Juno mokslinė misija sėkmingai vykdoma 10 metų ir pratęsta iki 2025 metų…
Pratęsus misiją iki 2025-jų Juno (ankstesni tekstai „Juno tiria Jupiterį“ ir „Astronautinė Jupiteriada“) suka egzotiškai elipsines 4,2 Mm – 8,1 Gm orbitas 53 parų periodais ir toliau gilinasi į didžiausio mūsų kaimyno bei 79 jo satų savybes.
Juno dar Žemėje
Jau po 8 apsukų pavyko sąlyginai įvertinti Jupiterio paviršiaus (kur lyg baigiasi 3 Mm storio atmosfera ir debesys bei prasideda planetos kūnas) skersmenį o143 Mm bei 60 Mm gylyje esančio silikatų su metalais branduolio 23 kK temperatūrą (iš kur gausiai sklinda astronomus stebinanti šiluma, gal verpetuojanti polių ciklonus). Paviršinį 5 Mm sluoksnį sudaro skystas, giliau – bent 15 Mm – metalinis vandeniliai (net 400 GPa slėgio). Visi šio kūno sluoksniai apsisuka įvairiais greičiais apie vertikalią ašį per 9 val 50 min (tokia trumpa Jupiterio para).
Atsiųstuose vaizduose šiaurinis polius (vadinamoji „raudonoji dėmė“) atrodo baisingai: centrinį o20 Mm ir 350 km gylio cikloną gaubia net 8 o4-4,6 Mm sūkuriniai verpetai. Raudonai gelsvi debesys atrodo esą labai karšti, bet matavimai parodė tik -13 oC, o tamsiai raudonų debesų -83 oC. Manoma tuos ciklonus veikiant dinamo mašinos principu ir kuriant galingus magnetinius laukus (Juno matavimais sudarytas magnetolapis). Žemėje Juno moksliniai vadovai yra astrofizikas S.Bolton (JPLab Pasadena JAV ), dr. L.Fletcher (Leicester un-ty, UK) ir kt.
Jupiterio atmosferoje Juno aptiko bangų traukinuką
Juno ir kiti Jupiterio tyrikliai
Voyager -1 1979-ais pastebėjo ir Jupiterį turint žiedų – tankesnį iš mikrodalelių ir plytintį 122-129 Mm spinduliu (ten orbituoja satai Metida su Adrastija) bei „voratinklinį“ 181-218 Mm atstumuose (su satais Thebe ir Amaltėja).
1995-ais Galileo įsigilino Jupiterio atmosferon 156 km (giliau nebeveikė matuokliai) ir vandens pėdsakų neaptiko. Juno daugiausiai vandens rado ties Jupiterio pusiauju – iki 0,25 %.
2000-ais Chandra registravo rentgeninę spinduliuotę iš atrastos Didžiosios Rentgeninės Dėmės, o mokslininkai apdoroję Cassini duomenis sudarė 120 km skyros jupiterlapį.
2010-ais Hubble stebėjo Jupiterio piečiausios juostos dingimo reiškinį (gal dėl tankių debesų užslinkimo). Šiemet vykdo Didijį turą Grand Tour – per Jupiterį, Saturną, Uraną ir Neptūną (iki 30 kartų toliau nuo Saulės nei Žemė), stebėdamas jų spalvingas atmosferas, sukimąsi ir pokyčius bei periodiškai atsiųsdamas naujų vaizdų.
Kilpomis apie Jupiterį
2021-ais Juno 18 km/s greičiu pralėkdama Ganimedą iš 1 Mm fotografavo 1 km skyra. Aplėkusi Jupiterį 36 kartus ir nufotografavusi jame galingus žaibus bei dar vieną sūkurį Mocha Swirl, Juno pakeitė orbitą į 2 Mm – 6,9 Gm 43 parų periodu, tad 2022-ais artės prie Europos iki 320 km ir prie Ijo iki 1,5 Mm. Matuojant Jupiterio plazmines bangas įvertintas jų ryšys su XMM Newton užfiksuotais „mirksėjimais“ kas 27 min – gal dėl magnetinio lauko svyravimų (analogiškai pašvaistėms Žemėje).
Trys didieji satai Gamimedas, Europa ir Ijo pasižymi sukimosi aplink Jupiterį rezonansu: Ganimedas (o5,2 Mm 1,07 Gm orb 1,94 t/m3 tankio) per 7 paras aplekia 1 kartą, Europa (o3,1 Mm 0,67 Gm orb 3 t/m3 tankio) – 2 kartus, Ijo (o3,6 Mm 0,42 Gm orb) – 4 kartus. Gi Callisto (o4,7 Mm) suka didesnę 1,9 Gm orbitą per 16,7 parų ir patyrė fantastų dėmesį: H.Vincent „Callisto at war“ (1930), I.Asimov „Callisto menace“ (1940 apie milžiniškus vikšrus), R.Heinlein „Farmer in the sky“ (1950 apie kolonistų fermas Kalistoj ir Ganimede). Nūdien graikų muzikantas Vangelis išleido mitologinį albumą „Juno to Jupiter“.
Planetos ir fantastika
JAV susikūrė specifiškas nuotykių kosmose „Space opera“ žanras apie fantastiškus įvykius Galaktikoje ir už jos ribų. Geriausiai žinomas kosmoso operos kūrinys yra „Star Wars„.
E. Burrough (1875-1950) jaunystėj buvo kaubojus ir ganė karves, išbandė aukso ieškotojo ir policininko profesijas kol pradėjo rašyti žurnalui „All stories“. Sukūrė 11 romanų Marso tema (pvz „Po Marso mėnuliais“), 5 – Veneros ir 3 – Mėnulio.
E. Hamilton (1904-77) – vunderkindas vaikystėje, 14 metų užbaigęs koledžą. Žurnalui „Weird tales“ parašė ciklą „Tarpžvaigždinis patrulis“ ir pradėjo žvaigždžių karų epopėją bei „Kapitonas Future – kosmoso imperatorius“ seriją.
W. Jenkins (1896-1975), slapyvardžiu Murrey Leinster, dalyvavo pėstininku I-me kare ir reporteriu II-me pasauliniuose karuose. Yra sukūręs 14 scenarijų filmams: „Vamzdis į Plutoną“, „Erdvėlaikio tunelis“, „Nuo ketvirto matmens“ ir panašiai.