunkusis startūnas, panašiai kaip „Starship“, jos pirmasis skrydis dabar prognozuojamas apie 2033 m. Artimiausiems 2026–2030 m. ILRS etapams ir pirmiesiems kinų astronautų nusileidimams bus naudojama „Long March 10“. Jos bandymai 2026 m. pavasarį vyksta pilnu tempu, nes būtent ji turėtų nuskraidinti žmones į Mėnulį iki 2030-ųjų.
Finansai bedugnėje
Rusijos kosmoso biudžetas 2025 m. siekė ~2,5 mlrd. USD, o tai apie 17 kartų mažiau nei NASA (~25 mlrd. USD) ir kelis kartus mažiau nei Kinijos (~15–20 mlrd. USD).
Rusija didžiąją kosmoso biudžeto dalį dabar nukreipia į karinius palydovus ir „Sphere“. Ši programa ne pirmą kartą anonsuota ir, galbūt, vykdoma atsvara „Starlink“. Mėnulio programai lieka tik trupiniai, todėl Rusijos indėlis į ILRS labiau technologinis konsultacinis, o ne finansinis.
Nors biudžetas milžiniškas, NASA lėšas skaido į tūkstančius projektų, todėl „Artemis“ ne visada juda greičiau už Kinijos ILRS projektą su 12–15 šalių partnerių. „Artemis“ susitarimus pasirašė 61 valstybė. Skirtingai nei JAV ar ESA projektai, Kinijos biudžetas yra itin fokusuotas, o ILRS jiems yra nacionalinio prestižo reikalas Nr. 1.
Sovietinių technologijų tiekėja
Rusijos vaidmuo ILRS projekte yra specifinis ir ribotas, ji nėra lygiavertė partnerė, o veikiau technologijų tiekėja, perduodanti sovietmečiu sukauptą patirtį.
Pagrindinis Rusijos indėlis, tikėtina, yra branduolinis reaktorius, nes šioje srityje šalis (anksčiau – Sovietų Sąjunga) turi unikalią, dešimtmečius kauptą patirtį (Buk, Topazas). Apie juos esamę rašėme tekste „Atominiai satai „Kosmos“. Ar Rusija turės pinigų ir resursų jį sukurti, pagaminti, išbandyti ir nusiųsti į Mėnulį ? Klausimas lieka atviras.
Po sovietų valstybės žlugimo JAV net nusipirko du „Topaz-II“ reaktorius tyrimams, nes pripažino, kad sovietų pasiekimai šioje srityje buvo unikalūs.
Šiuo metu Rusija projektuoja branduolinį vilkiką „Zevs“. Tai turėtų būti milžiniškas kosminis laivas su megavatų klasės reaktoriumi, galinčiu „stumdyti“ krovinius tarp Žemės ir Mėnulio orbitų. Jo sukūrimo kaina siekia dešimtis mlrd USD, tad Rusijai iš esmės neįveikiama užduotis.
Žvalgybinės misijos – „Luna-26” ir „Luna-28”, jei jos įvyks, suteiks duomenų apie Mėnulio resursus. Bet po „Luna-25” katastrofos jų sėkme abejojama, o Kinija toliau sėkmingai vykdo „Chang’e“ misijas.
Rusija ILRS projekte yra „gyvas muziejus“ – iš jos išgaunamos sovietmečiu sukauptos žinios. Po jų perėmimo, šalis taps nebereikalinga. Deja, skamba ciniškai, tik visiškai atitinka ir Kinijos pragmatizmą ir Rusijos silpnėjimo realijas.
„Partneriai“ ar politinė puošmena
Jau minėjau ILRS dalyvių skaičių, tad pažvelkime atidžiau į juos.
Pakistanas – neturi reikšmingos kosmoso pramonės, o simbolinis dalyvavimas yra mainais už politinę paramą Kinijai. Baltarusija neturi kosminės pramonės (sovietmečio dalykai yra užmiršti ir nenaudojami) yra politinis Kinijos sąjungininkas. Venesuela yra simbolinis partneris, greičiau naftos mainai į svajones apie kosmosą. Pietų Afrika yra šalis, turinti astronomijos tradicijų, bet ne Mėnulio ar panašių kosminių programų. Vienintelis dalyvavimo argumentas yra galimybė suteikti teritoriją stebėjimo stotims.
Egiptas, Tailandas, Turkija, Nikaragva, Senegalas, Džibutis, Etiopija, Bolivija, Kazachstanas, Azerbaidžanas, Serbija yra šalys, arba neturinčios jokios kosmoso programos arba politiškai susijusios su Kinija. Jų realus indėlis į Mėnulio bazę artimiausią dešimtmetį yra minimalus.
Realiai tai nėra partnerystė, o Kinijos vedama koalicija su silpnais ar priklausomais dalyviais. Trumpai tariant „Kinija ir priedai“.
Kinijos skaičiavimai
Jei Kinija gali viską padaryti pati, kam jai apskritai šie „priedai“? Galima paminėti tris aspektus: politinės iliuzijos, prieiga prie specifinių komponentų ir politinis svoris.
Kuo daugiau šalių prisijungia, tuo labiau projektas atrodo „tarptautinis“ ir „atviras“, nors realiai jis yra griežtai kontroliuojamas ir finasuojamas Pekino. Rusijos (tiksliau perimtos iš Sovietų Sąjungos) branduolinė patirtis yra unikali ir suteikia Kinijai 10-15 metų pranašumą prieš bandant viską kurti pačiai nuo nulio. Kuo daugiau šalių dalyvauja, tuo sunkiau Vakarams šį projektą ignoruoti ar diskredituoti.
Rytų pragmatizmas
ILRS yra puikus „Rytų pragmatizmo“ pavyzdys: jame nėra romantikos ar lygiavertės partnerystės. Yra aiškus darbo pasidalijimas pagal tai, kas ką gali duoti.
Kinija atlieka liūto dalį – finansuoja, stato, kuria robotus, siunčia misijas. Rusija suteikia specifinę, sovietmečiu sukauptą kompetenciją (branduolinės energijos technologijos), mainais gaudama politinę paramą ir galimybę išlikti „didžiąja kosmoso valstybe“. Kitos šalys – daugiausia politinis scenos „dekoras“ arba tarptautinio projekto aspekto patvirtinimas.
Ilgainiui, kuomet Kinija perims Rusijos branduolines technologijas, o kitos šalys taip ir liks stebėtojomis, ILRS išsigrynins ir taps kuo buvo nuo pat pradžių: Kinijos Mėnulio baze. Ją mandagiai leis aplankyti kelioms draugiškoms valstybėms, atlikti labai svarbius toms šalims, iš esmės niekinius, mokslinius eksperimentus.
Tai Kinijos strateginė investicija, visiškai atitinka pragmatišką požiūrį: svarbiausia ne partnerystės romantika, o technologijų perėmimas ir industrializacija pigiausiu būdu.