Europos Sąjunga – atsitiesimas po krizės 2025 metais ir žvilgsnis į ateitį
2025-ieji Europos kosmoso sektoriui buvo lemtingi metai. Po skaudžių nesėkmių – „Vega-C“ gedimų, rusiškų „Sojuz“ raketų netekimo dėl karo Ukrainoje ir ilgo „Ariane 6“ debiuto laukimo – Europa pagaliau susigrąžino savarankišką prieigą prie kosmoso. Metai tapo lūžio tašku: pradėjo reguliariai skraidyti naujasis sunkusis startūnas „Ariane 6“, o į orbitą iškelti keturi strategiškai svarbūs satai, užtikrinantys Žemės stebėjimo, navigacijos ir klimato tyrimų tęstinumą.
„Ariane 6“ – patikimas darbinis arklys
Po daugkartinių vėlavimų ir itin lauktos debiutinės misijos 2024-ųjų vasarą, 2025-aisiais „Ariane 6“ pagaliau įgavo pagreitį. Per metus ji pakilo penkis kartus, ir trys iš šių misijų buvo itin reikšmingos ES programoms.
Lapkričio 4 d. „Ariane 62“ su dviem kieto kuro greitintuvais, iš Kourou kosmodromo Prancūzijos Gvianoje sėkmingai iškėlė „Sentinel-1D“ – paskutinį pirmosios kartos radarinių Žemės stebėjimo grupuotės satą.
Po kelių savaičių, gruodžio 17 d., da vienas itin svarbus lėkis: „Ariane 6“ pirmą kartą skraidino Europos navigacinės sistemos „Galileo“ palydovus. Per VA266 misiją, į vidutinę Žemės orbitą (Medium Earth orbit – MEO), 22922 km aukštį, iškelti SAT 33 ir SAT 34, kiekvienas po 700 kg, palydovai. Tai buvo pirmas kartas nuo 2018-ųjų, kai „Galileo“ satai orbiton keliami europietišku startūnu. Pastaruosius metus šias užduotis patikėdavo bendrovės „SpaceX“ startūnams „Falcon 6“.
Strateginiai paleidimai
Lapkritį į orbitą iškeltas „Sentinel-1D“ užbaigė pirmosios kartos radarinių satų „Sentinel-1“ spiečiaus formavimą. Jis pakeis dar 2014-aisiais paleistą „Sentinel-1A“ ir dirbs poroje su 2024-ųjų pabaigoje startavusiu „Sentinel-1C“. Abu satai turi C juostos radarus ir kas šešias dienas teiks Žemės paviršiaus radarines nuotraukas. Stebėjimai – nuo jūrų ledo stebėjimo iki žemės drebėjimų padarinių fiksavimo – bus vykdomi nuolat, nepaisant debesų ar paros meto. Šių satų iškėlimas užbaigė „Copernicus“ programą.
2025 m. rugpjūčio 12 d. „Ariane 6“ į orbitą iškėlė pirmąjį antrosios kartos meteorologinį satą „MetOp-SG-A1“. Jis užtikrins orų prognozes ir klimato analizę ateinantiems 20-čiai metų.
Gruodžio viduryje iškelti du nauji satai padidino „Galileo“ sistemos tikslumą ir patikimumą, o 2026 kovo mėn. orbitoje iš viso bus 30 aktyvių satų.
2025 m. lapkričio 28 d. pradėta dar viena svarbi misija, deja, be ES startūno. „Falcon 9“ iškėlė du mažus „HydroGNSS“ satus. Tai pirmoji Europos kosmoso agentūros (ESA) „Scout“ klasės misija – greiti, nebrangūs (~35 mln. €) mokslo projektai. Šie satai naudos navigacinių palydovų signalų atspindžius Žemės paviršiuje ir matuos dirvos drėgmę, užšalimo atšilimo ciklą, potvynius ir biomasę. Tai padės geriau suprasti vandens ciklą ir klimato kaitą.
Savarankiškumo sugrįžimas
Pasak ESA Žemės stebėjimo programų direktoriaus Simonetta Cheli, „ši misija užbaigia „Copernicus Sentinel-1“ misiją – netrukus „Sentinel-1D“ pradės veikti kartu su „Sentinel-1C“. Paslaugų tęstinumas yra gyvybiškai svarbus sprendžiant globalius iššūkius“. ESA vadovas Josef Aschbacher po gruodžio „Galileo“ starto pabrėžė, kad „tai dar vienas puikus Europos komandos darbo pavyzdys“.
Tačiau svarbiausia 2025-ųjų žinia – Europa pagaliau nepriklausoma. Visi pagrindiniai metų paleidimai (išskyrus „HydroGNSS“) įvykdyti europietišku startūnu iš europietiško kosmodromo. ES nebereikia prašytis į „SpaceX“ ar kitų šalių startūnus savo strateginių krovinių iškėlimui. Ir tai įvyko pačiu laiku – jau pradedama kurti naujos kartos „Sentinel“ misijos , o „Galileo“ laukia tolesnė plėtra.
Trumpai tariant, 2025-ieji buvo metai, kai Europa įrodė, kad gali. Gali kurti, gaminti ir, svarbiausia, pats savarankiškai skraidinti tai, ką pati sukūrė. Po kelerių metų pertraukos ji vėl sėdi prie didžiojo kosmoso stalo kartus su JAV ir Kinija.